Negausingas šviesuolių būrelis, kurių tarpe vos vienas kitas tebuvo baigę savo universitetines studijas, o kiti – studentai, atatokę nuo išgyventų karo ir revoliucijos sukrėtimų, atsipeikėję nuo vidaus politinių kovų ir neišsprendžiamų partijų bei jų dienraščių aitrių ginčų, pasigedo rimto, ramaus, atkilaus visuomenės ir kultūros organo, vaiskaus gyvos ir blaivios minties židinio…
Visos teigiamos ir pastovios iniciatyvos gimsta kukliai. Kukliomis aplinkybėmis gimė ir Židinys. Kuklus, bet drąsus žygis buvo 1924 m. pradėti leisti mėnesinį žurnalą. Skaitytojai – nežinomi, bendradarbių – nė abiejų rankų pirštams, visuomenė – įsipolitikavusi, susiskaldžiusi. Visų patyrimas su žurnalų leidimu kuo liūdniausias. Kits po kito užgęsdavo jie, pavargę metus, kitus. Ir kiek jų, įvairių, Židinys pergyveno ir geru žodžiu palydėjo, jau ėmęs pats žygiuot gruodėtu Lietuvos kultūros keliu…
Patys klysta ir kitus klaidina, sykiu apreikšdami lėkštoką gimtosios kultūros stambiųjų reiškinių įvertinimą, tie, kurie sąmoningai ar nesąmoningai, Židiniui sega „vedamosios Krikščionių demokratų minties organo“ iškabą.
Jokiu savo gyvavimo momentu Židinys neatstovavo jokios partijos minčių ir jokios partijos drausmės nebuvo varžomas. Reikia turėti 10-ies metų tradicija pagrįstos vilties, kad jis ir ateityje nepasijungs jokiai politikos partijai, o pasiliks ištikimas Lietuvos visuomenės, kultūros ir politikos gyvenimo reiškinių vertintojas, pagal savo bendradarbių lojalius, nuoširdžius ir gilius įsitikinimus, apvilktus visada kultūringa ir dailia forma.
Niekam ne paslaptis, ir pats Židinys niekados iš to jokios paslapties nedarė, kad jis buvo, yra ir pasiliks ištikimas geriausioms ir prakilniausioms Lietuvos ir viso pasaulio katalikų tradicijoms ir Katalikų Bažnyčios mokslui. Tačiau jis niekados neatstovavo ir neketa atstovauti nei vadinamojo „klierikalizmo“, nei vadinamosios „politinės ar politikuojančios katalikybės“ (tokius priekaištus kai kas norėtų jam padaryti).
Židinio per 10 metų išeitasis kelias ir patyrimas pakankamai aiškiai parodo, kad, pasilikdamas ištikimas savo pagrindinei linijai ir tam Šviesos ir Meilės šaltiniui, iš kurio jis visada sėmėsi įkvėpimo, jėgų ir masto-kriteriumo gyvenimo reiškiniams vertinti, jis vis dėlto sugebėjo būti ir yra pasiryžęs toliau pasilikti tam tikro teigiamo liberalizmo ir humanizmo reiškėju.
Židinio liberalizmas ir humanizmas yra grynai praktikos reikalas. To liberalizmo vienintelis šaltinis ir doktrina – Išganytojo Jėzaus Kristaus atneštoji, paskelbtoji, įsakytoji ir visu nuostabiuoju gyvenimu bei šiurpulingąja mirtimi patvirtintoji – Meilė.
„Mylėsi Viešpatį – Tavo Dievą, mylėsi artimą, kaip pats save“…
„Nemesi akmens artimui… lai meta pirmas, kas be dėmės“…
„Nesakysi savo broliui: raka [pusgalvi]“…
„Nelaimė, kas papiktins bent vieną… geriau girnų akmuo“…
Štai tie keli įsakymai, štai kelios nuotrupos tos dieviškojo Išganytojo stebuklingosios simfonijos, kuri nenuskaitomo ir neapsakomo įvairumo atgarsiais skamba ir skambės kiekvieno „gerai gimusio“ žmogaus širdyje.
Per 10 metų Židinys kruopščiai rūpinosi būti ištikimas taip suprastam liberalizmui ir humanizmui. Per 10 metų jis, dairydamasis po Lietuvos gyvenimo plotus, atsidėjęs rankiojo visus, anot nepamirštamojo Vaižganto, „deimančiukus“, atseit visus gyvos minties, jautrios širdies, nuoširdaus galvojimo ir nedirbtinio susirūpinimo, neabejotino talento pasireiškimus, visiškai nekeldamas klausimo, ar tatai eina iš eleno, judėjo ar kurio kito…
Ir iš tikrųjų. Pavartę 10-ies metų komplektus, mes rasime juose labai įvairių nusistatymų, įsitikinimų, politinių pažiūrų žmonių raštų. Tiesa, tas įvairumas galėjo būti dar didesnis. Deja, mūsų gyvenime yra dar tiek daug primityvumo, tiek daug apšauktojo, bet niekaip neišveisiamo partiškumo ir parapiškumo, kad geriausi norai ir kilniausios pastangos nepajėgia jų įveikti. Tačiau, tenka nuoširdžiai pasidžiaugti ir tuo, kas pavyko pasiekti, tiek bendradarbių sutelkti.
Tas faktas, kad Židinys mielai kvietėsi jo skiltyse dalyvauti įvairių pažiūrų, nusistatymų ir net pasaulėžiūrų rašytojus, menininkus, profesorius, – šioj vietoj įsidėmėtini Prancūzų Akademijos nario vyskupo Dupanloup (1802–1878) žodžiai, kuriuos jis ištarė savo kalboje Akademijoje, kalbėdamas apie Renaną: „Aš esu mokinys to Mokytojo, kuris pasibaisėtų sutrempti kojomis dar tebesmilkstančią nendrę“, – toli gražu nereiškė, kad jo redakcija, artimiausieji bendradarbiai ir leidėjai yra „be vairo ir be burių“, atseit, be įsitikinimų, be tvirto doktrinalinio pagrindo, be giliai pagrįstos ideologijos. Jei taip būtų buvę, žurnalas būtų greit visus nuo savęs atstūmęs, visi – bendradarbiai ir skaitytojai – būtų nuo jo nusigręžę, nes niekam nemieli „palaidi barščiai“, niekam nejaukus vėju pasiūtas laikraštis.
Visiškai priešingai. Židinys turėjo ir turi labai tvirtą ir kietą, amžių išbandytą doktrinalinį, filosofiniai-teologiniai mokslišką pagrindą – tikrą, nepajudinamą uolą, ant kurios jis tvirta koja stovėjo, stovi ir toliau stovės. Tačiau, Židinio įsitikinimu, juo gilesnis, nuoširdesnis yra nusistatymas, juo tvirčiau žmogus tiki, tuo ramesne, atsargesne, švelnesne forma jis privalo tatai pareikšti. Kiekvienas karščiavimasis ir puldinėjimas yra arba labai paviršutiniško ir nepastovaus įsitikinimo, arba lengvabūdiškumo padarinys. Ir vieno, ir kito Židinys kratėsi iš esmės, iš principo, iš nusistatymo. Jis neieškojo nei lengvai įsigijamo populiarumo, nei pigių efektų, nei nesivaikė sensacingumo. Rimtis – jo įstatymas, jo pagrindinė taisyklė.
Ir tenka su nuoširdžiu džiaugsmu konstatuoti, kad mūsų visuomenė, ta apšauktoji nieko neskaitanti, nieku nesidominti, tiktai bulvarinius „rygiškus“ romanus ir jiems prilygstančius „dešimcentinius“ laikraščius teskaitanti visuomenė pabėgo šį ramų, rimtą, „nuobodų“ žurnalą, įvertino ir… jį savo prenumeratos pinigais išlaikė. Tiesa, Židinio leidėjai jokių kapitalų nesusikrovė, nuosavų namų nepasistatė, spaustuvių neįsigijo, tačiau žurnalo biudžetą išlaikė gražioj pusiausvyroj. Daug tatai kaštavo rūpestingų ir kruopščių pastangų ilgamečiui administratoriui p. Simui Zareckui ir jo pavaduotojui, o dabartiniam įpėdiniui p. J. Adamoniui. Tačiau rezultatas vis dėlto vertas gražioje vietoje įrašyti mūsų kultūros gyvenimo kronikoje. Verta dar pažymėti, kad žurnalas ne vien spaudą ir popierių apsimokėdavo, bet ir… bendradarbiams mokėjo, nors kuklius honorarus.
Kaip bendradarbių, taip ir skaitytojų tarpe, jei daugumas buvo sąmoningi, apsisprendę katalikų šviesuomenės nariai, tai vis dėlto ne maža buvo labai įvairių nusistatymų ir įsitikinimų žmonių. Todėl ir tiems, ir kitiems tenka dalintis garbe išlaikius „jubiliatą“ per 10 metų. Jei katalikų šviesuomenės nariai atliko, kaip ir savo normalią pareigą, prenumeruodami mūsų žurnalą, tai kitų nusistatymų žmonės padarė mums „viršnorminį“ prietelingą mostą, paremdami nuoširdžią, kultūrinę, lietuvišką iniciatyvą. Jiems mes turime specialiai ir nuoširdžiai padėkoti.
Reikia pareikšti tvirtą ir nepalaužiamą įsitikinimą, kad šiandien pastovus Židinio prenumeratorių kontingentas ne tiktai pasiliks nepaliestas, bet dargi padidės, nepaisant sunkių krizės laikų, įvairiausių piniginių vargų ir galybės reikalų. Židinys vis dėlto turėtų pasilikti ir toliau tas pamėgtas, šiandien jau paūgėjęs, mūsų visuomenės kultūringumo vaisius – kūdikis, kurio ji nieku būdu nesutiks leisti skursti, išmaldauti…
Jei religijos, filosofijos, iš viso pasaulėžiūros srityje Židinys per išgyventus 10 metų stovėjo ir toliau stovės giliai įleidęs šaknis į Katalikų Bažnyčios mokslą, atsirėmęs į nepajudomą Kristaus uolą, jei taktikos ir metodų požiūriu jis kruopščiai rankiojo visus gyvybinius ir talentingus mūsų tautos kultūrinio gyvenimo žybtelėjimus, jei santykiuose su gyvais žmonėmis iš viso, o su kitokių pažiūrų ypačiai, jis ieškojo įkvėpimo gyvosios ir amžinosios Meilės, Kristaus atskleistame šaltinyje, tai ir visuomenės bei politikos gyvenimo reiškinius vertindamas jis ieškojo šviesos amžinuose pagrinduose ir kriteriumo Meilės spinduliais šildomose visuomenės mokslo doktrinose, neužsidarydamas kurios vienos aklinuose spelčiuose. Šie principiniai nusistatymai nekliudė Židiniui objektyviai vertinti bet kokių visuomenės santvarkos formų pritaikymo bandymus arba drąsiai konstatuoti išsigimimo ir karikatūrinimo faktus.
Būdamas laisvas nuo bet kurių, iš anksto prisiimtų politinės doktrinos rėmų, Židinys galėjo ir gimtosios šalies politinius patyrimus ramiau, blaiviau ir objektyviau įvertinti. Jis neneigė iš principo kai kurių suvaržymų, kaip auklėjamosios ir gydomosios priemonės nekultūringiems, nedoriems ir giliai žalingiems pasireiškimams sutramdyti. Jis niekados nebuvo neribotos, anarkiškos, palaidos laisvės kulto šalininkas, gerai žinodamas, pagal daugelio tautų istorijos pamokymus, kad kaip tik tokios laisvės skelbėjai ir reikalautojai dažniausia patys tampa pikčiausiais despotais, jei tik lemtis jiems įbruka galią į rankas. Tačiau būdamas iš giliausio įsitikinimo tolerantingas ir žvelgdamas į ateitį, Židinys pastoviai akcentavo protingai kontroliuojamos, įstatymais normuojamos, tačiau pakankamai plačios sąžinės, žodžio spaudos ir iš viso pilietinės laisvės reikalingumą. Jo įsitikinimu, didelis spaudimas visada sutinka didelį atsispyrimą, didelė nelaisvė pastumia veržtis į didelę (anarkiškai revoliucinę) laisvę, didelis suvaržymas verčia trokšti nevaržomo palaidumo. Toki yra fizikos įstatymai, panašiai veikia ir žmogaus bei minios psichologijos įstatymai.
Židiniui yra tekę ne vieną sykį giliai nuliūsti, matant, kad jo nuoširdžios, lojalios, ramiai pareikštos mintys būdavo iškreipiamos arba dėl partiško fanatizmo atmetamos. Tačiau jis nežinojo nei nusiminimo, nei desperacijos, kadangi jo įsitikinimai buvo gilūs ir mintys nuoširdžios.
Ar bereikia sakyti, kad Židinys, visi jo bendradarbiai, skaitytojai ir vadovybė mylėjo neišpasakoma, gelminga, švelniausia meilę tą, anot Maironio, „šalį, kur užaugau, kur atmintys visos – graudingos, kaip mūsų vargai“, kad jis sielojosi kiekvienu tos šalies gyvenimo blogumu ir neribotai džiaugėsi kiekvienu pragiedruliu, kiekvienu laimėjimu. Jokios partinės ar asmeniškos simpatijos bei antipatijos, joki spekuliatyviški sumetimai nevaržė Židinio pasveikinti kiekvieną gyvą mintį, kiekvieną talentą, iš kurio „liogerio“ jis bekiltų, kaip jokia partinė drausmė nekliudė jam pareikšti kritikos žodį bet kieno adresu. Tuo būdu Židinys buvo par excellence tautiškas žurnalas geriausia to žodžio prasme. Visa, kas gyva ir lietuviška, visokia iniciatyva Lietuvos mokslui, menui, vardui kelti buvo jo sveikinamos ir laiminamos. Sunku rasti kitą žurnalą, kuriame būtų per eilę metų tiek vietos skirta įvairiausioms Lietuvos kultūrinio, visuomeninio, politinio ir mokslinio gyvenimo problemoms, kurio puslapiuose būtų tiek prisvajota apie Lietuvos ateitį, didybę, kultūringumą, prisivijimą ir pralenkimą kitų tautų…
Būdamas giliausia savo esme tautišku, arba, geriau pasakius, patriotišku organu, Židinys rūpestingai vengė ir kratėsi nesimpatingo ir aklo šovinizmo, nors jis atvirai įspėdavo savo tautiečius prieš didžiųjų kaimynų galandamą peilį dar tuo metu, kada kiti spaudos organai nematė, o gal, greičiau, nenorėjo matyti gresiančių pavojų. Įspėdamas atsakomingus politikus prieš gresiančius pavojus Židinys tai darė ne iš kokio išsvajoto ir išgalvoto opozicingumo, bet iš savo lietuviško jutimo ir todėl jis vengė pigaus triumfavimo, jei jo numatymai pasitvirtindavo, kaip lygiai jis nuoširdžiai ir lojaliai pasidžiaugdavo kiekvienu krašto vadovybės laimėjimu užsienių politikoje ir su visa tauta sielodavosi kiekvienu nepasisekimu.
Baigdamas 10-uosius ir įžengdamas į 11-uosius metus Židinys pasilieka ištikimas savo idealams, savo metodams, savo taktikai. Jis, kaip ir praeityje, nesvyruodamas stovės Lietuvos kultūros, dorovės, šviesesnės ateities, darnesnio rytojaus sargyboje, jis su meile atskleis savo skiltis kiekvienai gyvai lietuviškai minčiai, kiekvienam tikram talentui, iš kurio „liogerio“ jis bekiltų; jis meilės nušviestu veidu kreipsis į kiekvieną taurų lietuvį, kuris trokšta dirbti Tėvynės kultūrinimui, jos pranašumui… Giliai pasitikėdamas visuomenės pritarimu Židinys ramiu, bet tvirtu žingsniu žengia per 10-ies metų slenkstį su šviesia viltimi ir kietu pasiryžimu toliau vagoti gimtuosius dirvonus…
Židinys, 1934, t. XX, Nr. 12 (120), p. 469–473.
