Gauti žinutę su nuotrauka iš studijų laikų ir klausimu: „Atsimeni?“, po kurio belieka dūsauti, kur bėga laikas – ko gero, visiems pasitaikiusi situacija. Banalu, bet kartais supranti, kad jeigu ne ta spontaniškai persiųsta nuotrauka, nesuvoktum, kiek laiko jau praėjo. Staiga įžvelgi distancijas tarp vienų ir kitų įvykių, įvertini ir savo, ir aplinkos pokyčius. Būtent pokyčio reprezentacijos tikėjausi ir iš naujo Eimanto Belicko dokumentinio filmo Karta.EU (2024), kurio sumanymas yra vienareikšmiškai susijęs su praėjusio laiko įamžinimu.
Prieš 20 metų, gegužės 1 d., kai Lietuvą stojo į Europos Sąjungą, šalyje gimė 58 vaikai. Režisierius Arūnas Matelis sumanė užfiksuoti šių pirmųjų Europos Sąjungos lietuvių (filme jie vadinami „europietukais“) gimimą. Po kelerių metų filmavimo grupė pakartotinai aplankė paaugusius vaikus, taip buvo sukauptas archyvas, perimtas Belicko, kuriam Matelis užleido režisieriaus kėdę, o pats tapo filmo prodiuseriu. Peržiūrėjęs medžiagą Belickas pasirinko 11 filmo personažų ir nufilmavo pilnametystės sulaukusius „europietukus“.
Perskaičiusi filmo aprašymą pradėjau nekantriai jo laukti. Lūkesčius kėlė tai, kad esu susižavėjusi britiška filmų antologija pavadinimu Up series, kurios esmė labai panaši. Antologijos pradžia – filmas Seven Up (1964), kuriame buvo nufilmuota keturiolika septynmečių vaikų, vėliau kas septynerius metus pasirodo po tęsinį, kuriame vaizduojami ankstesnio filmo herojų gyvenimai. Filmo moto, pasiskolintas iš jėzuitų, – Give me a child until he is seven and I will give you the man. Paskutinė antologijos dalis 63 Up pasirodė 2019 m. Prieš kelerius metus mirė ilgametis projekto režisierius Michaelas Aptedas, tad nežinia, ar 2026 m. bepasirodys tęsinys, tačiau šis projektas jau pasiekė savo tikslą – kino medijos pagalba įamžino vienos britų kartos gyvenimus. Tikėjausi, kad Karta.EU sukurs kažką panašaus. Bet likau nusivylusi – filmas tiesiog nesuveikė.
Visų pirma, Karta.EU neišpildo esminio pažado – čia nėra išsamaus žvilgsnio į praeitį. Filmas prasideda archyviniais kadrais su gimdymo scenomis. Netrukus sveikindamas „pirmąjį Lietuvos europietį“ pasirodo tuometinis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis. Pristatant kiekvieną naują filmo herojų, vis rodomos pirmosios jo gyvenimo valandos, o tėvai vis klausiami savo atžaloms linki, „kad blogų darbų nedarytų“, „svarbu, kad geras ir doras būtų“. Tėvų norai tokie paprasti ir universalūs, tačiau greitai tie pirmųjų dienų kadrai ima panašėti – po kažkelinto epizodo su verkiančiu kūdikiu klausi savęs: ar čia jau kitas vaikas, ar vis dar tą patį rodo?

Popierius, tušas. 21,4 × 28,5. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Filme šiek tiek pabarstyta kadrų iš darželinio amžiaus „europietukų“ gyvenimo. Įsimena trejų metų Nedas, kuris sako, kad „darželyje mušasi“ ir prašo kavos. Didžiulę šypseną kelia automobilį ardantis penkiametis Lukas. Jis puikiai žino, į kurią pusę reikia sukti atsuktuvą, ir nepasiduoda, kai veržlė neatsipalaiduoja. Sugraudina Darijos pokalbis telefonu su mama: mergaitė klausia „Ką veiki?“ ir gauna atsakymą – „Geriu degtinę“. Šie epizodai įsimena, bet viso filmo siužete tai kiekybiškai maža kūrinio dalis. Dar labiau nusivylimą kelią tai, kad keli vaikai yra pristatomi be archyvinės medžiagos, jeigu neskaičiuosime tų kelių nieko nepasakančių nuotrupų iš pirmųjų dienų. Neabejoju, kad toks nesistemingas filmavimas yra susijęs su finansavimu, tačiau apmaudas suvokiant priežastis nemažėja.
Antologijoje Up series pasirinkta visai kitokia strategija. Pirmame filme Seven Up nėra jokios anksčiau filmuotos medžiagos. Pradinis tikslas yra pristatyti kiekvieno septynmečio charakterį, aplinką, besiformuojančią nuomonę. Vaikai pasirenkami siekiant kuo didesnės biografinės įvairovės, jų portretai kuriami dvejais būdais – pasakotojo užkadriniu balsu ir struktūruotais interviu. Aiškūs portretai tampa raktu į pokyčio fiksavimą. Vienas iš geresnių transformacijos pavyzdžių yra liverpuliečio Neilo Hugheso likimas. Būdamas septynerių Neilas buvo laimingas, juokingas vaikas. Antrame filme paauglio veide atsiranda nerimas, susijaudinimas dėl mokslų. Sulaukęs 21-erių Neilas neturi namų, glaudžiasi kur papuola. Tolimesniuose filmuose Neilas kovoja su depresija, kol galiausiai filme 42 Up jis atskleidžia, kad tapo miesto tarybos nariu ir pamokslininku. Pirmame filme užfiksuotos švytinčios Neilo akys leidžia dar geriau suprasti, kokią dramatišką transformaciją jis patiria.
Tuo tarpu Karta.EU personažų portretams trūksta potėpių. Pavyzdžiui, minėtoji Darija – mergaitė, augusi vaikų namuose. Rodomuose kadruose neaišku, nei pas ką važiuoja Darija, nei juo labiau, ką ji jaučia augdama tokioje aplinkoje. Tai dar būtų atleistina – sunku prakalbinti vaiką. Tačiau neatrodo, kad filmo kūrėjai apskritai turėjo tokį tikslą: nelengva suprasti, kodėl rodomas suaugusios Darijos apsilankymas pas motiną, jeigu toliau filme nėra vystomas pokalbis apie dabartinį santykį su mama. Lyg filme būtų vengiama skaudžių temų, tad geriau palikti vietos merginų plepalams apie vaikinus. Tokiu būdu sukurtas portretas nėra įtikimas.
Antras projekto trūkumas yra susijęs su pasirinkta estetine prieiga – filmo vaizdas yra perdėm švarus. Su technologiškai įmantriais kadrais (judanti kamera, dronas, kamera ant motociklo) yra persistengta, filmavimo kampai parenkami pagal šviesą, ieškant idiliškai nušviestų veidų. Dažnai šiuos epizodus lydi smagi muzika, kuri montuojama ant nuobodaus vaizdo. O nuobodulys tikrai tuoj užpuls, nes personažų pasivaikščiojimai parke, važinėjimai įvairiomis transporto priemonėmis (suskaičiavau bent penkias), sėdėjimas prie kompiuterio niekaip jų pačių neatskleidžia. Struktūruoti ilgi interviu (Up series atveju kiekvienas interviu trukdavo bent 6 valandas) būtų puikus įrankis atskleisti asmenybes. Bet lietuviškos dokumentikos tradicija yra poetinė, tad stebėjimas yra esminė priemonė… To pasekmė – filmo kūrėjai neįvertina, ką iš tiesų filmuota medžiaga perduoda žiūrovui.
Karta.EU taip pat gausu prastų montažo sprendimų, paprasčiausiai neaišku, kodėl buvo atsirinkti kai kurie epizodai. Pavyzdžiui, vienas filmo veikėjų pasisvaido tokiomis frazėmis: „Jeigu turi pinigų, tai turi daugiau teisių“, „Lietuva, kai čia šoko padėti Ukrainai, ir prarado kuro tiekimą, čia buvo max durnas sprendimas“. Tai yra gretinama su to paties vaikino tėvais, kurie linki jam, „kad būtų patenkintas tuo, ką turės“. O vėliau filme rodomi kiti „europietukai“, kurie pasisako patriotiškai, atsakingai. Vienas iš jų prisijungia prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Galbūt buvo norima atvaizduoti kontraversijas vienoje kartoje, tačiau, deja, skirtingai nuo britiško projekto greičiausiai nesužinosime apie šio vaikino nuomonės pasikeitimą. Šiame filme tai liks įamžinta kaip tiesiog atstumianti nebranda. Tad ar tikrai to reikėjo?
Trečias Karta.EU trūkumas – konceptualus neišpildymas. Pradinis sumanymas geras, tačiau dėl tam tikrų klaidų konceptas šlubuoja. Up series antologija yra orientuota į progresą, į ateitį – Karta.EU atveju atrodo, kad žvilgsnis yra labiau retrospektyvus ir ateitį čia apsprendžia praeities data. Teiginiai, apibendrinimai dėliojami aplink gimimo faktą, o patys „europietukai“ filmuojami moderniai lyg jau būtų pasiekę savo gyvenimo tikslus. Kai jų klausiama apie ateitį, filmo kūrėjus tenkina bet kokie atsakymai: papildomi, tikslinantys ir prieštaraujantys klausimai nėra užduodami. Galų gale susidaro įspūdis, kad visos personažų asmenybės yra nesvarbios, nesvarbūs ir jų pasirinkimai, vertybės, svarbiausia, kad filmo herojai – europiečiai, nes gimė „kitokioje Lietuvoje“. Lūžis įvyko per vieną dieną ir 2004 m. gegužės 1 d. skiria europiečius nuo kitų, ne europiečių. Tokį įspūdį sustiprina ir filme kelis kartus minimas Šarūnas Birutis, buvęs kultūros ministras, 10 metų organizavęs „europietukų“ gimtadienius. Atrodo, kad filmas persiėmė politiniu farsu, kuris juntamas žiūrint į politikus archyvinėje medžiagoje – siekiama suteikti prasmę faktui, kuris objektyviai nėra reikšmingas. Lyg iš tiesų kažkas įtikėtų, kad tie vaikai, gimę gegužės 1 d., yra tikri europiečiai.
Galiausiai filme „europietukai“ sulaukia pilnametystės. Jie – teisiškai atsakingi, galintys balsuoti, tad pakankamai drąsūs išsakyti savo nuomonę. Dauguma jų nemato savo nebrandos, tačiau be baimės ją demonstruoja. Jeigu filmo kūrėjai būtų turėję daugiau archyvinės medžiagos, galima būtų buvę atskleisti sudėtingą šių žmonių augimo ir brandos procesą. Bet didžiausias erzulys kyla iš to, kad tarp eilučių mūsų šalies du dešimtmečiai Europos Sąjungoje lyginami su šių vaikų dviejų dešimtmečių nebranda. Net jeigu filmo kūrėjai neturėjo tokios intencijos, to neįmanoma išvengti, nes laiko matas paprasčiausiai sutampa.
Nepaisant visos išsakytos kritikos, norėčiau, kad projektas Karta.EU būtų tęsiamas toliau, bet tam reikia ambicijų, noro ir finansavimo. Toks į bėgantį laiką orientuotas projektas gali pasimokyti iš praeities klaidų, o filmo idėja vis dėlto labai įdomi. Svarbu tik sugrąžinti projektą į tikrojo autoriaus rankas – tegu pats gyvenimas režisuoja tolesnius Karta.eu filmus. Režisieriui ir kūrybinei komandai tereikia įsiklausyti.