Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Šeteniuose, Czesławo Miłoszo gimtinėje, rugsėjo 15–22 d. vyko viena iš Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamo literatūrinio renginių ciklo „Kauno literatūros savaitė“ dalių – „Šetenių skaitymai“. Tarptautinio lygio intelektualai, tarp kurių – ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius ir baltarusė Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, permąstė Miłoszo kūrybinį palikimą pastarųjų metų Vidurio Europos geopolitinių įvykių kontekste. 2020 m. masiniai protestai prieš prezidento Aleksandro Lukašenkos rinkimų falsifikavimą Baltarusijoje, dar 2014 m. pradėtas, tačiau 2022 m. vasario 24 d. kitą mastą įgijęs Rusijos ir Ukrainos karas, galiausiai – 2022 m. rugpjūčio 30 d. įvykusi paskutinio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo mirtis – šie įvykiai kreipia Vakarų valstybių ir visuomenių dėmesį į Vidurio Europos regiono dabartį ir praeitį, kurią savo tekstuose apmąstė Lietuvoje gimęs lenkų literatūros korifėjus Miłoszas. Nuo ankstyvosios prieškarinės poezijos, kurioje ryški būsimo karo nuojauta, iki pokario romanų ir eseistikos, reflektuojančios Antrojo pasaulinio karo laiką – Miłoszo kūryba svarbi Vidurio Europos istorinei atminčiai, kultūrai ir tapatybei.

Šiandien Miłoszo kūrybinės idėjos reikšmingos dėl kelių priežasčių. Pirma, autoriaus analizuota totalitarinio režimo prigimtis ir veikimo Europoje būdai dabar neatrodo paskendę praeityje, kaip kad kai kam galėjo rodytis iki karo Ukrainoje. Karas neabejotinai sužadino Vidurio Europos valstybių ir visuomenių istorinę atmintį, okupacijų ir priespaudos prisiminimą. Šiose visuomenėse pasirodo tarsi jau spėtų primiršti autorių kūrinių perleidimai, organizuojami panašūs į „Šetenių skaitymus“ renginiai, kuriuose naujai analizuojama ir perinterpretuojama jų kūryba. Andruchovyčius, pavyzdžiui, išskirtinai šiam knygų festivaliui parašė esė „Pavergta beprotybė: antipasaulis“ – savotišką Miłoszo Pavergto proto (beje, Lietuvoje prieš pat tą vasario 24 d. vėl perleisto) reinterpretaciją, kurioje nagrinėjamas konformizmo sovietinėje sistemoje fenomenas. Taigi karo kontekste visuomenė kreipia dėmesį į panašias temas narpliojusius rašytojus – tekstai aktualūs ne tik savo turiniu, tačiau matomi ir kaip galima atspirtis naujoms idėjoms. 

Antra priežastis dar vienam Miłoszo reaktualizavimui yra tai, kad jis gali būti neabejingumo savo gyvenamam laikui – net jei tas laikas yra katastrofų amžius – pavyzdžiu. Miłoszo kūrybinis universalumas ir produktyvumas buvo pasiekti XX a. antros pusės katastrofų fone: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Miłoszas traukėsi iš Lenkijos per Rumuniją ir Ukrainą, kol pasiekė Lietuvą. Vilniuje išleido pirmuosius tekstus apie kilusį karą – taigi nedelsiant reflektavo pakitusią politinę tikrovę. Jo kūrybos interpretavimui įdomios ir jo paties kūrinių vėlesnės autorefleksijos, prierašai po daugelio metų, kurie pastaruoju metu publikuojami naujuose autoriaus kūrinių leidimuose. Vienas iš tokių tekstų – 2021 m. leidyklos Apostrofa lietuvių skaitytojui pirmą kartą pristatytas dvikalbis Poetinis traktatas su mano komentarais, kurį galima skaityti kaip poetine forma pateiktą liudijimą apie XX a. antros pusės žmonių likimus. Tokie papildomi komentarai, referuojantys į praeityje vykusį kūrybos procesą, ar į to meto aktualijas, būdingi ne vienam rašytojo kūriniui – ne išimtis ir 1953 m. išleistas pirmasis eksperimentinis autoriaus romanas Valdžios užėmimas. Po penkių dešimtmečių nuo šio romano išleidimo autorius konstatavo – tai gero amato darbas, romano formos politinė studija apie Antrąjį pasaulinį karą Lenkijoje ir nepriklausomos Lenkijos pabaigą, t. y. laiką, autoriaus žodžiais, mastu prilygstantį antikinei tragedijai, kurioje atsidūręs žmogus ieško išeičių. 

Romanas pradedamas nuo intelektualo profesoriaus Gilio portreto, verčiančio Tukididą – vieną pirmųjų istorikų, Peloponeso karo liudininką. Kaip Tukididas savąjį pasakojimą skyrė amžininkams, taip ir Miłoszas pirmiausia rašo savajai kartai puikiai suvokdamas, kad blėstant kolektyvinei atminčiai panašaus kūrinio jau niekas nebeparašys. Vis dėlto ilgą laiką autorius buvo nepatenkintas savo darbu dėl jo politiškumo – prieštaringą atmintį norėjosi palikti istorijai, todėl ir romano rašymą autorius laiko „maišu“, į kurį sudedama tai, kas nuodija kepenis. Tarsi Leopoldas von Ranke, siekdamas atskleisti praeitį tokią, kokia buvo iš tikrųjų – be moralizavimo ar patoso, – Miłoszas sukūrė unikalų kūrinį. 

Skaitytojas įvedamas į 1944-ųjų Lenkiją, per pirmosios lenkų divizijos politinio švietimo karininko Piotro Kvintos, kartu su Raudonąja armija pasiekusio gimtąją Lenkiją, žvilgsnį. 1939 m. vokiečiams pradėjus karą, Kvinta svarstė, ar likti sovietų okupuotos Lenkijos zonoje, ar grįžti į vokiečių užimtą tėvynės dalį. Pasirinkęs pastarąjį sprendimą, argumentuodamas noru išpirkti savo kaltes ir dalintis likimu su pažemintais lenkais, tačiau sugrįžti nepavyko: įskųstas pažįstamo, komunistams simpatizavusio Vinterio ir nuteistas penkeriems metams už kontrrevoliucinę veiklą, t. y. parašytą straipsnį, kuriame kritikavo poetus komunistus, Kvinta buvo išvežtas link Uralo. 

Personažų gyvenimus karas keičia dramatiškai. Vinteris buvo priverstas stebėti savo vaiko mirtį Ašchabade, jo paties tėvas – žydas knygrišys – žuvo Varšuvos gete. Kvintos bičiulis Julianas, net gyvendamas Varšuvos gete skaitė paskaitas, nes „Argi tas, kas mokosi žodelių, pripažins sau, kad nėra vilties?“ (p. 33), vėliau pabėgo ir tapo partizanu. Net ir epizodiškai sušmėžuojančių personažų gyvenimo nuotrupų pasažai itin dramatiški: gestapo sučiupto Martyniako iššokimas iš traukinio, vežusio į Osvencimą, Ruonio, palikusio savo žmoną Katažyną vokiečių užimtoje teritorijoje ilgesys, tėvo Ignaco karininkų išpažinčių klausymas ir kaltės suvokimas, kad jis visus okupacijos metus ragino karininkus aukoti savo gyvybes. Charakterizuojami ne tik veikėjų paveikslai, tačiau ir karo vaizdai – atsitraukiančios SS divizijos deginami Lenkijos kaimai, pamišėlių baltais apsiaustais iš sugriautos ligoninės sušaudymo scena, sprogimų apsuptyje susibūrusios lenkų minios, plevėsuojančios baltomis skepetomis, meldimas Raudosios armijos kareivių nutraukti kovą ir leisti pereiti frontą vokiečių pusėn, etc. 

Nors galima teigti, kad tai romanas apie žmonių likimus ir laikyseną totalitarizmo ir okupacijos akivaizdoje, autorius tarsi perša mintį, kad istorijos jėgos yra nelygiavertis varžovas žmogui, ypač epochos lūžių situacijose. Valdžios užgrobime istorija ir gamta veikia prieš žmogų: „Čia, šitoje erdvėje – šimto tūkstančių, dviejų šimtų tūkstančių, penkių šimtų tūkstančių minčių atmintis: kiekviena buvo vis kitokia, asmeniška, nutraukusi vis kitą meilę, kitą valią, kitą viltį. Dabar rudens saulėje lingavo žolynai, šaknimis įsikibę į riebius pelenus, į krauju patręštus grumstus“ (p. 61). Kadangi Miłoszo aprašomi žmonių gyvenimai nepriklauso tik nuo jų pačių, romano dėmesio centre atsiduria ne žmogus, o vieta ir laikas, bei pastarųjų sintezė – įvykis. Nors daugiausia dėmesio skiriama Kvintai, romane pagrindinio veikėjo, ko gero, nėra – pilnai neatskleidžiamas nė vieno personažo vidinis ar išorinis pasaulis. Romano veiksmas plėtojamas kinematografiškai – kaip kaleidoskopiškų įvykių grandinė, personažų gyvenimo linijos užbaigiamos daugtaškiais – autorius parodo tik kelis fragmentus jų gyvenimo, o likusią istorijos dalį nutyli. Personažų bejėgiškumas reiškiasi ne tik fiziniu jų naikinimu, tačiau ir karą išgyvenusiųjų rezignacija: „Piotras išmoko pasiduoti […]. Veikiau atsargumas, instinktas. Jautė tai savyje kaip akimirkos impulsą – šitaip atsipalaiduoja iš aukštai metamo gyvūno raumenys“ (p. 31).

Taikstymasis su sistema, paremta prievarta, nėra susitaikymas – tai veikimas prieš save. Svarbu išgyventi, bet vienodai reikšminga atrasti būdą gyventi toliau – apie tai ir mąsto kūrinio veikėjai. Antrosios romano dalies veiksmas plėtojamas jau komunistinėje Lenkijoje, veikėjams reflektuojant karą ir mąstant apie savo ir valstybės ateitį. Kvintos motinos sapnai ir nuojautos žada prarają: „Meldėme išsivadavimo, ir atėjo išvadavimas – nauja okupacija“ (p. 127). Žydas Bruno, išgyvenęs Varšuvos sukilimą tik išdavystės kaina, konstatuoja: „Nebėra mano tautos. Lenkijos žydų tautos. Buvo trys milijonai“ (p. 131), – reikia laiko, kad suvoktum šią didžiąją katastrofą. Prisitaikėliškumas – įstoti į Komunistų partijos gretas, bandyti kurti savąjį socializmą, arba bėgti – tokie yra pasirinkimai tiek lenkams, tiek žydams, jautusiems išgyvenimo gėdą. Knygos pabaigoje grįžtama prie Gilio – pašalinto iš katedros profesoriaus, netekusio žmonos ir dukros, tačiau tebeverčiančio Tukididą, mintijimo, kad siekti gyvenimo prasmės galima tik keliant „sau vienintelį svarbų klausimą: ar įstengi būti laisvas nuo liūdesio ir abejingumo“ (p. 214).

Porą mėnesių rašytą romaną autorius teigė kūręs pragmatiškais tikslais – kelerius metus praleidus emigracijoje, atsirado pinigų stygius, tad Miłoszas nusprendė dalyvauti konkurse tikėdamasis laimėti Šveicarijos gildijos paskelbtą Europos literatūros premiją. Antroji dingstis kiek kūrybiškesnė – Miłoszas įžvelgė poreikį edukuoti Vakarų skaitytoją apie nepažinią karo pabaigos ir pokario pradžios Lenkiją. Tuo šis romanas tebėra aktualus šiandien ir primena apie naujų kūrinių poreikį, kuriuose Vakarų skaitytojui būtų pasakojama apie karo ir, tikėkimės, kur kas šviesesnio pokario Ukrainą.