Ebbe Flatau. Lietuva I (NŽ-A nr. 8)

EBBE, KUR DANIJOJE TU GIMEI?

Publikuojamas 1938 m. Kaune gimusio Ebbes Flatau autobiografijos vertimas radosi iš meilės mokytojui ir tarpukario Lietuvai. Jauna, veržli, laisvos minties ir polėkio valstybė ir būtent toks atrodo šio pasakojimo pagrindinis veikėjas – autoriaus tėvas Ernstas Victoras Flatau. Iš Danijos atvykęs jaunas ūkininkas Lietuvoje rado sau namus. Ir prarado, kai Lietuvą iš pasaulio žemėlapio ištrynė šiandien Ukrainos išsižiojusių banditų protėviai. Ir nors istorijos neišeina apgręžti, galima sugrąžinti pasakojimą. Ištrinta iš žemėlapio Lietuva liko šeimos atmintyje. Lietuvoje gimęs Ebbe augo Kopenhagoje su Lietuvos prisiminimais.

1991 m., vos atsivėrus sienoms, Ebbe atvažiuos į Lietuvą ir taps mano danų kalbos mokytoju šviežiai įkurtoje Vilniaus universiteto Skandinavistikos katedroje. Prieš tai dar bus išsiuntęs laišką Danijos užsienio reikalų ministrui, kviečiantį steigti Baltijos šalyse skandinavų lektoratus. Mums, studentams, pamiršti, kad dėstytojas gimė Lietuvoje, bus didžiulis netaktas, tačiau visa tai jau kitas autobiografijos skyrius. „Lietuva I“ pasakoja apie iš Danijos į Lietuvą atsikėlusius Ebbes tėvus. Kas lėmė tokią netikėtą tarpukario emigracijos kryptį?

Filologiškai kruopščiai, su įgimtu pasakotojo talentu surašyta Ebbes Flatau lietuviškos autobiografijos pirmoji dalis grįžta lietuvių skaitytojams išversta iš danų kalbos ir papildyta istoriko Norberto Černiausko komentarais. Visas originalas su vertimu ir interviu su autoriumi įrašų ištraukomis planuojamas publikuoti VU e-leidinyje Scandinavistica Vilnensis.

Loreta Vaicekauskienė

ERNSTAS

Mano tėvas, Ernstas Victoras Flatau, atėjo į šį pasaulį Kopenhagoje 1905 m. gruodžio 13 d. (mirė 1956-05-08), Richardui Alfredui Wulffui Flatau (1879–1942) apvaisinus Anną Albertine Amalie Petersen (1882–1940). Kai po nuodugnių svarstymų Richardas Anną Albertine galiausiai vedė, Ernstui buvo jau šešeri. Po to jiems gimė dar šeši vaikai. Paskutinis, Olufas, buvo 21 metais jaunesnis. Šeima priklausė tuo metu silpstančiai Kopenhagos smulkiųjų miestiečių klasei. Ernsto gimimo metu Richardas dirbo ekonomu viename Møno salos ūkyje, bet vėliau daugelį metų vertėsi iš vairuotojo darbo.

Vos prieš tris kartas Richardo protėviai buvo iš Vokietijos atsikėlę žydai¹. Giminės šaknis liudijo Ernsto anglies juodumo plaukai. Nedaug žmonių po savęs palieka tokius šykščius pėdsakus, bet iš nuotrupų, tėvo perduotų man ar gautų per mamą (kurios liudijimų verte neturėtume tikėti be išlygų – Richardo, pavyzdžiui, ji nekentė, nors buvo mačiusi tik kartą), taip pat pridėjus užrašytus giminės istorijos fragmentus, galima pasakyti štai ką: Ernsto vaikystė nebuvo laiminga; santykiai su tėvu buvo prasti, o pirmuosius šešerius metus augant su vieniša mama, tarp jo ir tėvo, ko gero, išvis nebuvo jokio ryšio. Baigęs privalomas septynias kaimo mokyklos klases, Ernstas pradėjo mokytis sodininku, be kitų, Møllerupo dvare Djurslande.

Mokymams pasibaigus, laukė karinė tarnyba – šį laiką jis prisimindavo su nostalgija, kas galbūt dar daugiau pasako apie jo vaikystės ir sodininko mokslų patirtis. Bet kokiu atveju, Ernstas savanoriškai užsirašė į kapralus ir būtų norėjęs tęsti kariškio kelią, bet nepavyko. Pritrūko išsilavinimo. Laimingos kareivio dienos veikiausiai paaiškina vėlesnį jo potraukį medžioklei ir šviežiam orui lauke.

Grįžus į civilio gyvenimą, šviesesnės perspektyvos nesimatė. Pasaulinio karo guliašo laikai² ir euforija atsikovojus Pietų Jutlandiją baigėsi, mažytę Daniją užvirto sunkumai – sparčiai augo nedarbas ir kainos. Niekas Ernsto Victoro Flatau Danijoje nelaikė, tad jis ėmė dairytis darbo užsienyje. Tačiau ne ten, kur įprastai traukdavo visi. 1927 m. kovo 7 d., ką tik sulaukęs dvidešimt vienerių, Ernstas atvyko sodininku į Terespolio dvarą³ Lietuvoje.

Trumpai kontekstas būtų toks: Rusijai griuvus ir susikūrus Sovietų Sąjungai, Lietuva, drauge su kitomis dviem Baltijos valstybėmis, išsilaisvino iš šimtmečius trukusios priespaudos. Lietuva buvo labiausiai atsilikusi, nemaža dalis žmonių neraštingi⁴. Žemės ūkyje dirbo trys ketvirtadaliai gyventojų, bet tvarkytasi nenašiai; diduma žemės priklausė daugiausia lenkų ir rusų kilmės dvarininkams. Po griežtos rankos reformos žemės valdos padalintos daliai buvusių samdinių, bet tai neišsprendė problemos: naujiesiems savininkams trūko išmanymo kaip efektyviai ūkininkauti⁵. Pirmojo Danijos konsulo Kaune, Eriko Bieringo⁶, iniciatyva imtasi rengti sutartį tarp Danijos žemės ūkio tarybos ir naujosios Lietuvos vyriausybės, kad būtų įsteigti keturi⁷ „kultūriniai dvarai“ – šiuolaikinės žemdirbystės pavyzdžiai atsilikusiam Lietuvos žemės ūkiui pakelti⁸. Šie ūkiai, sekant Danijos žemės ūkio tarybos rekomendacija, galėjo būti nuomojami danų ūkininkų ypatingai palankiomis sąlygomis. Taip pat atsivėrė galimybės kitiems danų ekspertams – žemės ūkio, sodininkystės, daržininkystės, miškų ūkio, pieno pramonės – gauti darbo leidimus ir veikti abipusei Lietuvos ir Danijos valstybių naudai⁹.

Ernstas atvyko ne su pirmąja banga ir pradėjo ne nuo kultūrinių dvarų, o nuo Terespolio, kurį valdė progresyvus lietuvių ministras, taip pat norėjęs gauti užsieninės pagalbos. Terespolyje Ernstas pragyveno lygiai metus ir šis laikas skęsta visiškoje tamsoje. Nė karto nė žodžiu apie tuos metus jis neužsiminė. Net nenutuokiau, kad tėvo gyvenimas Lietuvoje būtų prasidėjęs kitur nei Aniškyje, kol Karališkajame archyve neaptikau dokumentuotos medžiagos. Galima spėti, kad linksma ten nebuvo, nes, kad ir kaip, darbą jis pakeitė ir nuo 1928 m. kovo 1 d. įsidarbino pas Donsą, nuomavusį už beveik tuzino kilometrų nuo Alytaus esantį Aniškį.

Aniškis buvo vienas iš tų keturių kultūrinių dvarų, įsteigtų 1923 m. kovo mėnesio sutartimi, tačiau po penkerių metų, Ernstui atvykus, reikalai ėjosi sunkiai. Dėl įvairių priežasčių. Pirmaisiais nuomininkais Danijos žemės ūkio taryba buvo pasiūliusi porą gana jaunų, nevedusių ūkininkų, Frederikseną ir Tholstrupą. Turėdami stiprų turtingų tėvų užnugarį, jiedu gavo progą išbandyti ūkininko karjerą netolimame užsienyje. Bet nepavyko. Nesėkmingas ūkininkavimo ir objektyvių problemų derinys privertė juos pasiduoti. Taigi 1925 m. balandį – kai jaunieji savininkai galiausiai apsisprendė skelbti bankrotą – valdžios tarnybų sutarimu pavyko sudaryti sutartį su H. C. Donsu: šis perėmė 250 ha dydžio dvaro nuomą ir atsikėlė čia gyventi su žmona, o netrukus ir dviem mažais vaikais. Donsas perėmė ne tik ūkį, bet ir visas neišspręstas, buvusius savininkus pakirtusias problemas: 1926 m. vėl užklupo nederlius, vargino nesutarimai su valdžios institucijomis, triukšmą kėlė nenorintys išvykti naujakuriai iš anksčiau (prieita net iki streiko ir maišto rugsėjo 26 d.), buvo sunku vykdyti sutarties sąlygas – tiekti lietuvių žemdirbiams veislinių galvijų ir sėklos ir, blogiausia, nuolatinis galvos skausmas dėl pinigų su to pasekmėmis – nervus tąsančiomis derybomis su Lietuvos ministerija nukelti numatytus įsipareigojimus, naujų paskolų ir kreditų paieškomis ir taip toliau. Bet Donsas buvo kito – kietesnio – sukirpimo nei Frederiksenas su Tholstrupu. Donsas ieškojo išeičių. Galvijų ir sėklų parsisiuntė iš Danijos. Kartu ir mašinų bei įrangos. Kreditan. Donsas buvo tarp pažangiausių – pirmasis Lietuvoje traktorius, Fordsonas, atkeliavo į Aniškį beveik tuo pat metu kaip ir Ernstas. Bet ir į nagą suimdavo – tą, be kita ko, rodo žmonių skundai ir bylos Alytaus darbo inspekcijai, kad „Donsas barasi ir šeria mums rykšte“.

Kita Donso pusė buvo Renesanso žmogaus. Labai mėgo svečius. Medžioklę. Pobūvius. Gal Aniškis ir atrodė pasaulio kraštas, bet Donsas palaikė stilių ir platų mostą, nesvarbu, kad trūko pinigų. Ernstui Donsas dažnu atveju buvo globėjas, tikrai nemažas autoritetas ir kažkiek atstojo tėvą, kurio jis galbūt ilgėjosi. Būtent Donsas įtraukė Ernstą į medžioklės malonumus ir prabangias dvaro puotas, mokė jį kaip elgtis ir kaip rengtis. Kasdien buvo dėvima uniforma: galifė kelnės su vyturais, švarkas, kaklaraištis. Net ir darbo metu. Spalva – geriausia chaki. Taip iš dalies išsipildė sena Ernsto svajonė apie kariškio karjerą. Niekada po to iš Donso Lietuvoje išmoktų normų jis nebeatsisakė. Ypač stebina vyturai – tokios juostos, apsukamos aplink kojas iki kelių, paprastai chaki spalvos. Veikiausiai tai bus britų kolonijinis stilius, gal apsauga nuo gyvačių, bet nei Lietuvos, nei Danijos klimatui, švelniai sakant, nefunkcionali. Mano tėvas vaikščiojo su vyturais (ir kaklaraiščiu) iki pat mirties. Mažas negalėdavau atitraukti akių jam vyniojant ar nusirišant vyturus. Kiek paaugus darėsi gėda – nepažinojau nė vieno, kurio tėvas penkiasdešimtaisiais būtų naudojęs tokį svetimą aprangos elementą. Ernstas turbūt buvo paskutinis.

Daugiausia Donso dosnaus vaišingumo tekdavo Kaune reziduojantiems danų diplomatams, su kuriais jis palaikė ypatingai gerus santykius ir kurie ne kartą jį gelbėjo iš bėdos. Pirmiausia – konsului Bieringui, vėliau – jį pamainiusiam Duurlo¹⁰. Aplink konsulatą nuolat rinkdavosi Lietuvos danų kolonija. Dalyvaudavo ir Ernstas. Vieno tokio vakaro grupinėje nuotraukoje iš 1929 m. jaunasis sodininkas kukliai stovi galinės eilės kairėje. Bet jis čia yra ir yra gavęs pažinti pasaulio gerokai kitokio nei tas, kuriame užaugo.

Pirmasis didysis Ernsto darbas buvo įrengti sodą priešais pagrindinį pastatą. Nuo fasado tolyn leidžiasi šlaitas ir tarpe aukštų medžių atsiveria nuostabus ežero vaizdas su ančių pulkais ir vėžiais. Ernstas užsisako vaismedžių ir krūmų iš Danijos, pasirūpina išlieti pamatus šiltnamiams, įrengia inspektus – stiklo rėmais dengiamas lysves. Visko turi būti užtektinai ir parduoti liks. Atlyginimas, nors ir kuklus, o ir tą Donsas nuolat keletą mėnesių vėluoja, bet maistas ir pastogė garantuota, ir Ernstas iš esmės yra pats sau šeimininkas. Už darbą jį gerbia ir būna jis kartu su inspektoriumi, ekonomu ir Donso šeima – aukštesnioji klasė palyginti su būriu lietuvių lauko darbininkų, gyvulių prižiūrėtojų ir melžėjų. Vienaakis karalius tarp aklų. Mokyklą Ernstas lankė tik 7 metus, bet dvaro darbininkai diduma išvis neraštingi. Be to, Ernstas pajunta turįs gerą kalbinę klausą. Sugeba pagauti nelengvus lietuviškus žodžius, ima suvokti sistemą ir pamažu pavyksta susikalbėti. Ateina pasitenkinimas, kad gali apsieiti su vietiniais. Retam iš danų tas rūpi. Skaityti lietuviškai vargiai galėtų, žodžio „gramatika“ nėra girdėjęs. Bet Ernstas moka kalbėti ir supranta lietuviškai.

Aniškio kasdienybė buvo gana monotoniška. Automobiliai tuo metu Lietuvoje buvo dar didesnė retenybė nei Danijoje¹¹, juos naudojo tik diplomatai ir vienas kitas verslininkas, kaip Jørgenas Buchas. Keliai taip pat buvo vargani, ar važiuotum mašina, ar arkliu. Išsiruošti į Kauną būdavo retas įvykis. Keliaudavo traukiniu iš Alytaus. Bet pirmiau iki jo – 10 km vežimu su arkliu. Šią atkarpą Ernstas išmoko geriausiai, nes būtent jam teko rūpintis nuolatiniais tiekimais į Alytaus turgų. Vis dėlto net ir puikiausiai pažįstamame maršrute visada gali kas nors nutikti.

1930 m. sausio 15 d. Kauno laikraštis Rytas pranešė¹², kad į šiaurę nuo Alytaus einančiame vieškelyje padurtas žmogus. Vienas vežimas neužleido kelio kitam ir prasidėjusios lenktynės baigėsi muštynėmis. Vienam nelaimėliui išdurta akis, kitas išsisuko lengvesniais sužalojimais. Kaltininku nurodomas „Flatonas, danas, Aniškio dvaro nuomininkas“. Į pranešimą reaguota išsamiu danų chargé d’affaires Bieringo patikslinimu laikraščio redakcijai ir skaitytojams, kad Aniškį nuomojąs danas yra vardu Donsas ir įvykio dieną jis buvo išvykęs į Daniją. Tuo pat metu Bieringas išsiunčia skubų laišką Aniškio inspektoriui Hansenui ir pareikalauja paaiškinimo. Ranka rašytame rašte Hansenas teigia paprašęs Flatau „pranešti, kaip taip nutikę, nes pats aš negalįs žinoti daugiau nei man tuo klausimu jojo papasakota“.

Ernsto įvykio versija išsiunčiama diplomatams kitą dieną (RA, UM 348, 75.K.7):

Kam: 

Danijos Karalystės konsulatui Kaune

Kalbamąją dieną buvau Alytuje, pardaviau kiaulių, ir grįžtant namo, apie 5 val., maždaug 2 km. už Alytaus prisivijom valstiečio vežimą, o tas nenorėjo pasitraukti šonan, mes pavažiavom kiek risčia jam iš paskos, bet tada anas pasuko skersai kelio ir sustojo, mano vežikas nušoko žemėn pasakyt, kad pasitrauktų, o aš važiavau toliau grioviu. Bet paskui prasidėjo muštynės tarp mano vežiko Sinisko ir tų vyrų, kur važiavo anuo vežimu, aš pats važiavau toliau ir gal negerai, kad taip padariau, o po pusvalandžio grįžo Siniskas su smarkiai perrėžtu veidu, nuvežėm jį pas gydytoją. Dabar jis nedarbingas, o kas dar nutiko, negaliu pasakyti.

Aniškis, 1930 m. sausio 19 d. E. W. Flatau

Tolesnės eigos nebėra kaip sužinoti. Byla sustabdyta. Ernstas lengviau atsikvėpė. Pareigūnai pykčio užantyje nelaikė ir nuo tada, jei prireikdavo, Ernstas iš jų gaudavo tik gerus atsiliepimus. Vėliau gyvenime būdamas geros nuotaikos, jis labai mėgo pasakoti apie Lietuvą. Bet štai šito nutikimo apie muštynes su peiliais Alytaus kelyje niekada nėra minėjęs. Net mamai. Gal jautė, kad nepagirs? (Jei taip, nelabai gražiai išeina, kad po septyniasdešimties metų sūnus atkapstė dokumentą Karališkajame archyve. Dovanok, seniuk!) O va kitas istorijas jis kartodavo nuolat. Pavyzdžiui, apie sūrius, kuriuos parsisiuntė iš Danijos ir tiek užlaikė sandėlyje, kad tapę gerokai pabuvę, jie, kaip daniškai sakoma, „pašvilpus galėjo patys pas tave ateiti“, po ko buvo pasiūlyta (išradinguolis, suprask, buvęs pats Ernstas) sūrių likutį užmerkti degtinėje ir taip išskandinti užsiveisusias bjaurybes. „Skanesnių sūrių niekas iš mūsų nebuvo ragavęs!“ Arba apie medžioklę su svečiu iš Danijos. Ligtol rankose nelaikęs šautuvo, šis supainiojo Ernstą su lape ir – idiotas – pokštelėjo iš abiejų vamzdžių tiesiai nekaltam sodininkui į galvą. Didumą iškrapštė, bet vienas liko tarpelyje tarp nosies ir akies. Man leido pačiupinėti.

Monotonišką Aniškio kasdienybę protarpiais praskaidrindavo svečiai. Konsulato pareigūnai su žmonomis, žmonės iš danų kolonijos, atvykėliai iš Danijos. Pavyzdžiui, pastorius Strunge iš Tårnby, apsistojęs pas Donsą gana ilgam, nes rinko medžiagą savo knygai apie Lietuvą Litaviske Studier (1938)¹³. Arba jaunėlis Donso brolis Aage, rašytojas, Lietuvoje radęs motyvą Kareivių šuliniui¹⁴. Beje, labai keista brolių pora. Didesnės priešingybės už žmogų iš kūno ir kraujo, balsingąjį dvaro valdytoją ir liaunutį homoseksualų miesto intelektualą turbūt nesugalvotum. Taip pat atvykdavo Žemės ūkio tarybos atstovų – juos siųsdavo inspektuoti, kaip sekasi projektui. Pavyzdiniame dvare lankėsi ir lietuviai – aukšti pareigūnai (ministrai, tarnautojai), dažniausiai konsulato kvietimu.

Kokius ryšius Ernstas palaikė su Danija, praktiškai nepaliudyta. Ar kontaktavo su tėvais, su šešiais jaunesniais broliais ir seserimis? Namo atostogų jis nevyko, bet negi nerašė laiškų? Negi nepasiilgdavo saviškių? Nenorėjo bendrauti? Ar jie nenorėjo? Tik vieną kartą, tada, kai Ernstas jau buvo palikęs Aniškį, jį aplankė mylimiausia sesuo Carla Emma Louise (vadino ją tiesiog „sese“) su savo vyru Aage. Panašu, kad Ernstas neplanavo grįžti į Daniją. Jautėsi gerai, jam čia tiko, priešingai nei didumai kitų dvare dirbusių danų. Darbuotojai nuolat keitėsi, kaskart įnešdami šviežio oro ir naujienų iš namų, kad gyvenimas Aniškyje vėl galėtų grįžti į savo ramias vėžes. O ir ką grįžęs Danijoje rasi? Tebesiautė pasaulinė krizė, darbo vietų trūko dar labiau nei tada, kai augantis nedarbas 1927 m. paskatino Ernstą iškeliauti svetur. 1933 m. trečdalis darbo jėgos Danijoje buvo be darbo. Bankrotus skelbė vieną po kito. Žemės ūkis vos laikėsi. Ne tai kad lietuviai žemdirbiai būtų nejutę sunkumų, bet Aniškyje ir silpniau išsivysčiusioje Lietuvoje gyvenimas vis dėlto gerokai labiau priklausė nuo natūrinės ekonomikos nei Danijoje. Ernstas žinojo, ką jis čia turi.

1934 m. vasarą situacija Aniškyje paaštrėjo. Donsas prasiskolino kiaurai. Danijos žemės ūkio tarybai už pristatytas kiaules. Visam būriui danų tiekėjų už pašarus, javų sėklas ir mašinas. Lietuvių tiekėjams už trąšas. Lietuvos žemės ūkio ministerija vis grasino atšauksianti dvaro nuomos sutartį dėl neišmokamų skolų. Dar nesumokėtų atlyginimų ūkio darbininkams buvo susidarę geri 4000 litų. Bendra dvaro skola ėmė artėti prie pusės aktyvų vertės.

Vis dėlto Aniškis išgelbėtas per plauką. Pavyko įtikinti Teisės ministeriją leisti poniai Dons išsimokėti ketvirtadalį savo (tiksliau, jos dviejų vaikų) motininio palikimo, šiaip jau nejudinamai saugomo Danijos įgaliotosios turto tarnybos. Alternatyva vaikams būtų buvus itin neužtikrinta ateitis. Prie laimingos baigties neabejotinai prisidėjo ir patikėtinio Duurlo rekomendacija padaryti išimtį iš taisyklių, nes jis „labai nenorėsiąs matyti svarbiausią Lietuvos danų ūkininką priverstinai pasiduodant“.

Taigi tam tikra prasme reikalas išsisprendė Donso vaikų dėka – Annie ir Brolio (arba Hanso, kaip jį buvo pakrikštiję). Bet Annie su Broliu tapo tiesiogine priežastimi dar ir visai kitos istorijos, lemiamai paveikusios Ernsto gyvenimą. 1934 m. jiems buvo, atitinkamai, 8 ir 7 metai. Alytaus mokyklų inspekcijai Aniškio dvaro nuomininkas kėlė įtarimą. Tiksliau, jo vaikai. Kur tai matyta neiti į mokyklą?¹⁵ Ar visokiems užsieniečiams nusišvilpt į Lietuvos įstatymus? Manosi išsisuksią? Mokslas Lietuvoje privalomas ir vaikai turi būti užrašyti į artimiausią mokyklą, kitaip lauks bauda! Tačiau Donsas dvikovose su lietuviškomis tarnybomis jautėsi kaip žuvis vandenyje. Lengvai jo nepaimsi. Iki ausų skęsdamas rūpesčiuose gelbstint verslą, jis vis tiek, su visu sau būdingu optimizmu, paskelbė ieškantis privačios mokytojos Danijoje, kuri sutiktų įsidarbinti dvare Lietuvoje. Sutartis buvo sudaryta ir 1934 m. rugsėjį įprastu traukinio maršrutu per Berlyną, Kauną ir Alytų, o paskutinius dešimtį kilometrų – vežimu, į Aniškį atvyko Annie ir Brolio naujoji mokytoja, dvidešimt dvejų panelė Ella Petersen. Mažytė, kiek apvalaina blondinė. Kalbanti labai kultūringai, nors ir su silpnu jutlandietišku akcentu. Aiškiai kilusi iš geros šeimos. Kaipgi – jaunėlė Jutlandijos prekybininko dukra, aukštesniosios mergaičių mokyklos absolventė, jau dirbusi namuose Danijoje, taip pat Italijoje bei Anglijoje, ir ėmusi privačias dainavimo ir muzikos pamokas Kopenhagoje iš Anderso Bremso, tik dėl neaiškių priežasčių nebaigusi šių studijų, kai pasirodė mūsų egzotiško darbo skelbimas.

Moteris Aniškyje skambėjo kaip rimtas perversmas – ir dar atvykstanti ilgesniam laikui. Mat Donsas su panele Petersen pasirašė dvejų metų sutartį. Kuriam laikui bus rami galva nuo mokyklų inspekcijos. Ernstui tai irgi buvo metų įvykis. Daniją jis paliko prieš septynerius metus ir nuo tada su bendraamžėmis merginomis nebendravo (jei išvis buvo bendravęs). Danų kolonijoje daniškai kalbančių moterų turėjo sutikti, bet visos, aišku, ištekėjusios. O kitų? Lietuvių? Labai tikėtina, kad buvo, bet nieko apie tai nežinoma. Ernstas ir ekonomas Gunnaras Friisas, atvykęs dveji metai prieš panelę Petersen, buvo vieninteliai potencialūs naujosios mokytojos kavalieriai per kelias mylias aplink. Ernstas ištraukė ilgesnį šiaudą¹⁶.

ELLA IR ERNSTAS

Nepaneigsi, jaunesnių kavalierių pasiūla Aniškyje buvo ribota. Viso labo du. Sodininkas Ernstas Flatau, jau dvaro senbuvis, beveik trisdešimties, ir kiek jaunesnis ekonomas Gunnaras Friisas, į Lietuvą atvykęs tik prieš porą metų. Kita vertus, turėti du po ranka – nelyginamai geriau nei vieną.

Kur jaunam vyriškiui nusivesti merginą, gyvenant Aniškyje? Po darbo? Savaitgalį? Arčiausiai buvo Alytus – snūdinas provincijos miestas – tik už dešimties kilometrų¹⁷. Vežimu. Ar ten buvo kinas, restoranų? Sostinė Kaunas – 100 km traukiniu. Taip toli vienai dienai nevažiuosi. Ką veikti Aniškyje laisvu laiku? Be laikraščių iš namų, be televizoriaus? Radiją tikriausiai turėjo, bet ar galėjo girdėti Daniją? Vyrams savotiškai lengviau, jiems savos pramogos – visų pirma, medžioklė, ežere – vėžiai ir žuvys. Likusiu laiku žaisdavo kortomis, l’hombre. Tikėtina, skalsiai pasipildydami lietuviška degtine ir šmaikščiomis istorijomis. Nė vienas iš šių užsiėmimų turbūt netraukė jaunos merginos iš gerų namų, mačiusios Londoną, Romą, Kopenhagą – ir Koldingą, mokančios kalbų bei šio to pasiekusios muzikoje.

Dvidešimt dvejų Ella vis pasvajodavo apie Italijoje sutiktą švedų inžinierių. Be to, dar buvo Borchas – mokyklos ir jaunystės laikų draugas, tas pats, kuris vėliau ėmėsi garsiųjų žalių mokyklinių lentų gamybos. Gal būta ir dar vieno kito nekalto jaunystės romano, bet daugiau patirties su vyriškąja gimine Ella vargu ar turėjo.

O Ernstas? Nežinom nieko. Lietuvoje taip pat atsidūrė dvidešimt dvejų. Ar pažinojo ką anksčiau? Ėjo dvidešimt devintus, kai į dvarą atvyko naujoji mokytoja. Kaip leido laiką tuos septynerius metus? Turbūt ne vien medžiojo ir žvejojo? Nežinia, tačiau visai nepatyręs juk negalėjo būti. Lietuvės merginos? Na, Dievui jos buvo katalikės, bet juk gyvenant dvare visada atsiranda šiokio tokio pragmatizmo.

Atvykus naujajai damai Friisas ir Flatau apsiuostė. Pasikedeno plunksnas. Ėmėsi asistuoti. Kvietė pasivaikščioti po sodą ir prie ežero. Paslapčia stebėjo konkurentą. Meilikavo. Ernstui pavyko. Bet ir Friisas šio to išmoko. Pakartojęs Ernsto triukus vedė Birthe Ulf Hansen, Ellos įpėdinę Aniškyje, taip pat pasiturinčios šeimos dukrą.

Einant laikui viešumon išlindo ir Ernsto merginimo pasekmės: Ellos dvejų metų sutarčiai su Donsu artėjant prie pabaigos – bet ją buvo galima pratęsti – Ella pastebėjo, kad laukiasi. Sprendimas tokiu atveju, žinoma, paprastas – susituokti kaip įmanoma greičiau. Ella tarsi neprieštaravo. Bet kas ateityje? Toliau gyventi iš samdomo darbo Aniškyje Ernstas besilaukiančiai žmonai nenorėjo siūlyti. Grįžti namo į Daniją neužsitikrinus darbo buvo pernelyg rizikinga. Ne, visos galimybės Lietuvoje. Reikia imtis savarankiško verslo ir greitai, tik ne tokiam dykam užkampyje kaip Aniškis. Ir net ne Alytuj. Ernstas žengė drąsų žingsnį – pranešė Donsui, kad nuo 1937 m. sausio 1 d. pas jį sodininku nebedirbs, ir iš karto ėmė zonduoti galimybes. Taip gana greit užkliuvo už kauniečio enterprenerio Kapito, ieškančio kam išnuomoti nedidelį sodininkystės ūkį sostinės pakraštyje. Kontraktui su danu šis neprieštaravo. Gal ir verta imtis? Bet kaip susitvarkyti visus praktinius reikalus? Ne vienerius metus praleidęs Aniškyje tokiais klausimais Ernstas nėkart nekvaršino sau galvos – paraiškos, pažymos, leidimai. Ir pinigai. Grynųjų turbūt niekada gausiau neturėjo, bet ir neprireikė. O čia reikės ir kreditų, ir pinigų. Daug pinigų. Teks prašyti naujo leidimo dirbti ir gyventi Lietuvoje, nes darbo sutartis su Donsu baigėsi. Susirasti baldus ir viską, ko reikia būstui. Rašyti pažymas ir paraiškas, organizuoti vestuves.

Ernstas kreipėsi į konsulatą ir paprašė patikėtinio Duurlo patarimo. Visų pirma reikėjo išsiaiškinti dėl finansų. Santaupų juk neturėjo atsidėjęs. Gal yra kas Danijoje, kas Tamstai galėtų paskolinti ar laiduoti? Švelniai sakant, paskutinius dešimtį metų šeimai Danijoje Ernstas daug minčių neskyrė. Kita vertus, juk yra dėdė Aage, ir čia Ernstas, reikia pripažinti, numatė žingsnį į priekį – jo jau buvo raštelta kepyklos savininkui Aage Flatov, kurio mamos mergautinė pavardė buvo Flatau. Teisės naudoti šeimos pavardę dėdė, kaip priguli, buvo kreipęsis į šeimą ir civilinę direkciją ir šie malonėję ją suteikti – tiesa, supaprastinus rašybą.

Šeimoje Aage Flatov buvo dėdė prie pinigo. Dar visai jaunas pardavęs savo klestintį verslą, jis mėgavosi gyvenimu iš rentos erdviame bute Frederiksberge, Karaliaus Jurgio g. 4. Laiške Ernstas išdėstė, kad jam pasitaikęs geras nuomos pasiūlymas, tik trūkstą startinio kapitalo. Metinis nuomos mokestis išpuoląs jau dabar, bet dar juk prireiksią kažkiek pradžiai ir darbams įsisukti, kol ūkis ims nešti pelną. Visaip Ernstas gyrė būsimąjį verslą ir jo galimybes. Mažu dėdė Aage galįs paskirti sumelę pradžiai ir laiduoti kažkiek papildomai – jei prispaustų būtinas reikalas?

Dėdė Aage į laišką atsakė. Nepasakytum, kad nepalankiai, bet kad pagalvosiąs. Dėdė Aage mokėjo skaičiuoti pinigus. Jis pats, pasirodo, taip pat jau išsiuntęs užklausą konsulatui ir paprašęs informacijos apie sūnėną ir jo projektą. 1936 m. spalio 26 d. datuotame laiške kepyklos savininkui patikėtinis Duurlo išreiškė visišką palaikymą Ernstui (no hard feelings – apie prieš šešetą metų Alytaus kelyje įvykusį incidentą su peiliais neužsiminė nė žodžio) (RA, UM 348, 65.K.24):

Dėl Tamstos šio mėn. 2 d. užklausos apie Tamstos sūnėną sodininką Ernstą Flatau, gyv. adr. Nuomininkas H. C. Donsas, Aniškio dv. Alytus, Konsulatas šiuomi patvirtina, kad Tamstos sūnėnas nutraukia tarnybą pas p. Donsą nuo 1937 m. sausio 1 d. ir kad jis nuo minėtosios datos žada savo sąskaita imtis laikyti sodininkystės ūkį Petrašiūnuose prie Kovno. Pastaruoju metu Flatau vedęs derybas su minėtojo ūkio savininku, enterpreneriu W. Kapitu, Nemuno gatvė 22, Kovno, katras šį ūkį yra paveldėjęs ir pats neketinąs jo laikyti. Tamstos sūnėnas nuomosis ūkį 6 metus ir jam priklausys mokėti metinis mokestis 3000 litų. Žinioj bus 4 šiltnamiai, 550 inspektų ir būstas 5 kambarių. Viso ploto – dvi statinės žemės. Kaina yra tinkama ir galima tikėtis pelningo verslo, produktus vežant parduoti į Kovno. Kontraktui pasirašyti prašo įmokėti pirmų metų nuomą, kas būtų 3000 litų. Priedo reikalinga pora tūkstančių litų pradžiai. Konsulatas pateikia Tamstai šiuos duomenis panaudoti, kai prašysite Danijos banko pervesti šią sumą į Lietuvą. Jei Tamsta pageidautų, esame pasirengę prižiūrėti, kad pinigai būtų išleisti pagal jiems  numatytą paskirtį.

Chargé d’Affaires

Duurlo Atstovybės laiškas dėdę Aage nuramino ir jis išsiuntė čekį Duurlo, o pastarasis lapkričio 10 d. laišku kepyklos savininkui patvirtino gavęs 3500 litų ir informavo, kad „p. Flatau buvo pranešta, jog čekis gautas ir pabus užlaikytas, kol reikalas pasistūmės iki kontrakto pasirašymo ir pirmosios įmokos“. Nei Duurlo, nei dėdė Aage nemėgo nereikalingos rizikos.

Dabar liko gyvenimo ir darbo leidimas iš Vidaus reikalų ministerijos, taip pat Žemės ūkio ministerijos leidimas sudaryti nuomos sutartį. 1936 m. lapkričio 19 d. Duurlo, Ernsto vardu, apsilanko abiejose ministerijose, prideda Ernsto kvalifikaciją liaupsinančių rekomendacijų ir – svarbiausia – patvirtinimą, kad Ernstas yra gavęs 3500 litų iš Danijos. Protarpiais Lietuvos biurokratai dirbdavo gana sparčiai ir praėjus vos penkioms dienoms Ernstui buvo išrašytas vienų metų trukmės leidimas gyventi ir dirbti Lietuvoje bei šešerių metų leidimas nuomoti sodininkystės ūkį iš Vulfo Kapito.

1936 m. gruodžio 1 d. notaro kontoroje Kaune Ernstas pasirašė sutartį su Vulfu Kapitu. Savo vardą Ernstas užrašė taip: Ernst Victor Wulff Flatau. Abiejų kontraktininkų tas pats žydiškas vardas – Vulf? Bet įdomiausia, kad Ernstas savo tėvo trečiojo vardo šiaip niekada nenaudodavo. Jo nėra nei krikšto liudijime, priešingai nei jaunesniųjų brolių ir seserų, kurie gimė tėvui jau vedus nuo jo prieš septynerius metus pastojusią merginą. Ar ištraukti žydišką vardą derybose su priešininku – Lietuvos žydu – buvo sąmoninga Ernsto taktika? Bendravardžiai? Praėjus dviem savaitėms savo Wulffo vardą jis įrašė dar kartą, kai jiedu su Ella konsulate užpildė „Pareiškimą santuokos sudarymui“. Vėliau šio vardo Ernstas niekada nebenaudojo.

Po Naujų Ernstas persikėlė iš Aniškio į savo naująjį ūkį Petrašiūnuose. Valda buvo netoli Pažaislio vienuolyno, o apačioje ribojosi ties Nemunu, kaip tik ten, kur po daugelio metų pastatė tiltą. Ellos ir Ernsto užsakai ėjo protestantiškoje vokiečių bažnyčioje Kaune, o vestuvės suplanuotos balandį. Dvimetė Ellos sutartis su Donsu jau buvo pasibaigusi, bet ji sutiko dar kurį laiką pamokyti vaikus – jei išeis, iki kol atvyks laukiama pamaina. Nuo atvykimo Ella nebuvo grįžusi namo, bet dabar gera proga, prieš pat susituokiant. Taip pat reikėjo pasirūpinti atsigabenti baldų, mamos padovanotų nuėmus apribojimus po senelio bankroto ir mirties. Bet svarbiausia – namuose Ella turėjo pristatyti naujieną apie veikiai įvyksiančias jos ir Ernsto jungtuves.

Ir staiga persileidimas! Netrukus po to ji išvyko namo į Koldingą. Kas dabar? Ar Ernstas tikrai tas, jai skirtasis? Ella turėjo jaustis supančiota grandinės įvykių, kai viena priežastis – nėštumas – neišvengiamai pastūmėjo tolesnius žingsnius. Ernstas, žinoma, prisiėmė atsakomybę už pasekmes, atsisakė vietos pas Donsą, išsinuomavo ūkį, suplanavo vestuves. Viskas parengta. Ir žinia jau pasklidusi tiek Lietuvoje, tiek Danijoje. Ar bedera apsigalvoti? Ar būta tokio noro? Grįžus į Koldingą Ellą kamavo sunkios mintys. Susituokti su Ernstu reiškė atsisveikinti su dainavimu. Dveji Aniškyje praleisti metai atrodė kaip tremtis – toli nuo namų ir draugių, nuo visko, prie ko buvo pratusi. Medžioklės, triukšmingi vyrai – tokia dvaro kasdienybė. Kita vertus, Ernstas juk pasirūpindavo nusivežti ją į sostinę. Na, gyveni ne pačiam Kaune, bet nuvažiuoti tikrai nesudėtinga. Po teisybei, tiek iš to Kauno ir sostinės, bet čia gyveno geras pulkelis danų, laikas nuo laiko susiburdavusių aplink konsulatą. Gal bus galima užmegzti kokių pažinčių?

Ella pasirinko pareigą. Užsisakė išsiųsti keletą paveldėtų baldų. Atsisveikino su mama ir sesėmis, su artimiausia drauge – veterinare Karen, Herninge išsimokslinusia į seseles. Ir tada išvyko atgal į Lietuvą, kur 1937 m. balandžio 24 d. vokiečių bažnyčioje buvo sutuokta su Ernstu. Kad žmonės pastebės pastambėjusį jos juosmenį, baimintasi visai be reikalo.

Neilgai trukus Ella pastojo dar kartą ir – praėjus kiek mažiau nei metams po vestuvių – ją paguldė į daktaro Rabinovičiaus gimdymo kliniką Kęstučio gatvėje Kaune. Čia 1938 m. kovo 3 d. ji pagimdė mane. Pora mėnesių vėliau, namuose suorganizavus krikštą su Lietuvoje vasarojusiu Tårnby pastoriumi Mogensu Strunge, gavau vardą Ebbe.

Ūkyje Ernstas įdarbino porą lietuvių darbininkų. Ella į pagalbą gavo lietuvę auklę. Močiutė Anna iš Koldingo iki pat Lietuvos išsiuntė prabangų vežimėlį. Jauniausias jos anūkas turįs būti transportuojamas kaip pridera.

Verslas įsivažiavo. Skola dėdei Aage reikšmingiau gal ir nemažėjo, bet ateitis Ernstui su Ella pelnytis iš ūkio neblogą pragyvenimą, kaip savo laiške dėdę buvo patikinęs konsulas, atrodė tikrai žadanti. Taip, iš tiesų tokia žadanti, kad Erstas ėmė svarstyti tapti Lietuvos piliečiu, kad galėtų nuomojamą ūkį nusipirkti. Ella dvejojo. Ragino nuleisti garą. Reikią labai gerai pagalvoti prieš atsisakant Danijos pilietybės. O, kaip ji buvo teisi!

Kartą ir pas saviškius apsilankyta. 1939 m. vasarą Ella parvyko namo į Koldingą ir pristatė Ebbę.

Bet situacija tiek Lietuvoje, tiek aplink pasaulyje atrodė visiškai kitaip ir kėlė nerimą. 1939 m. rugsėjį staiga pasileido: Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino Lenkiją, o Baltijos valstybės, slaptu vokiečių-sovietų susitarimu, tapo „sovietų interesų zona“. Lietuva buvo priversta įkurdinti sovietų bazes. Pradžioje sovietų kareiviai iš jų neišeidavo. Administracijai leista dirbti toliau. Politinis gyvenimas pernelyg nesutriko – išskyrus negausią komunistų partiją, ligtol uždraustą, o dabar leidžiamą ir ėmusią itin garsiai reikštis. Nemažai danų išvyko namo. Bent jau tie, kurių nesaistė nekilnojamasis turtas. Ėjo pasaulinis karas, bet gi toli nuo čia. Prancūzijoje ir Anglijoje. Danijos jis nelietė, o Rytų Europoje buvo ramu taip, kaip tarpusavyje pasitvarkę reikalus suderėjo Stalinas su Hitleriu.

Kad Vokietija užėmė Daniją 1940 m. balandį, juk irgi ne tikras karas. Vis dar buvo galima palyginti normaliai keliauti, ir per Berlyną, ir per Stokholmą. Ernstas su Ella sulaikė kvapą. Ir liko.

1940 m. birželį sovietai atvertė kortas. Kareiviai išėjo iš kareivinių. Suorganizuoti fiktyvūs rinkimai su neregėtu palaikymu komunistų partijai. Vyriausybė atstatydinta. Bankai nacionalizuoti. Lietuvos kaip savarankiškos valstybės nebelieka. Sovietų valdžia Lietuvoje likusiems Danijos piliečiams pateikia kerintį pasirinkimą: išvažiuokit arba tapkite tarybiniais piliečiais.

Išleistu dekretu nurodyta nutraukti Danijos konsulato Lietuvoje veiklą nuo rugpjūčio 25 d., tad pareigūnas Worsaae¹⁸ rekomendavo visiems danams kuo skubiau išvykti namo. Per liepos mėnesį išvažiavo diduma iš paskutinių likusių gal vos šimto danų. Tarp jų, Ernstas, Ella ir Ebbe.

Pasak šeimos legendos, jie išvykę su pačia paskutine grupe. Ne visai taip. 1940 m. rugpjūčio 12 d. Worsaae išsiunčia laišką „visiems danams Lietuvoje“ – iš viso vienuolikai žmonių, čia ir Donsas. Bet Flatau sąraše nėra. Labai tikėtina, kad jie namo grįžo dar liepą. Traukiniu per Berlyną.

Viską turėjo palikti. Pasiimti buvo galima tik rankinį bagažą su asmeniniais daiktais. Grynųjų pinigų ir papuošalų išsivežti neleido.

Iš namų išėjo tarpdury palikdami raudančią jaunutę Ebbes auklę. Vilkšunį Rolfą, kuris kažkada ištraukė Ebbę iš Nemuno, kai tas įbrido per giliai srovės link, ir kuris kartą buvo įkandęs auklei, kam kelia Ebbę iš vežimėlio, Ernstas nusprendė nušauti. Negalėjo pakelti minties, kaip šuo ilgėsis dingusių šeimininkų. Auklė paprašė jį pasiimti ir Ernstas leido. Ellos paveldėtus Koldingo baldus taip pat paliko. Ernsto medžioklinį šautuvą. Dailiai išpjaustinėtą lietuvišką spintą, kurią nusipirko jau būdami kartu. Viską, ką ši jauna pora buvo susikūrusi per trejus savo santuokos metus, teko palikti.

O ką pasiėmė? Pirmiausia, Ebbę – ir būsimą seserį Eliną. Nes Ella vėl laukėsi, penktą mėnesį. Tada keletą asmeninių popierių ir nuotraukų albumėlį. Lietuvišką vaikų knygelę. Medinę elgetaujančios moters skulptūrėlę. Suvenyrą iš Nidos – lėlę-žvejį. Truputį drabužių ir saują lietuviškų monetų, dar porą sovietinių banknotų.

Tai buvo trauma, nuo kurios Ella su Ernstu iš esmės niekada ir nebeatsigavo. Nei mentaliai, nei ekonomiškai.

¹ Autoriaus teigimu, jo giminės vardas sietinas su Vakarų Prūsijos miesteliu Flatau – šį vietovardį kaip pavardę dar XVIII a. pradžioje sau perėmęs į Daniją atsikėlęs jo protėvis (vert. past.).

² Nuoroda į per Pirmąjį pasaulinį karą lengvai praturtėjusius vertelgas, vadinamuosius guliašo baronus (dan. gullaschbaroner). Danijai esant neutraliai, jie pelnėsi iš prastos mėsos eksporto vokiečiams ir jų sąjungininkams. Dabartinėje danų kalboje šiuo žodžiu įvardijami nesąžiningai besiverčiantys žmonės (vert. past.).

³ Terespolio dvaras yra Kėdainių rajono savivaldybėje, netoli Gudžiūnų.

⁴ Trečio dešimtmečio pradžioje daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų buvo neraštingi. Dėl sparčios švietimo sistemos plėtros Nepriklausomybės pabaigoje neraštingų gyventojų dalis sumažėjo dešimt kartų.

⁵ Lietuvoje agrarinė reforma, kaip ir visoje tuometinėje Rytų Europoje, iš esmės buvo vykdoma visą tarpukarį. Jos metu didžioji dalis dvarininkijos žemių buvo nusavinta (sumokant minimalias kompensacijas) ir padalinta bežemiams, mažažemiams, miestelių amatininkams ir Nepriklausomybės karo (1918–1920) savanoriams. Reformos pagrindu vienkiemiuose ėmė kurtis dešimtys tūkstančių smulkių ir vidutinių ūkių, pamažu diegusių modernius ūkininkavimo metodus ir perėjusių nuo javų auginimo iki gyvulininkystės ir pienininkystės. 1931–1935 m. ekonomikos krizė modernizaciją pristabdė, tačiau suteikė ūkininkams vertingų verslumo ir ekonominio atsakingumo pamokų. Nepaisant krizės, žemės ūkio produkcija ir gerėjanti jos kokybė, naujai suręsta žaliavų apdirbimo pramonė ir augantis šios produkcijos eksportas tapo Lietuvos ekonomikos pagrindu, o sustiprėję ūkininkai – visuomenės stuburu.

⁶ Erikas Andreas Mathias Bieringas (1876–1964) – Danijos konsulas Lietuvoje (1921–1923), generalinis konsulas (1923–1925), reikalų patikėtinis (1925–1930).

⁷ 1923 m. po užsitęsusių derybų Lietuvoje įsikūrė 4 danų ūkininkai. Ch. Krebsas išsinuomojo Karklynų dvarą Vilkaviškio apskrityje, P. Nøhras Penkinių dvarą taip pat Vilkaviškio apskrityje, I. O. Nielsenas Kvietiškių dvarą Marijampolės apskrityje, o C. Ch. Frederiksenas ir H. Tholstrupas minimą Aniškio dvarą.

⁸ Po agrarinės reformos (1922) Lietuvoje, daugiausia buvusiuose dvaruose, steigti kultūriniai ūkiai, kurių tikslas buvo pažangiai ūkininkauti, auginti, ruošti ir platinti veislinius gyvulius, kokybiškas sėklas, sodinukus. 1929 m. šalyje veikė 92 tokie ūkiai, jie valdė apie 24 000 ha žemės.

⁹ Išsamiausiai Danijos ir Lietuvos politinius ir ekonominius santykius monografijoje Danijos santykiai su Lietuva 1918–1940 m. (2002) yra nagrinėjęs istorikas Vaidotas Mažeika. Taip pat galima paminėti naujausią Danijos ir Lietuvos ryšiams skirtą kolektyvinę publikaciją Denmark and Lithuania Through 100 Years of Bilateral Relations: From Neighbours to Allies (red. Niels Bo Poulsen ir Hans Brask, 2021).

¹⁰ Svenas Peteris Duurlo (1891–1965) – Danijos reikalų patikėtinis Lietuvoje (1930–1938).

¹¹ XX a. trečio-ketvirto dešimtmečio sandūroje Lietuvoje buvo apie 1000 automobilių, ¼ jų – lengvieji.

¹² Laikraštyje rašyta: „Sausio 13 d. Kaniukų kaimo Alytaus valsč. gyventojams Boleslovui ir Vladui Daugirdams, grįžtant iš Alytaus 3 kilometre Simno plente jie pavijo vežimą, kuriame važiavo Donatas Flaton, Semaška ir kiti. D. Flaton nenorėjo leisti Daugirdui pralenkti. Kilo lenktynės ir viso to pabaiga – muštynės, per kurias sužalotas Vladas Daugirdas. Jam peiliu pervertas šonas ir visai iškirsta akis. Boleslovas Daugirdas sužalotas daug lengviau. Nors sunkiai sužaloti Daugirdai vis tik įstengė juos įsiversti į vežimą ir pristatyti policijai. D. Flaton yra Aniškio dvaro (Ūdrijos valsč.) nuomininkas, danas, kuris veda pavyzdingą ūkį. Vl. Daugirdui Kauno akių klinikoj visai išimta akis“ („Dėl lenktynių peštynės, kuriose du sužeisti“, in: Rytas, 1930-01-15, Nr. 11, p. 3).

¹³ Mogens Strunge, Litaviske Studier (Lietuvos studijos), iš viso devyni sąsiuviniai, išleisti 1938–1939 m. (vert. past.).

¹⁴ Nuoroda į žinomą danų rašytoją Aage Donsą (1903–1993) ir ligšiol populiarų jo romaną Soldaterbrønden (pirmas leidimas – 1936 m.). Romano veiksmas vyksta Lietuvoje: patyrusio meilužio suviliota moteris svarsto galimybę nužudyti savo vyrą. Kūrinio ištraukas 1937 m. rašytojas skaitė Danijos-Lietuvos draugijos (Dansk-litauiske Forening, įsteigta 1933 m.) renginyje Kopenhagoje (vert. past.).

¹⁵ 1930 m. Lietuvoje oficialiai įgyvendintas privalomas pradinis mokslas visiems 7–11 metų vaikams.

¹⁶ Dėl teksto apimties toliau praleistas skyrius „Ella“, kuriame trumpai pristatoma autoriaus motinos Ellos Petersen biografija (vert. past.).

¹⁷ XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje Alytus buvo nedidelis vienos iš 20 Lietuvos apskričių centras, jame gyveno apie 7000 gyventojų. Iki sovietų okupacijos miestas sparčiai modernėjo, jame pastatytos naujos mokyklos, ligoninė, Šaulių namai, įvairūs administraciniai statiniai, miestas gavo kurorto statusą. Alytaus gyvenimą paįvairino jame dislokuotas Lietuvos kariuomenės ulonų pulkas.

¹⁸ Carlas Gustavas Worsaae (1896–1977) – Danijos reikalų patikėtinis Lietuvoje.