Eleonora Buožytė. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus žaidimai: pagal kokias taisykles žaidžiame šiandien? (NŽ-A nr. 6)

Motiejus Kazimieras Sarbievijus – vienas žymiausių senosios literatūros autorių, įtrauktas į mokinių ugdymo programas kaip privalomas autorius, šiandienio literatūrinio kanono dalis. Tačiau kaip jis tapo mūsų kanono dalimi? Ar jis visuomet buvo aktualus ir ar toks išlieka šiandien? Sarbievijaus asmenybė, nepaisant gausių mokslinių veikalų, vis dar apipinta mitais, legendomis, tad svarstymus apie poeto reikšmę XXI a. kultūroje pradėkime nuo eskizo, fiksuojančio svarbiausius XVII a. poeto gyvenimo lūžius, darbus ir veikalus.

Gal kas matė Sarbievijaus laurų vainiką?

1595 m., kai Londone Williamas Shakespeare’as triūsė ties Vasarvidžio nakties sapnu, Prancūziją baigė nustekenti religiniai karai, o Vilniuje pasirodė Mikalojaus Daukšos Katekizmas, nedideliame Sarbievo kaime Mozūrijoje pasaulį išvydo berniukas, kuriam buvo suteiktas Motiejaus Kazimiero vardas. Jo tėvas Matas Sarbievijus ir motina Anastasija iš Milevskių buvo kilmingi, tačiau neturtingi žmonės, po maždaug penkerių metų susilaukę ir antrojo sūnaus Stanislovo (m. 1662), pasukusio politikos keliu ir užsitarnavusio Mazovijos vaivados pareigas.

Vyresnysis sūnus septyniolikos įstojo į noviciatą Vilniuje prie Šv. Ignaco bažnyčios, kur praleido dvejus metus. 1614–1615 m. Kražių kolegijoje dėstė sintaksę, o mokslo metams pasibaigus išvyko į Branievą studijuoti filosofijos. Grįžęs dar metus (1618–1619) dėstė Kražiuose poetiką, o dar vienerius (1619–1620) retoriką Polocko kolegijoje¹. Šiuo laikotarpiu gimė pirmieji – panegiriniai, proginiai – kūrinėliai, sukurti savarankiškai ar kartu su studentais, pasirašyti anonimiškai ar slapyvardžiu². Nors istoriografijoje kritikuojamas už nesibaigiančius ditirambus, Sarbievijus (o gal ir jo auklėtiniai) ankstyvaisiais poetiniais bandymais demonstravo klasikinį išmanymą, pajėgumą imituoti ir pritaikyti, antikiniais įvaizdžiais perteikti gyvenamąsias, politines realijas. Tad gal ir visai natūralu, kai Kražiuose „Febas žingsniais greitais į viršukalnę Medžiokalnio kopia“³.

1620 m. Sarbievijus pradėjo teologijos studijas Vilniaus akademijoje, kurios, panašu, sekėsi kur kas prasčiau nei mokslai Branieve – po antrųjų metų įvertintas ir dėl vidutiniškumo moksluose, ir dėl neatidumo, lengvabūdiškumo, arogancijos atsakinėjant⁴. Ir vis dėlto kartu su dviem lietuviais – Andriejumi Rudamina ir Mikalojumi Zaviša – Sarbievijus buvo atrinktas „erazmusui“ į Romą, kur turėjo pagilinti žinias ir pasiruošti tolesniam dėstymui. Sarbievijus į Romą atvyko dvidešimt septynerių, lapkričio pradžioje, ir buvo apgyvendintas Collegio Romano rūmuose⁵. Deja, draugai kartu nebegrįžo – vos po kelių dienų Anapilin išėjo Zaviša, miręs dėl žaizdų po užpuolimo kelionės metu⁶. Po kelerių metų Sarbievijus atsisveikino ir su Rudamina, paskirtu į misijas Indijoje ir Kinijoje.

Sarbievijui Romoje sekėsi – jis pabaigė studijas, užmezgė svarbius intelektualinius ryšius, vadinasi, buvo ir pripažintas; skaitė atviras paskaitas apie poetiką, o tam reikėjo turėti jau susiformavusį klausytojų ratą. Be to, čia buvo išspausdinti ir pirmieji jo poezijos darbeliai⁷. Kaip manoma, Sarbievijus atkreipė naujai išrinkto popiežiaus dėmesį perdaręs ir dedikavęs odę „Aukso amžius“, palikusią Jo Šventenybei didelį įspūdį. Reiktų nepamiršti, kad ir pats Maffeo Barberini (1568–1644, popiežiumi išrinktas 1623 m.), garsios ir kilmingos šeimos atstovas, buvo išleidęs kelias poezijos knygeles, susilaukusias dėmesio ne tiek dėl eilučių rimo, kiek dėl autoriaus užimamų pareigų⁸. Įvertindamas Sarbievijų, popiežius jį įtraukė į brevijoriaus himnų reformos darbus, tačiau jo indėlis gana mitinis, mat jėzuitų poetas paliko Caput Mundi prieš komisijai pradedant
darbus⁹.

Sarbievijaus ir popiežiaus Urbono VIII santykis – labiausiai intriguojantis ir daugiausia legendų apipintas Motiejaus Kazimiero gyvenimo momentas. Panašu, kad vienintelis nekvestionuojamas faktas yra judviejų bend­ravimas ir simpatija vienas kito atžvilgiu (bent jau iš pradžių). O istoriografijoje net ir šiandien kartojamas teiginys, esą Sarbievijus buvo apdovanotas lauro vainiku ir/ar aukso medaliu, turbūt tėra XIX a. gimusi ir vėliau pildyta legenda¹⁰.

Tačiau keli istorijos neaiškumai ypač masina tyrėjų smalsumą ir vaizduotę. Visų pirma, tai jo staigus išvykimas. Sarbievijus paliko Romą keliais mėnesiais anksčiau, nei buvo nustatyta, kone išlėkė tuo metu, kai, pagal viską, turėjo daugiausia įsipareigojimų – asistuoti Collegium Romanum rektoriui, besibaigiant mokslo metams rūpintis kolegijos auklėtinių studijų reikalais ir t. t. Intriguoja ir Sarbievijaus pasirinkimas Lyrikos knygą spausdinti ne Romoje, kas tarsi būtų akivaizdžiausias pasirinkimas, o Kelne¹¹. Čia poezijos rinktinė pasirodė ir be jėzuitams įprastos Ordino viršininkų aprobacijos – tai galėjo būti ir atsitiktinumas, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad dėl kažin kokių priežasčių leidybai nebuvo pritarta. Maža to, žibalo į konspiracinės teorijos ugnį šliūkšteli vėlesnė leidybinio proceso detalė: kai Moreto spaustuvėje buvo rengiama Sarbievijaus rinktinė, jos leidėjų taip ir nepasiekė poeto dedikacija popiežiui. Nors Krikščionių Horacijus galėjo tiesiog nespėti jos atsiųsti dėl keblaus korespondencijos judėjimo, Dirkas Sacré argumentuotai įrodė, kad Sarbievijus dedikaciją neakivaizdžiai ignoravo ir dėl to ją sukurti teko imtis Antverpeno jėzuitams¹².

Józefo Warszawskio teigimu, jaunasis poetas labai norėjo dar bent kurį laiką pabūti Romoje ir dėjo pastangas, kad taip nutiktų. Paskutinėje audiencijoje jis popiežiui įteikė kruopščiai paruoštą Dviejų lyrikos knygų rankraštį, kuriame buvo gausu jam dedikuotų odžių, ir ne be pagrindo tikėjosi, kad bus paprašytas likti¹³. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Net jei atsisveikindamas Urbonas VIII ir dovanojo kokį nors simbolinį atminimo ženklą, tai Sarbievijus nebeturėjo pagrindo daugiau delsti Šventajame mieste. Tokio popiežiaus elgesio priežastimi paprastai įvardijamas konkurencinis pavydas, tačiau iš tikrųjų nėra kaip tokias prielaidas nei pagrįsti, nei paneigti.

Neabejotinai Sarbievijus tuo metu buvo netekęs dvasinės pusiausvyros. Grįžęs į tėvynę, jis turėjo vykti į Nesvyžių atlikti privalomą terciatą, tačiau pirmiausia užsuko į Kelną sutvarkyti leidybinius reikalus, paskui į gimtąjį Sarbievo kaimą ir tik tuomet, vėluodamas tris mėnesius, prisistatė į nurodytą vietą. Psichoanalitinę kritiką reiktų taikyti atsargiai, tačiau rekolekcijų vadovo Lauryno Bartilijaus ataskaita patvirtina neramų laikotarpį:

dvasines pratybas atliko ne be tam tikro bodėjimosi, dėl kai kurių nuotaikų. Linkstu manyti, kad jis nepakenčia vienatvės. Dėl to tekdavo [pratybas] ir pertraukti, ir po to jis sunkiai beįsitraukdavo tęsti, prisidengdamas sveikata. Kitus eksperimentus įvykdė naudingiau ir misijose dalyvavo patenkinamai, nors šiek tiek kliudė prigimtinis drovumas. Maldai ir pamaldumui vidutiniškai atsidavęs. Stropiai siekia kantrumo, nuosaikumo, broliškos meilės, klusnumo. Tarpais vargsta dėl savosios nuomonės. Linkęs į bičiulystes su kitais ir į draugiškus santykius, į prakilnumo meilę, į žmonių sambūrius ir gražius patarnavimus, tačiau nepamiršta nusižeminimo ir savęs išsižadėjimo. Pakenčia ydų atskleidimus ir įspėjimus, ir darbams užsidegęs, mylįs Jėzaus Draugiją. Tačiau į lengvesniųjų regulų laikymąsi žiūri
laisvokai.¹⁴

Šiek tiek kitokią, pozityvesnę Sarbievijaus charakteristiką pateikia Nesvyžiaus kolegijos rektorius tėvas Albertas Slackis, tačiau, kaip pastebėjo Paulius Rabikauskas, jis taip gerai poeto ir nepažinojo¹⁵.

Tad, be jokios abejonės, Sarbievijaus gyvenime kelionė į Romą, į intelektualinę ir kultūrinę Europos, krikščioniškojo pasaulio, sostinę padarė nepamirštamą įspūdį. Apsilankęs ten vos kartą, jis išsivežė ne tik išskirtinę patirtį, žinias, idėjas, bet ir Amžinojo miesto ilgesį, nusivylimą, paslaptį:

Tu liūdnai tyli: įkvėpimą tavo

Blaško rūpestis, sunkiai slegia auksas

Ir draugai, kurie nusisuks netrukus,

Linkę išduoti.

(„Krispui Levinijui“)¹⁶

Europos intelektualai skaito Vilniaus profesoriaus poeziją

Tęsdamas jėzuitams privalomą praktiką, Sarbievijus Nesvyžiuje dėstė poetiką (1625–1626), Polocke (1626–1627) ir Vilniuje (1627–1628) retoriką, vėliau čia filosofiją (1628–1631) ir teologiją (1631–1635)¹⁷. Taip pat gavo ir administracinių pareigų – buvo rektoriaus padėjėjas, Filosofijos ir Teologijos fakultetų dekanas, Marijos kongregacijos prefektas. Sarbievijus į pedagoginę veik­lą žiūrėjo atsakingai, kruopščiai ruošėsi paskaitoms. Jo traktatai, skirti filosofijai ir teologijai, mūsų nepasiekė, bet iš atgarsių panašu, kad nors jis ir buvo susipažinęs su naujausiomis idėjomis, tačiau laikėsi konservatyviai, neatsiskleidė kaip inovatyvus autorius¹⁸. Visai kas kita – retorika ir poetika. Išlikę šių disciplinų paskaitų rankraščiai ir jų tyrimai patvirtina, kad jis „pateikė naujų įžvalgų ir apibrėžimų, kurie prigijo ne tik literatūros moksle, bet buvo imti vartoti nusakant įvairius Baroko meno šakų ypatumus, o dažnai ir pačią epochos esmę“¹⁹. Jo teorinės įžvalgos susiformavo skirtingais laikotarpiais, apima skirtingas problemas (nuo lyrikos bruožų, minties figūrų iki tobulos poezijos identifikavimo), tačiau žinomiausia jų – apie aštrų ir šmaikštų stilių. Sarbievijus stropiausiai ištobulino šią teoriją apie priešingybes, apjungiančias savyje darną ir nedarną, bei ją puošiantį šmaikštumą, žodžiuose atsirandantį dėl tinkamai parinktų figūrų, jų skambesio. Poeto idėjos buvo žinomos ir sklandė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) akademinėje aplinkoje, jis buvo cituojamas XVII–XVIII a. mokykliniuose poetikos ir retorikos kursuose kartu su Vergilijumi ir Janu Kochanowskiu. Kaip įvardijo Ona Daukšienė, „pats stilius kaip baroko amžiaus produktas jau egzistavo, tik dar nė vienam teo­retikui nebuvo pavykę jo taip taikliai apibrėžti“²⁰.

Tuo tarpu Sarbievijaus poetinė šlovė sklandė po Europą ir garsino jo kaip krikščionių Horacijaus vardą. Mūsuose taip pat sinonimiškai yra kartojamas „Sarmatų Horacijaus“ epitetas, tačiau, kaip įrodė Piotras Urbańskis, tai ne amžininkų, o XVIII a. pradžios nacionalistinis konstruktas²¹. Bendruomenė, kuriai jautėsi priklausąs ir kurią norėjo palenkti jėzuitų ordino narys, pirmiausia buvo plačioji krikščioniškoji Europa, jos šviesūs intelektualai. O šie apie Sarbievijaus kūrybą išgirdo tada, kai poeto rinktinė buvo išspausdinta Officina Plantiniana leidykloje. Baltazaras Moretas (1574–1641), tuometinis vienos svarbiausių XVI–XVII a. leidyklos Europoje savininkas, jėzuitų poeto rinktinę pamatė jau Antverpene – čia 1630 m. ją išleido vietinės reikšmės Johno Cnobbearto spaustuvėlė. Garsų humanistą, kaip spėja Sacré, galėjo sudominti poezijos kokybė, kurią, ir pats bekuriantis, turėjo išmanymo įvertinti, jėzuitiškumas ir panegirikos popiežiui, kuriam Moretas siekė įsiteikti²².

1632 m. pasirodęs leidimas²³ buvo in quarto ir turėjo nepaprastą priedą – penkiolika Sarbievijaus poeziją šlovinančių eilėraščių, kuriuos sukūrė (išskyrus vieną) jėzuitai²⁴. Moretas taip pat paprašė savo artimo bičiulio, mokyklos laikų draugo Peterio Paulio Rubenso (1577–1640) sukurti frontispiso eskizą. Tai nebuvo išskirtinis įvykis – garsusis dailininkas dažnai bendradarbiavo su leidyklomis, ypač Plantiniana²⁵. Po dvejų metų, sėk­mingai išpardavus leidimą, buvo nuspręsta sumažinti formatą (pasirinktas daug įprastesnis in sextodecimo) ir paleisti, bent jau kaip legenda byloja, 5000 egzempliorių. Knyga tapo pigesnė, patogesnė, lengviau parduodama ir platinama. Rubensas naujai pritaikė viršelį, palikdamas tik patį svarbiausią – laurais vainikuotos lyros – simbolį.

XVII–XVIII a. Sarbievijaus Lyrikos knygas išleido Paryžiaus, Varšuvos, Strasbūro, Londono, Kališo, Vroc­lavo ir, žinoma, Vilniaus spaustuvės. Beje, Lietuvoje Sarbievijaus kūrybą skaitė tiek katalikai, tiek protestantai. Pavyzdžiui, yra išlikęs žavus šešiolikmečio Jonušo Radvilos susirašinėjimas su poetu, kuriame garsios giminės atstovas prisipažįsta atidžiai skaitęs jo eiles ir pasiginčija dėl nepatikusios (protestantizmą kritikuojančios) epigramos²⁶.

Bent keliais žodžiais atskirai verta aptarti Sarbievijaus fenomeną Britų salose. Vienas pirmųjų Sarbievijaus vertimų į anglų kalbą²⁷ pasirodė 1646 m. protestantiškame, Jėzuitų draugiją draudžiančiame krašte. Charlesas S. Kraszewskis, atlikęs Sarbievijaus ir pirmojo vertėjo G. Hilso vertimų lyginamąją analizę nustatė, kad su jėzuito kūryba buvo pasielgta gana savavališkai – vertėjas ne tik kruopščiai atsirinko „tinkamas“, t. y. turinčias bendrą arba neutralią temą, eiles, bet ir tas, kuriose buvo įmanoma „nugesinti“ katalikybę, adaptavus Sarbievijaus pavartotus įvaizdžius tinkamesniais protestantiškam skoniui ar juos iš viso ignoruojant²⁸. Hilso vertimai keliems šimtams metų anglakalbiui skaitytojui tapo Sarbievijaus vizitine kortele. Kita vertus, lotyniškas originalas buvo studijuojamas ir imituojamas Oksforde, cituojamas romantikų ir peikiamas švietėjų. XIX a. pirmoje pusėje Londone leistame Foreign Quarterly Review žurnale, apžvelgiant lenkų literatūrą, į Sarbievijų, aukso amžiaus poetą, referuota kaip į „pažįstamą kone kiekvienam studentui“²⁹. Tad galima atsargiai teigti, kad Sarbievijaus poezija įėjo į užsienio tautų literatūros tekstus, gal net nemažiau nei į mūsiškius, ir paliko ten tam tikrų pėdsakų, net jei šiandien jie ir nėra tokie akivaizdūs ar nors kiek plačiau žinomi.

Paskutiniai metai karaliaus dvare: vienatvė, nuovargis ir batviniai

Įprastai sarbievistai, atsižvelgdami į svarbiausią jo kelionę, poeto kūrybą skirsto į tris etapus: iki Romos, Romoje ir po jos. Paskutiniuosius penkerius Sarbievijaus gyvenimo metus, nors poetikos atžvilgiu jie ir nebuvo perdėm vaisingi, reiktų atskirti bent punktyru, mat jie apima naują ir varginantį gyvenimo laikotarpį. Sarbievijui suteiktos karaliaus Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininko pareigos buvo auksu dengtas švinas – daugiau naštos, nei garbės.

Vladislovas IV Vaza ir Sarbievijus pirmą kartą susitiko dar 1625 m. Romoje, kur būsimasis karalius lankėsi Šventųjų Metų proga³⁰. Vėliau jie dar ne kartą turėjo matytis akademijos iškilmių, religinių švenčių metu, neabejotinai valdovas buvo atkreipęs dėmesį į talentingą oratorių. Po dešimtmečio, Anapilin palydėjus dvaro pamokslininką Sebastijoną Laiščevskį SJ, garbingoms pareigoms teko ieškoti naujo kandidato. Tais pačiais 1635 m. Sarbievijus buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku Vilniuje, tačiau valdovo pasiūlymo vargiai galėjo atsisakyti. Apie patį Vazos sprendimą šiek tiek žinių suteikia to meto Kėdainių seniūno Petro Kochlevskio laiškas Kristupui Radvilai³¹. Jame pasakojama, kad valdovui pasirinkti buvo atsiųsti du jėzuitai, tačiau pats seniūnas pakuždėjo pakamariui Adomui Kazanovskiui Sarbievijų esant ypač iškilų, ramų, kuk­lų ir patarė būtent jį rekomenduoti. Karalius išgirdęs, kad evangelikas siūlo jėzuitą, nuoširdžiai nusijuokė ir prisipažino, kad ir taip linko prie poeto, tačiau gavęs tokį atsiliepimą, matydamas tokią draugystę, galutinai apsisprendė.

Apie to meto Sarbievijaus jausenas liudija jo susirašinėjimas su Plocko vyskupu, žymiu istoriku Stanisławu Łubieńskiu (1573–1640). Laiškų tematika plati – bičiuliai dalinosi krašto ir dvaro naujienomis, įžvalgomis apie literatūrą ir tikėjimą, buitinėmis smulkmenomis, skundėsi sveikata ir darbo krūviais, džiaugėsi malonėmis ir net vienas kitą linksmindami taukšdavo niekus. Pavyzdžiui, 1638 m. gruodį Sarbievijus Łubieńskiui iš Varšuvos bėdojosi, kad prisikirto buroklapių sriubos:

Linkėčiau Lietuvai blogo, jei būtų leista, ir jei ne tai, kad netrukus ją lankysiu, nes tais savo vakarykščiais žalėsiais taip stipriai sveikatą pagadino, kad net į patalą paguldė. Tad kaip Horacijus apie česnaką, taip aš apie batvinį kandų jambą išsiautėsiu.³²

Po kelių dienų draugas atrašė:

Tegul būna prakeikti lietuviški žalėsiai! Bet tau, tokiam vyrui, nepritinka kandžia giesme batvinį šmeižti, kurį kadaise Marcialis išgarsino ne kitaip kaip beskonį.³³

O į tai Sarbievijus atšovė:

Draudi kokiu kandžiu jambu šmeižti batvinį – amatininkų pusrytį? Bet aš ruošiu pražūtingą, negailestingą giesmę ne tam, kad tuos žalėsius išjuokčiau, bet kad tave atgaivinčiau. […] Bet saugokis, kad šitas tavo pasakymas, saugokis, kad mano giesmė nepasiektų lietuvių: į tave net ir toli esantį, o į mane jau netrukus ten būsiantį šnairuodami kreivai žiūrės.³⁴

Sarbievijus stengdavosi rasti laiko ir kūrybai – rašė epinę poemą Lechiada³⁵, sukūrė valdovo medžioklę vaizduojančius Miškų žaidimus³⁶. Tačiau didelis darbo krūvis, nemalonios ir net pavojingos dvaro intrigos, į kurias buvo įveltas, stipriai kenkė sveikatai ir galiausiai privertė 1639 m. sausį prašyti valdovą atleisti nuo einamų pareigų. Laiškų Łubieńskiui turinį temdo nuovargis ir net frustracija. Tų pačių metų birželį, lydėdamas karalių į medžioklę, Sarbievijus guodėsi, kad jį vargina nuolatiniai pamokslai, neturi tam jokio padėjėjo ir jokia diena, net sekmadienis, nepraeina šventiškai – pamokslą jei ne bažnyčioje, tai rūmuose, miegamajame ir net medžioklės metu yra priverstas skaityti³⁷. Sarbievijui buvo svetimas dvaro gyvenimas, jis ilgėjosi vienatvės ir ramybės. 1639 m. balandžio 29 d. laiške iš Vilniaus Łubieńskiui rašė:

Niekada negalvojau apie rūmų apkalbas, nei apie titulus. Tai pakankamai gerai įrodo mano pastovi vienat­vė. Myliu savo kampelį ir jame juokiuosi iš dvariškių pastangų ir dalykų tuštybės. Net jeigu nebūtų manęs taip suformavęs vienuoliškas auklėjimas, pradėtas tryliktaisiais gyvenimo metais, nuolatiniai apmąstymai ir dvasinės pratybos, bet pačiai mano prigimčiai yra svetimas bet koks triukšmas ir garsas; jai pakanka keleto draugų, tarp kurių tu užimi svarbią vietą.³⁸

1640 m. kovą valdovas prašymą patenkino. Šv. Jono Krikštytojo katedroje Varšuvoje, sakydamas atsisveikinimo pamokslą, Sarbievijus sukniubo, kaip manoma, ištiktas širdies smūgio, ir po kelių dienų, balandžio 2 d., mirė.

Tai kas iš to?

Toks galėtų būti glaustas Sarbievijaus gyvenimo eskizas. Jo vieta XVII–XVIII a. literatūriniame ir kultūriniame kontekste yra maždaug aiški, tačiau kiek nuo mūsų šiandien ta vieta nutolusi? Jėzuitų poeto kūryba įtraukta į lietuvių literatūros kanoną jau po Nepriklausomybės atkūrimo. Tarpukariu kažin ar jis buvo aktualus, nes tada „senieji laikai“ dažniausiai pasibaigdavo Vytautu ir naujai prasidėdavo Kristijonu Donelaičiu, tik probėgšmiais gilinantis į tai, kas buvo tarp jų. O sovietmečiu „Krikščionių Horacijus“ buvo neparankus ideologiškai. Vis dėlto Sarbievijaus vardas pasiekė mus jau apsuptas legendinės šlovės, kurią tarsi ir esame įpareigoti vertinti. Šis įpareigojimas greičiausiai paskatino jo kūrybą privaloma tvarka įtraukti į moksleivių ugdymo programas, taip jį kanonizuojant ir atkuriant „pelnytą“ teisingumą. Čia jis atsiduria šalia Mikalojaus Husoviano ir Jono Radvano, kurių poetinė kūryba kokybės atžvilgiu prieš Sarbievijų krenta visiškai nelygioje kovoje. Tik kas iš tos senųjų tekstų skaitymo prievolės? Kaip užmegzti ryšį su Sarbievijumi, kaip jį šiandien „pačiupinėti“, kaip perprasti, jeigu mums svetima ne tik kalba, kuria jis rašė, bet ir tematika?

Sarbievijaus „kanonizacijoje“ neabejotinai veikia ir kitas istorinio teisingumo šaltinis – programas sudarinėjusių žmonių moksliniai interesai. Iš asmeninės patirties suprantu, kokie svarbūs ir aktualūs tampa tyrimų herojai, kuriuos, kaip ima atrodyti, visuomenė per mažai išmano, per mažai gerbia, per mažai įvertina. Tačiau ar būtent ši informacija ir standartinis akademinis stilius yra geriausias Sarbievijaus pristatymo būdas:

M. Sarbievijus savo kūryboje iškyla ne vien kaip egzistencinę bei metafizinę dramą išgyvenantis Baroko žmogus, bet ir kaip Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos bei krikščioniškosios Europos pilietis. Jis tęsė ir plėtojo mitinį pasakojimą apie lietuvių kilmę iš romėnų: lietuvius eilėraščiuose pabrėžtinai vadino „senaisiais kviritais“ (Romos gyventojais), Lietuvą – „Didžiojo Palemono karalyste“, „Palemono valdomis“, Vilniaus Gedimino pilį lygino su Romos Kapitolijumi. Pasak M. Sarbievijaus, tautų valdovė „Karalienė Laisvė“ (lot. Regina Libertas) labiausiai yra pamėgusi lietuvių ir lenkų žemes, lietuvis su lenku esą „šlovingo Marso giminė“. Kartu lietuviškam ir lenkiškam patrio­tizmui jėzuitų poetas suteikė gerokai visuotinesnį europinį, krikščioniškąjį matmenį. Didįjį kunigaikštį Vytautą jis aukštino kaip Europos civilizacijos gynėją nuo „grėsmingos Azijos“. Odėse skelbė Europos krikščioniškų tautų vienybės idėją, piktinosi brolžudiškais europiečių karais, ragino Europos valdovus susijungti ir susigrąžinti turkų užimtą Graikiją bei buvusią Rytų imperiją. Taigi politiniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teatre M. Sarbievijus vaidino nuoseklaus europiečio, Dievo pasaulio likimu besirūpinančio krikščionio vaidmenį: savo gyvenimu ir kūryba liudijo, kaip išlikti garbingam ir darniam prieštaringame ir nedarniame Baroko pasaulyje.³⁹

Ką tai reiškia šiandieniam septyniolikmečiui ar aštuoniolikmečiui? Tokiais tekstais Sigitą Parulskį, Romualdą Granauską ar Aidą Marčėną lygiai taip pat gali paversti nepaskaitomais autoriais, kurie tik ir išgyvena egzistencines, metafizines dramas, bando išlikti garbingais ir darniais žmonėmis prieštaringame ir nedarniame posovietiniame pasaulyje. Sarbievijus nefunkcio­nuoja nei mūsų kultūriniame diskurse, nei atmintyje. Gerai, jeigu turėdamas puikų mokytoją, jaunuolis po poros metų dar atsimins, kad kažkada, gal XVII a., o gal prie Landsbergio, gyveno Sarbievijus, rašė eilėraščius apie Dievą ir Tėvynę, buvo patriotas (sic!). Tačiau tai, kas kadaise Sarbievijaus poeziją išgarsino už ATR ribų, šiandien tampa kultūrine uždanga, trukdančia jį suprasti – Antikos ir krikščionybės įvaizdžiai, lotynų kalbos įmantrybės, kultūrinės ir istorinės nuorodos sudaro sarbieviškųjų žaidimų pagrindą ir mes, deja, nesigaudome tose žaidimo taisyklėse. Darbščių mokslininkų tyrimų dėka galime suprasti,kaip reiktų perskaityti ir permanyti eilutėse slypinčias prasmes, tačiau kažin ar tai atsveria paprastą skaitymo malonumą. Mokslininkai ir intelektualai, kaip ir XVII a., tampa pagrindiniais Sarbievijaus skaitytojais, ir tuomet bepigu Czesławui Miłoszui, atsiimant Nobelį, laidyti nuorodas į jėzuitų poeto kūrybą. Tačiau jei susiduriame su tokio lygio poe­zija, kodėl reikalaujame iš moksleivių, nebeturinčių net Antikai skirtų pamokų, neatpažįstančių biblinių pasakojimų, ją skaityti, nagrinėti ir imti domėn? Kas iš to Krikščionių Horacijaus, jeigu jau tikrasis Horacijus nieko nebesako?

Sarbievijus yra tik viena dalis kur kas platesnio klausimo, į kurį nugula ir tas pats Husovianas, ir Radvanas, ir kitos senosios LDK raštijos asmenybės, gal net ir Donelaitis. Kodėl ir kaip šiais laikais skaityti jų kūrinius? Ar tai turėtų būti tik akademikų interesų sfera, ar ir lietuvių literatūros kanono dalis? Ar mes turime senosios literatūros tyrimų, jų pristatymo visuomenei viziją?

Jokiais būdais nesutinku su teiginiu, kad Sarbievijus nėra reikšmingas. Tai ne tik viena įdomiausių asmenybių ATR kultūros istorijoje, bet ir viena ryškiausių mūsų senosios literatūros žvaigždžių. Jo gyvenimas prisiliečia prie visko, kas reprezentuoja XVI–XVII a. sandūrą, tad galėtų būti savotišku raktu į ATR kultūrą. Čia susiduria Romos ir Varšuvos dvarų intrigos, europinė šlovė ir izoliacija, asmenybės augimas ir skausmingi gyvenimo išbandymai, tikėjimo pergalė prieš asmeninę puikybę – kuo tai ne HBO serialas? Tačiau akivaizdu, kad šiandien neturime būdo, kaip jį aktualiai pateikti, kaip kūrybingai pristatyti kontekstą, mokslininkų atradimus. Gal užtektų pažvelgti į jo žaidimus iš literatūrinės geografijos, naujojo istorizmo ar skaitmeninės humanitarikos perspektyvos arba sabaliauskaitiškai įtraukti į populiariąją kultūrą? Bet štai ir vėl puolu į tuos pačius spąstus, kaip ir kolegos – net mintyse formuoju naują mokslinę Sarbievijaus interpretaciją. Tad gal pradėti reiktų nuo kur kas paprastesnių dalykų, pavyzdžiui, fakto, kad kadaise Sarbievijus prisikirto batvinių ir grasė sukurti eiles, keikiančias lietuvišką virtuvę? Kasdienės detalės arčiau širdies, negu kadaise Baroko žmogaus išgyventos egzistencinės ir metafizinės dramos.

¹ Sarbievijaus ankstyvoji veikla skirtinguose šaltiniuose varijuoja, tad sekama Eugenijos Ulčinaitės pateikta informacija; žr. Eugenija Ulčinaitė, Lietuvos Renesanso ir Baroko literatūra, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001, p. 265–266.

² Eugenija Ulčinaitė, op. cit., p. 266–268; Živilė Nedzinskaitė, „Virtute pugnant, non numero viri: 1621 m. Chotyno mūšis Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūryboje ir LDK jėzuitų poetikos bei retorikos paskaitose“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2011, kn. 32, p. 115–134.

³ „Nuolanki padėka Jonui Karoliui Katkevičiui“, in: Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lemties žaidimai = Ludi Fortunae: Poezijos rinktinė, parengė, įvadą ir komentarus parašė Eugenija Ulčinaitė, vertė iš lotynų į lietuvių kalbą Ona Daukšienė ir kt., Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 557, vertė Rita Katinaitė.

⁴ Paulius Rabikauskas, Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai, sudarė Liudas Jovaiša, Vilnius: Aidai, 2002, p. 468.

⁵ Plačiau apie Sarbievijaus kelionę į Romą ir praleistą ten laiką lietuviškai žr. Paulius Rabikauskas, op. cit., p. 467–487.

⁶ Visa kelionė vaizdingai nupasakota poemoje Kelionė į Romą, Živilės Nedzinskaitės vertimas publikuotas: Literatūra, 1998, t. 40 (3), p. 157–166.

⁷ Matthias Casimirus Sarbievius, Ferdinandi II Herculis Germanici trophaeum, philosophicas inter disputationes Sigifridi Christophori Straus ab Haiderstorff […] decantatum in Coll[egio] Romano Societ[atis] Jesu, [Romae]: Apud Alexandrum Zanettum, 1624; Sapientiae divinae radiis coronatae Ludovisianus dithyrambus in Coll[egio] Rom[ano] decantatus inter philosophicas theses Pauli Frigerii Romani, [Romae, 1625]; detaliau žr. Sigito Narbuto sudarytą bibliografiją in: Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lemties žaidimai, p. 623–632.

⁸ Plačiau žr. Peter Rietbergen, Power and Religion in Baroque Rome: Barberini Cultural Policies, Leiden: Brill Academic Publishers, 2006.

⁹ Bronisław Gładysz, Ks. Maciej Kazimierz Sarbiewski a reforma hymnów brewiarzowych za czasów Urbana VIII, (ser. Prace Komisji Filologicznej Poznańskiego Towarzystwa Przyjaciół Nauk, t. 3), Poznań, 1927, p. 242–255.

¹⁰ Plačiausiai ir išsamiausiai Sarbievijaus romietiškasis laikotarpis rekonstruotas Józefo Warszawskio studijoje „Dramat rzymski“ Macieja Kazimierza Sarbiewskiego TJ (1622–1625): Studium literacko-biograficzne, Rzym: s.n., 1984; ypač žr. p. 232–224.

¹¹ Lyricorum libri tres, Coloniae Agrippinae: Sumptibus Bernardi Gualteri, 1625; Lyricorum libri tres, epigrammatum liber unus, Coloniae Agrippinae: Sumptibus Bernardi Gualteri, 1625 [1627?].; plačiau žr. Narbuto bibliografijos p. 625.

¹² Dirk Sacré, „Some Unnoticed and Unpublished Letters from Bal­thasar Moretus to or Concerning the Latin Poet Matthias Casimirus Sarbievius (1595–1640)“, in: Collectanea Philologica (4), Łódź: Wydawnictwo Uniwersytetu Łódzkiego, 2002, p. 186–187.

¹³ Józef Warszawski, op. cit., p. 225–232.

¹⁴ Liber extraordinarius provincialis = Ypatingoji provincijolo knyga, parengė, transliteravo ir iš lotynų kalbos vertė Irena Katilienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 481–483.

¹⁵ Paulius Rabikauskas, op. cit., p. 484.

¹⁶ Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lemties žaidimai, p. 317, vertė Eugenija Ulčinaitė.

¹⁷ Živilė Nedzinskaitė, Tepaliks kiekvienas šlovę po savęs…: Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poetikos ir poezijos recepcija XVII–XVIII amžiaus LDK jėzuitų edukacijos sistemoje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 75.

¹⁸ Józef Zdanowicz, Sarbiewski na tle kontrowersyj teologicznych swojego wieku: Dysertacja doktorska, w Wilnie: nakładem Funduszu im. Marji Skarbek-Ważyńskiej, 1932.

¹⁹ Živilė Nedzinskaitė, op. cit., p. 77.

²⁰ Ona Daukšienė, „Discors concordia XVII a. jėzuitų kūryboje: teorinės prielaidos ir raiška“, in: Literatūra, 2006, t. 48 (7), p. 55.

²¹ Piotr Urbański, „Cultural and National Identity in Jesuit Neo-Latin Poetry in Poland in the Seventeenth Century: The Case of Sarbiewski“, in: Latinitas in the Polish Crown and the Grand Duchy of Lithuania: Its Impact on the Development of Identities, edited by Giovanna Siedina, Firenze: Firenze University Press, 2015, p. 81–98.

²² Dirk Sacré, op. cit., p. 185.

²³ Mathiae Casimiri Sarbievii e Soc. Iesu Lyricorum libri IV, Epodon lib. unus alterq. Epigrammatum, Antverpiae: ex officina Plantiniana Balthasaris Moreti, 1632.

²⁴ Jerzy Starnawski, „Sarbiewski i jego Belgijscy przyjaciele“, in: Meander, 1995, t. 50, Nr. 1–2, p. 45–66.

²⁵ Plačiau apie Rubenso Sarbievijui kurtą frontispisą ir jo simbolizmą žr. Janusz Pelc, Paulina Buchwald-Pelcowa, „Jeszcze o symbolice Rubensowskich rycin do antwerpskich wydań poezji M. K. Sarbiewskiego“, in: Maciej Kazimierz Sarbiewski i jego epoka: Próba syntezy, redaktor Jakub Z. Lichański, Pułtusk: Wydział Filologii Polskiej Akademii Humanistycznej im. Aleksandra Gieysztora, 2006, p. 193–203; Gitta Bertram, Peter Paul Rubens as a Designer of Title Pages: Title Page Production and Design in the Beginning of the Seventeenth Century, Heidelberg: Arthistoricum.net, 2018.

²⁶ Mariola Jarczyk, „Listy Macieja Kazimierza Sarbiewskiego i Janu­sza Radziwiłła“; „Kopie listów jezuity Sarbiewskiego oraz najjaśniejszego Księcia Janusza Radziwiłła“, transkrypcja i tłumaczenie Aleksandra Golik-Prus, in: Terminus, 2010, Nr. 1 (22), p. 225–243.

²⁷ The odes of Casimire, translated by G. H[ils], London: printed by T. W. for Humphrey Moseley, 1646.

²⁸ Charles S. Kraszewski, „De-Clawing the Christian Horace: The Suppression of Sarbievius’ Roman Catholicism by His British Translators“, in: Religious and Sacred Poetry: An International Quarterly of Religion, Culture and Education, 2014, Nr. 1 (5), p. 61–78. Panaši situacija buvo susiklosčiusi ir sovietiniais laikais, kai išėjusioje pirmojoje Sarbievijaus poezijos rinktinėje taip pat buvo padaryta akyla „atranka“; plačiau žr. Ona Daukšienė, „Motiejus Kazimieras Sarbievijus pagal Albiną Žukauską“, in: Metlaikių atabradai: Albino Žukausko šimtmetis, sudarytojos Solveiga Daugirdaitė, Alma Lapinskienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, p. 88–108.

²⁹ „Tables of Foreign Literature“, in: The Foreign Quarterly Review, New York, 1843, t. XXX, p. 286.

³⁰ Paulius Rabikauskas, op. cit., p. 479–481.

³¹ 1635 m. sausio 25 d., in: AGAD, AR, dz. V, Nr. 6956; Mariola Jar­czyk, op. cit., p. 228.

³² Korespondencja Macieja Kazimierza Sarbiewskiego ze Stanisławem Łubieńskim, przełożył i opracował Jerzy Starnawski, Warszawa: Instytut Wydawniczy PAX, 1986, p. 80. Turbūt Sarbievijus turi omenyje Mecenatui skirtas eilutes: „Kas tėvui senstančiam nedorėlio ranka nusuko sprandą kažkada, lai ryja česnakus, už maudą piktesnius: kirtikų stiprūs viduriai!“ (Epod., III, 1–4; vertė Henrikas Zabulis). Laiške pavartotas lotynų kalbos žodis beta, tad, greičiausiai, Sarbievijus prisivalgė batvinių; plačiau žr. Rimvydas Laužikas, „Tradicija ar (ir) kūrybos laisvė: patiekalų receptų „genealogija“ Lietuvoje“, in: Tautosakos darbai, 2017, t. 53, p. 113–132. Nuoširdžiai dėkoju Rimvydui Laužikui už pagalbą aiškinantis šį gastronominį Sarbievijaus epizodą.

³³ Korespondencja Macieja Kazimierza Sarbiewskiego ze Stanisławem Łubieńskim, p. 81. Marcialio burokui skirta epigrama: „Tas prėskas burokas, amatininkų maistas, galėtų įgauti kokio skonio, / Ak, kaip dažnai virėjas turi pasinaudoti vynu ir pipiru!“ (Epigram., XIII, 13; vertimas mano, –  E. B.).

³⁴ Ibid., p. 82.

³⁵ Eugenija Ulčinaitė, „Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus Lechiada: imitacijos šaltiniai ir epinė tradicija“, in: Literatūra, 2005, t. 47 (3), p. 81–91.

³⁶ Pirmą kartą išleista jau po Sarbievijaus mirties (M. C. Sarbiewski, Poemata ex vetustis manuscriptis et variis codicillis olim ab Authore dissimulato nomine editis deprompta et in unum collecta, Vilnae: Typographia Regia Academiae et Universitatis Societatis Jesu, 1757), lietuviškai – Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Miškų žaidimai, iš lotynų kalbos vertė Albinas Žukauskas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. Paminėtina tai, kad XX a. viduryje dėl šio kūrinio autorystės ir galimo Sarbievijaus „plagiato“ kilo diskusija, kuri iki šiol atvira; plačiau žr. Eugenija Ulčinaitė, „Barokinė Sarbievijaus „Silviludijų“ intriga“, in: Metai, 1998, Nr. 2, p. 114–123.

³⁷ Korespondencja Macieja Kazimierza Sarbiewskiego ze Stanisławem Łubieńskim, p. 96.

³⁸ Ibid., p. 94. Čia cituojamas Ulčinaitės vertimas iš: Eugenija Ulčinaitė, op. cit., p. 291. ³⁹Literatūra 11 klasei: Chrestomatija, d. I: Renesansas, Barokas, Apšvieta, sudarytoja Aušra Martišiūtė-Linartienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 253.

³⁹ Literatūra 11 klasei: Chrestomatija, d. I: Renesansas, Barokas, Apšvieta, sudarytoja Aušra Martišiūtė-Linartienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 253.