XIX–XX a. sandūros Lietuvoje gyvenusių kilmingųjų ir pasiturinčiųjų sluoksnių kasdienybės kultūrą šalia kitų jai derančių epitetų galėtume apibūdinti kaip kvepiančią – ir tai nebūtų perdėta1. Vis dėlto apie tai bylojančių istorinių studijų ir tekstų kol kas neturime, priešingai nei Vakarų Europos humanitarikoje – panašios temos jau kelis dešimtmečius ten nagrinėjamos tiek aukštojo mokslo institucijose, tiek pristatomos platesnei publikai skirtuose leidiniuose. Tiesa, būta ir pas mus pavienių paminėjimų įvairių tyrimų kontekste, tačiau parfumerija šiuose darbuose anaiptol nėra nagrinėjamos temos ašis, o tik spalvingesnis šalutinis dėmuo, užimantis visai nereikšmingą (ir, turint galvoje studijų apimtį, – net nepastebimą) vietą2. Vis dėlto sklaidant ano laikmečio memuarus, literatūrinius tekstus, rankiojant iš jų paskirus faktus ir net smulkiausias, rodos, visiškai nereikšmingas detales, aiškėja parfumerijos naudojimo bei kvėpinimosi kultūros bruožai, ryškėja Vilniaus krautuvių ir vaistinių, kuriose buvo galima įsigyti kvepiančios produkcijos, žemėlapio kontūrai. Vartydami periodiką ir fiksuodami joje publikuojamas kvepalų reklamas sužinome tai, ką pirkliai čia atveždavo ir siūlydavo vietos žmonėms – ir kaip Vilnius, anuomet buvęs vienos iš Rusijos imperijos gubernijos centru, galėjo atrodyti platesniame, parfumerinės kultūros požiūriu itin sparčiai augančiame Vakarų Europos kontekste.
XIX a. antra pusė Europoje laikoma parfumerijos suklestėjimo pradžia. Kartu su chemijos pramonės proveržiu, naujų sintetinių medžiagų atradimu ir jų pritaikymu parfumerijos gamybai, ėmė rastis ir visiškai naujos, iki tol neregėtos galimybės kvapnią produkciją padaryti gerokai prieinamesne. Imta naudoti serijinė fabrikinė flakonų gamyba, pakeitusi iki tol klestėjusį amatininkų, juvelyrų, auksakalių rankų darbą, paprastėjo naudojamos medžiagos – tai irgi faktorius, lėmęs dar neregėtą kvapiųjų gaminių sklaidą. Parfumerija kaip niekada iki tol priartėjo prie viduriniojo visuomenės sluoksnio. Ilgus šimtmečius buvusi tik aukštuomenės privilegija ir itin brangiai atsiėjusiu statuso ženklu, ji tapo būtinu madingų, prakutusių miestiečių garderobo aksesuaru.
Nustekentas karų, sukilimų, represijų ir emigracijos, Vilnius nebuvo palankiausia vieta tarpti prekybiniam prabangos sektoriui, kuriam priklausė ir kvepalai. Štai su kokia skepsio gaidele apie XIX a. pirmos pusės Vilnių prisiminimuose rašė Józefas Ignacas Kraszewskis:
Bet kiek benorėdamas žiūrėk į miestą, kai jį su kitais palyginsi, nerasi nė mažiausio panašumo į mažiausią sostinę, nors ja kažkada buvęs. […] miestas bunda gana anksti, naktimis provincialiai miega, visai neišmano apie madas (tai patvirtina faktas, kad Vilniuje niekas apdarų neįsitaiso, išskyrus tuos, kurie apie juos neišmano) ir šventai tiki esąs mažuoju Paryžiumi. Kokia laimė nors tokią nuomonę turėti – apie save.3
Nors Vilniui iki Paryžiaus buvo toli daugeliu aspektų, prancūziška dvasia čia buvo itin stipri ir tvyrojo dar nuo Apšvietos. Plito prancūzų kalbos vartojimas, namų įrengimas prancūzišku stiliumi, mėgdžiotos mados, skaityti prancūziški žurnalai ir literatūra, dažnai vykta į Prancūziją. Prancūziška dvasia buvo tiesiogiai susijusi ir su intensyviu, o kartais netgi perdėtu parfumerijos naudojimu. Būtent Prancūzija garsėjo tiek gausia parfumerių gildija ir jų sukauptu savoir-faire, išradinga produkcijos įvairove ir rafinuotu jos pritaikymu kasdieniame tualete, tiek idealiomis klimato sąlygomis kvapiųjų augalų auginimui Provanso regione.
Nuo asmens sklindantis kvepalų debesis aplinkinių buvo siejamas su turtu, prestižu, švara, kitaip tariant – su aukštesniu socialiniu laipteliu ir to nesibodėta pabrėžti, greičiau atvirkščiai. Štai kaip „ubago vaks“ Merkelis Račkauskas rašė Užrašuose iš Žemaitijos: „grafiukai atrodė mums ypatingomis būtybėmis, mus pagaudavo didelis smalsumas sužinoti, kaip jie gyvena, ką valgo, kaip mokosi ir apie ką kalba savo tarpe. Manėme, kad jie visai kitokie negu mes, skurdžiai, kad jų ir fiziologinis gyvenimas kitoks, kad jie neprakaituoja, nesmarvina, o kvepia tarytum angelai“4. Kvepėjimas atveria dar gilesnę – neapčiuopiamą, tačiau labai gerai jaučiamą – prarają tarp pasiturinčiųjų ir tų „kitų“, skurdžių, kaip ne kartą pamini Račkauskas, apsirėdžiusių nemalonų kvapą skleidžiančiais drabužiais, trenkiančių stipriu prakaito tvaiku.
Vis dėlto švara ir šviežių baltinių kvapas, pasirodo, galėjo būti didesnė problema nei tik elementarus nepriteklius, trukdęs jų įsigyti bent kelias poras. Antai Jonas Eustachijus Tiškevičius taip aprašo samdinių susidūrimą su švaros reikalavimu:
Kai iškart po vedybų [1893] mano mama […] ėmė valdyti Vaitkuškio rūmus, vienas iš pirmųjų jos darbų buvo nupirkti visoms samdinių šeimoms kelis lovos skalbinių ir baltinių komplektus ir pareikalauti, kad jie tuos baltinius nešiotų bei keistų bent kartą per savaitę. Tai buvo sutikta su didžiuliu pasipriešinimu ir nepasitenkinimu, mano motina tapo labai nepopuliaria, samdiniai daugelio ligų priežastimi laikė būtent tą „drakonišką“ nurodymą dėl dažno baltinių ir skalbinių keitimo. Bet po kelių metų tas dalykas Vaitkuškyje pagaliau prigijo ir netgi, kaip elementarios higienos bruožas, iš Vaitkuškio samdinių pirkių išplito ir į aplinkinius kaimus.5
Tuo tarpu aukštuomenės aplinkoje priešingai – pastebimas perdėtas malonių kvapų siekis, kartais net turintis tiesioginės įtakos tam tikrų negalavimų atsiradimui6. Sofija Tyzenhauzaitė aprašė komišką su parfumerija susijusį epizodą iš imperatoriaus Aleksandro I vizito Taujėnų dvare 1812 m.:
Atvyko Jo Didenybė; nubėgome pasitikti prie priebučio. Imperatorius išlipo iš brikelės, nusimetė apsiaustą ir pasirodė uniformuotas, su apdovanojimais bei juosta – persirengė vienoje Taujėnų dvaro sodyboje; vėliau ūkininkė mums papasakojo, kad jam buvo migrenos priepuolis nuo ambros kvapą skleidžiančios levandos, kuria buvo iškvėpintas kambarys; tai buvo įprasti Jo Didenybės kvepalai ir ponia notarienė pokštaudama mums davė pauostyti tų kvepalų likučius ant jos rankos, ji mums tvirtino, kad neplaus rankos, nes bijo, kad neišnyktų kvapas. Mes nusijuokėme.7
Įprasta buvo kvėpinti ne tik gyvenamąsias patalpas, bet ir garderobą – pradedant viršutiniais drabužiais ir baigiant aksesuarais – pirštinėmis, nosinėmis, vėduoklėmis. Tai buvo visuotinai priimtas, tvirtai įsigalėjęs nerašytas gero tono ženklas. Dar vienas iškalbingas ir vėlgi nesaikingą kvepalų naudojimą iliustruojantis linksmas anekdotiškas vaizdelis susijęs su Klementina Potockyte-Tiškevičiene: „Dėl tarnų kalbų tėvas nuėjo naktį pas dukterį, kur tuo metu turėjo būti jaunasis Zamoiskis. Susisielojęs tėvas su jam įgimtu delikatumu viską apžiūrėjo, bet taip ir nesuprato, kad tuo metu Zamoiskis tupėjo spintoje ir vos laikėsi nenusičiaudėjęs, mat tiek buvo prikvėpintos suknelės“8. Stanislovo Moravskio gavendose taip pat apstu scenų, kuriose figūruoja kvapai, kvepalai. Verta atkreipti dėmesį į jo pastebėjimą apie aukštuomenės tarpe rašytus laiškus, kuriems buvo naudojamas prabangus, iškvėpintas paryžietiškas popierius9.
Iš pateiktų šaltinių matyti, kad kvepalų kasdieniame gyvenime aukštuomenei reikėjo daug ir pačioms įvairiausioms reikmėms. Nors kvepalai būdavo specialiai parsivežami iš dažnų kelionių į Prancūziją ir kitas šalis, tačiau tokią didelę paklausą iš dalies galėjo tenkinti ir vietos pirklių krautuvės. Šalia gausaus būtiniausių prekių parduotuvių tinklo ir turgaviečių Vilniuje buvo nemažai vietų, kur galėta įsigyti kvepalų. Itin svarbi šiuo klausimu buvo vaistinių tradicija, susiformavusi dar XVI a. pirmoje pusėje. Iki pat XVIII a. pabaigos parfumerija kasdienybėje atliko medicinines bei higienos funkcijas, tik 1777 m. Antoineʼas Dejeanas savo veikale Traité des odeurs10 pabrėžė hedonistinę parfumerijos paskirtį ir poreikį ją gaminti išskirtinai sveikiems žmonėms, o ne ligų kamuojamiems nelaimėliams. Iki tol kvapieji vandenys, lygiai kaip ir prieskoniai, tarnavę ne tik virtuvėje, bet ir namų vaistinėlėse11 ar religinėse apeigose, buvo įprasta prekė vaistinėse ir tai neturėtų kelti nuostabos, nors lietuvių tyrinėtojų darbuose neretai ir teigiama priešingai. Kvepalų gamyba neatsiejama nuo farmacininkų darbo – jie turėjo atitinkamą biblioteką, receptūras, praktinius įgūdžius ir tam reikalingą įrangą. Antai 1821 m. periodiniame leidinyje vaistininkams Pamietnik farmaceutyczny Wileński, skyriuje techninei darbo daliai buvo publikuoti net keli straipsniai apie ekstrakciją12, taip pat apie naują ekstraktų garinimo būdą. Šalia išsamaus procesų aprašymo supažindinama ir su ekstrakcijos aparatu – jo sandara ir veikimo principu. Kaip leidinio priedas pabaigoje pateikiamas detalus aptariamo prietaiso brėžinys. Antrajame tų pačių metų numeryje publikuotas tekstas apie naujus distiliavimo aparatus, taip pat – atskiras straipsnis apie eterinių aliejų ir hidroliatų distiliavimą13, priedų dalyje – techninė distiliavimo aparato schema.
Nežinomo XIX a. pradžios lietuvių autoriaus tapybos darbe kaip tik matyti ligoninės vaistinės aplinka ir distiliavimui skirtas prietaisas – stiklinis alembikas. Šalia – grūstuvė vaistažolėms ir prieskoniams, ant stalo – svarstyklės. Visa tai – neatskiriama medikamentų ir kvapiųjų distiliatų gamybos proceso dalis. Tam tikslui buvo naudojama ne tik vietinė žaliava, kaip antai vienuolynų vaistažolių, prieskonių daržuose auginami žolynai ar gausiai vidurvasarį užderantys liepų žiedai, bet ir atvežtinė medžiaga. Populiariausi ingredientai – dar nuo Viduramžių sveikatinimosi tikslams naudoti įvairūs prieskoniai, rozmarinai, levandos, rožės, šalavijai, našlaitės. Gaminių paskirtis įprastai buvo daugiafunkcė, apimanti tiek išorinį, tiek vidinį vartojimą: prausimuisi, žaizdų dezinfekcijai, vidiniams negalavimams slopinti, o ir pačiam kvapui priskirta gydomoji, apsaugos nuo įvairių užkratų ir ligų funkcija.
Dėl istorinių šaltinių stokos, deja, neturime išsamaus prekybos parfumerija Vilniuje vaizdo, tačiau tam tikrų detalių galima rasti memuaristikoje bei periodikoje spausdintose reklamose. Tikriausiai vienas dažniausiai cituojamų fragmentų apie prabangių užsieninių prekių pardavimą – epizodas iš Gabrielės Giunterytės-Puzinienės prisiminimų knygos: „Paryžietiškų pirštinaičių, kvepalų, bižuterijos, bronzos dirbinių, krištolo ir įvairių smulkmenų dovanoti draugams vardinių išvakarėse būdavo skubama pas Fiorentinį, tuo metu pas jį vienintelis įėjimas buvo iš kampo, o iš gatvės jau kvepėjo daili krautuvė, kurioje visada buvo galima sutikti ką nors iš elegantiško pasaulio“14. Čia pat priduriama, kad „daugiausia iš visų krautuvių buvo cukrainių ir vaistinių“, o būtent pastarosiose, kaip minėta, visada galėjai rasti ir kvepalų. Kokį jų asortimentą siūlė garsioji Pranciškaus Fiorentinio, į Lietuvą atvykusio 1795 m. ir tapusio Vilniaus pirkliu, krautuvė, veikusi iki pat Pirmojo pasaulinio karo? Klausimas, deja, lieka atviras, nors kai kurios Fiorentinio bei jo paveldėtojų – žmonos Teklės ir sūnaus Antano – verslo detalės ir yra nagrinėtos istoriografijoje15.
Kitos žymesnės parfumerijos ir kosmetikos krautuvės taip pat veikė netoliese, pačioje Vilniaus širdyje. 1802 m. Pilies gatvėje kvepalais prekiavo italų kilmės pirklys Juozapas Skavezanis, 1808 m. parfumerijos parduotuvę ir smuklę turėjo Juozapas Bolechovskis16. XIX a. pabaigoje vaistų ir kosmetikos krautuvę Vokiečių gatvėje atidarė Isaacas B. Segalis17, į Vilnių su šeima atvykęs iš Rusijos. Tai buvo neeilinių gebėjimų pirklys, kurio veikla buvo įvertinta valstybiniu mastu – už Prancūzijos ir Rusijos prekybinių ryšių plėtojimą jis buvo apdovanotas aukso medaliu Pasaulinėje parodoje Paryžiuje (1869), be to, Prancūzijos vyriausybė jį siūlė konsulato agento pareigoms. Dar iki XX a., plečiantis verslui, Segalis su savo Prekybos namais (Торговый Домъ „Сегаль И. Б.“) 1888 m. įsikūrė Trakų gatvėje, Tiškevičiaus name, kur po kiek laiko įsirengė ir gamybines patalpas. Labai greitai Segalio vaistinės ir parfumerijos prekių parduotuvė tapo viena lankomiausių Vilniuje, tad jau po jo mirties verslą perėmę vaikai atidarė padalinius Pilies, Šv. Jurgio, Pylimo gatvėse.
Segalio krautuvių reklama periodikoje – kone gausiausia. Būtent jos dėka paaiškėja faktas, kad imperiniame Vilniuje buvo galima įsigyti ne tik didžiausių Rusijos parfumerijos fabrikų „Brocard & Co.“ („Брокар и К.“) ir „A. Rallet & Co.“ („А. Ралле и К.“) produkcijos, bet ir geidžiamiausios bei tuo metu madingiausios paryžietiškos prabangos. Vardijami patys garsiausi ir reikšmingiausi, į parfumerijos istoriją jau įėję vardai, padarę didžiausią revoliuciją šios srities vystymuisi ir milžiniškam kvepalų išpopuliarėjimui. Tai buvo patys kokybiškiausi Europos rinkos produktai: naujausi „Coty“, „Guerlain“, „Houbigant“, „DʼOrsay“, „Roger et Gallet“, „L. T. Piver“, „Ed. Pinaud“, „V. Rigaud“ kvepalai, kaip rašoma, parduodami „už protingas vidutines kainas“. Taip pat čia galėjai rasti aromatų iš Anglijos ir populiarųjį Kelno odekoloną „N. 4711“. Akivaizdu, kad tokia pasiūla buvo pajėgi patenkinti net pačių išrankiausių vilniečių poreikius. Galima tik spėlioti, kiek lankytojų Segalio parduotuvės pritraukdavo prieškalėdiniu laikotarpiu, kai laikraščiuose nuolatos mirgėjo skelbimai apie didįjį kalėdinį išpardavimą ir itin platų dovanų pasirinkimą.
Gana panašų asortimentą siūlė ir kita ne mažiau reklamuota Vilniaus vieta – I. M. Pružano vaistinės ir kosmetikos prekių krautuvė, įsikūrusi Šv. Jurgio gatvėje. Atskirai reiktų paminėti Pružano taikytą naujai pasirodžiusių kvepalų populiarinimo būdą – nemokamą mėginėlių dalijimą pirkėjams. Tuo metu ši praktika buvo įprasta Paryžiaus, Maskvos, Sankt Peterburgo parfumerinėse, kaip veiksmingas ir efektyvus būdas atkreipti vartotojų dėmesį. Šalia nemokamų mėginių būdavo platinama ir specialiai miniatiūrinėse pakuotėse pagaminta reklaminė produkcija už ypatingai žemą kainą18.
Žydų kvartale Vokiečių gatvėje, šalia gausybės įvairiausiomis smulkmenomis ir rakandais prekiavusių pirklių krautuvėlių, keliose jų taip pat buvo galima rasti kvepalų – minimos Leibos Šerelso galanterijos, Eduardo Šporo vaistinės prekių parduotuvės19. Detalesnio tyrimo reikalauja viena ištaigingiausių Vilniaus vietų – Leibos ir Rivkos Zalkindų prekybos namai, įkurti Didžiojoje gatvėje 1872 m., veikę iki bankroto 1932 m. Paryžietišką grand magasins stilių imituojanti parduotuvė buvo įrengta per tris aukštus, o dvidešimtyje jos skyrių galėjai rasti visko, apie ką tik įmanoma pagalvoti – nuo drabužių, avalynės, galanterijos, iki patefonų, indų, baldų ir kitų prekių. Parfumerija ar kosmetika Zalkindų parduotuvės reklamose atskirai neminima, tačiau tyrinėjant toliau, galbūt atsiras ir naujų duomenų.
Galiausiai reiktų paminėti tradicines ir kasmet vykdavusias Vilniaus muges – Šv. Kazimiero ir Šv. Jurgio. Giunterytės-Puzinienės teigimu į jas susirinkdavo „minios perkančiųjų ir šiaip smalsaujančių. Turkai su šaliais, Malcovas su stiklo dirbiniais, Muchinas iš Maskvos su kartūnu ir drobe, galanterininkas Vitkovskis iš Charkovo – kiekvienas viliojo savo prekėmis“20. Su plataus asortimento dažniausiai manufaktūrinėmis prekėmis suvažiuodavo pirkliai iš Rusijos, Lenkijos, Rygos, Karaliaučiaus21. Kaip savo prisiminimuose apie Vilnių užsimena Ludwikas Czarkowskis, „prekės ten buvusios „stereotipinės“: avalynė, medžio dirbiniai, saldumynai, rūbai, šilkas, kilimai“, tačiau tarp viso to minimi ir Torunės kvepalai, muilai ir muiliukai22.
XIX–XX a. sandūroje Vilniaus aukštesniesiems sluoksniams parfumerija buvo įprastinė kasdienio naudojimo prekė, tapusi jų statuso liudininke ir netiesiogine solidžių pajamų išraiška. Kartu su asmens higiena, kuri vis dar nebuvo savaime suprantama vargingesniems gyventojams, ją galima laikyti pasiturinčio ir švaraus gyvenimo atributu. Įprasta buvo parfumerijos parsivežti iš kelionių po užsienio šalis ir gausiai ją naudoti tiek aromatizuojant savo gyvenamąją aplinką, tiek garderobą ir aksesuarus. Nors XIX a. pagrindinės vietos įsigyti kvepalus buvo vaistinės, ilgainiui centrinėje miesto dalyje daugėjo krautuvių, kuriose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kosmetikai ir parfumerijai. Šalia rusiškos ir lenkiškos produkcijos, XX a. pradžios Vilniuje buvo galima rasti garsiausių to meto Vakarų Europos parfumerijos namų produkcijos, kuri lygiai taip pat buvo geidžiama ir užsienyje. Vyravo prancūzų kvepalų kūrėjų aromatai, puoselėję senas šios srities gamybos ir naudojimo tradicijas. Sėkmingiausiai dirbę Vilniaus pirkliai turėjo net po kelias parduotuves ir ypač entuziastingai bei nuosekliai savo veiklą reklamavo vietos periodinėje spaudoje.
1 Už vertingas pastabas ruošiant šį tekstą nuoširdžiai dėkoju doc. dr. Daliai Klajumienei.
2 Žr. Aelitos Ambrulevičiūtės darbus, skirtus XIX–XX a. Vilniaus pirklių veiklai.
3 Józef Ignacy Kraszewski, „Vilniaus prisiminimai (1830–1835)“, iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila, in: Literatūra ir menas, 2013-01-11, p. 4.
4 Merkelis Račkauskas, Užrašai: Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy, parengė Tomas Venclova, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 86.
5 Jonas Eustachijus Kosakovskis, Vaikystės metų užrašai 1903–1910, iš lenkų kalbos vertė Raimondas Ramanauskas, Ukmergė: Valdo leidykla, 2019, p. 44.
6 Kone garsiausias parfumerijos sukeltos ligos pavyzdys – Liudvikui XIV pasireiškusi anosmija ir migrena; žr. Elisabeth de Feydeau, Les Parfums: Histoire, anthologie, dictionnaire, Paris: Robert Laffont, 2011, p. 974.
7 Sofija Tyzenhauzaitė, Reminiscencijos, in: http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LF00/Sofija_Tyzenhauzait%C4%97._Reminiscencijos.LF0302.pdf.
8 Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, Klementina Tiškevičienė iš Potockių: viešas ir privatus aristokratės gyvenimas XIX a. II p. – XX a. pr., in: https://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:2099842/datastreams/MAIN/content.
9 Stanislovas Moravskis, Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: Atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825), iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Vilnius: Mintis, 1994.
10 Žr. Annick Le Guérer, „Les parfums à Versailles aux XVIIe et XVIIIe siècles. Approche épistémologique“, in: Odeurs et Parfums, éditions du Comité des Travaux Historiques et Scientifiques, Paris, 1999.
11 Apie namų vaistinėles, kaip tam tikrą specifinės paskirties patalpą XIX–XX a. dvaruose žr. Marius Daraškevičius, „Magiškasis kambarys: Gyvybinga ir prisitaikanti vaistinėlės tradicija Lietuvos bajorų namuose“, in: XVIII a. studijos, t. 4, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018, p. 164.
12 Ekstrakcija – vienas iš kvapiųjų medžiagų išgavimo būdų.
13 K. Leynardt, „Postrzeżenia w destylacji wod i oleiow lotnych“, in: Pamietnik farmaceutyczny Wileński, 1821, nr. 2.
14 Gabrielė Giunterytė Puzinienė, op. cit., p. 126.
15 Aelita Ambrulevičiūtė, „Vilniaus pirklių krikščionių dinastijos: socialinės tapatybės stiprinimo veiksnys (XIX a. antroji pusė)“, in: Istorija, 2012, t. 88, nr. 4, p. 17.
16 Antanas Rimvydas Čaplinskas, Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė, Vilnius: Charibdė, 2005, p. 37–38.
17 Aelita Ambrulevičiūtė, „Trumpai apie Vilniaus parduotuves XIX a. II pusėje“, in: Liaudies kultūra, 2017, nr. 1, p. 80.
18 Štai garsusis „Brocard“ naujos parduotuvės atidarymui Maskvoje išleido mažyčius rinkinukus su kvepalais, muilu, odekolonu, pudra, saše, lūpdažiais ir kt. tik už 1 rublio kainą. Rašoma, kad sulaukta grandiozinio efekto, o minia pirkėjų tiesiog veržėsi į naująją parduotuvę. Teko įsikišti policijai, kuri prižiūrėjo eilę lauke ir priverstinai uždarė parduotuvę 3 val. dienos. Nepaisant to, buvo parduota daugiau nei 2000 dėžučių. Ir vėliau tokio pobūdžio produkcija buvo itin populiari; žr. „Из книги Золотой юбилей товарищества Брокар и Ко [М., 1914]“, in: Ароматы и запахи в культуре, kn. 2, Москва: Новое литературное обозрение, 2010, p. 326.
19 Aelita Ambrulevičiūtė, Pasivaikščiojimas Vokiečių gatve: kur ir ką pirko vilniečiai XIX a., http://jewishcenter.lt/informacijos-centras/vilnius-kur-ir-ka-pirko-vilnieciai-xix-amziuje-pasivaiksciojimas-vokieciu-gatve, (2021-02-24).
20 Gabrielė Giunterytė Puzinienė, op. cit., p. 181.
21 Žr. Virgilijus Pugačiauskas, „Vilniaus turgavietės ir mugės 1795–1830 metais: lokalizacija, specializacija, organizacija, prekės ir kainos“, in: Annales historiae vilnensis, 2007, t. 1, p. 75.
22 Ludwik Czarkowski, „Vilnius 1867–1875 metais (iš asmeninių atsiminimų)“, in: Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius, t. III, sudarytoja Zita Medišauskienė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2020, p. 199.