Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Naujausios Gintaro Grajausko knygos abrakadabriškas pavadinimas Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms kartoja paskutinio eilėraščio paskutines eilutes. Tai gal nuo jo ir pradėkim. Eilėraštyje lyrinis subjektas pasakoja apie poetą, rašiusį „žiauriai gerai“ ir dar ranka, tikru rašalu ant popieriaus, kuris staiga viską metė, apsigyveno vienkiemyje ir numirė karantino metu. Rankraščių neradę – tik lyg kokį mokslinį darbą keistu pavadinimu; jis ir davė knygai vardą. Galima manyti, kad šis keistumu ir tikrumu išsiskiriantis poetas, eilėraštyje tituluojamas bepročiu, yra autentiškos, tikros kūrybos pavyzdys, į kurį orientuojasi Grajausko lyrinis subjektas.
Sprendžiant iš šios ir ankstesnių knygų, galima kalbėti apie tikrumo siekiančią Grajausko poetiką. Juolab kad ši knyga yra jau septintas eilėraščių rinkinys, su kuriuo beveik tuo pat metu pasirodė dvi jo poezijos rinktinės: Eilėraščiai (2018) ir Kaip viskas buvo (2020). Savo estetiką ir poetiką autorius yra lakoniškai pristatęs ketvirtajame knygos viršelyje: „Mane visada ypač domino eilėraščiai, kuriuose „gražumo“, „meniškumo“ tėra tik būtinas minimumas. Eilėraščiai, kurie geba tapti beveik anoniminiais, be ryškesnės autoriaus invazijos. Tarsi atsiradę savaime. […] Dažnai jie trumpi, lakoniški, atmosferiški. Keliomis eilutėmis sukuriantys pasaulio vaizdą“. Šis apibūdinimas labiausiai tinka III skyriui, kur yra sutelkti trumpiausi kelių eilučių tekstai. Kaip kitą knygos ašį autorius išskiria IV skyriaus „Paguodos giesmes“, o apie likusių eilėraščių stilistiką sako, kad ji atpažįstama iš jo ankstesnių knygų. Paradoksalūs, (auto)ironiški. Kai kurie aštroki“. Rinkinyje yra nemažai tekstų, kurių motyvu yra tapęs pats eilėraščio rašymas. Autorius tarsi nureikšmina šį procesą, kartais apsimeta, kad eilėraštis rašosi pats, be autoriaus valios, be taisyklių – tarsi jis rastųsi iš nieko, pasakojant apie buitinius dalykus („Pats geriausias eilėraštis“, „štai ir parašiau…“, „žaidžiau tenisą…“). Ir pirmasis knygos eilėraštis „Aklas pasimatymas“ yra apie išankstinį nežinojimą, kas ta poezija ir kas tas eilėraštis. Bet autorius žino ir kuria pagal savas žaidimo taisykles, eliminuojančias pseudojautraus, gražaus, „krištoliniam grabe“ miegančio eilėraščio galimybę („rodo lavoną…“, p. 52). Deromantizuojanti tendencija šiuo metu yra dominuojanti ne tik tarp Lietuvos kūrėjų. Autoriaus taikliai pagautą bangą galėtų rodyti kad ir išskirtinai daug jo vertimų į kitas Europos kalbas (7 poezijos knygos). Vis dėlto reiktų pabrėžti, kad Grajauskas ne tiek „gaudo bangas“, kiek pats dalyvauja jų kūrime; jo poezijos aštrus socialumas yra palaikomas ne grupinio projektinio mentaliteto, o atrodo esąs tikras, individualus („Org(anizac)ija“). Išplėstinio palyginimo ar parabolės forma autorius pateikia apibendrintą, racionalizuotą pabirų kasdienybės situacijų vaizdą, paradoksais apnuogina mąstymo klišes, sustabarėjusias socialinio gyvenimo normas. Autorius niuansuotai ironizuoja šiuolaikinėje kultūroje banalybe tapusį kūno kultą, kuris jo kūryboje siejasi su miesčioniškumu, vulgarumu, primityvumu. Ironiškai aktyvuojami reklaminiai šūkiai, parodijuojama iškreiptą tikrovę kurianti vadyba: varškės sūrelių „Imperija Mū“ gamintojai pristatomi kaip dabarties imperatoriai („Imperatorius“), o rūpestis žmogumi – žaliavinių, gerai „įmitusių žmonių“ gamyba („Mums rūpi kiekvienas gerai įmitęs žmogus“). Tokio „rūpesčio“ rezultatas – „nupenėtos dvasios“ miesčionišką idilę šaržuojančiam trieilyje „Viešpatie, leisk mums pasikultūrinti…“, p. 68). Lyrinis subjektas ir savo paties kūną traktuoja kaip kalėjimą, kurio taisyklėms reikia paklusti, ir tik pabaigoje po virtinės išbandymų jis sako atgaunąs laisvę: „dabar jaučiu, kad mano kūnas paleidžia mane. / Ir pradedu galvoti, kad gal turiu sielą“ („Iš „Paguodos giesmių““, p. 95).
Knygoje kuriamas poeto – vienišiaus, keistuolio – vaizdinys, dažniausiai traktuojamas su humoru ir (auto)ironija, kartais primena nemirtingąjį Kukutį: „iš tiesų tai aš esu pirmuonis // kažkaip / nesinorėjo man evoliucionuoti / netikėjau progresu // toksai vat pirmuonis / skeptikas // dabar gyvenu / technologijų amžiuje / tarp visokių žinduolių // niekas neklausia / o ir ką aš galiu jums pasakyti // buvau teisus“ (p. 58).
Vartotojiškos visuomenės akimis poetas visada daugiau ar mažiau yra beprotis ar bent jau kitoks. Knygoje ši riba yra aiškiai brėžiama: ironija, komizmas, absurdo vaizdeliai yra tie donkichotiškai herojiški autoriaus ginklai, demaskuojantys mechaniško, rutinizuoto, nuasmeninto gyvenimo būdą. Šias subjekto pastangas lydi juokas ir liūdesys – ir ne tik dėl to, kad jis žino nieko nepakeisiąs, bet ir dėl to, kad jis jaučiasi esąs ne tik anapus, bet ir šiapus ribos („o ir mes su tavim ne kitokie“, p. 45). Vis dėlto lyrinis subjektas dažniau yra „anapus ribos“, pasaulio pantomimą stebintis iš nuošalės („Jie žiūri į mišką ir mato visų savo priešų pėdsakus. / Aš žiūriu į upę ir matau, kas mums visiems nutiks“ („Šamanas“, p. 19); pasakotojas nemoralizuoja – tik rodo atomazgą: eilėraštyje „Rūkas. Procesija“ ant šluotos parimęs šlavėjas stebi, kaip „paskutinis štai plaukia luotas // jame lėtas skylėtas skeletas / jame senas bepročio chalatas / jame senas charono chitonas“, p. 30). Iš pabaigos perspektyvos skirtingos gyvenimo sampratos atrodo vienodai juokingos: „tu bėgai Vilties bėgime / aš bėgau Nevilties bėgime // susitikom ties finišu“ (p. 64). Kitame eilėraštyje, perrašydamas pasakos apie žiogą ir skruzdę siužetą, autorius iš pradžių skirtingas gyvenimo programas supriešina, lyrinį subjektą įgaliodamas atstovauti žiogo pozicijai, teigiančiai skruzdėliško triūso beprasmybę, bet baigia eilėraštį abejone ir skepsiu dėl abiejų, nes atėjo ruduo, kuris abu juos vienodai užbaigs. Pradiniai antagonistai „aš“ ir „tu“ tampa priverstiniu, ironišku „mudu“: „dabar apsikabinkim, mano bukoji / darbščioji bičiule, ateina ruduo / mus užbaigti“ („Na taip, tu teisi…“, p. 26).
Pabaigos taškas nežada jokios anapusinės perspektyvos: autoriui (ir jo tekstiniams pavidalams) rūpi šiapusiniai reikalai, kurie nusipelno ne lyrinio pakylėtumo, o laiko mizeriją apnuoginančios ironijos. Tiesa, ne vienas iš tų eilėraščių, kuriuose autorius imasi rutininio gyvenimo dekonstrukcijos, yra šiek tiek ištęstas, monotoniškas, neįtemptos spyruoklės („Linkiu šimto metų“, „Intoksikacija“, „Vyras, kuriam skauda“, „Santaliučija bando giedoti“). Smigesni yra trumpi, labiau koncentruoti tekstai, kuriuose taikliai, neretai su humoru, sukurta apibendrinta dabarties situacija („vyrai iš Veneros…“, „rašei žinomai melagingą…“, „Lietuvio
mirtis“).
Ne viename eilėraštyje pasakojimas yra įgavęs išplėstinio palyginimo formą: pavyzdžiui, kūnas – kalėjimo (p. 95), instrumento dėklo (p. 24), poezijos rašymas – teniso žaidimo „su dangiškuoju federeriu“, neišmanant taisyklių (p. 41). Pasitelkęs abstrahuotą sąlygiškumą, autorius sukuria apibendrintą, konceptualų pasaulio vaizdą. Knygoje daug tekstų, kuriuose esama ir tiesioginio minties išsakymo, paradoksalių apvertimų. Tai trumpieji kūriniai, sutelkti III skyriuje; dauguma jų yra trieiliai, dvieiliai, kartais užtenka ir vienos eilutės: „gyvemk kaip visi“ (p. 72). Kaip tik šiame ir paskutiniame skyriuje („Iš „Paguodos giesmių““) gerų tekstų esama daugiausia.
Grajausko poetinis minimalizmas, autoriaus „anonimiškumas“, paradoksai ir absurdeskos sukuria „objektyvų“ pasaulio vaizdą, kuris, manau, atpažįstamas daugeliui šiandieninių skaitytojų – nuo „pirmuonių“ iki „žinduolių“. Kai paskaičiau keletą tekstų žmogui, skeptiškai žiūrinčiam į poeziją, sulaukiau tikėtos reakcijos: suabejojo, ar tai poezija, bet tekstų „turiniui“ labai pritarė, keletą kartų klausė autoriaus pavardės.
O mane, rašant recenziją, persekiojo vienas „negrajauskiškas“ eilėraštis iš rinkinio Katalogas (1997). Pacituosiu jį dėl to, kad jo egzistencinis lyrizmas, man rodos, yra ta šaknis, iš kurios radosi ir naujoji knyga.
virtuvėje geria arbatą:
prisimerkę, maloniai vangūs,
ir privalomas šimtas vatų
sąžiningai nujuodina langus
taip ateina diena, taip išeina,
tylomis, begurkšnojant arbatą
viskas mainos – ir nieks nesimaino,
viskas juda – ir sukasi ratas
viskas tolsta, ir daros vėsu
ir padvelkia šalčiu nuo rūsio
krinta lapai: vadinas, esu
krinta lapai: vadinas, nebūsiu
Vis dėlto esama svarbaus skirtumo: pasyvią filosofinę kontempliaciją (tiesa, turinčią šiek tiek parodijinio atspalvio) dabar pakeitė aktyvi, sociali pozicija ir „negraži“ poetika.
Jei kas abejoja dėl Gintaro Grajausko poezijos, siūlyčiau perskaityti ne tik naująjį rinkinį, bet ir rinktinę Kaip viskas buvo – geras poetas.
