Lietuvos kultūrinėje spaudoje jau ne kartą pasirodė raginimų į istorinės dailėtyros akiratį plačiau ir įvairiapusiškiau įtraukti diskursą apie atvaizdą1, – tokie tyrimai įgalintų geriau suvokti Vakarų Europos ir tinkamiau įvertinti LDK dailės paradigmą2.

Jėzuitiškąją vizualiką pastaraisiais dešimtmečiais imta nagrinėti aktyviau, o rezultatai keičia sustabarėjusį požiūrį į jėzuitų istoriją ir įtakas Vakarų kultūrai. Nuo XVI a. vidurio į Lietuvos istoriją įsitraukęs ordinas visokeriopai prisidėjo prie europinės kultūros sklaidos, švietimo, spaudos, sielovados. Įgyvendinant šią jėzuitišką misiją svarbų vaidmenį atliko atvaizdai ir menas apskritai.

Šiandien sutariama, kad negalime kalbėti apie Jesuitenstil kaip vientisą, nuo pat Jėzaus Draugijos įkūrimo vykdytą meninę programą. Prieš keletą metų dailėtyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė plačiau pakomentavo ir užsienio tyrėjų įžvalgą, kad šv. Ignacas Lojola (1491–1556) atvaizdų nesmerkė, tačiau „aiškiai matomas to laikotarpio jėzuitų vyresnybės mažas dėmesys menui, vizualinė raiška minima nebent kaip konvencionalus dalykas, paryškinama jos katechetinė nauda“3. Dvasinėse pratybose (Exercitia spiritualia, parašytos 1522–1541 m., ed. princ. 1548 m.4) skatinama vaizduotės akimis sukurti reginius-paveikslus, tačiau fiziniai, materialūs atvaizdai neminimi, iliustruotos pratybos pasirodė tik XVII a. pradžioje. Suprantama, kad ir pats šv. Ignaco santykis su menu traktuojamas skirtingai, tačiau spėjama, kad šv. Ignacas neturėjo laiko rūpintis menu dėl pirmaisiais ordino susikūrimo dešimtmečiais varginusių finansavimo problemų ir daug svarbesnių praktinių prioritetų5.

Vis dėlto, žvelgiant iš ilgesnės perspektyvos, jėzuitų vadovybės ir konkrečių brolių įtaka architektūros, skulptūros, tapybos raidai matoma akivaizdžiai6. Tiesiog žvelgiant į veiklos pradžios laikotarpį, užuot ieškojus vieno jungiančio kanono, dera suvokti jėzuitų darbų įvairiapusiškumą ir turtingumą7. Ankstyvuosiuose jų spaudiniuose (XVI a. pabaiga – XVII a.) atvaizdas, iliustracija, emblema kartu su tekstu tampa sudėtiniu meno kūriniu, galingu įrankiu tikinčiųjų sielovadoje. Vien 1640 m. išleistas emblemų rinkinys Jėzaus Draugijos pirmojo šimtmečio atvaizdas (Imago primi saeculi Societatis Iesu)8 yra jei ne galutinis, tai bent svarus įrodymas, kokiu mastu buvo investuojama į žodinį ir tapybinį vizualumą. Šį vaizdinį protrūkį galima bandyti paaiškinti trumpai apžvelgiant jėzuitų vaizdinės kalbos ištakų ir pirmųjų bandymų europietiškąjį kontekstą, kuris leistų konkrečiau nustatyti ir LDK išspausdintų darbų reikšmę9.

I

Jeronimo Nadalio knygos Adnotationes et Meditationes
In Evangelia (Antverpenas, 1607) įklija prie p. 14

Prasidėjo viskas nuo propedeutinių darbų – Jeronimo Nadalio SJ (1507–1580) inicijuotų ir sudarytų knygų Evangelinių istorijų atvaizdai (Evangelicae historiae imagines) bei Evangelijų paaiškinimai ir meditacijos (Adnotationes et meditationes in Evangelia), vėliau spausdintų ir rišamų kartu10. Teigiama, kad pats šv. Ignacas Nadaliui užsiminęs, jog jauniesiems ordino nariams skirtas meditacijas ir maldas būtų vertinga papildyti Evangelijos skaitinių santraukomis, konkrečių temų, meditacijos tikslų, tinkamos egzegezės ir paveikslų medžiaga11, tačiau plačiau šis prašymas nedokumentuotas ir nėra aišku, ar tikras. Atvaizdo kaip maldos įrankio reikšmė buvo įvertinta jau po Ignaco mirties, paaiškėjus, kad atliekantiems rekolekcijas užduotis „sukurti „materialų vaizdą“ nematerialioje vaizduotėje“12 dažnai būdavo per sunki. Todėl tikėtasi, kad situaciją palengvintų specialūs atvaizdai, galintys sukaupti protą, pažaboti vaizduotę ir formuoti „teisingas“ mintis. Pažymėtina, kad darbas užsakytas ir remtas ordino vyresnybės: generolai šv. Pranciškus Borgia (vadovavo 1565–1572), Everardas Mercurianas (vad. 1573–1580), Klaudijus Acquaviva (vad. 1581–1615) nuolat skatino užbaigti darbą ir pabrėžė veikalo svarbą bei reikalingumą13.

Artimas šv. Ignaco sekėjas ir vienas pagrindinių jo veiklos interpretatorių Nadalis šio darbo ėmėsi atsakingai, paruoštą tekstą siuntė įvertinti jėzuitų teologams į Vokietiją, Belgiją ir Romą, daug kartų taisė ir tobulino. 1579 m. buvo gauta popiežiaus cenzūros aprobacija ir sutikimas finansuoti, tačiau pareikalauta, kad veikalas būtų prieinamas ne tik jėzuitų seminaristams, bet ir daug platesnei auditorijai. Susitarta, kad vizualinė dalis bus įgyvendinta ir užbaigtas magnum opus atspausdintas Christopho Plantino dirbtuvėse Antverpene. Dėl politinių neramumų ir sunkumų ieškant talentingų meistrų, darbai buvo baigti jau po Nadalio mirties.

Spaudinyje yra 153 aukštos kokybės raižiniai, kuriuose bibliniai įvykiai sudėlioti kaip detalizuota iliustracijų serija. Kiekviename paveiksle, sudarytame Simultanbild principu (pavaizduoti įvykiai, vykę skirtingu metu ir skirtingose vietose), abėcėlinė raidžių serija A–M žymi vizualinį kelią, kuriuo turi sekti skaitytojas/žiūrovas. Apačioje pateiktos antraštės, identifikuojančios vaizdinį. Taip pat pateikti indeksai leidžia veikalą perskaityti dviem būdais: chronologiniu (žymi arabiški skaitmenys) ir liturginiu (romėniški skaitmenys).

Abu darbai buvo sutikti labai palankiai: italas jėzui­tas Matteo Ricci (1552–1610), vykdydamas misiją Kinijos imperijoje, neslėpė susižavėjimo, kai jam į rankas pateko Evangelijos istorijos atvaizdai. 1605 m. laiške iš Pekino jis įvertino knygos reikšmę pabrėždamas, kad šiuo atveju spaudinys naudingesnis už Bibliją – jam atvaizdų pagalba lengviau skleisti Dievo mokymą, naujatikiams prieš akis parodant tai, ko kartais neįmanoma išreikšti žodžiais14.

Nadalis ir jo bendražygiai pasinaudojo meno kaip edukacinio ir meditacinio įrankio galimybėmis. Tai, kad visas veikalas paremtas ir tekstų (ut pictura rhetorica), ir iliustracijų (ut pictura meditatio) vaizdingumu, rodo siekį juslėmis paveikti skaitytoją/žiūrovą, kuo įtaigiau perteikti tikėjimo tiesas ir paskatinti per intensyvią meditaciją reformuoti gyvenimą. Menotyrininkas Ralphas Dekoninckas atkreipė dėmesį, kad viena pagrindinių iliustracijų ypatybių, lėmusių tarptautinę veikalo sėkmę, buvo grafinė koiné rūšis, „sukurta skleisti toli ir plačiai bei daryti ilgalaikę įtaką vizualinėms kultūroms“15. Daugumą raižinių atlikusių brolių Wierixų16 „meninę kalbą galima nusakyti kaip neutralaus stiliaus, ar bent jau kaip siekiančią išvengti bet kokių skiriamųjų meninės manieros ženklų, teikiant pirmenybę nutapytų scenų aiškumui ir tiesai“17. Tai veikalui suteikė universalumo ir galimybę atsiriboti nuo besikeičiančių meninių tendencijų, skirtingų stilių vertinimo ir interpretacijos. Be to, Wierixai buvo puikiai įvaldę decorum taisykles, griežtai laikėsi Tridento Susirinkimo dekreto nurodymų, raižiniuose stropiai sekdami Šventuoju Raštu18. Vaizdingumu pasižymi ir Nadalio paruoštas meditacijų tekstas. Pasitelkdamas retorines figūras vietoms ir įvykiams aprašyti, jis vykusiai jas pritaikė kontempliacinei maldai, „gyvo“ meditacinio teksto tikslas – paveikumas, per sužadintą vaizduotę palengvinantis susikaupimą ir turintis vesti į reformatio – dvasinį virsmą, pasikeitimą, kurio ir siekiama ignaciškuoju dvasingumu19.

Nadalio darbas inicijavo naują devocinės literatūros žanrą, sąlygotą naujai atsiveriančių spaudinių galimybių20: atvaizdas čia atlieka nebe antrinę, papildančią funkciją, o yra lygiavertis tekstui. Dėmesys, skirtas šiam užmojui įgyvendinti – stropus tekstų tobulinimas, europinio lygio menininkų užsakymas, finansinė investicija ir darbo universalumas – rodo akivaizdžiai ambicingas pastangas kreiptis į visą krikščionių bendruomenę.

III

Ankstyvąjį jėzuitų vizualumą geriausiai iliustruoja emblemų proveržis21. Pirmasis apie šią meno rūšį veikalą parašęs italų teisininkas Andrea Alciato (1492–1550) emblemos sąvoką vartojo „mozaikos“ prasme ir taip siekė atkreipti dėmesį, kad knygą sudarė iš įvairių šaltinių surinkęs epigramas, „aprašančias tai, kas reiškia ką kita, vadinasi, žodine forma perteikiančias tą patį turinį, kuris slypėjo ir paveikslėliuose, savo ruožtu vaizduojančiuose tai, kas reiškia ką kita22. Emblema išpopuliarėjo labai greitai ir jau XVI a. pabaigoje buvo plačiai kultivuojama tiek pasauliečių, tiek dvasininkų. 1599 m. jėzuitų studijų plane (Ratio studiorum) taip pat buvo pabrėžtas alegorinis vaizdavimas – ir literatūrinis, ir vizualinis, studentai drąsinti kurti inskripcijas ir emb­lemas, lavinančias protą, atmintį ir kūrybiškumą, retorikoje pasitarnaujančias kaip tropai23. Išmanymo labui emblemos rekomenduojamos net ir poilsio dienomis, vertinamos ceremonijose, ritualuose, švenčių metu.

Barbara Lewalski yra išskyrusi kelis bendrus emb­lemų rinkinių tipus: įvairių krikščioniškų emblemų; paremtų bibline eilute; Eroso ir Antero pasaulietišką meilę transformuojančių į svarbiausius krikščioniško dvasinio gyvenimo aspektus; širdies simbolikos (Schola Cordis)24. Visų šių rinkinių tikslai yra panašūs: paleng­vinti meditacinę maldą ir dvasiškai tobulėti, padėti įsiminti ir suprasti Šventojo Rašto bei Tradicijos mokymą, skatinti Jėzaus ir šventųjų gyvenimo sekimą. Ir dažnai veikaluose šių tikslų siekiama jei ne visų iš karto, tai bent kelių tuo pat metu.

Pavyzdžiui, 1601 m. išleistame flamandų kilmės jėzuito Jano Davido (apie 1545–1613) meditaciniame vadove ir iliustruotame katekizme Tikrasis krikščionis (Veridicus Christianus)25 teigiama, kad sakralieji atvaizdai yra pagrindinės priemonės, palengvinančios meditacinės maldos procesą ir padedančios visokeriopai įtvirtinti Kristaus atvaizdą (imago Christi), priešais skaitytojo akis pateikti vaizdai palengvina katekizmo tiesų supratimą ir įsiminimą. Knygą sudaro 100 tradicine trinare struktūra (inscriptio, pictura ir subscriptio lotynų, olandų ir prancūzų kalbomis) paremtų emblemų, pažymėtų Nadalio Evangelijos istorijos atvaizduose naudotu abėcėlės principu ir toliau išsamiai paaiškintų tekste.

Knygoje verta atkreipti dėmesį į kone klasikiniu tapusį kruopštaus dailininko kaip pamaldaus tikinčiojo palyginimą. Antroji veikalo dalis „Dorybės kelias, tarnaujantis tikram Krikščioniui sekant Kristumi“, prasideda žymaus graverio Theodooro Galle (1571–1633) raižiniu, vaizduojančiu dešimt prie molbertų susėdusių dailininkų, tapančių kryžių nešantį Kristų. Tik vienas jų atvaizduoja tai, ką mato iš tikrųjų, o kiti drobėse Dievo sūnaus atvaizdą akivaizdžiai iškreipia. Raižinio inscriptio viršuje skelbia: „Žvelgdami į tikėjimo vadovą (Hebr 12, 2)“, apačioje subscriptio kartoja šv. Augustino žodžius: „Bergždžiai nešioja Krikščionio vardą tas, kuris neseka Kristumi“. Tekste Davidas mintį išplėtoja: „Lygiai taip, kaip koks iškilus dailininkas sutelkia visas savo išgales gyvai pavaizduoti tai, ką išsirenka menu atkartoti, taip Krikščionio rūpestis stengtis, kad mūsų Kristų Išganytoją šventu gyvenimu bei kalba atkartotų, ir savyje gyvai, lyg nutapytą, iškeltų“26. Davidas pabrėžia, kad negalima iškraipyti Kristaus gyvenimo įvykių ir mokymo atsirenkant tai, ką pats nori matyti, o dera priimti ir sekti Dievo sūnaus istoriją tokią, kokia ji yra27. Emblemoje pavaizduota metafora skirta palengvinti skaitytojui/žiūrovui Kristaus sekimo supratimą, paaiškinant šio veiksmo pobūdį ir svarbą. Atvaizdo dėka tikintysis pats tampa vienu iš pavaizduoto būrio dailininkų, analogiškai jį vedant link autorefleksijos, atidesnio žvilgsnio į savo paties veiksmus.

Imitavimo idėja aktuali ir gausiuose Švč. Mergelei Marijai bei šventiesiems skirtuose darbuose. Tik ten jie užima ne imitavimo tikslo, o jo pavyzdžio statusą. Kaip teigia dailėtyrininkas Walteris Melionas, jėzuito šv. Pet­ro Kanizijaus (1521–1597) Švč. Mergelei skirtame kūrinyje28 Dievo motina vaizduojama kaip svarbiausia ir tiksliausia Kristaus sekėja bei pamėgdžiotoja29. Sekdama savo sūnaus pėdomis, imituodama Kristų, ji formuoja kūną ir sielą. Gausūs šventiesiems skirti darbai patvirtina tą patį principą: ir Pedro de Ribadeneyros parengtoje iliustruotoje šv. Ignaco Lojolos biografijoje (1610), ir Jeronimo Wierixo sukurtuose šv. Stanislovo Kostkos raižiniuose matome siekiamybę, tikruosius krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžius – šventųjų vaizduotės regėjimus, pastangas medituoti, kontempliuoti Kristaus gyvenimą, jų nuoširdžią atgailą ir galiausiai – pasiektą dangiškąją malonę.

Panaši mintis pabrėžiama ir vokiečių jėzuito Jeremijo Drexelio (1581–1638) 1622 m. knygoje Krikščioniškas zodiakas (Zodiacus Christianus)30, kuriai raižinius parengė graveris Raphaelis Sadeleris (1560–1632). Rekolekcijoms palengvinti skirtame veikale pagoniška dangaus sistema transformuojama – veikalas sudarytas iš dvylikos „dieviškosios Predestinacijos ženklų“ (divinae Praedestinationis signum), kur tradicine emblemine kompozicija ir autoriaus tekstu permąstomos svarbiausios krikščioniškos temos – neturtas, išdidumas, meilė priešui, aistrų suvaldymas ir pan. Autorius skaitytojo neapriboja („Tau spręsti, kiek pasiimti Predestinacijos ženklų: visus ar nei vieno, vieną ar kelis“31), visą dėmesį skirdamas krikščioniškosioms tiesoms apmąstyti. Pictura yra simbolinė: pavaizduota deganti žvakė kaip Amžinosios šviesos simbolis, kaukolė primena, kad visos sielos turi pasirengti mirčiai (memento mori), etc. Atvaizdas yra ženklas, nurodantis į kai ką kita – per vizualius, plika akimi matomus ir atpažįstamus dalykus, tikintysis pajėgus „pamatyti“, apmąstyti ir lengviau suvokti slėpinius, regimus tik dvasios akimis.

Vienas įdomiausių Lenkijoje išspausdintų pavyzdžių – tuometiniam Varmės vyskupui Simonui Rudnickiui (1552–1621) dedikuota knyga Simbolinė Kristaus gyvenimo meditacija (Symbolica vitae Christi meditatio)32. 104 atvaizdus raižikliu ir presu sukūrė Blažiejus Treteris, o juos sumanė ir jam nupasakojo žymusis dėdė ir „ikonoglifikos meno Mokytojas“33, kontrreformacinių veikalų autorius Tomas Treteris (1547–1610). Kaip pastebi tyrinėtojas Januszas Pelcas, panašaus pobūdžio darbų yra buvę ir anksčiau, tačiau raižiniai atlikdavo iliustracijų funkciją, o Treterio veikale tai jau embleminės kompozicijos ikonos34. Atvaizdai čia atlieka ne iliustracinę, o meditacinę funkciją, pabrėždami ryšį su Šventuoju Raštu. Kaip rašo Blažiejus Treteris, „šie simboliai ne venerišką nešvankybę, ne marsišką tuštybę primena, o Dievišką meilę ir neapykantą piktadarystėms. Jie Kristaus išganingą pergalę, krikščionio sielai neįveikiamiausius šarvus bei lengviausią priešų įveikimo būdą parodo, o ir maldingiems protams įsiteikia“35. Pavyzdžiui, vienoje emblemoje pavaizduotos iš dviejų debesų iškištos rankos, laikančios tą patį drabužį, o ant žemės – du dideli žaidimo kauliukai36. Tai eilučių iš Evangelijos pagal Joną (ir, savo ruožtu, psalmės vizijos) įvaizdinimas – nukryžiavę Kristų kareiviai nesutarė, kam atiteks Jėzaus tunika, ir nusprendė pasikliauti lemtimi: „Taip išsipildė Raštas: Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“ (Jn 19, 23–24, cf. Ps 22, 18.2–19: „Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi, dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir meta kauliukus dėl mano apdaro“). Taigi visas dėmesys emb­lemoje yra sutelkiamas į patį objektą, moralinės idėjos pagrindą, kuris medituojančiajam suteikia pirminį impulsą, skatina atidesnę ir gilesnę meditaciją, įtraukiant vaizduotę, jusles, refleksiją, vedančius į savęs pažinimą ir vienybę su Dievu.

IV

Nuo pat atvykimo į Vilnių (1569) Jėzaus Draugija įsitraukė į polemiką su protestantais dėl sakraliųjų atvaizdų. Tai liudija 1583 m. pasirodęs Andriejaus Volano Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimas (Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio)37. Čia buvo paminėta, kad jėzuitai jau yra rašę apie paveikslus bažnyčioje, o jiems atsakęs Vilniaus evangelikų pamokslininkas Stanislovas Sudrovijus ir Žygimanto Augusto gydytojas Rupertas Finkas38, tačiau detalesnių tyrimų trūksta39. Į Volano priekaištus reagavo akademijos dėstytojas Emanuelis Vega SJ ir jo mokytinis, Vilniaus katedros kanauninkas Andriejus Jurgevičius baigiamuoju darbu teologijos laipsniui įgyti Apie pamaldų ir Šventojoje Bažnyčioje nuo apaštalų laikų labai priimtą šventųjų paveikslų naudojimą40. Žinia, ginčas šis nei LDK prasidėjo, nei greitai išsisėmė.

Kalbant apie atvaizdus LDK jėzuitų spaudiniuose, svarbu įvertinti spaustuvių būklę. XVI a. pabaigoje į Vilnių perkėlus Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio spaustuvę, leidyba, žinoma, suaktyvėjo, tačiau „LDK lotyniškųjų knygų repertuaro apimtį ir dinamiką sąlygojo politinė, ekonominė valstybės būklė“, „materialinė-techninė LDK poligrafijos padėtis“41. Tad knygų apipavidalinimui buvo skiriama mažiau dėmesio nei turiniui, nes tam reikėjo lėšų, kurių tuo metu stipriai trūko.

Vis dėlto iliustruotų jėzuitų spaudinių būta ir, visų pirma – embleminių. Kokybe išsiskiria Vilniaus akademijos filosofijos kurso klausytojo Jeronimo Bildziukevičiaus ir talentingo graverio Tomo Makovskio emblemų knyga Šventojo tėvynainio, globėjo Kazimiero dorybių ženklas, hieroglifinėmis emblemų figūromis atspindėtas (Divi Tutelaris Patrii Casimiri Insigne Virtutum Hieroglyphicis Emblematum figuris adumbratum)42. Knygoje ikonos, papildytos eiliuotais šv. Kazimiero dorybių aprašais, savo stilistika panašios į jau aptartas – jose išryškinamas simbolinis ženklas, kartu su tekstu kuriantis metaforišką kunigaikščio dorybių pavyzdį43. Tuo pačiu principu seka ir 1675 m. Vilniuje išspausdinti Palaimintojo kankinio Juozapato, Polocko vyskupo, gyvenimo ir mirties simboliniai atvaizdai (Icones symbolicae vitae et mortis beati Iosaphat martyris archiepiscopi Polocensis)44, mažųjų literatūros žanrų įvaldymą ir kultivavimą demonstruoja jėzuitų studentų ir dėstytojų darbai45.

Vilniaus jėzuitų akademijos profesoriaus Jono Drevso knyga Būdas, kaip atlikti kasmėnesines Marijos piligrimystes prie Dievo Gimdytojos atvaizdų (Methodus peregrinationis Menstruae Marianae ad Imagines Deiparae Virginis)46 – dvasinė Švč. Mergelės Marijos dorybių ir pavyzdžio meditacija. Nedidelio formato darbas yra iliustruotas 13 raižinių, kurie yra stebuklais pagarsėjusių Švč. Mergelės paveikslų visoje ATR kopijos. Veikalą išnagrinėjusi Tojana Račiūnaitė įvardijo jame atsiskleidžiančias jėzuitų meditacinės kelionės, devotio moderna ir tai, ką galima pavadinti geographia sacra, įtakas47. Drevso darbe atvaizdai pačia bendriausia prasme atlieka jau minėtą vaizduotės „žadinimo“ funkciją: stebuklingo atvaizdo kopija, pati išlaikydama originalo šventumą, tampa maldininko atspirtimi dar aktyviau išjausti Švč. Mergelės Marijos dorybes ir gyvenimo šventumą, drauge apmąstant savąjį gyvenimą. Beje, dvasinei piligrimystei skirtų knygų, tik neiliustruotų, Vilniuje išspausdinta ir daugiau48. Visos jos atspindi reikiamybę paskatinti tikintįjį į savistabą, atsiribojimą nuo žemiškųjų rūpesčių ir sielos nukreipimą į Kristaus imitaciją.

1682 m. Vilniuje jėzuitai lenkų ir lotynų kalbomis išleido Fulgento Dryjackio knygas Jėzaus gyvenimo ir kraujo lobynas (Thesaurus sacratissimae vitae passionis practiosissimi sangvinis D. n. Iesu Christi)49, kuriame yra ir LDK dailininko Aleksandro Tarasevičiaus 39 medžio raižinių ciklas, vaizduojantis Šv. Mišias. Tai edukacinis-meditacinis veikalas, skaitytojui/žiūrovui paaiškinantis mišių fizinę ir dvasinę eigą. Kaip teigia raižinius tyrinėjęs Michałas Janocha, „ji tapo puikia įsisąmonintos maldos mokykla, suteikiančia galimybę kiekvienam tikinčiajam asmeniškai šv. Mišiose apmąstyti Išganymo įvykius“50. Raižiniuose šalia altoriaus pavaizduotuose paveiksluose regime tapytas ištraukas iš Senojo ir Naujojo Testamentų. Jos vizualizuoja nuorodas, ką turėtų apmąstyti besimeldžiantysis Šv. Mišių metu, kokius „vidinius“ – emocinius ir intelektinius – vaizdinius turėtų sužadinti, kad dar stipriau išgyventų Eucharistiją. Tad ir šį veikalą galima laikyti pavyzdžiu, kaip panaudoti atvaizdą meditacinei vaizduotei žadinti ir įtaigia priemone Kristaus aukai bei konsekracijai paaiškinti.

Šie keli apžvelgti jėzuitų teorinių ir praktinių veikalų aspektai toli gražu neatskleidžia idėjų apie atvaizdų kūrimą ir pritaikymą gausos, tačiau iliustruoja svarbų atvaizdų pritaikymo pavyzdį, inicijuotą Jėzaus Draugijos. XVII a. vykusioje vaizdo vertinimo transformacijoje jėzuitai atliko reikšmingą vaidmenį, įtraukdami visas ordino veiklas, plačiai nusidriekusį seminarijų, akademijų ir joms priklausančių spaustuvių tinklą. Pokytį tyrinėjęs meno istorikas Ralphas Dekoninckas pastebėjo, kad minėtame amžiuje simbolis tampa nebe tolimu dieviškojo Žodžio atspindžiu, o žmogaus išradingumo požymiu: „siekiama greičiau tiesą aprengti, nei ją pridengti, tam, kad taptų kuo malonesne ir dar tokia įtikinančia, kokia tik gali būti. […] Simbolinis atvaizdas nukreipiamas į žiūrovo/skaitytojo vaizduotės galią, laisvai treniruotą „minties įžvalgumą“, kviesdamas perskaityti pasaulį nebe metafiziniu, o poetiniu būdu“51. Teoriniai traktatai „plečia“ atvaizdų apibrėžimus ir galimybes, praktiniai darbai prisitaiko prie tikslinės auditorijos, tačiau juose esmiškai liekama prie šv. Ignaco sukurtų pratybų – meditacinės maldos, savistabos, gyvenimo reformatio, išganymo siekiamybės.

 

Straipsnis parengtas pagal doktorantūros studijų kurso „Dailė kaip istorijos šaltinis“ (konsultuojanti dėstytoja – doc. dr. Irena Vaišvilaitė) rašto darbą „Tikras krikščionis – kruopštus dailininkas: atvaizdas jėzuitų meditacinėje vaizduotėje“.

 

1 Dėkoju doc. dr. Irenai Vaišvilaitei už komentarus ir pastabas.

2 Irena Vaišvilaitė, „Kopijavimo ir pavyzdžio problema XVII a. Lietuvos dailėje. Kelios pastabos apie XVII a. Lietuvos meninę sąmonę“, in: Menotyra, 1988, Nr. 16, p. 19–25; Arūnas Sverdiolas, „LDK dailė: keli metodologiniai klausimai“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, 2004, t. 35, p. 7–17.

3 Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Vaizduotės ir pojūčių klausimas: apie religinio meno suvokimą“, in: Vaizdų tekstai – tekstų vaizdai, sudarytojos Lina Balaišytė, Erika Grigoravičienė, (ser. Dailės istorijos studijos, 7), Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 36. Plačiau apie šv. Lojolos ir ankstyvųjų jėzuitų požiūrį į meną: Gauvin Alexander Bailey, „Le style jesuite n‘existe pas: Jesuit Corporate Culture and the Visual Arts“, in: The Jesuits: Cultures, Sciences, and the Arts, 15401773, edited by John O‘Malley et al., Toronto and Buffalo, 1999.

4 Esama trijų skirtingų lietuviškų leidimų, naujausias: Ignacas Lojola, Dvasinės pratybos, iš ispanų kalbos vertė Lionginas Virbalas, Kaunas: Gyvenimo ir tikėjimo institutas, 2008.

5 Plačiau žr. A Companion to Ignatius of Loyola, edited by Robert Aleksander Maryks, Leiden: Brill, 2014; Francis Haskell, Patrons and Painters: A Study in the Relations between Italian Art and Society in the Age of the Baroque, New Haven: Yale University Press, 1980.

6 Esama daug pavyzdžių, iliustruojančių ankstyvųjų jėzuitų įsitraukimą į meno kultivavimą: antai prieš keletą metų istorikas Wietse de Boeras iškėlė prielaidą, kad 1563 m. Tridento Susirinkimo XXV sesijoje priimto „Dekreto dėl šventųjų šaukimosi, gerbimo ir relikvijų bei šventųjų atvaizdų“ tekstui įtaką galėjo padaryti jėzuitų ryšiai; žr. Wietse de Boer, „The Early Jesuits and the Catholic Debate about Sacred Images“, in: Jesuit Image Theory, edited by Wietse de Boer, Karl A. E. Enenkel, Walter S. Melion, Leiden-Boston: Brill, 2016, p. 53–73; trečiasis ordino generolas šv. Pranciškus Borgia (vad. 1510–1572) aktyviai palaikė atvaizdų naudojimą meditacijoms (Jeffrey Chipps Smith, Sensuous Worship: Jesuits and the Art of the Early Catholic Reformation in Germany, Princeton University Press, 2002, p. 42) ir pan.

7 Šią mintį ne kartą yra išsakę tokie jėzuitiško meno tyrinėtojai kaip Ralphas Dekoninckas, Walteris S. Melionas, Pierre‘as-Antoine‘as Fabre.

8 Imago primi saeculi Societatis Iesu: A provincia Flandro-Belgica eiusdem Societatis repraesentata, Antverpiae: ex officina Plantiniana Balthasaris Moreti, 1640.

9 Lietuvių kalba jėzuitų vizualumas gan plačiai tyrinėjamas literatūroje (Ona Daukšienė, Živilė Nedzinskaitė, Eugenija Ulčinaitė), iliust­ruoti spaudiniai ir atvaizdai taip pat susilaukia tyrimų, įtraukiant juos į bendresnes sakraliųjų atvaizdų ir emblemų analizes (Jolitos Liškevičienės, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės, Tojanos Račiūnaitės sudaryti leidiniai). Paminėtina ir 2001–2003 m. Lietuvos mokslo ir studijų fondo remta mokslo programa LDK dvasinės kultūros šaltiniai (projekto vadovė Tojana Račiūnaitė) – Arūno Sverdiolo ir Dailėtyros instituto darbuotojų iniciatyva rengti metodologiniai seminarai tapo išsamios studijos apie Fabijono Birkowskio pamokslą pagrindu (Gyvas žodis, gyvas vaizdas: Fabijono Birkowskio pamokslas apie šventuosius atvaizdus: pamokslo faksimilė, vertimas ir studija, sudarytoja Tojana Račiūnaitė, iš lenkų kalbos vertė Rasa Butvilaitė, Tojana Račiūnaitė, Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009).

10 Evangelicae historiae imagines: ex ordine Evangeliorum, quae toto anno in Missae sacrificio recitantur, in ordinem temporis vitae Christi digestae, Antverpiae: Societas Iesu, 1593; Adnotationes et meditationes in Evangelia quae in sacrosancto Missae sacrificio toto anno leguntur: cum Evangeliorum concordantia historiae integritati sufficienti: accessit & index historiam ipsam evangelicam in ordinem temporis vitae Christi distribuens, Antverpiae: excudebat Martinus Nutius, 1594 [i.e. 1595].

11 Diego Jiménezas taip teigia knygos dedikacijoje popiežiui Klemensui VIII; žr. Gerónimo Nadal, Adnotationes et Meditationes in Evangelia, Antverpiae: ex Officina Plantiniana, apud Ioannem Moretum, 1607, p. 5.

12 Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, op. cit., p. 39.

13 Žr. Paul Rheinbay, Biblische Bilder für den inneren Weg: Das Betrachtungsbuch des Ignatius-Gefährten Hieronymus Nadal (1507–1580), (ser. Deutsche Hochschulschriften, t. 1080), Egelsbach: Hänsel-Hohenhausen, 1995.

14 Ronnie Po-Chia Hsia, A Jesuit in the Forbidden City: Matteo Ricci, 1552–1610, Oxford: Oxford University Press, 2010, p. 258. Tai toli gražu ne vienintelis atvejis, kai jėzuitai misijose katechetiniams tikslams pasitelkdavo vizualinį meną. Antai žinoma, kad Kinijoje atvaizdus naudojo ir lietuvis jėzuitas Andriejus Rudamina (1596–1632); žr. Eugenio Menegon, „Jesuit Emblematica in China: The Use of European Allegorical Images in Flemish Engravings Described in the Kouduo richao (ca. 1640)“, in: Monumenta Serica. Journal of Oriental Studies, 2007, t. 55, p. 389–437.

15 Ralph Dekoninck, „A Graphic Koiné for a New Religious Value: The Visual Translatability of the Evangelicae Historiae Imagines“, in: Ne­therlands Yearbook for History of Art / Nederlands Kunsthistorisch Jaarboek 64, edited by Christine Göttler et al., Leiden: Brill, 2014, p. 278.

16 Jeronimas, Janas ir Anthony’s Wierixai išraižė didžiąją dalį graviūrų, dar 20 – Janas Collaertas, Adriaenas Collaertas ir Charles de Mallery.

17 Ralph Dekoninck, op. cit., p. 284.

18 Plačiau apie Nadalio veikalus ir Tridento Susirinkimo dekreto sąsajas žr. Paul Rheinbay, op. cit., p. 107–140.

19 Walter S. Melion, „Artifice, Memory, and Reformatio in Hieronymus Natalis‘s Adnotationes et meditationes in Evangelia“, in: Renaissance and Reformation / Renaissance et Réforme, 1998, t. XXII, Nr. 3, p. 6–11.

20 Jeffrey Chipps Smith, op. cit., p. 43.

21 Įspūdingą jėzuitų embleminių darbų mastą liudija Peterio M. Daly ir G. Richardo Dimlerio sudarytas penkiatomis Corpus librorum emblematum: The Jesuit Series (Part One (A–D), McGill-Queen’s University Press, 1997; Part Two (D–E), McGill-Queen’s University Press, 2000; Part Three (F–L), Toronto: University of Toronto Press, 2002; Part Four (L–P), University of Toronto Press, 2005; Part Five (P–Z), University of Toronto Press, 2007).

22 Eglė Patiejūnienė, Brevitas ornata: Mažosios literatūros formos XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudiniuose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 55.

23 Ratio atque institutio studiorum Societatis Iesu, Turnoni: apud Claudiom Michaelem, 1603, p. 118–120.

24 Barbara Kiefer Lewalski, Protestant Poetics and the Seventeenth-Century Religious Lyric, Princeton University Press, 1979, p. 179–212.

25 Jan David, Veridicus Christianus, Antverpiae: ex officina Plantiniana, apud Ioannem Moretum, 1601.

26 Jan David, Veridicus Christianus, Antverpiae: ex officina Plantiniana, 1609, p. 353.

27 Plačiau žr. Ralph Dekoninck, „Ad vivum: Pictorial and Spiritual Imitation in the Allegory of the Pictura sacra of Frans Francken II“, in: Ut pictura meditatio: The Meditative Image in Nothern Art, 15001700, edited by Walter Melion et al., Turnhout: Brepols, 2012, p. 317–336.

28 Petrus Canisius, De Maria Virgine incomparabili et Dei genitrice sacrosancta libri quinque, Ingolstadt: David Sartorius, 1577.

29 Walter S. Melion, „‘Quae lecta Canisius offert et spectata diu’: The Pictorial Images in Petrus Canisius’s De Maria Virgine of 1577/1583“, in: Early Modern Eyes, edited by Walter S. Melion, Lee Palmer Wandel, Leiden: Brill, 2010, p. 207–266.

30 Jeremias Drexel, Zodiacus Christianus locupletatus, seu signa XII divinae praedestinationis, Monaci, 1622.

31 Ibid., p. 24.

32 Symbolica vitae Christi meditatio, Brunsbergae: typis Geor. Schönfels, 1612.

33 Ibid., p. 5.

34 Janusz Pelc, Słowo i obraz: Na pograniczu literatury i sztuk plastycznych, Kraków: Universitas, 2002, p. 172–180.

35 Tomasz Treter, Symbolica vitae Christi meditatio, Brunsbergae: typis Geor. Schönfels, 1612, p. 3.

36 Ibid., p. 183.

37 Andreas Volanus, Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio: Itemque ad nova illorum obiecta responsio, Vilnae: Typis & sumptibus eiusdem Andreae, per Ioannem Kartzanum Velicensem, 1583.

38 Andrius Volanas, „Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimas“, iš lotynų kalbos vertė Marcelinas Ročka, in: Andrius Volanas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 220.

39 Plačiau žr. Ūla Ambrasaitė, „Ikonoklastinė polemika LDK: Vieno veikalo istorijos pinklės“, in: Literatūra, 2012, t. 54, Nr. 1, p. 7–18.

40 Responsio R. D. Andreae Jurgewic, canonici Vilnensis, ad famosum Andreae Volani contra summum pontificem libellum, quem Apologiam contra calumnias Jesuitarum falso inscripsit, post 28 VIII 1587, Typis Ioannis Karcani.

41 Daiva Narbutienė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos lotyniškoji knyga XV–XVII a., Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 112.

42 Hieronymus Bildziukiewicz, Divi Tutelaris Patrii Casimiri Insigne Virtutum Hieroglyphicis Emblematum figuris adumbratum Serenissimae Poloniarum Reginae Constantiae ab Hieronymo Bildziukiewicz Philosophiae in Alma Academia Vilnensi auditore devota observantia humiliter oblatum, Vilnae, 1610.

43 Knyga gana detaliai išnagrinėta: Sigita Maslauskaitė, Šventojo Kazimiero atvaizdo istorija XVI–XVIII a., Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2010.

44 Andrius Mlodzianovskis, Icones symbolicae vitae et mortis beati losaphat martyris archiepiscopi Polocensis, Vilnae, 1675; plačiau žr. Palaimintojo kankinio Juozapato, Polocko arkivyskupo, gyvenimo ir mirties simboliniai atvaizdai: šaltinis, vertimas ir studija, sudarytoja Jolita Liškevičienė, tekstų autoriai Remigijus Černius, Mintautas Čiurinskas, Ona Daukšienė, Jolita Liškevičienė, iš lotynų kalbos vertė Rita Katinaitė, Ona Daukšienė, Mintautas Čiurinskas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015.

45 Darbai pristatyti: Živilė Nedzinskaitė, „LDK jėzuitų poetikos ir retorikos paskaitų rankraščiai: teorijos ir praktikos dermė“, in: Istorijos šaltinių tyrimai, 2011, t. 3, p. 131–152 ir kt.

46 Ioanne Drews, Methodus peregrinationis Menstruae Marianae ad Imagines Deiparae Virginis per Ditiones Regni Poloniae et Magni Ducatus Litvaniae, miraculis celebriores pro publicis privatisque necessitatibus sine fatigatione, fructuosè tamen, instituendae, Vilnae: Typis Academicis, 1684.

47 Žr. Tojana Račiūnaitė, Atvaizdo gyvastis: Švč. Mergelės Marijos stebuklingųjų atvaizdų patirtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII–XVIII a., Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014, p. 208–223.

48 Pavyzdžiui, „Trijų dienų kelionės nuostatai šiokiai tokiai dvasinei ramybei atgauti nuo pasaulio vargų“ (Iter triumdierum in solatium peregrinatis a saeculi curis paululum respirantis animae instiutum, Vilniae: Societas Iesu, 1732). Už nuorodą dėkoju prof. Eugenijai Ulčinaitei.

49 Fulgenty Dryjacki, Thesaurus sacratissimae vitae passionis practiosissimi sangvinis D. n. Iesu Christi in augustissimo Missae sacrificio depozitus, Vilnae, 1682; Fulgenty Dryjacki, Skarb zywota y krwie Jezusa Pana z oycow ss. w ofierze mszy s. złożony […]: obiasnienie Bract­wa Pocieszenia Przenayświętszey Maryey Panny, Wilno: druk. Akad. Soc. Iesu, 1682.

50 Michalas Janocha, „Aleksandro Tarasevičiaus 1682 metų Vilniaus graviūrų ciklas „Sacrificium missae“ liturginių-alegorinių „Vitae Christi“ ciklų kontekste“, in: Paveikslas ir knyga: LDK dailės tyrimai ir šaltiniai, sudarytoja Tojana Račiūnaitė, (ser. Acta Academiae Artium Vilnensis, 25), Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 103.

51 Ralph Dekoninck, „The Jesuit Ars and Scientia Symbolica: From Richeome and Sandaeus to Masen and Ménestrier“, in: Jesuit Image Theory, edited by Wietse de Boer et al., Leiden-Boston: Brill, 2016, p. 86.