Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Liudas Parulskis. Kačių skulptūros ant Žaliojo tilto. 2022. Skaitmeninė fotomanipuliacija. Autoriaus nuosavybė

Rusijos agresija ir 2022 m. vasario 24 d. invazija į Ukrainą sukėlė didžiausią karinį konfliktą Europoje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tebesitęsiantis karas ne tik neša materialinius nuostolius, bet ir sąlygoja mentalinius pokyčius tiek tarp kariaujančių visuomenių, tiek ir už tiesioginių karo ribų atsidūrusiose šalyse. Vienas pokytį ženklinusių karo pradžios reiškinių Lietuvoje – atsinaujinusi diskusija dėl miestų viešose erdvėse likusių sovietinių paminklų1. Nors apie sovietines skulptūras diskutuojama dar nuo nepriklausomybės priešaušrio, per visą posovietmečio laikotarpį kildavo ryškūs šių procesų suintensyvėjimo etapai, dažnai nulemti išorės veiksnių, ypač 2014 m. įvykusios Krymo okupacijos ir 2022 m. Rusijos–Ukrainos karo. Būtent geopolitinių lūžių fone diskusijos tampa aršiausios, galiausiai imamasi veiksmų – pagrindiniai apkalbų objektai-taikiniai nukeliami, demontuojami ar perkeliami. Tačiau priešprieša ir įtampa visuomenėje dažnu atveju išlieka – sprendimai neretai įgyvendinami kone paslapčia, naktimis, nepasiekus „sutarimo“, į kurio paieškas dažnai apeliuoja politikai, nors dar klausimas, ar toks sutarimas apskritai įmanomas. Išlikusi frustracija visuomenėje dažnai prasiveržia kilus naujoms depaminklizacijos bangoms.

Atsisakius vieno viešąjį gyvenimą trikdančio daikto2, žvilgsnis dažniausiai nukrypsta link kito panašios prigimties objekto. Taip, pavyzdžiui, nutiko, kai 2013 m. Vilniuje nukėlus Liudo Giros biustą imta kalbėti apie ant Žaliojo tilto buvusias sovietines skulptūras; nusprendus pašalinti jas – į Petro Cvirkos paminklą. Karo Ukrainoje kontekste, kai regimybės zonos viešojoje erdvėje nebetemdo joks vienatinis sovietinis paminklas, nuo pagrindinių miestų ir miestelių aikščių dėmesys nukreiptas į nuošaliau, dažniausiai kapinių teritorijose likusius sovietinius paminklus. Iš miesto į kapines ir nuo kalbėjimo prie veiksmo buvo pereita ir 2022 m. pavasarį: visuomenininko Andriaus Tapino įraše socialiniuose tinkluose, nuo kurio prasidėjo diskusija viešajame lauke, teigta, kad dabar yra apsivalymo metas3 ir raginta Seimo valdančiosios koalicijos narius imtis iniciatyvos: iki gegužės 9-osios dienos, Rusijoje minint Antrojo pasaulinio karo pabaigą, nukelti sovietinius paminklus iš viešųjų erdvių.

Prasidėjus karui Lietuvos visuomenę užvaldžiusios emocijos ėmė viršų – viešai pasisakyti prieš naują apsivalymo bangą nusprendė nedaugelis. Tarp oponavusių vieniems toks sprendimas pernelyg skubotas, kitų manymu, atvirkščiai – pavėluotas ir turėjęs būti atliktas dar pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, o likusių atmestas dėl nepagarbos mirusiesiems, kaip įvardijo Darius Kuolys – kovojimo su jųjų kaulais4, mat didžioji dalis sovietinių paminklų buvo likę ne miestų ar miestelių pagrindinėse aikštėse, o kapinių teritorijose. Diskusiją iš esmės pakeitė 2022 m. balandžio 19 d. kultūros ministro Simono Kairio pasirašytas įsakymas, panaikinęs sovietinių paminklų apsaugą kapinėse ir taip atvėręs kelią savivaldybėms imtis tiesioginių veiksmų. Pasinaudojusi šia galimybe, Vilniaus miesto savivaldybė, beje, tik gruodžio 9 d. iš Antakalnio kapinių pašalino didžiausią šalyje likusį sovietinį paminklą – šešias Raudonosios armijos kariams skirtas stelas. Iš viešųjų erdvių pašalinti sovietinio palikimo ženklus nusprendė ir kitų Lietuvos miestų, miestelių ir rajonų valdžios.

Visą šalį apėmusį sovietinių paminklų nukėlimo vajų karo akivaizdoje galima pavadinti trečiąja sovietinių paminklų griovimo banga. Pirmoji kilo atkūrus nepriklausomybę, nuverčiant svarbiausius sovietų valdžią šlovinusius paminklus. Diskusijų atžvilgiu ji nebuvo tokia ryški kaip antroji banga, kadangi viskas buvo pakankamai aišku – leninams ir černiachovskiams nepriklausomoje Lietuvoje vietos nėra. Antroji banga, prasidėjusi 2014 m., po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, pasižymėjo tiek intensyviu, tiek ekstensyviu diskutavimu ir baigėsi 2021 m., nukėlus Petro Cvirkos paminklą. Trečiasis etapas tebesitęsia, mat neapsiribojant teisinės apsaugos panaikinimu sovietinėse kapinėse, nuo 2023 m. gegužės 1 d. įsigaliojo įstatymas, kuriuo draudžiama propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas viešuosiuose objektuose. Kitaip tariant, kai iš akiračio dingo kasdien matyti sovietmečio objektai, jų imtasi ieškoti – kiekvienas gyventojas gali siūlyti nukelti vieną ar kitą viešą objektą, jeigu, jo supratimu, jis propaguoja totalitarines ar autoritarines idėjas. Kyla klausimas, ar tokiu atveju nesukuriamas teisinis kazusas ir galimybė permąstyti tarpukario Lietuvos, didesnę gyvavimo dalį buvusios autoritarine valstybe, atmintį ir atminties ženklus? Įstatyme autoritarinis režimas apibrėžtas kaip politinio režimo forma, vieno asmens ar jam lojalios grupės asmenų valdžia, pagrįsta asmens kultu, konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimais, nusikaltimų žmoniškumui ir (ar) karo nusikaltimų vykdymu“5. Ne paraidžiui, bet kai kurias dalis Antano Smetonos Lietuva atitinka. Remiantis tokiu apibrėžimu, nuo abstraktaus klausimo galima prieiti prie realaus scenarijaus svarstymo – jei paminklo Smetonai idėja Vilniuje bus įgyvendinta, ar nebus nusižengta įstatymui? Ar nekils minčių vėliau permąstyti jau pastatytopaminklo tinkamumą?

Kadangi pastebimų sovietinių paminklų bent didžiuosiuose Lietuvos miestuose nelikę, nūdienos dėmesio centre atsiduria gatvėvardžiai, atminimo ženklai ir lentelės. Vilniaus savivaldybė buvo viena pirmųjų, kuri dar prieš įsigaliojant vadinamajam desovietizacijos įstatymui pateikė siūlymą pervadinti Liudo Giros, Salomėjos Nėries ir Petro Cvirkos gatves. Kitaip tariant, grįžtama prie kalbų apie tuos pačius asmenis, dėl kurių diskutuojama jau daugiau nei dešimtmetį, tik įamžintus kitomis, ne paminklinėmis formomis. Tokį atminties politikos invariantiškumą galime pavadinti savotišku koncentriniu atminties ratu, kurio judėjimo trajektoriją apibrėžia vienas tikslas – sovietinio palikimo paminkline ir diskursyvine forma atsisakymas. Apskritai per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius, vertinant sovietmečio daiktus viešosiose erdvėse, įvyko tranzicija nuo matymo, bet nežiūrėjimo6prie nematymo, bet žiūrėjimo. Po pirmos sovietinių paminklų nukėlimo bangos pirmaisiais nepriklausomybės metais viešojoje erdvėje likę paminklai buvo regimi, bet visuomenė jiems neskyrė daug dėmesio, konkretūs sprendimai dėl jų nepriimti. Vėliau, kai iš viešųjų erdvių antros sovietinių skulptūrų nukėlimo bangos metu paminklai buvo pašalinti, jų ženkliai sumažėjo, bet žvilgsnis į juos trečios bangos akivaizdoje vis dar tebėra nukreiptas7. Pasipiktinimui iššaukti užtenka vien daiktą pavadinti sovietiniu. Pavyzdžiui, šių metų pavasarį Lietuvos Respublikos pasą atsiėmusi pilietė nustebo vienoje iš fotografijų išvydusi sovietinę stelą Kauno Vienybės aikštėje, nors pasas ir buvo atnaujintas 2018 m.8

Išplečiant nematymo, bet žiūrėjimo mintį, reikšminga akcentuoti dar vieną aspektą, kurio apraiškos pastebimos nuo nepriklausomybės atkūrimo ir tęsiasi iki šių dienų. Ištuštėjusios nuo sovietinių paminklų ir naujai kuriamos viešosios erdvės dalies diskusijoje dalyvaujančių norimos užpildyti naujais, dažniausiai nepriklausomybės, laisvės, valstybingumo idėjos tęstinumo simboliais.Realus tokio noro išpildymas – vietoj 1993 m. demontuoto Ivano Černiachovskio paminklo pastatytas Vinco Kudirkos. Naujai kuriamose viešose erdvėse valstybingumo simboliais tapo paminklas Gediminui 1996 m. ir Mindaugui 2003 m. Žaliasis tiltas, žinoma, nėra nei laisvės, nei valstybingumo tęstinumo simbolis – iki nukėlimo tokiam tapti trukdė sovietinės skulptūros, o po nukėlimo – tiltas, kuris irgi yra sovietinis daiktas. Visgi dalis veikiančiųjų šią vietą regėjo kaip tinkamą naujam valstybingumo simboliui: vos nukėlus skulptūras, pasigirdo raginimai, pavyzdžiui, ant Žaliojo tilto įamžinti keturis Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarus9 ar keturis pirmuosius Lietuvos prezidentus10. Taigi tuščią nukeltų Žaliojo tilto skulptūrų atminties vietą patriotiniais motyvais apsiginklavę asmenys suvokia kaip naują galimybę panaudoti nacionalinio naratyvo kūrimui. Į kontrargumentus, kad tokios erdvės yra ideologiškai suterštos, atsakymą iniciatoriai taip pat turėjo: „jokie ankstesni paminklai negali suteršti atminties vietos taip, kad joje nebegalėtų būti paminklų Lietuvos kūrėjams pagerbti“11. Sukūrus naujus, reabilitavus senus ir nukėlus nereikalingiausius daiktus, viešosios erdvės perteikė vis aiškesnį posovietmečiu naujai kurtą pasakojimą ir kartu sudarė sąlygas atrasti ne tik skirtumus, bet ir panašumus su steigtu praėjusio tarpsnio naratyvu. Nepaisant perteikiamų priešingų reikšmių, sovietmečiu ir posovietmečiu sukurtų paminklų monumentali meninė forma išliko tokia pati. Taip yra palaikomas ambivalentiškas santykis – neapykanta monumentaliems sovietiniams ir adoracija monumentaliems lietuviškiems paminklams.

Neseną kalbėjimą apie sovietinių paminklų griovimą šiandien jau ima nustelbti diskusijos apie naujų statymą. Naujienų portaluose vien per šių metų pirmąją pusę keliasdešimtą kartą diskutuota dėl Lukiškių aikštės, Antano Smetonos, Justino Marcinkevičiaus įpaminklinimo. Akivaizdu, kad paminklų tema nepasensta, tačiau diskusijų pobūdis beveik nekinta, apkalbų objektai – taip pat. Analizuojant viešąjį nupaminklinimo diskursą, kartu verta atkreipti dėmesį į naujų paminklų statymą, nes, regis, savivalda šiuos procesus suvokia kaip miesto viešųjų erdvių tvarkymo dalį. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje suaktualėjus diskusijoms dėl Smetonos įpaminklinimo, tuo metu dar tik kandidatas į Vilniaus miesto merus Valdas Benkunskas teigė, kad išsivalius nuo sovietinių stabų, ateina laikas statyti paminklus patriotams, todėl jis pritaria paminklo Smetonai pastatymui12 ir žadėjo imtis iniciatyvos įpaminklinant Joną Jablonskį, Lietuvos žydų gelbėtojus, Kazį Grinių bei Aleksandrą Stulginskį13. Būsimojo mero kalboje atsikartoja jau minėtas miesto apsivalymo motyvas, po kurio seka kitas – miesto statymo veiksmas.

ŽALIOJO TILTO SKULPTŪRŲ ATVEJIS

Žaliojo tilto skulptūrų viešojoje erdvėje nebėra aštuonerius metus. Šiuo požiūriu Vilniaus erdvė nenuginčijamai pasikeitė, tačiau situacija platesniame, diskusijų dėl atminties ir sovietinių paminklų kontekste, išlieka panaši.

Dienraščių ir portalų pirmuosiuose puslapiuose Žaliojo tilto skulptūrų tema atsidūrė 2014 m. pradžioje, Rusijai aneksavus Krymą. 2015 m. liepos 20–21 d. skulptūras nukėlus, rodės, baigsis ir kalbos. Nors šiandien diskutuojama apie kitus sovietinio palikimo ženklus, Žaliojo tilto skulptūros viešajame diskurse figūruoja kaip prisiminimas ar tam tikras riboženklis. Šiandien tiltas ir skulptūros prisimenami dvejopai: vieni išskiria skulptūras kaip savarankišką objektą, kiti kalba apie be skulptūrų likusį tiltą kaip apie atminties vietą. Nauja dilema tapo šios tuščios vietos įprasminimas.

Šio straipsnio pavadinime yra išskirtos atminties ir užmaršties kategorijos, pastebimos analizuojant diskursą aplink Žaliojo tilto skulptūras – priminti, prisiminti, nepriminti, neprisiminti, nebepriminti ir nebeprisiminti. Kadangi skulptūros prisimenamos post factum, atveriama galimybė tirti ne tik priminimo kategoriją, kai skulptūros kiekvienam žvelgiančiam į jas priminė vis ką kita, taip atskleidžiant posovietinės visuomenės daugiasluoksnę atmintį, bet ir prisiminimo, t. y. laiką, kai nukeltos Žaliojo tilto skulptūros jau nebeįgalino prisiminimo, o pačios juo tapo. Ne sudabartintos praeities, o klausimus keliančios dabarties situacija skatina žvilgsnį nukreipti ne tik į dabar ir čia atsisakomus prisiminti sovietinio palikimo daiktus, t. y. vykdomą jų desovietizaciją nupaminklinant, bet prisiminti jau nuspręstus nebeprisiminti objektus. Žaliojo tilto skulptūros nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu išliko dvidešimt penkerius metus, bet buvo nuspręsta jas nukelti, pašalinti iš viešosios erdvės. Priešdėlis ne– čia nebėra diskutuojamas, jis jau nuspręstas, įvykęs.

Atsižvelgiant į neseną skulptūrų istoriją, galima teigti, kad atmintis apie jas daugeliui vilniečių išlikusi ir sietina su patyrimu. Gyvenusių sovietmečiu ir gimusių jau nepriklausomybės epochoje pri(si)minimai skiriasi – naujai užaugusi karta nebeturi gyvenimo sovietmečiu patirties, bet turi šeimos rate perduodamus pasakojimus ir vertinimus, su gaunama atmintimi yra perduodamas ir artimųjų patirčių krūvis14. Aleidos ir Jano Assmannų teorijoje kolektyvinė atmintis, dar kitaip žinoma kaip komunikacinė, yra dabar gyvenančių kartų atmintis, apimanti 80–100 metų laikotarpį15. Nuo skulptūrų sukūrimo iki dabar yra praėję 71-eri metai, todėl Žaliojo tilto skulptūrų atmintis vis dar dominuoja kaip prisiminimas, bet ne priminimas. Komunikacinei atminčiai traukiantis, iš prisiminimų įvairovės lieka priminimai, iš atminties lauko pereinama į istorijos. Peržengus ir komunikacinės atminties ribą, kas turėtų įvykti maždaug po trijų dešimtmečių, atminties tyrinėtojai šiuo atveju, matyt, išskirs dominuojantį priminimo, bet nebe prisiminimo pradą.

Nuo 2015 m. vasaros Žaliasis tiltas tapo prisiminimo apie čia buvusias skulptūras vieta, o tai toliau kurstė diskusijas – statyti ar nestatyti ką nauja? Ar (ir kaip) atsižvelgti į šios atminties vietos istorinį kontekstą? Tokie klausimai tapo vėl aktualūs šią vasarą keletui naujienų portalų paskelbus, kad 2021 m. rugpjūčio pabaigoje ant Žaliojo tilto įrengta menininko Audriaus Ambraso instaliacija Žaliojo tilto ženklai bus nukelta, tai ir buvo padaryta 2023 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus meras Benkunskas, reaguodamas į mieste vykstančius pokyčius, kalbėjo, kad diskusija bus pradedama nuo klausimo, ar reikia kažką statyti, jeigu taip – tik tada ir bus svarstoma ką16. Anot jo, tai, kad sovietmečiu ant tilto buvo pastatytos skulptūros, dar nereiškia, kad kažkas privalo būti pastatyta ir posovietmečiu. Akivaizdu, kad būtent sovietinių skulptūrų atmintis vis dar dominuoja Žaliojo tilto atminties vietoje – jokie kiti meno kūriniai, pastatyti po skulptūrų nukėlimo, jai neprilygsta. Iš mero pasisakymų pasidaro aišku, kad rinkiminio laikotarpio entuziazmas viešąsias erdves užpildyti paminklais prigeso, laikomasi nuomonės, kad kol visuomenė pati nesusitars, nevyks joks veiksmas17. Kadangi Benkunsko kalboje nelieka nei diskusijų, sekusių po sovietinių skulptūrų nukėlimo, nei meno kūrinių, atsiradusių ant tilto po senųjų skulptūrų nukėlimo – grįžtama į pradžių pradžią, ruošiamasi kurti dialogą, o ne jį tęsti.

Šiame kontekste išryškėja Žaliojo tilto kaip atminties vietos problematiškumas: neradus ilgalaikio sprendimo, kaip tiltas turėtų atrodyti, ir galiausiai pasirinkus trumpalaikius meninius sprendimus, vis grįžtama prie kalbėjimo(si), o per jį – neišvengiamai ir prie sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų pri(si)minimo. Naivūs bylojimai, kad diskusijos šįkart išties bus baigtinės ir prie kažko prives, manding, vyksta iš inercijos, t. y. beveik per dešimtmetį susiformavusio įpročio Žaliojo tilto atminties vietą suvokti kaip didelės svarbos visuomenei temą. Politinei valdžiai neva priėmus bet kokį sprendimą, visuomenė sukils – plūs reikšti savo nuomonę, nusivylimą prastais sumanymais ar neblogų idėjų blogomis realizacijomis, kaip dažniausiai įvyksta.

Taip išryškėja atotrūkis nuo įsivaizdavimo, kokia yra tikrovė ir realiosios padėties – žiniasklaida, tiesa, ne masiškai, bet vis dar formuoja įvaizdį, kad Žaliasis tiltas kaip atminties vieta yra svarbi. Antai viena žiniasklaidos priemonių, skelbusių žinią apie Ambraso instaliacijos nukėlimą, akcentavo, kad keturiuose tilto galuose įtvirtintos metalinės kiauravidurės kubo figūros neva piktino miesto gyventojus ir daugeliui nepatiko18. Nepasitenkinimas akcentuotas ir kalbant apie 2019 m. ant Žaliojo tilto įrengtą laikiną fotografo Sauliaus Paukščio meninę instaliaciją Megarealybės gerumo aktyvatorius, kurią dailės kritikė Eglė Mikalajūnė įkontekstino senųjų tilto skulptūrų atminties fone akcentuodama, kad ji primenanti Žaliojo tilto skulptūras tuo, jog turinys ir forma nulemtos ne menininko, o užsakovo19 (kūrinių nugalėtojai išrinkti savivaldybės paskelbto konkurso metu). Tais pačiais metais Paukščio instaliaciją pakeitė kitas laikinas Donato Norušio kūrinys Šeima. Žiniasklaidai pabandžius apklausti vilniečius, vienas apklaustųjų teigė, kad instaliacija tinkamesnė Mindaugo tiltui, o Žaliajam tiltui deramesni istoriniai, su praeitimi susiję objektai20. Tokį vertinimą galima sieti su tuo, kad Mindaugo tiltas ne tik naujesnis objektas, bet ir tuo, kad Lietuvos karalius yra itin svarbi posovietinio nacionalinio pasakojimo dalis (plg. Liepos 6-oji), todėl, nepaisant istorinio laiko nuotolių, šiandienos žmogui jis nėra toks susenęs, kultūriškai tolimas kaip Žaliasis tiltas.

Kaip sovietmečiu Černiachovskio tiltas vedė prie Černiachovskio paminklo, taip Nepriklausomoje Lietuvoje Mindaugo tiltas veda prie Mindaugo paminklo. Akivaizdu, kad tai yra sąmoningas bendrų jungčių steigimas viešoje erdvėje, siekiant sukurti homogenišką pasakojimą. Tačiau tai, kad kiekviename laikotarpyje yra kuriamas savas didysis pasakojimas, dar nereiškia naujos jo konstravimo logikos. Minėti meniniai sprendimai ant Žaliojo tilto sukurti laikinai, ir panašu, netrukus bus užmiršti arba jau tokiais tapo. Nors projektai nebuvo skirti praeities ir dabarties dialogo su buvusiomis sovietinėmis skulptūromis paieškoms, jų recepcijoje atmintis apie Žaliojo tilto skulptūras vis sugrįždavo. Tiesioginiu priminimo pavyzdžiu galima interpretuoti dvejiems metams pastatytą meninę Ambraso instaliaciją, kuri vienintelė ieškojo kažkokio santykio su tilto praeitimi. Geležiniai konstruktai įrėmino ne tuščią erdvę, o čia stovėjusias sovietines skulptūras, tiksliau – jų prisiminimą. Pirminė 2014 m. Ambraso meninio projekto mintis ir buvo geležinių rėmų konstrukcijoje pačias sovietines skulptūras palikti. Tai, kad temos aktualizavimas šiandien kiek dirbtinas, rodo ir tai, jog daugelyje (ypač prastesnių) žiniasklaidos priemonių kalbant apie Ambraso projektą daugiau akcentuota ne jo idėja ar pats tiltas, o kūrinio kaina.

2021 m., praėjus šešeriems metams nuo Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo, LRT radijo laidoje Kultūros savaitė rašytoja Paulina Pukytė kėlė klausimus apie Žaliojo tilto skulptūrų atmintį: ar čia bus amžinas problemos priminimas, ar, atvirkščiai, jos atsikratymas?21 Atsakant galima būtų teigti, kad, ko gero, ir priminimas, ir atsikratymas: nelikus sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų, jas primena naujai radęsi daiktai, bet, augant jų skaičiui, sovietinių skulptūrų atmintis nyksta. Atminties vietos krūvis ir reikšmė laikui bėgant mąžta, nors kiekvieną naują ar reabilituotą seną idėją ir toliau lydi reakcijos. Pavyzdžiui, 2014 m. Ernesto ir Liudo Parulskių ironiškas pasiūlymas tilto galuose užkelti kačių skulptūras, buvo 2022 m. prisimintas Giedrės Jankevičiūtės socialiniuose tinkluose, pasidalinus nuotrauka-fotomanipuliacija, sulaukusia komentarų ir naujienų portalų dėmesio22. Vis dėlto jeigu nukėlus sovietines skulptūras iš tikrųjų buvo bandyta diskutuoti apie tai, kaip turėtų būti įamžinta likusi tuščia erdvė, atsižvelgiant į čia buvusių skulptūrų kontekstą, tai jau po to sekę autonomiški meno kūriniai papildė tą vietą naujomis atmintimis, taip vis labiau išstumdami sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų atmintį. Ši atmintis nyksta atminties vietoje keičiantis meno kūriniams ir paprasčiausiai didėjant laiko distancijai, kai jų nebėra viešoje erdvėje, todėl Žaliojo tilto skulptūros ir mūsų atmintyje tampa galbūt nebe tikriniu, o bendriniu daiktavardžiu.

Daiktams traukiantis iš viešųjų erdvių, atmintis užleidžia vietą užmarščiai, dabartis – istorijai. Posovietmečiu kilusias sovietinių paminklų šalinimo iš viešųjų erdvių bangas vienija noras iš atminties lauko paminklus su jų reikšmėmis perkelti į istorijos: institucionalizuota, įmuziejinta erdvė priklauso praeičiai, o ne atminčiai, istorijai, o ne dabarčiai – todėl mes daugiau kalbame apie atminčių, o ne praeičių karus. Įmuziejintoje aplinkoje praeitis (dažniausiai) nebeprovokuoja, joje veikiantieji – nebeveikia, nustoja veikusi ir propaganda, jos veikimo būdas tik reprezentuojamas, taip vėlgi iš dabarties lauko pereinama į istorijos. Muziejų lankytojai nesipiktina ir neįsižeidžia, kad vienas ar kitas daiktas primindamas iššaukia neigiamą reakciją, priešingai nei tą patį daiktą išvydus miesto erdvėse. Nepriminimas viešoje, miesto gyventojams laisvai prieinamoje erdvėje gali reikšti priminimą kitoje, tam specialiai skirtoje. Būtent todėl dalis pasisakiusiųjų už Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimą kalbėjo apie jų istorinę vertę – jos turinčios priklausyti ne miestui, o muziejams, kurių funkcija yra priminti ir parodyti praeitį tokią, kokia buvo.

Lietuvos atveju nenorimi pri(si)minti daiktai iš sovietmečio dažniausiai perkeliami į 2001 m. įsteigtą Grūto parko muziejų po atviru dangumi – parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas kalbėjo, kad mielai priglaustų sovietines Žaliojo tilto skulptūras ir, jeigu prireiktų, joms ir tiltą pastatytų, ir upę iškastų23. Periferijoje įkurtas sovietinių stovylų parkas dalies veikiančiųjų buvo suvoktas kaip grėsmė didžiajam nacionaliniam pasakojimui. 2010 m. patriotiškai nusiteikę ukmergiškiai Smetonos gimtinėje siekė įkurti patriotų parką, kuriame būtų pastatytos statulos, atitinkančios didįjį nacionalinį pasakojimą – paminklai 1863 m. sukilėlių vadams, knygnešiams, laisvės, blaivybės nešėjams, dviejų šalies okupacijų tremtiniams, partizanų vadams ir pan.24 Ši idėja nesulaukė nei didesnio populiarumo, nei nuostabos, bet yra svarbi mintimi, jog greta netiesos režimo būtinai turi atsirasti ir tiesos režimas, taip baiminantis sovietinių skulptūrų skleidžiamos ideologijos.

Apskritai nesaugumas ir baimė yra posovietmečio dominantės – dažnai jų, o ne sąmoningo apsisprendimo būdu imamasi konkrečių veiksmų. Institucijos pasakojimas apie įmuziejintą daiktą nustelbia miesto erdvėje esančio paminklo pasakojimą, kuris priklauso nuo į jį žiūrinčiojo. Tai nereiškia, kad įmuziejintas pasakojimas būtinai turi būti įtaigus. Grūto parko lauko ekspozicijoje esančioms skulptūroms pasakojimą palaiko tik faktas, kad tos skulptūros yra bendroje erdvėje, po kurią vaikštant klausomasi sovietinio grojaraščio. Šiandien Žaliojo tilto skulptūrų fizinė nebeprisiminimo erdvė nėra lokalizuota. Nors 2021 m. Lietuvos nacionalinis muziejus iš savivaldybės perėmė jų saugojimą, visuomenei jos nėra prieinamos. Pagrindinė to priežastis sutampa ir su vienu iš nukėlimo pretekstų, t. y. poreikis jas restauruoti. Bet ar verta restauruoti (o tiksliau – kaip pagrįsti restauravimo projekto finansavimą) įmuziejintas stovylas? Gal geriau tiesiog jų nebeprisiminti?

1 Diskusijų apie sovietinį palikimą po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. būta ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, Latvijoje dar 1994 m. priimtas įstatymas nustatė, kad ji turinti palaikyti sovietinių memorialų ir kapų priežiūrą, tačiau 2022 m. gegužės 12 d. Latvijos parlamentas priėmė pataisas, sustabdžiusias įstatymo galiojimą iki kol Rusija nustos pažeidinėti tarptautinę teisę, kompensuos nusikaltimais padarytą žalą ir bus atkurtas Ukrainos teritorinis vientisumas. Sustabdytas įstatymas suteikė progą iš viešųjų erdvių pašalinti sovietinius paminklus. Rugpjūčio 25 d. nuverstas didžiausias Baltijos šalyse 1979–1985 m. pastatytas monumentas sovietinės Latvijos ir Rygos išvaduotojams nuo vokiečių fašistų okupantų. Latvija tapo pirmąja iš Baltijos šalių, paskelbusia, kad iš viešųjų erdvių nukelti visi sovietiniai paminklai. Tuo pat metu panašios diskusijos vyko Estijoje ir kitose posovietinėse šalyse.

2 Sąvoka vartojama sąmoningai, kiek atsiribojant nuo paminklus sureikšminti ar net sudvasinti linkusių diskursų.

3 Užimantys poziciją, kad sovietinius paminklus iš viešųjų erdvių reikia pašalinti, neretai nukėlimo veiksmą suvokia kaip apsišvarinimą, apsivalymą ir tokią retoriką taiko kalbėdami viešai. Remiantis šiuo suvokimu, paminklų pašalinimas yra it nemalonų kvapą skleidžiančių miesto šiukšlių surinkimas ir išvežimas. 1975 m. Michelio Foucault knygoje Disciplinuoti ir bausti disciplinos visuomenei priešpastatoma švari bendruomenė, kurioje vietoj kontrolės taikoma atskirties politika, nužymint savą teritoriją; žr. Natalija Arlauskaitė, Nuožmi taika: Žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2020, p. 43. Švari bendruomenė kuriama atsisakant sovietinio palikimo ir perkeliant jį į periferijoje 2001 m. įkurtą Grūto parką, taip vykdoma izoliacionistinė politika – aiškiai nubrėžiama riba, kur švaru, o kur ne, kur sovietinis kvapas gali sklisti, o kur negali. Vilniaus savivaldybės interneto svetainėje šalia švietimo, sveikatos, žalesnio miesto įgyvendinimo strategijos, infrastruktūrinių sprendinių ir kt. svarbių aspektų išskirta ir sovietinio palikimo tema skambiu pavadinimu-lozungu „Mažiau sovietinio kvapo mieste“. Čia valdžios pozicija sovietinio palikimo klausimu aiški: sovietiniai daiktai iš regimybės zonos šalinami tikslingai ir nuosekliai. „Mažiau sovietinio paveldo“, in: https://www.ataskaita2022.vilnius.lt/maziau-sovietinio-kvapo-mieste/.

4 Aurimas Perednis, Virginija Spurytė, „Dėl sovietinių paminklų kilusį vajų pavadino gėdingu: pasislėpę už ukrainiečių nugarų kovojame su kaulais“, in: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/del-sovietiniu-paminklu-kilusi-vaju-pavadino-gedingu-pasislepe-uz-ukrainieciu-nugaru-kovojame-su-kaulais.d?id=89961469, (2022-04-13).

5 „Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas“, 2022-12-13, Nr. XIV-1679, in: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/b80056227d3211edbdcebd68a7a0df7e?jfwid=-rhnnontwv; TAR, 26371.

6 Dailės istorikė Erika Grigoravičienė viename iš savo straipsnių mini efigiją – atvaizdą, kuris mirusių valdovų kulto XV–XVI a. Anglijoje ir Prancūzijoje laikotarpiu turėjo tapti pakaitalu mirusio valdovo fiziniam kūnui, tačiau išlaikyti jo reprezentatyvumą ir galią (tarsi toliau būti kontroliuojamam valdovo). Sovietiniame totalitariniame režime kontrolės funkciją perima socrealizmo doktrina, nes patys vaizdai-figūros produkuojami valdžios, tokiu būdu jie, anot autorės, užima poziciją matyti, o ne būti apžiūrėtiems; žr. Erika Grigoravičienė, „Hegemonija ir homoseksualumas, arba Kam atstovauja Žaliojo tilto skulptūros“, in: Reprezentacijos iššūkiai, Vilnius: AICA, 2005, p. 47–52. Taigi XX a. pabaigos Lietuvos įvykių kontekste prievartos režimą pakeitusi laisvė permainė ir žvilgsnį: totalitarinėje sistemoje žvilgsnio kontrolė priklausė pačioms skulptūroms, o posovietmečiu atkūrus valstybę ir laisvą demokratinę sistemą joje – visuomenei.

7 Čia galima paminėti dažnai cituojamą Rasos Čepaitienės mintį, kad tikroji desovietizacija politiniu lygmeniu Lietuvoje neįvyko; žr. Rasa Čepaitienė, „Sovietmečio atmintis – tarp atmetimo ir nostalgijos“, in: Lituanistica, 2007, t. 53, Nr. 4 (72), p. 36–50. Šią mintį patvirtina ir jau minėtas viešųjų objektų desovietizacijos įstatymas, kuris priimtas tik šįmet.

8 Jūratė Anilionytė, Jovita Gaižauskaitė, „Čia yra nesąmonė“ – kaunietė stebisi pase radusi sovietmečio ženklų, ministerija nuotrauką vadina klaida“, in: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1971832/cia-yra-nesamone-kauniete-stebisi-pase-radusi-sovietmecio-zenklu-ministerija-nuotrauka-vadina-klaida, (2023-04-26).

9 „Ant Žaliojo tilto siūloma įamžinti Vasario 16-osios Deklaracijos autorius“, in: https://www.propatria.lt/2015/07/ant-zaliojo-tilto-siuloma-iamzinti.html, (2015-07-21).

10 „Tautininkai siūlo ant Žaliojo tilto pastatyti keturių pirmųjų Lietuvos prezidentų skulptūras“, in: https://alkas.lt/2015/07/24/tautininkai-siulo-ant-zaliojo-tilto-pastatyti-keturiu-pirmuju-lietuvos-prezidentu- skulpturas/, (2015-07-24).

11 Vytautas Sinica, „Tik ne dar vieni balvonai“, in: https://www.xxiamzius.lt/numeriai/2015/08/14/aktu_01.html, (2015-08-14).

12 Monika Bertašiūtė-Čiužienė, „Ar Vilniuje atsiras paminklas A. Smetonai bei A. Labašausko „Laisvės kalva“? Atsako A. Zuokas ir V. Benkunskas“, in: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/nuo-viesuju- skulpturu-iki-kulturos-finansavimo-ka-zada-kandidatai-i-merus-285-2022010, (2023-03-14).

13 Aneta Kurowska, „Kandidatai į merus apie skulptūras ant Žaliojo tilto: atiduos spręsti vilniečiams, siūlo savo paminklų variantus“, in: https://madeinvilnius.lt/naujienos/rinkimai-vilniuje/kandidatai-i-merus-apie-skulpturas-ant-zaliojo-tilto-atiduos-spresti-vilnieciams-siulo-savo-paminklu-variantus/, (2023-03-02).

14 Irena Šutinienė, „Komunikacinė atmintis Lietuvos didžiuosiuose miestuose“, in: Atminties daugiasluoksniškumas: miestas, valstybė, regionas, sudarytojas Alvydas Nikžentaitis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2013, p. 383–486.

15 Irena Šutinienė, „Socialinė atmintis ir šiuolaikinė lietuvių tautinė tapatybė“, in: Lietuvos etnologija, 2008, Nr. 8 (17), p. 31–55.

16 „18 tūkst. eurų kainavusių skulptūrų neliks: kaip pasikeis Žaliasis tiltas?“, in: https://lnk.lt/straipsniai/206874, (2023-07-27).

17 Tokios nuostatos laikomasi svarstant ne tik Žaliojo tilto, bet ir Smetonos bei Marcinkevičiaus įpaminklinimą; žr. Irtautė Gutauskaitė, „V. Benkunskas įvertino diskusijas dėl J. Marcinkevičiaus paminklo: visuomenė turi sutarti“, in: https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/vbenkunskas-ivertino-diskusijas-del-jmarcinkeviciaus-paminklo-visuomene-turi-sutarti-tada-seks-igyvendinimas/, (2023-07-25).

18 Ibid.

19 Eglė Mikalajūnė, „Kūriniai centrinėse Vilniaus viešosiose erdvėse kaip kolektyvinės pasąmonės proveržio taškai“, in: https://artnews.lt/kuriniai-centrinese-vilniaus-viesosiose-erdvese-kaip-kolektyvines- pasamones-proverzio-taskai-51988, (2019-04-11).

20 „Juozas Statkevičius sudirbo ant Žaliojo tilto iškilusią meno instaliaciją: „Susirinkite savo šiukšles“, in: https://www.15min.lt/zmones/naujiena/lietuva/juozas-statkevicius-sudirbo-ant-zaliojo-tilto-iskilusia-meno-instaliacija-susirinkite-savo-siuksles-1050-1201096, (2019-09-11).

21 „Paulina Pukytė: Čia grybas ar ne grybas?“, in: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1405030/paulina-pukyte-cia-grybas-ar-ne-grybas, (2021-05-08).

22 „Katės ant Žaliojo tilto? Menininkų pasiūlymas sulaukia vis didesnio susidomėjimo“, in: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1828540/kates-ant-zaliojo-tilto-menininku-pasiulymas-sulaukia-vis-didesnio-susidomejimo, (2022-11-24).

23 Artūras Jančys, „Po griaunamomis Žaliojo tilto skulptūromis – emocijų bomba“, in: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2015/07/18/news/po-griaunamomis-zaliojo-tilto-skulpturomis-emociju-bomba-2950757, (2015-07-18).

24 „Atsvara Grūtui – patriotinis parkas A. Smetonos tėviškėje?“, in: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/atsvara-grutui-patriotinis-parkas-asmetonos-teviskeje.d?id=39050137, (2010-11-27).