KAS YRA KAMELEOPARDAS?
Kameleopardas – ar tai mitinė būtybė, ar tikra, bet jau išnykusi egzotinė rūšis? Kuo apsirengęs Edgaro Allano Poe vaizduojamas Antiochas – gal jis kokia dievo reinkarnacija? Iš tiesų aptariamas gyvūnas yra žirafa. Anksčiau tokiu terminu – camēlopardalis – apibūdindavo žirafas, nes jos, anot stebėtojų, atrodo lyg turėtų kupranugario kaklą ir leopardo kailio raštą (pažodžiui tą ir reiškia – camēlus + pardalis, „kupranuleopardė“). Vis dėlto žodis giraffe (nuo italų k. giraffa, nors žodis kilęs iš arabiškojo zirāfa), Merriam-Webster žodyno duomenimis, anglų kalboje imtas vartoti apie 1600 m. Poe pasirinkimą nenaudoti šio žodžio gal ir galėtume paaiškinti tuo, kad „kameleopardas“ skamba įmantriau, aišku ir tai, kad XIX a. anglų kalboje šis žodis vis dar buvo pakankamai plačiai vartojamas. Kita vertus, jeigu nesitenkintume tokiais atsakymais, galėtume iššifruoti ir visą apsakymo estetiką, ir tai, kas yra pats žmogus-kameleopardas. Tad kas tai per būtybė?
Kameleopardas nėra tik žirafa; kameleopardas yra hibridas, anomalija, niekur kitur nematyta gamtos išdaiga, freak of nature. Kameleopardai gyvi iš egzotinių kraštų grįžusių keliautojų pasakojimuose, jų atvaizdus galima rasti keliautojų knygose, šalia slibinų, undinių ir vienaragių iliustracijų. O žmogus-kameleopardas – laukinė ir nenuspėjama būtybė, kažkiek žmogus, bet labiau išgama. Cirko personažas. Tikras grotesko herojus. Autorius galėjo Antiochą aprengti liūto, tigro, krokodilo ar kokio kito didingo ir plėšraus žvėries atvaizdu, bet pasirinko kameleopardą, nes pakvaišęs sirų valdovas nėra vertas tokios pavojingos, bet ir kilnios išvaizdos. Taip, pavojų jis kelia, bet lygiai tiek pat ir juoką. Jis – išsigimėlis. Jis gali nuspirti šalin vieną kitą bejėgį tarną, tačiau tikrų plėšrūnų akivaizdoje yra priverstas bėgti. Atskirose teksto dalyse Antiocho personažas primena ir tikrus Romos imperatorius. Tarp jų Komodą, kuris vertė jį garbinti dievo pavidalu ir pats mėgo save vaizduoti kaip Heraklio reinkarnaciją, arba Neroną, „sąžiningai“ laimėjusį iš viso 1108 pergales visose didžiosiose graikiškose žaidynėse – yra ir anekdotu tapęs pasakojimas, kaip per vežimų lenktynes imperatorius iškrito iš savo vežimo, nepajėgė pabaigti rungties ir vis tiek buvo vainikuotas nugalėtoju.
Susidaro įspūdis, kad Poe žaidžia asociacijomis: veiksmo herojus, Antiochas Epifanas („Įžymusis“), ir veiksmo vieta, įžymusis Antiochijos miestas, papildo ir atspindi vienas kitą. Laukinis karaliaus elgesys tarsi atspindi jo valdomo miesto sumaištį, o ir pats miestas, karščiuojantis, dvokiantis ir pūliuojantis, tarsi serga valdovo sukelta liga ir rodo atitinkamus simptomus. Nors Poe ir pabrėžia civilizacinę Antiochijos didybę, miestas vis tiek vaizduojamas kaip šlykšti ir purvina buveinė. Tikėtina, kad skersgatvių tamsa, baisus purvas ir smilkalais pridengiama smarvė tekste veikia ir kaip alegorijos, bylojančios apie bendrą miestietišką būvį ar miesto gyventojų moralę. Šiuo atveju Poe piešiama Antiochija yra lyg biblinio Babilono sinonimas. Kažin, kiek tai siejasi su paties autoriaus santykiu su miesto gyvenimu: Poe nėra gamtos žmogus, jis gimė Bostone ir visą gyvenimą kraustėsi iš vieno Amerikos didmiesčio į kitą. Galima spėlioti ir toliau: ar prijaukinti žvėrys-miestiečiai reiškia ką nors ypatinga, ar per pakvaišusio ir išpuikusio Antiocho personažą autorius mėgina kažką pasakyti skaitytojui, ar apskritai jis mėgina kritikuoti helenizmo laikų monarchiją, ar tik iš jos semiasi įkvėpimo ir gėrisi jos grotesku; galų gale, kiek apsakymas prašosi būti „rimtai“ skaitomas. Gal tai tik ilgas anekdotas?
Klausimų kelia ir kiti autoriaus stiliaus elementai. Pirmiausia į akis krenta mokoviškas Poe tonas. „Paprastam“ skaitytojui, neapsiginklavusiam klasikiniu išsilavinimu ir istorijos žiniomis, tekstas vietomis gali likti nepaskaitomas, humoras ir sarkazmas – neįkandami. Tai yra anno mundi datavimas (keista, bet kitur Poe vis tiek remiasi Grigaliaus kalendoriumi), nuorodos į biblinį turinį, kiekviename žingsnyje komentuojamas istorinis kontekstas, net ir Mille, mille, mille himnas, kurį Poe atkapstė iš tikro šaltinio (Romos imperatoriaus Aurelijano biografija iš Scriptores Historiae Augustae rinkinio). Dalis apie Ašimą-babuiną prašosi atskiros išnašos: remiantis Thomaso Ollive Mabbotto komentaru, pats Poe savo rankraštyje žodį simia užrašė graikiškomis raidėmis – turbūt σίμια, pagal sen. gr. σιμός („plokščianosis“, terminas naudotas apibūdinti beždžionės išvaizdą arba kaip įžeidimas), o terminą Simia Carlas Linnaeus naudojo klasifikuodamas įvairių giminių primatus. Papildomai išnaudodamas faktą, jog senovės dievybių (ypač rytietiškų) pavidalai dažnu atveju keisdavosi bei įgaudavo vis skirtingų gyvūnų formas, Poe šaiposi iš mokslininkų, sudarinėjančių senųjų žodžių etimologijas (simia > ašima, dievybės vardas kyla iš būdvardžio, skirto beždžionei). Tad XIX a. rašantis autorius sukurpia painesnį „pokštą“ nei, pavyzdžiui, senovės graikų anekdotai, kurių kiekvienam suprasti reikalinga atskira enciklopedija.
Kita netikėta detalė – pasakotojo keliavimas laiku. Keliose vietose nurodoma, kad pasakotojas ir pakeleivis (skaitytojas) yra ne Antiocho amžininkai; jie – modernų išsilavinimą įgiję asmenys, kaip ir nedaugelis kitų (kitų keliautojų laiku?), turintys progą atsidurti tikrojoje Antiochijoje. Poe tekste nurodo būsimą miesto galutinio sunaikinimo datą – 1833 m., kuri sutampa su autoriaus nurodyta apsakymo parašymo data. Gal net labiau stebina tai, kad apsakyme autorius šiam kelionės laiku faktui neskiria jokio dėmesio – tai tik aplinkybė, leidžianti pasakotojui sekti istoriją, komentuoti aplink vykstančias realijas, nuspėti ateities įvykius, tačiau savaime šis faktas neatrodo reikšmingas. Kad ir kaip būtų, čia aptinkame galbūt vieną ankstyviausių keliavimo laiku vaizdavimų šiuolaikinėje literatūroje.
Kadangi tekstas prisodrintas įvairių stiliaus elementų, norisi klausti: ar pats Poe valdo pasakojimą, ar apsibrėžia stiliaus ribas, ar vis dėlto pasiduoda rašytojiškai ambicijai demonstruoti talentą ir negailėdamas pila viską, ką turi? Šis apsakymas – tik penktas publikuotas Poe prozos kūrinys (literatūroje jis debiutavo kaip poetas), sunku būtų neigti, kad tonas patetinis, perkrautas. Tad rodosi, kad čia Poe yra dar nesubrendęs rašytojas. Tačiau tokie samprotavimai galiotų tik tuo atveju, jei įtikintume save, kad autoriaus tikslas buvo parašyti „normalų“ apsakymą. Vis dėlto Poe pelnytai laikomas kanonų laužytoju, naujų žanrų literatūroje pionieriumi, tad ir „Žmogų-kameleopardą“ galima vertinti, pavyzdžiui, eksploatacinės literatūros rėmuose: autorius piktnaudžiauja stimuliuojančiu turiniu ar tematika, tuo, kas verčia nustebti, supykti, juoktis, stumia skaitytoją į groteskiškų įvykių ir vaizdinių sūkurį ir neleidžia atsikvėpti nuo absurdo. Čia savo paskirtį turi ir autoriaus kelionės laiku, ir bereikalingas istorinis kontekstas, ir fantastinis prijaukintų žvėrių paradas bei kiti stiliaus bruožai – jie ir sudaro eksploatacinį kūrinio stilių. Tad skaityti tokį apsakymą yra lyg mėgautis eksploataciniu (kitaip Giallo, grindhouse) kinu – žiūrovui (skaitytojui) leidus, jis čiumpamas ir iki visiškos perkrovos „atšeriamas“ tuo turiniu, kurio įprastai negauna, nes kol vieni kūrėjai būgštaudami brauko eilutes scenarijuose, tyliai burbėdami „čia jau perspausta“, „šito jau per daug“, kiti būtent to ir siekia.
Pabaigai lieka pats keisčiausias klausimas: ką mums sako šis kūrinys – galbūt nieko? Poe raiška yra nepaprastai vaizdinga, groteskiška, intelektuali, stebinanti. Teksto politinė satyra, gausiai papuošta alegorijomis ir sarkazmu, gali būti gerokai atskiesta ir pritaikyta net ir nūdienos aktualijoms. Galiausiai tarp eilučių galime perskaityti, ko gero, patį svarbiausią dalyką: kad už pakvaišusį despotą yra ir dar didesnis blogis – jį remianti minia.
Tekstas „Fours Beasts in One: The Homo-Cameleopard“ verstas iš rinkinio The Unabridged Edgar Allan Poe (edited by Tam Mossman, Running Press: Philadelphia, PA, 1983).
Markas Aurelijus Piesinas
Edgar Allan Poe. Keturi žvėrys viename: žmogus-kameleopardas
Chacun a ses vertus.1
Prosper Jolyot de Crébillon, Kserksas
Į Antiochą Epifaną daugiausia žiūrima kaip į pranašo Ezekielio Gogą. Vis dėlto tokia garbė labiau priskirtina Kyro sūnui Kambizui. Tiesa ir tai, kad sirų karaliaus asmenybė visai nesiprašo jokio dirbtinio pagražinimo. Tai, kaip jis atėjo į sostą – tiksliau, kaip uzurpavo valdžią – šimtas septyniasdešimt pirmaisiais metais iki Kristaus, jo bandymas išplėšti Dianos šventyklą Efese, jo nenumaldomas priešiškumas žydams, tai, kaip jis suteršė Šventųjų Švenčiausiąją, taip ir jo apgailėtina mirtis Taboje, atėjusi po vienuolikos audringų valdymo metų, yra nepaprastos aplinkybės, todėl jo meto istorikų labiau ir pastebimos negu visi tie bedieviški, niekšiški, žiaurūs, paiki ir įnoringi pasiekimai, kurie ir sudaro visą jo reputaciją bei asmeninį gyvenimą.
Mielas skaitytojau, tarkime, kad dabar eina trys tūkstančiai aštuoni šimtai trisdešimtieji pasaulio metai, ir kelias minutes įsivaizduokime esą pačioje šlykščiausioje žmonių buveinėje – žymiajame Antiochijos mieste. Tiesą pasakius, neskaitant būtent to, kurį aš turiu omenyje, visoje Sirijoje ir kitose šalyse būta iš viso šešiolikos tokio pavadinimo miestų. Tačiau mūsiškis dar buvo vadinamas Antiochija Epidafne, pagal apylinkėse buvusį Dafnės kaimelį, kuriame stovėjo šiai dievybei skirta šventovė. Miestą įkūrė Seleukas Nikanoras (nors dėl to esama ginčų), pirmasis šalies karalius po Aleksandro Didžiojo, savo tėvo Antiocho garbei, ir čia bemat ėmė reziduoti visi Sirijos monarchai. Romos imperijos klestėjimo metais rytinių provincijų prefektai paprastai būdavo čia paskiriami eiti pareigas; nemažai karališkojo miesto imperatorių (tarp jų verta paminėti ir Verą su Valeñtu) čia leido didesnę savo laiko dalį. Bet, man regis, mes jau atvykome į patį miestą. Štai, užkopkime šiuo įtvirtinimu ir apžvelkime miestą bei jo apylinkes.
„Kokia čia plati ir srauni upė veržiasi pirmyn, krisdama nesuskaičiuojamais kriokliais per laukinius kalnus, kol pasiekia laukinius mūrus?“
Orontas. Vienintelis vandens telkinys, kiek tik akys užmato, neskaitant mėlynosios Viduržemio jūros, kuri lyg platus veidrodis driekiasi apie dvylika mylių į pietus. Visi matė Viduržemio jūrą, bet žvilgtelėti į Antiochiją, patikėk, teko tik nedaugeliui. Taip sakydamas aš kalbu apie tuos, – tokius, kaip tu ir aš, – kurie tuo pačiu mėgavosi ir šiuolaikinio išsilavinimo teikiamais pranašumais. Tad pamiršk tą jūrą ir sutelk visą dėmesį į apačioje plytinčią namų daugybę. Nepamiršk, kad dabar eina trys tūkstančiai aštuoni šimtai trisdešimtieji pasaulio metai. Jei, pavyzdžiui, būtų vėlesnis laikas, nelaimei, tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt tretieji mūsų Viešpaties metai, mums netektų išvysti šio nepaprasto reginio. Devynioliktame amžiuje Antiochija yra – derėtų sakyti, Antiochija bus – apgailėtinai sunykusi. Jau iki to laiko ji bus visiškai sunaikinta trijų iš eilės žemės drebėjimų per tris skirtingus laikotarpius. Tiesą sakant, kas tada dar bus likę iš ankstesnio miesto, bus tokios apleistos ir apgadintos būklės, kad net patriarchas bus iškėlęs savo rezidenciją į Damaską. Gerai. Matau, kad jau naudojiesi mano patarimu ir skiri visą laiką šių valdų tyrinėjimui. Argi Epidafnės išvaizda nepateisina to, kad vadinu ją groteskiška?
„Ji gerai įtvirtinta; šiuo atveju tiek gamtos, tiek meistrystės dėka.“
Tikra tiesa.
„Čia yra neregėtai daug didingų rūmų.“
Yra.
„Ir ta gausybė šventovių, tokių nuostabių ir ištaigingų, galėtų lygintis su labiausiai išgirtomis senovės vietomis.“
Privalau su visu tuo sutikti. Bet dar yra begalė purvinų lūšnų ir klaikių pašiūrių. Negalime nepastebėti baisaus purvo kiekvienoje lindynėje, o jei ne visa nustelbiantys dūmai nuo stabams uždegtų smilkalų, tai neabejoju, kad dar patirtume ir nepakeliamiausią smarvę. Ar kada nors matei gatves, kurios būtų tokios nepakenčiamai siauros, ar namus, tokius neįtikėtinai aukštus? Kokia tamsa krenta nuo jų šešėlių ant žemės! Gerai, kad šiose nesibaigiančiose kolonadose siūbuojančias lempas visą dieną laiko uždegtas; antraip apgaubtų tamsa lyg Egipto šalį, kai ši buvo nusiaubta.
„Tikrai laukinė ir netikėčiausiai atrodanti vieta! O koks ten keistas statinys? Štai ten – jis stūkso virš visų kitų, į rytus nuo to, kas, mano supratimu, yra karališkieji rūmai.“
Ten stovi naujoji Šventykla, skirta Saulei, kuri Sirijoje garbinama El-Gabal vardu. Ateityje vienas liūdnai pagarsėjęs Romos imperatorius įsteigs šį kultą Romoje ir susigalvos sau Elagabalo prievardį. Drįstu sakyti, kad norėtumei užmesti akį į šventykloje esančią dievybę. Tau nereikia žvalgytis aukštyn, į dausas, nes jo Saulėnybės ten nėra – bent jau to, kurį garbina sirai. Tą dievybę rasi antai to statinio viduje. Jį garbina didelio akmeninio stulpo pavidalu, kuris viršūnėje pasibaigia kūgio ar piramidės forma, ir tokiu būdu vaizduoja Ugnį.
„Žiūrėk – štai ten! Kas galėtų būti tie juokingi padarai, pusnuogiai, išsidažę veidus, šaukiantys ir mosikuojantys miniai?“
Kai kurie jų – sukčiai. Keletas kitų priklauso filosofų padermei. O didžioji dalis – ypač mušantys gyventojus vėzdais – yra pagrindiniai rūmų dvariškiai, atliekantys, kaip ir reikalauja jų pareigos, kokį nors liaupsių vertą karaliaus pokštą.
„O kas gi čia dabar? O dangau! Miestą užplūdo laukiniai žvėrys! Koks klaikus reginys! Kokia pavojinga keistenybė!“
Gal ir klaiku, jei nori, bet nė trupučio nepavojinga. Jeigu nepatingėjęs įsižiūrėsi, pamatysi, kad kiekvienas gyvūnas tylutėliai seka paskui savo šeimininką. Aišku, kai kurie yra vedami už virvės, juosiančios kaklą, bet tie gyvūnai daugiausia priklauso mažesnėms ar bailesnėms rūšims. O liūtai, tigrai ir leopardai niekaip nesupančioti. Šie be jokių keblumų buvo išmokyti eiti dabartines pareigas ir tarnauja kiekvienas savo šeimininkui kaip įgaliotieji ginkluoti sargybiniai. Tiesa, kartais nutinka ir taip, kad Gamta apgina savo pažeistą valdžią, – bet ir tuomet koks nors surytas atleistinis, užsmaugtas pašventintas bulius ar kurtizanė yra perdėm menki nutikimai, kad Epidafnėje juos minėtų daugiau negu vienu žodžiu.
„O kokį nepaprastą šurmulį dabar girdžiu? Juk net Antiochijoje toks triukšmas laikomas dideliu? Jis byloja apie sujudimą, kilusį dėl nepaprasto reikalo.“
Taip, be abejo. Karalius įsakė surengti kurį nors iš jo mėgstamų reginių – gal pasirodymą Hipodrome, gal skitų belaisvių žudynes ar jo naujųjų rūmų padegimą, gal kokios nors gražios šventovės sugriovimą, o gal ir kelių žydų sudeginimą ant laužo. Šurmulys auga. Kvatojantys šūksniai jau kyla į dangų. Pučiamieji sudrumsčia orą, per jį klaikiai nusidriekia milijono gerklių riksmai. Na, vardan linksmybių, nusileiskime žemyn ir pažiūrėkime, kas gi ten vyksta! Eime čionai – tik atsargiau! Dabar esame pagrindinėje miesto gatvėje, pavadintoje Timarcho gatve vieno iš karaliaus katamitų garbei. Žmonių jūra plaukia į šią pusę, o tą srovę mums tikrai bus sunku sulaikyti. Jie plūsta per Herakleĩdo aikštę, kuri sujungta tiesiai su rūmais – vadinasi, pats karalius jau yra tarp riaušes keliančių piliečių. Taip – jau girdžiu šauklį, skelbiantį apie jo atėjimą su visa pompastiška, Rytams būdinga frazeologija. Mums pavyks jį gyvai pamatyti, kai šis eis pro Ašimos šventyklą. Tad įsitaisykime šventovės prieangyje, jis tuoj čia pasirodys; o kol laukiame, pažvelkime į tai, kas vyksta priešais. Kas tai? Ak, ten dievas Ašima savo asmenyje. Bet tu matai, kad jis nėra nei ožys, nei avinėlis, nei satyras; jis nė iš tolo nepanašus net į Arkadijos Paną. Tačiau visus šiuos atvaizdus sirų Ašimai jau priskyrė – atsiprašau, dar priskirs – ateities kartų žinovai. Užsidėk akinius ir pasakyk man, kas ten. Kas ten?
„Dievaži! Ten beždžionė!“
Taip – babuinas, tik jokiu būdu ne mažesnė dievybė. Jo vardas išvestas iš graikiškojo Simia – kokie gi kvailiai tie antikvarai! Bet žiūrėk, žiūrėk – ten laksto nuskuręs valkatėlė. Kur jis eina? Ko jis ten rėkauja? Ką jis sako? Oho! Jis sako, kad karalius artėja triumfuodamas; kad jis didingai apsirėdęs ir ką tik nubaudė mirtimi – savo paties ranka – tūkstantį surakintų izraelitų belaisvių! Už šį žygdarbį skarmaluotas vaikiščias jam laido pagyras ligi dangaus. Klausyk – atžygiuoja panašiai atrodantis kareivių būrys. Jie sukūrė lotynišką himną savo narsaus karaliaus garbei ir žygiuodami dainuoja:
Mille, mille, mille,
Mille, mille, mille,
Decollavimus, unus homo!
Mille, mille, mille, mille, decollavimus!
Mille, mille, mille,
Vivat qui mille mille occidit!
Tantum vini habet nemo
Quantum sanguinis effudit!
Jį galima perfrazuoti taip:
Tūkstantį, tūkstantį, tūkstantį,
Tūkstantį, tūkstantį, tūkstantį,
Mūsų vienas tiek praliejo kraujo!
Tūkstantį, tūkstantį, tūkstantį, tūkstantį,
Giedok dar tūkstantį iš naujo!
Valio! Liaudis jam dainuos
Lai karaliui metų duos,
Tūkstančiui, kurs davė tokį kirtį!
Valio! Kriokim iš visų jėgų,
Kiek mes gavom dovanų
Raudono kraujo kibirų –
Daugiau negu Sirija vyno!
„Ar girdi tas fanfaras?“
Taip – karalius ateina! Žiūrėk – žmonės apstulbę, jie gėrisi ir garbina, pakėlę akis į dangų. Jis ateina – jau eina – štai jis!
„Kas? Kur? Karalius? Neišvydau jo; negaliu sakyti, kad matau.“
Matyt, esi aklas.
„Gali būti. Vis tiek nematau nieko, išskyrus būrį įsiaudrinusių idiotų ir bepročių, kurie puola kniūbsti prieš milžinišką kameleopardą ir kaip įmanydami bando pabučiuoti gyvūno kanopą. Oho, žiūrėk! Tas žvėris ką tik pelnytai nuspyrė vieną iš minios – ir dar vieną – ir dar vieną – ir dar vieną. Ką gi, negaliu nesižavėti tuo gyvūnu, kaip puikiai jis darbuojasi kojomis.“
Būrys, o taip – čia juk kilnūs ir laisvi Epidafnės piliečiai! Žvėris, sakei? Žiūrėk, kad tavęs nieks nenugirstų taip kalbant. Argi nematai, kad anas gyvūnas turi vyro veidą? Mielas pone, tas kameleopardas yra ne kas kitas kaip Antiochas Epifanas, Antiochas Įžymusis, Sirijos Karalius ir visų galingiausias Rytų autokratas! Žinoma, jį kartais vadina ir Antiochu Epimanu – Antiochu Pamišėliu, – bet tik dėl to, kad ne visi žmonės geba įvertinti jo nuopelnus. Aišku ir tai, kad jis šiuo metu įlindęs į žvėries kailį, o tuo tik dar labiau stengiasi deramai atlikti kameleopardo vaidmenį; kaip bebūtų, visa tai jis daro tik tam, kad labiau išsaugotų savo karališką orumą. Beje, monarchas milžiniško sudėjimo, tad jo apranga nėra nei nederanti, nei per didelė. Kita vertus, galime manyti, kad jis ne be reikalo pasirinko tokį įvaizdį, o, matyt, tam, kad pažymėtų ypač didingą progą. Tokia proga, tau leidus, yra tūkstančio žydų skerdynės. Su kokiu neįtikėtinu orumu monarchas vaikšto keturiomis! Jei matai, jo uodegą laiko iškėlusios svarbiausios karaliaus sugulovės, Elinė ir Argelė; apskritai, visa jo išvaizda būtų be galo patraukli, jei ne tos iš galvos kyšančios akys ir savotiškos spalvos veidas, tapęs nenusakomu dėl monarcho išgerto vyno. Pasekime jį iki hipodromo, kur jis ir eina, ir paklausykime jo triumfo dainos, kurią jis pats ir užtraukia:
Kas yra karalius, jei ne Epifanas?
Sakyki – ar žinai?
Kas yra karalius, jei ne Epifanas?
Valio!
Nėra nieko kito, o tik Epifanas,
Ne – kito tokio nėra:
Tad lai griūva šventovių sienos
Ir be saulės lieka dienos!
Kaip puikiai ir uoliai sudainuota! Liaudis jį sveikina kaip „Poetų Kunigaikštį“, „Rytų Šlovę“, „Visatos Džiaugsmą“ ir „Nuostabiausiąjį iš Kameleopardų“. Jie reikalauja pakartoti šį jausmų pliūpsnį, ir štai – jis vėl dainuoja. Atvykus į hipodromą, jam bus uždėtas poeto vainikas, artėjant jo pergalei būsimose Olimpinėse žaidynėse.
„Sergėk, Jupiteri, – kas ten vyksta minioje už mūsų?“
Ką sakai? Už mūsų? Oho! Matau ir aš. Mielas drauge, gerai, kad laiku pasakei. Kuo greičiau lįskime į saugią vietą. Štai čia! Pirmiau pasislėpkime šio akveduko arkoje, o tada aš tau papasakosiu, kokia šio sąmyšio priežastis. Išėjo taip, kaip aš ir tikėjausi – regis, vieno kameleopardo su žmogaus galva pasirodymas pažeidė padorumo ribas, kuriomis daugiausia vadovaujasi mieste prijaukinti laukiniai žvėrys. Kilo maištas; o tokiais atvejais įprasta, kad bet kokios žmogiškos pastangos numaldyti minią bus nesėkmingos. Nors keli sirai jau suryti, keturkojai patriotai vienbalsiai yra už tai, kad būtų suėstas kameleopardas. Dėl susiklosčiusių aplinkybių „Poetų Kunigaikštis“ stojasi ant užpakalinių kojų ir neša kudašių. Dvariškiai strimgalviais jį paliko, o sugulovės metė į šalį jo uodegą. Prasti tavo popieriai, „Visatos Džiaugsme“! „Rytų Šlovei“ gresia būti sukramtytai! Savo uodegą tu vis tiek vilksi per purvą, be šito jau neapsieisi. Tad nesigręžioki, nežiūrėki į neišvengiamą pažeminimą – geriau jau įsidrąsink, duok darbo savo kojoms ir dumk link hipodromo! Nepamiršk, kad žvėrys jau lipa ant kulnų! Nepamiršk, kad esi Antiochas Epifanas. Antiochas Įžymusis! Taip pat ir „Poetų Kunigaikštis“, „Rytų Šlovė“, „Visatos Džiaugsmas“ ir „Nuostabiausiasis iš Kameleopardų“! Dievaži, kokią greičio galią tu mums demonstruoji! Kokius kulnų raitymo gabumus tu ugdai! Bėk, Kunigaikšti! Bravo, Epifanai! Valio, o Kameleopardai! Puikusis Antiochai! Jis bėga, jis šoka, jis skrieja! Lyg katapultos sviedinys jis artėja prie hipodromo! Jis šoka – jis klykia – ir jis jau ten! Ak, „Rytų Šlove“, jei būtumei vos puse sekundės vėliau pasiekęs Amfiteatro vartus, visoje Epidafnėje nebūtų likę nė vieno meškos jauniklio, neapgraužusio tavo lavono. Na gerai, eikime. Keliaukime toliau, nes mūsų gležnos šiuolaikinės ausys nepajėgs ištverti to šurmulio, kuris netrukus kils, švenčiant karaliaus pabėgimą. Klausyk – jau prasideda! Žiūrėk – visas miestas apvirto aukštyn kojomis!
„Neabejoju, tai – tankiausiai apgyvendintas miestas visuose Rytuose. Kokia nevaldoma žmonių gausybė! Kokia luomų ir amžių maišalynė! Kokia sektų ir tautybių gausa! Kokia apdarų įvairovė! Koks kalbų Babelis! Koks laukinis žvėrių staugimas! Koks instrumentų žvangesys! Koks būrys filosofų! Koks spiečius vaikų, koks knibždėlynas moterų, ir koks gi velniškas triukšmas!“
Gerai, eime.
„Luktelk! Hipodrome matau didžiulį sujudimą – meldžiu, pasakyk man, kokia jo priežastis?“
Kalbi apie tai? Ak, tai niekis! Taurūs ir laisvi Epidafnės piliečiai, būdami, kaip jie patys sako, visiškai patenkinti karaliaus tikėjimu, narsa, išmintimi ir dieviškumu, juolab dar tapę jo naujųjų antžmogiškų galių liudininkais, laiko savo pareiga padabinti jo kaktą (šalia poeto karūnos) stadijaus arba bėgimo varžybų pergalės vainiku; šis vainikas laikomas pačiu garbingiausiu, ir šį vainiką, savaime suprantama, karalius būtinai pelnys ateinančiose olimpinėse žaidynėse – todėl piliečiai jį skiria iš anksto.
[1833 m. gegužės 4 d.]
1 Kiekvienas turi savo teigiamų bruožų (pranc.).
