Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga scenoje pasirodė dvi operos – Elenos pagrobimas (rež. Claudio Levati) ir Radvila Perkūnas (rež. Kęstutis S. Jakštas). Priešingai nei kiti šimtmečiui skirti istoriniais ar mitologiniais siužetais paremti muzikiniai pastatymai (pavyzdžiui, Post futurum, Mindaugas Karalius, Prūsai, Eglė), šios dvi žiniasklaidoje buvo pristatomos kaip „sugrįžusios“ – kitaip tariant, istorinių aplinkybių numarintos, šiemet iš kapo prikeltos: Elenos pagrobimas pirmą kartą pastatyta 1636 m. rugsėjo 4 d. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, Vilnius), o Radvila Perkūnas – 1937 m. vasario 15 d. (Valstybės teatras, Kaunas).
Grąžinti Eleną: misija (ne)įmanoma
Ankstyvoji opera (it. dramma per musica) Elenos pagrobimas – kertinis akmuo LDK kultūros istorijoje. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza (1595–1648), didis meno gerbėjas, keliaudamas po Vakarų Europą, susižavėjo dar visai neseniai atsiradusiu nauju muzikinio teatro žanru (pirmoji opera Dafnė pastatyta 1598 m. Florencijoje). Valdovo malone sukurta Vazų kapela, veikė profesionalus, nuolatinę trupę turėjęs ir karaliaus dvarą lydėjęs teatras. Elenos pagrobimas – ketvirtoji valdovo inicijuota opera ir pirmoji, pastatyta Lietuvoje, Vilniuje. Libretą, pasirodžiusį tais pačiais metais Vilniaus universiteto spaustuvėje (it. Il ratto di Helena), sukūrė talentingas italas Virgilio Puccitelli (1599–1654), muziką, kaip manoma, – rūmų kapelos vadovas, europinio lygio kompozitorius ir muzikos teoretikas Marco Scacchi (ca. 1602–1662), deus ex machina – scenografija ir mašinerija – rūpinosi architektas Agostino Locci (ca. 1601–1660). Amžininkų liudijimai ir garsenybių pavardės leidžia spėti, kad vaizdo ir garso būta įspūdingo. Deja, šalį persekiojusios negandos kuriam laikui vertė pamiršti tokio pobūdžio pramogas. Kažkur ir kažkada Elenos pagrobimo partitūra pasimetė ir apie buvusius renginius mena tik libretas bei istoriniai šaltiniai.
Vis dėlto šimtmečio proga įvyko tai, ką galėtume įvardyti kaip misiją grąžinti tą laiko pagrobtą Eleną. Pirmųjų darbų imtasi jau anksčiau – libretas išverstas į lietuvių kalbą, organizuotos parodos, skirtos senosios operos istorijai. Tačiau būtent šiemet italų klavesinininkas ir kompozitorius Marco Vitale užsibrėžė tikslą sukurti barokinę muziką, ją pritaikyti išlikusiam XVII a. libretui ir dar taip, kad patiktų XXI a. klausytojui. Šių metų liepos 6 d. buvo galima išgirsti koncertinį operos atlikimą, o vėliau paskelbta ir apie sceninį pastatymą. Talkino Karališkasis Abiejų Tautų Respublikos choras ir orkestras Korona, dramaturgijos idėjos autorius – teatro režisierius Adriánas Schvarzsteinas, režisierius – commedia dell‘arte virtuozas Claudio Levati, kuriam asistavo Jūratė Širvytė-Rukštelė, kostiumais rūpinosi Marija Rubavičiūtė, šviesomis – Audrius Jankauskas. Tad į misiją pasiųsta marga tarptautinė delegacija, o rezultatai pristatyti šiųmečiame senosios muzikos festivalyje Banchetto musicale rugsėjį – Elenos pagrobimas rodytas Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.
Iš pradžių mintis, kad barokinės operos veiksmas perkeltas į XX a. vidurio kabaretą Italijoje, švelniai tariant, nesužavėjo. Tikriausiai todėl, kad visos antraštės skelbė „pirmosios operos sugrįžimą“, bet buvo aišku, jog muzika – neautentiška. Dvejojau, nes patirtis mokė, kad Valdovų rūmų restauravimo būdai – kvestionuotini. Tai, ką pamatė žiūrovai, buvo operos, paremtos išlikusiu libretu, sceninis atlikimas. Apie autentiškumą čia net neverta kalbėti – partitūra sukurta šiemet, „vilnietiškasis“ libretas adaptuotas, režisūra – moderni. Į originalą, ko gero, panašu tiek pat, kiek homeriškoji Elena ir aprašytoji Oscaro Wilde‘o poemoje The New Helen.
Tačiau pastatymas buvo tikrai geras. Dar neprasidėjus operai, prasidėjo spektaklis – užeigos šeimininkas (ir pagrindinis režisierius Levati) sveikinosi su atvykstančiais žiūrovais, itališkai drąsino užeiti, sėstis, mėgautis renginiu. Sukurta tipiško itališko kabareto, siekiančio pritraukti lankytojus, atmosfera: šeimininkas pasikviečia vietines operos įžymybes bei kapelą ir iš visų jėgų stengiasi, kad pasirodymas pavyktų. Tad pačiame centre vyksta Elenos iš Trojos merginimas ir jos jausmų drama, kunkuliuoja graikų dievų pyktis, o scenos pakraščiuose ruošiamasi naujam veiksmui, užkandžiaujama, flirtuojama ir t. t. Tad sprendimas atsisakyti „ketvirtosios sienos“ ir sustiprinti ryšį tarp žiūrovo ir atlikėjo, režisūros ir tikrovės adaptavo barokiškojo theatrum mundi principą. Naujų aplinkybių sukūrimas diktavo ir naujas sąlygas: kokios dar įmantrios mašinerijos gali reikalauti iš vargšo šeimininko – užteko ir tų paprastų dekoracijų, menkų rekvizitų, komiškų smulkių detalių. Vienintelis įkyriai akis badęs aspektas – titruose paliktos gramatinės klaidos ir teksto nepritaikymas tokio pobūdžio skaitymui. Sukapotas eiliuotas meninis vertimas netenka prasmės.
Libretas pasirodė sutrumpintas tinkamai – žiūrint siužetinių spragų neatsirado, vientisumas buvo išlaikytas. Muzikiniu požiūriu opera skambėjo darniai, puikiai atliktas sunkus darbas, kurį mielai išklausyčiau ir daugiau kartų. Įsiminė Spartos karalienę Eleną vaidinusios Rūtos Vosyliūtės, Menelajumi tapusio Viktoro Gerasimovo, Marsą įkūnijusio Radosławo Pachołeko pasirodymai. Tokių įmantrių barokinių perlų šlifavimų galėtų būti daugiau ir drąsesnių, kaip ir XVII a. siekiant paveikti, nustebinti, palikti įspūdį.
Kas nutiko Radvilai Perkūnui?
Reikia manyti, kad Kauno valstybinio muzikinio teatro pasirinkimą šimtmečio proga atkurti Radvilą Perkūną motyvavo žinomos kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus (1884–1941) ir libreto autoriaus Balio Sruogos (1896–1947) pavardės, pirmojo pastatymo šventiškumas (skirta Valstybės atkūrimui) ir patriotinė mintis. Karnavičius buvo palankiai visuomenės sutiktas po 1933 m. pastatytos Gražinos – pirmosios Nepriklausomoje Lietuvoje sukurtos lietuviškos operos, nors kritikai visaip kaip dar svarstė tą jos lietuviškumą (kaip čia taip – kompozitorius lietuvių kalbos nemoka, o tautinę operą kuria). Antroji opera Radvila Perkūnas buvo lauktas darbas, tačiau premjera recenzijose įvertinta vidutiniškai: kritikuota muzika, libretas, istoriškumo trūkumas, tam tikrų sceninių galimybių neišnaudojimas. Kompozitorius Jeronimas Kačinskas net suabejojo Kauno operos meno vadovybės sprendimu apskritai leisti tokį spektaklį į viešumą. Opera ilgai repertuare neužsibuvo.
Šiemet paskelbta, kad Radvila Perkūnas grįžta į sceną. Sruogos libretą (išspausdintas 1935 m. Kaune) suredagavo ir operą režisavo Kęstutis S. Jakštas, dirigentas – Jonas Janulevičius. Pastarasis atliko sudėtingą darbą, nes, kiek leido suprasti žiniasklaida, partitūrą reikėjo parengti, ji niekada nebuvo spausdinta. Nebuvo ir operos statymo tradicijos, tad Jakštui teko priimti sprendimą, kokią atkūrimo taktiką naudoti – statyti kuo autentiškiau, ar ieškoti naujos interpretacijos ir pasiūlyti savo variantą. Muzika atitiko operoje vystomą herojiškumą, nors galiausiai pasirodė fragmentiška – lietuvių liaudies, bažnytinių giesmių motyvai vientisumo nepridėjo. Įsiminė jausmingas Radvilos (Mindaugas Zimkus) ir Olelkaitės (Raminta Vaicekauskaitė) duetas, Marijos Arutiunovos, atlikusios Sofijos draugę Agnę, ir Rūtos Zaikauskaitės, vaidinusios Sofiją Chodkevičienę, partijos. Tikrai būtų pravertę ir titrai – orkestro muzika arijų žodžius užgoždavo.
Premjeros Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko vasarį ir kovą. Opera taip pat rodyta Rokiškyje, Biržuose, Kėdainiuose, Plungėje ir pagaliau – Vilniaus Valdovų rūmuose, kur ir teko ją pamatyti. Beje, sveikinu rūmų administraciją, šiame renginyje pasiekusią naujas chamizmo aukštumas – balkone parduotos vietos buvo arba visiškas nesusipratimas, arba pareiškimas, kad, jei bus kas perka, vietą parduos ir koridoriuje.
Sruoga savo dramose stengėsi nušviesti Lietuvos istorijos „baltąsias dėmes“ ir į bendrą kontekstą įvesti dar tuo metu mažiau tyrinėtas asmenybes, išsklaidyti gajų stereotipą, kad „mūsų visas pasididžiavimas pasibaigia su Vytautu Didžiuoju“, kad to meto didikams rūpėjo tik jų pačių giminė ir įtaka, kad nerūpėjo jiems Lietuva. Radvilos Perkūno veiksmas vyksta Vilniuje 1600 m., konflikto tarp Kristupo Radvilos Perkūno (1547–1603) ir Jeronimo Chodkevičiaus (1560–1617) kulminacijos laiku. Drama ne visai atitinka istorinę tikrovę, tačiau ja remtasi. Sruogai įdomesni dostojevskiški charakteriai ir šekspyriški pasirinkimai: dvi stipriausios to meto giminės, atstovaujančios skirtingoms tikyboms, kovoja dėl įtakos, pinigų ir garbės. Chodkevičių globotinė, našlaitė Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė (1585–1612) užrašyta Jonušui Radvilai (1579–1620), tačiau dėl užgautų ambicijų niekas net nemano jos atiduoti. Jaunuoliai myli vienas kitą, jaunasis Radvila ketina mylimąją pagrobti, o ana blaškosi – rinktis globėjų garbę ar savo širdį. Kaimynystėje buvusiuose dvaruose imama ginkluotis ir ruošiamasi jėga įrodyti savo teisybę. Sunerimęs karalius siunčia Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį (1536–1609), tačiau puolimui besiruošiąs Radvila neklauso tol, kol su juo nepasišneka ir Jonas Karolis Chodkevičius (ca. 1560–1621). Perkūnas pasiduoda tokio pat kaip ir jis žinomo karvedžio, kurį turbūt vienintelį gerbia, kvietimui susimilti, nes už sienų laukia daug pavojingesnis priešas. Tad galiausiai išdidumą nugali nuolankumas, savimeilę – patriotizmas. Pabaigoje Radvila nutraukia Jonušo ir Sofijos vestuvių šventę, kviesdamas Chodkevičių ir sūnų ruoštis ginti tėvynę. Taip sakant, pirmiausia Lietuva, paskui – žmona. Kaip literatūrinis kūrinys Radvila Perkūnas – per mažai išplėtotas, kaip „muzikalinė pjesė“ – pernelyg ištęsta, meilės linija – banaloka. Tačiau stiprybė ta, kad charakterių paveikslai ryškūs, istorinės asmenybės paveikios, o ir pati Vilniuje vykusi istorija – įdomi ir tinkama scenai.
Vis dėlto kai kurie režisūriniai ir scenografiniai šiųmečio pastatymo sprendimai sukėlė abejonių. Scenoje įtraukti kone visi Sruogos veikėjai, bet opera sutrumpinta iki mažiau nei dviejų valandų. Tad pagrindinių herojų dramai tiesiog nebeužteko laiko, jie susiliejo su daugybe šalutinių vaidmenų, skirtų to meto Vilniaus atmosferai sukurti (jėzuitas Rutka, Vilniaus vaitas Buožius, žydas Skarija). Trumpinant libretą nuspręsta, kad užteks ir vieno Chodkevičiaus, tad Jono Karolio nebeliko – Radvila pykstasi ir taikosi su Jeronimu. Atitinkamai nebeliko ir veikėjų poelgių argumentacijos – spektaklyje Radvila Perkūnas (Tomas Ladiga) su Chodkevičiumi (Giedrius Prunskus) sukryžiuoja kardus, veiksmo kulminacija, įtampa kyla, kariai kovinėj parengty ir… juos giesme praskiria Giedraitis (Kęstutis Alčauskis), visi susivienija. Neturime žinių, kaip buvo 1937 m., tačiau 2018 m. operos pagrindinis herojus tapo antraeiliu. Neliko nei vidinio konflikto, nei lemiamo sprendimo – pastatymas greičiau turėtų vadintis ne Radvila Perkūnas, o Zoselė ir Jonulis. Būtent meilės istorija tampa svarbesnė, ir Radvila panašėja ne į sūnaus laimę vardan tėvynės aukojantį didiką, bet į atsiskyrusį neurotiką, neleidžiantį jauniesiems šventės švęsti. Pabaiga – didikų rankos paspaudimas – turbūt geresnė, nei aprašyta Sruogos (tiesiog išėjimas), tačiau tikrai ne mažiau nyki.
Pastatyme ne tik gerai pakarpyta, bet ir paklijuota. Prie Aušros Vartų besimeldžiant Giedraičiui nuskambėjusi elgetos (Danielius Vėbra) dainuška „Dievas kai supyko, liepė tuoj pakviesti Jurgį Zanavyką“ krito iš konteksto ir priminė lietuvių liaudies užstalės dainą. Netrūko kvestionuotinų stereotipų – rankomis trinančio žydelio, nekenčiamo jėzuito. Įdomus režisūrinis sprendimas buvo ir iš vyskupo „spausti sūrį“: scena, kai Giedraitis atsiduria konflikto viduryje, pasibaigia nesėkmingu bandymu sulaikyti jį traiškančius stalus.
Kiek suprantu, operos statymo metu naudotasi principu „mažiau yra daugiau“: jei ateitum nieko neskaitęs apie spektaklį ir nesusipažinęs su istorija, po kurio laiko galėtum imti galvoti, kad veiksmas vyksta Biržuose, Bychave arba Balbieriškyje. Daugiau vilnietiškų dekoracijų ir vaizdų net tarpukariu turėjo būti – kaži, ar tada vietoj Aušros Vartų mėlynus debesėlius rodė. Veiksmai atskirti pasinaudojus Žvaigždžių karų įvadinių epizodų opening crawl taktika: juodame fone lėtai į viršų slydo pagrindinių herojų atminimo lentų (sic) tekstai. Spėju, kad paskutinįjį, skirtą Radvilai Perkūnui, paliko lotyniškai ne todėl, kad pasivargino versti ar ką įdomesnio sugalvoti, o kad susirinkę milystos žiupsnelį autentikos patirtų. Geriau būtų tą žiupsnelį panaudoję kostiumams – su tuo kasų šalmu, kurį buvo užsivožusi Sofija, neatrodė baisios jokios Chodkevičių armotos, o Jonušui giminės herbas buvo išsiuvinėtas tikrai labai keistoje vietoje – turbūt kad protėvių dvasia dvigubai apsaugotų nuo smūgių žemiau juostos.
Ambicijos statyti tokio masto pasirodymus yra sveikintinos ir skatintinos, nes istoriniais siužetais paremtos operos reikšmingos ir įdomios tiek turiniu, tiek forma. Ir šiaip įdomu: viena opera Vazų laikais statyta, kita – apie juos parašyta. Bet su tokiomis antikvarinėmis vazomis gauni visą kraitį atsakomybių: kaip elgtis su istorija, kiek siekti autentiškumo ir kokiomis formomis, kaip pritaikyti muziką šiuolaikiniam klausytojui, kaip išlaikyti pirminį kompozitoriaus kūrinį, kiek redaguoti ankstesnius variantus ir t. t. Summa summarum: Lietuvai padovanotos dvi operos – istoriją menančios, ją žyminčios ir į ją įeinančios. Sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, bet kai parduoda paveizėjimui bilietus, tai pripažinkim, kad yra ir kreivų.