Diskusijos apie Europos ateitį ir Lietuvos vaidmenį joje niekad nesibaigia, o tai savaime reiškia, kad abiejų subjektų likimai yra persipynę ir dabar sunkiai atsiejami. Vienas pagrindinių klausimų, kuriuos dažniausiai kelia tautiniai apokalipsės raiteliai, – koks bus Lietuvos nacionalinio suverenumo likimas? Ar Europos Sąjungos (ES) vienijimosi procesas iš tiesų veda į valstybingumo praradimą? O gal tik į sudėtingesnę, bet tikresnę ir labiau globalizacijos sąlygoms pritaikytą suvereniteto formą? Kaip apskritai suderinti europietiškumą ir nacionalumą? Ką reiškia būti ir europiečiu, ir lietuviu? Šiuos klausimus š. m. rugsėjo 19 d. Mykolo Romerio universitete vykusioje konferencijoje Europos likimas: integracija, suverenumas, tapatumai svarstė Lietuvos filosofai, politologai, ekonomistai, teisininkai, istorikai ir politikai.
Nuo pat pradžių buvo galima jausti, kad konferencijos dalyviai suvokė nagrinėjantys fundamentalius, tačiau tam tikra prasme nuvalkiotus, banalybe virtusius klausimus. Antai Vytautas Ališauskas, pradėdamas savo pasisakymą „Europietiškoji istorija: ar visada buvome europiečiais?“, ironizavo, kad įmanomi trys atsakymai į šį klausimą: „taip“, „ne“ arba „kas ten žino“. Panašiai teigė Andrius Bielskis pažymėdamas, kad klausimas „Ar esame europiečiai?“ yra senas ir nuvalkiotas, o dabar jau reiktų klausti: „Kiek mes dar galime to klausti?“
Vis dėlto pranešėjai atsispyrė pagundai apie banalybes kalbėti banalybėmis, o vienu ašinių konferencijos klausimų tapo tapatybės problematika. Lietuva vienu metu žengia į Europą ir pasaulį, tačiau patogiau kritiką ir baimes projektuoti į tai, kas yra arčiau, labiau apčiuopiama, – į ES. Gana nerimtai skambėtų raginimai išardyti pasaulio tvarką ir išstoti iš pasaulio, o štai ES išardymo projektas atrodo daug patrauklesnis ir racionalesnis. Ališausko teigimu, kalbėdami apie Lietuvą Europoje šiandien, visi federalizacijos priešininkai nuolat kartoja, kad valstybės interesai turi būti svarbiausi. Šis teiginys atrodo toks akivaizdus, kad jo nuginčyti neįmanoma. Tačiau kokie tie Lietuvos interesai ir kas juos turėtų išsakyti? Politiko Andriaus Kubiliaus teigimu, Lietuva turi du svarbiausius nacionalinius interesus: geopolitinį saugumą ir ekonominę gerovę. Mums svarbu išsaugoti kultūrą, istorijos supratimą, bet tai neturės didelės vertės, jei mes neturėsime geopolitinio saugumo ir galimybės čia sukurti gerovę. Tikrasis patriotizmas ir turėtų siekti šių tikslų, o ES ir NATO mums leidžia tai padaryti. Iš to plaukia, kad lietuviškasis patriotizmas ir europinė integracija neprieštarauja vienas kitam – ES yra Lietuvos istoriją ir kultūrą sauganti, o ne naikinanti organizacija.
Kubiliaus mintis pratęsė filosofė Nerija Putinaitė. Jos manymu, europinė kultūrinė tapatybė yra labai silpna, tačiau tai nelaikytina trūkumu. Nuolat girdime, kad europinės tapatybės tariamas nebuvimas, bendrų herojų neturėjimas yra didelė ES yda. Europos kultūrinė tapatybė nėra konsoliduota ir masinės kultūros praktikomis. Europiečiai labiausiai skaito nacionalinę spaudą, žiūri nacionalines televizijas. Tačiau jei ES formuojamas identitetas būtų stiprus, jis konfliktuotų su nacionalinėmis tapatybėmis. Todėl filosofė siūlė įsivaizduoti šį tapatybių modelį kaip matriošką: branduolyje – nacionalinė tapatybė, išorėje – europinė, kuri nepretenduoja pirmosios praryti, tačiau tarytum ją apgaubia.
Pasak Putinaitės, Europos kultūrinė tapatybė gilesniuose svarstymuose paprastai įsivaizduojama dviem būdais: pirmasis susijęs su Europos kultūros istorija, jos judėjo-krikščionišku palikimu, antrasis – su pastangomis sukonstruoti bendrą pasakojimą, kuris galėtų vienyti Europą. Pirmasis būdas europietiškumą sieti su krikščioniškąja tradicija yra labiau filosofinis. Jis iškalbingas intelektualams, tačiau per daug sudėtingas, kad galėtų būti patrauklus ir suprantamas platesnei visuomenei. Tuo tarpu antrasis kelias – Europos „didžiojo naratyvo“ paieškos – yra labai sunkiai įgyvendinamas dėl skirtingos tautų istorinės patirties. Peržengusi vien ekonominės sąjungos ribas, ES žengia į politinę sąjungą, kurią steigia valstybės, turėjusios ilgą valstybingumo patirtį. Tačiau jos taip pat yra ir buvusios imperinės valstybės. Dabartinė ES politika yra formuojama remiantis Vokietijos ir Prancūzijos patirtimi. Lietuva ar Lenkija nenori suardyti Europos, veikiau jos nori labiau lenkiškos ar labiau lietuviškos Europos. Lietuva taip pat turi nerealizuotų imperinių ambicijų – tą patvirtina tokie darbai kaip Gintaro Beresnevičiaus Imperijos darymas ar Zenono Norkaus Nepasiskelbusioji imperija.
Filosofas Povilas Aleksandravičius teigė, kad europietiškumas nėra kultūra šalia kultūrų, tauta šalia tautų, religija šalia kitų religijų. Europietiškumas – tai mąstymo būdas. Šis teiginys yra esminis, jį privalu įsisąmoninti, jei norime suprasti europietiškąją tapatybę. Europietiškumas negali konkuruoti su jokia tauta, kultūra ar religija, jis iš principo negali jų išstumti, nes yra kitos plotmės fenomenas. Kaip sakė Aleksandravičius, tą puikiai parodo istorija: lietuviškumą gali išstumti rusiškumas, lenkiškumas ar vokietiškumas, bet ne europietiškumas.
O europietiškojo mąstymo konstanta Aleksandravičius laiko atvirumą. Šis žodis šiandien yra sukompromituotas. Tyčia ar ne, į jį talpinamos iš esmės svetimos reikšmės, pavyzdžiui, kapitalistinis neo/ultraliberalizmas, vertybinis ir epistemologinis reliatyvizmas ar tiesiog ištižimas, paviršutiniškumas, sulėkštėjusi tolerancija. Tačiau pačioje europietiškojo mąstymo prigimtyje yra užkoduotas heterogeniškumas, t. y. vidinis principas, kuris neleidžia sutapti su savimi pačiu ir verčia kirsti savo paties ribas, eiti tolyn, ieškoti savęs taip, lyg surasti save būtų įmanoma tik anapus savęs. Nelikti iš anksto paskirtoje vietoje, pakeisti ligšiolinę pasaulio konfigūraciją, nuolat plėsti susiformavusios tapatybės ribas – toks yra fundamentalus europiečio gestas.
Konferencijoje kalbėjęs Ališauskas pastebėjo, kad daugelį amžių mes buvome groteskiški europiečiai. Lietuva tapo realiu subjektu Europoje tik su Mindaugo karūnavimu, o po jo mirties vėl nuskendo istoriniuose rūkuose. Rogeris Baconas, XIII a. gyvenęs ir dėstęs Paryžiuje, rašė: „Kokie keisti dalykai! Maždaug tiek pat atidėję žemėlapyje į kitą pusę kaip iki Romos, rastume didžiulę šalį, apie kurią nieko nežinome. Ji mums neegzistuoja. Ta šalis yra visai šalia, ne Azijoje, ne Afrikoje, bet ji mums neegzistuoja“. Tai vaizdinga Lietuvos europėjimo iliustracija: Vakarų Europoje jau veikia universitetai, kuriuose apmąstoma žmogaus būtis, o, kaip pajuokautų Alfredas Bumblauskas, Lizdeika ne tik kad neišlipęs iš medžio, bet dar į jį ir neįlipęs. Net ir po krikšto, suartėjimo su Europa, istorija neleidžia Lietuvai sklandžiai tapti Europos dalimi. Keli amžiai praeina murkdantis tarp Rusijos, Prūsijos ir Švedijos. Sulig 1791 m. Gegužės 3-osios konstitucija pamėginama darkart žengti į Vakarus, tačiau ir vėl nesėkmingai. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuva ir vėl daugiau kaip šimtmečiui nustoja egzistavusi, vėl blaškosi nerasdama europietiškumo, perima kažką kito, o tai vėl kelia tą patį klausimą: kiek mes esame europietiški, kiek – rytietiški, o kiek – lietuviški?
Todėl Ališauskas aktualizavo filosofo Stasio Šalkauskio knygą Dviejų pasaulių takoskyroje. Šis rašė, kad iš vienos pusės Lietuva yra Vakarų krikščionybės ir civilizacijos paribys, iš kitos – Rytų (Rusijos). Ar ant dviejų pasaulių ribos apskritai gali kas nors egzistuoti? Ar tie pasauliai nėra per daug galingi, kad jų susidūrimas nesutrintų tarp jų įsiterpusį subjektą? Simboliškos čia pasirodo ir knygos leidimo aplinkybės – ji iš pradžių pasirodo rusų kalba, o tik tada – prancūziškai. Šalkauskis buvo optimistas ir tikėjo, kad Lietuva gali tapti Rytų ir Vakarų civilizacijų sintezės vieta.
Ališauskas teigė, kad bet kokie bandymai skelbti istorijos pabaigą niekad jos neprišaukė. Franciso Fukuyamos istorijos pabaiga iš tiesų buvo istorijos, naujos epochos pradžia. Lietuva vėl atsirado Europoje, šįkart, atrodo, iš tikrųjų. Iki šiol europiečiais mes niekada nebuvome, nors bandėme jais būti. Būti Europoje kultūriškai yra viena, o būti Europos koncerto dalyviu – kas kita. Į šį koncertą Lietuva pakliuvo tik atėjusi į ES, nes būti europiečiu reiškia ir dalyvauti Europos politinėje tikrovėje, o ne tik būti jos stebėjimo objektu (kaip 1938–1940 m.).
Taigi, kaip sakė Ališauskas, Lietuvos istorinis procesas yra paženklintas simbolinio europietiškumo ir nuolatinės faktinės politinės nesėkmės. Naujos epochos pradžioje mes sugebėjome įveikti šią istorinę nesėkmę. Labai nedaug reikėjo, kad mes būtume likę tokie patys europiečiai, kokie dabar yra baltarusiai. Mes apskritai nebeturėtume kelti klausimų „kaip?“, „kiek?“ ir „kodėl?“ mes esame europiečiai. Ne tik todėl, kad tai jau yra parašyta ant mūsų paso, bet ir todėl, kad tai yra mūsų faktinė tikrovė. Bet koks bandymas taip klausti reiškia tik viena – mes vėl atsiduriame ant dviejų pasaulių ribos, o iš istorijos žinome, kur tai veda.
Pačioje konferencijos pabaigoje filosofijos istorijos tyrinėtojas Laurynas Peluritis apibendrindamas pažymėjo, kad kalbėjimas apie Europą yra keblus dalykas ta prasme, jog skirtingos akademinės disciplinos, skirtingos mūsų kultūros ir žmogiškosios tikrovės sritys Europą, ir kaip tikrovę, ir kaip galimus idėjos ar idealo variantus, mato skirtingai. Europos šaknys siekia tris miestus-simbolius – Atėnus, Romą ir Jeruzalę, tačiau iš tikrųjų europietiškumo idėja istorijoje, filosofijoje ar net politikoje yra nesena. Nereikia pamiršti idėjų reikšmės transformuojant mūsų tikrovę, tačiau reikia matyti ir jų ribas. Tik negalima pasiduoti baimei, kad europietiškumas yra kažkokia komplikuota fikcija. Veikiau priešingai – fiktyvūs dalykai dažniau yra paprasti, o (idėjų) tikrovė, deja, sudėtinga. Dabartinė būklė kyla ne iš racionalaus progreso, kažkokio hegeliškai ar marksistiškai suprasto istorijos žygio, o iš daugelio itin stiprių ir realių sukrėtimų.