Dailininkė Augustina Gruzdytė
Procesija – dešimtasis Gintaro Bleizgio poezijos rinkinys. Tarp daugumos jo poezijos knygų yra dvejų metų tarpas, tik šią ir ankstesnę nuo kitų skiria ketveri metai (per tą laiką jis rašė esė, dienoraštinę prozą), ir autorius manė, kad poezija jį apleido, jis išsirašė.
Naujosios knygos pirmasis skyrius pavadintas „sugrąžintoji poezija“. Jis gerokai skiriasi nuo antrojo, kurį įvardyčiau „sugrįžusi poezija“. „Sugrąžintųjų“ dauguma yra anksčiau rašyti tekstai: anksčiausias 2015 m., dauguma – 2018 ir 2019 m. Ne vienas iš jų patvirtintų kūrybos atoslūgį, kuris yra reflektuojamas, kalbama apie išsiderinusią, prasmės netekusią egzistenciją („baisu atsimerkt kai jauties šitoks vienas…“, p. 37; „rugsėjo šešėliuose supasi eglės…“, p. 38; „prieš dešimt metų…“, p. 40). Žinoma, nemanau, kad patys motyvai turi įtakos eilėraščių kokybei – tiesiog dalis tokių tekstų stokoja žodžio gyvybės, energijos, įtaigos.
Kaip skiriasi 2018, 2019 ir 2020 m. rašyti eilėraščiai, galima matyti trijų eilėraščių cikle „Rugsėjų triptikas“ (p. 46–48): paskutinis tekstas – rytietiškai minimalistinis, ramus, išmintingas. Pats eilėraščio rašymo principas – remtis ne metafora, įvaizdžiais, vaizduotės dariniais, o kasdieniškomis, tikroviškomis, dažniausiai atminties sugrąžintomis situacijomis, suteikiant joms bendresnės, visuotinesnės reikšmės. Toks būdas savaime nėra nei geras, nei blogas: kartais pasiseka, kartais – ne; dabartinėje poezijoje tai dominuojantis rašymo tipas. Bet knygoje ne vienas tokios struktūros tekstas poezijos „anapusybės“ nepasiekia – kad ir „Redaktorius“ (p. 14), nors jame ir įžiūriu autoriaus intenciją kalbėti apie vieną iš svarbių jo estetikos imperatyvų – tikrumo siekį. Autobiografinis motyvas, toks ryškus kitose knygose, pavyzdžiui, motinai skirtoje Jonas Krikštytojas (2010), čia yra praradęs savo nervą, tapęs ekstensyviu „beasmeniu“ pasakojimu („Veisiejai. 2020-02-04“, p. 17; „ežero kriauklėse…“, p. 26). Autorius jam rūpimus egzistencinius klausimus eilėraščiuose mėgsta „permušti“ buities vaizdais, metaforų vietą užimančiomis analogijomis, bet neretai liekama bendrų tiesų lygmenyje (kad ir ant asfalto traiškomos varlės ir žmogaus situacijos panašumas eil. „prisikėlimo agonija“, p. 23, ar proto akistata su laiku – eil. „vis aiškiau patirdamas laikinumą…“, p. 44). Ne vienas toks „sąmonės srauto“ eilėraštis leistų manyti, kad autorius jame specialiai paliko neįpoetintų „tikrovės“ intarpų, ir tai traktuoja kaip savos poetikos ypatybę.
Beveik po visais eilėraščiais yra nurodytos parašymo datos; sprendžiant pagal jas, intensyviausių poetinių būsenų būta 2020 m. lapkritį ir 2021 m. sausį. Tokia laiko dokumentika turbūt yra susijusi su poeto siekimu tikrumo, noro įamžinti akimirką, sustabdyti laiką ir savyje, ir pasaulyje. Beje, pirmame skyriuje esama ir tekstų be datų – įdomu, kad jie ryškiai skiriasi: yra „rytietiški“, trumpi. Pristatydamas ketvirtąją Bleizgio knygą Giedanti tuštumon kariuomenė (2008) Donaldas Kajokas jos viršelyje rašė, kad tai „puikiai subalansuota knyga“ tarp Vakarų „kančios filosofijos“ ir, tarkime, Rytų zen meistro paprasto buvimo“. Vėlesnėse knygose šis balansas pakitęs Vakarų subjekto naudai, o naujausioje – rezignacijos būsena pereina į ironiją ir autoironiją, o poetinis pasakojimas tarpais ima panėšėti į absurdeską („tiksi senelės laikrodis…“, p. 71).
Keletas pastebėjimų apie naujosios knygos naratyvumą: jos autorius yra išmoningas pasakotojas, neleidžiantis skaitytojui nuobodžiauti, pavyzdžiui, į pasakojimą jis gali įterpti dialogą su savimi vaikystėje, su kaimyne, su sūnumi, ar pasinaudoti populiariais lietuvių klasikinės poezijos vaizdiniais – kad ir pagrasinti į eilėraščio cypę uždaryti policininką ar ketinti liudininkais kviestis paukščius (p. 72, 73). Žinoma, yra ir mažiau įdomių „gyvenimo vaizdelių“, kuriuose tekstas likęs fone („Alkoholikas“, p. 32; „nugriautas namas prie degalinės – lazdijai“, p. 63). Vis dėlto ir juose autoriui svarbus momentas yra tikrovės ir poezijos riba, kurią stengiamasi įveikti – ne kartą svarstoma, ką tekstas galėtų reikšti jame veikiančiam, bet realybėje nieko apie jį nežinančiam žmogui, arba ką jis po daugelio metų galėtų reikšti kad ir jame įamžintam vaikui. Klausimas lieka atviras, bet toks situacijos kartojimasis rodo autoriui svarbų momentą – poezija vis dėlto yra svarbiausias įrankis įprasminti tikrovę, įveikti laikinumą.
Man labiau patiko tie eilėraščiai, kur pasakotoją galima pavadinti ir subjektu, kur išorinė istorija yra tapusi vidine kalbančiojo problema („Prie nakvynės namų „Sala“, p. 54; „Sniegas“, p. 56). Tuomet galima kalbėti apie klasikinę poeziją, subjektą, vaizdijimą, ir Bleizgio knyga (ypač antrasis jos skyrius „Demonų dvelksmas“) yra tam pakankamas pagrindas. O ji prasideda (p. 7) pamatiniais klausimais: „kas aš esu?“, „kiek formų turi gyvybė?“, „kas yra pabaiga?“ Klausimai sau virsta klausimais poezijos tradicijai, jam svarbių poetų bendrijai. „Klaustukas – tai baimės ženklas, mano egzistencijos netikrumo man pačiam ženklas, mirties galimybės žymuo“, – sako Šliogeris aiškindamas sąvoką „esu?“ (Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, Pokalbiai apie esmes, Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 83). Bleizgiui jis turbūt yra vienas iš svarbiųjų autorių; beje, ir knygos pavadinimas yra iš eilėraščio „Su Arvydu Šliogeriu“: „tegu greičiau eina lauk / šita paskutinė laikinumo procesija / tegu užkasa duobę ir vėjas / užpusto duris“ (p. 70).
Šioje knygoje, kaip ir ankstesnėse, poetas ieško atsakymo, kas yra laikas, mirtis, anapusybė, kaip susižino siela ir kūnas, „šiapus“ ir „anapus“. Jam rašymas yra kelio į anapusybę ieškojimas: „nematau kur esi ir žodžiai / yra valtys // kuriomis iriuosi pas tave […]“ (p. 28), – rašė jis knygoje Jonas Krikštytojas; „stikso ledonešis už lango // eilėraščiai / yra tiltas / yra ilgas / ėjimas pėsčiomis […]“ (p. 22), – rašoma naujajame rinkinyje. Bet pozicijų neužleidžia ir visomis neįveikiamomis gyvybės formomis besireiškianti šiapusybė. Vienas iš intensyviausių jos vaizdinių – žiedas, ugninis žydėjimas, knygoje Kai sėlinsi manęs (2014) yra įvardytas „grynąja gyvybės esencija“, tapusia jungtimi tarp įmanomo ir neįmanomo, tarp sapno ir kasdienybės. Naujojoje knygoje šis vaizdinys susijęs ne su poetine būsena, o su kūrybos prigimties refleksija: „2015-ų pavasarį / žmona kaime nupirko / penkis maišus arklių mėšlo – / tręšėme savo rožyną“ (p. 7). Ši jau bendrąja vieta tapusi „grožio estetika“ yra veiksmingas poezijos gyvybės receptas, kurio knygoje laikomasi ir kuris autoriaus ne kartą yra deklaruotas. Jis galioja ir pirmojo skyriaus „sugrąžintajai poezijai“, ir „demonų dvelksmo“ įkvėptai antrajai knygos daliai.
Daugumą šios knygos tekstų galima laikyti poemomis, jie ilgi, jų vientisumas remiasi pasakotojo monologu. Klausimus čia keičia bylojimas iš sengraikių, Rymo, Dante‘s ar Biblijos perspektyvos. Pasakotojas savo gyvenimo kelionės apmąstymams renkasi Odisėjo, sūnaus palaidūno, Dieviškosios komedijos sakytojo siužetus. Akivaizdu, kalbančiojo pretenzijos yra didelės – nors esama ir autoironijos: „ritmas šiek tiek nusimušė / truputį pasiklydau / seniai praeita jau pusiaukelė / dabar esu daug toliau // jokio miško ir priedangos / visiška atviruma / aršiausi pragaro ratai / menkai begąsdina […]“ (p. 86).
„Demonų dvelksmo“ dalyje „sąmonės šarvus“ klibina ir poetą kūrybos žygiui narsina Sigitas Geda, turįs jam išskirtinės reikšmės: į jį lygiuojamasi, jis cituojamas, parafrazuojamas („Su Sigitu Geda“, p. 83). Bet pirmykštė poeto galia šiuolaikiniame pasaulyje atrodo kaip kvailybė, kuriai reikia tramdomųjų marškinių, raminamųjų priemonių. Nepaisydamas visų aplinkybių, nebodamas, kad imasi kiek senamadiškos formos, pasakotojas-poetas kartojasi biblinę žmogaus istoriją: nuo vienatvės su demonais prie atsakomybės už savo gyvenimą („ir vis dėlto man per sunki…“, p. 111; „mano kaltės yra su manim…“, p. 116). Abejonė užleidžia vietą kalbančiojo ryžtui stotis prieš visą pasaulį, būti savimi, rašyti. Knyga baigiasi tokios pozicijos savotišku manifestu. Čia jo fragmentas:
mirė cezaris mirė makedonietis ir aleksandras
mirė romos imperija inkai ir majai maironio pilis
amžinas vėjas ir ežero vandenys plauna
nes net eilės gražiausios kaip dinozaurai išnyks
bet nebijau ir nesidairau griebiuos šiaudo
ranką uždėjęs ant arklo mokausi žvelgt tik pirmyn
kito skruosto neatsuku nes teturiu pusę veido
dvylika legionų artėja sutriuškint manęs bet
aš ir vienas lauke karys
(„ne akmuo čia o dangiškas kupolas…“, p. 122)
