Šių metų liepos 7–10 d. Druskininkuose vyko tradicinė akademinių studijų savaitė Baltos lankos – trisdešimt pirmą kartą suorganizuotas akademinis renginys, apjungiantis humanitarinių (ir ne tik) krypčių tyrėjus, įvairių pakopų studentus, jų draugus ir pritraukiantis net pačių druskininkiečių. Literatūrologas Saulius Žukas, pirmuoju savo pranešimu atkeldamas vartus į šiųmetes lankas, prasitarė, kad „galima nervuot, galima nenervuot, bet jei nervuot – tai čia“. Vienas iš ilgamečių renginio organizatorių, kaip suprantu, turėjo omenyje lankų sukuriamą laiką ir vietą provokacijai, galinčiai išsivystyti į diskusiją. Kitaip tariant, atsiranda galimybė ne vien pristatyti tyrimų rezultatus, bet leisti ir klausytojams reaguoti į siūlomas idėjas, paklausti, pasitikslinti, pasiginčyti. Kažkada galvojau, kad kiekviena akademinė konferencija yra skirta idėjų cirkuliacijai ir dialogo mezgimui, tačiau mano patirtis rodo, kad tai dažniau išimtis nei taisyklė. Įprastas akademinės konferencijos pranešimas, ribojamas dvidešimčia minučių, sutelktas į rezultatų paskelbimą ir vienos minties išgryninimą. Pranešėjas dažniau rūpinasi savo paties tekstu nei kolegų idėjomis. Lankose masteliai kiti – valandos ir pusvalandžio proporcijos užduoda visai kitą toną, leisdamos pranešėjui įvesdinti klausytoją į kontekstą, problematiką, o ir pastarajam sureaguoti, išsakyti kilusias mintis ar prieštaravimus. Kitaip tariant, sudaromos sąlygos ir nervinti, ir nervintis.
Tiesa, kaip būna ir kituose akademiniuose renginiuose, vieni pranešimai sukėlė daugiau diskusijų, kiti – mažiau. Daug ginčytasi dėl, pavyzdžiui, literatūrologės Aistės Kučinskienės iškeltos problemos dėl modernizmo ir avangardo terminų lituanistiniame kontekste, ar Gintautės Žemaitytės pristatytos Sapiegų rūmų Antakalnyje restauravimo ir aktualizavimo vizijos. Akivaizdžiai buvo paliestos jautrios temos, nes dėl interjero sprendimų būsimame Sapiegų kultūros pažinimo centre klausytojai pažėrė aštrios kritikos. Ar Žemaitytė savo pranešimu publiką „panervinti“ norėjo, abejočiau, tačiau kilusi reakcija rodo, kad tema reikalinga ir aktuali – kaip ir pats objektas. Reikalingas bei aktualus buvo ir literatūrologės Viktorijos Šeinos pranešimas apie Ievos Simonaitytės romanui Aukštujų Šimonių likimas suteiktą pirmosios Valstybinės premijos istoriją. NŽ-A skaitytojams istorija pažįstama (žr. Šeinos tekstą NŽ-A, 2021, Nr. 8), tačiau tokio pobūdžio tyrimai kartais (re)aktualizuojami ir valstybinių institucijų. Kaip priminė Šeina, Seimo sprendimu Lietuvoje Simonaitytės metai minėti ne tik šiemet, 2022 m., bet ir prieš penkerius metus – 2017 m., iš esmės nutarimuose paliekant tą patį tekstą. Ak, žanro klasika – vaizduotės stoka ir vis „iš viršaus“ nuleidžiami didžiai prasmingi metų minėjimai.
Susirinkusiuosius kaip ir kasmet provokavo filosofai – Algis Mickūnas, Gintautas Mažeikis, Arūnas Sverdiolas. Kai kuriuos pranešėjus filosofai net ir gerokai panervavo, ypač tuos, kurie, filosofiškomis akimis žiūrint, pernelyg giliai įbridę į lituanistinę brydę ir nelinkę visko abstrahuoti į bendresnio pobūdžio kultūrologines išvadas. Kaip supratau iš reakcijų, publikai, kaip ir man, įspūdį paliko ir filosofo Mintauto Gutausko kalba apie akvariumų kultūrą ir jos entuziastus. Po pranešimo supratau, kad net nenumaniau, kiek apie tai nežinojau, o štai dabar akvariumininko kitaip ir neįsivaizduoju, tik kaip demiurgą iš Williamo Blake’o paveikslo. Jei nemeluoja iš kartos į kartą perduodamas folkloras ir mano atmintis, lankos prasidėjo kaip semiotinė konferencija – bet šiais metais semiotiškas buvo tik literatūrologės Nijolės Keršytės pranešimas apie mirties nagrinėjimą literatūroje.
Kaip skaitytojas suprato iš mano paminėtų temų, programa, bent iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti eklektiška ir sporadiška – visokio plauko pranešimai nuo LDK iki Vilniaus krašto problematikos tarpukario Lietuvoje; nuo Chodkevičiaus atvaizdų iki akvariumo; nuo tarpukario literatūrinių premijų iki šiandieninių paveldo aktualizavimo problemų. Prasmingas klausimas, ar tokia ingredientų įvairovė reikalo nepagadina, ar neišeina pernelyg egzotiškas rezultatas. Vienai temai ar problemai skirtas renginys pranešėjus ir klausytojus tarsi leistų labiau apjungti, pranešimus aktualizuoti ir, ką ypač mėgstame – ką nors iškilmingai paminėti. Spėju, kad ir finansavimą renginiui būtų lengviau gauti, jei, pasirinkę temą iš Seimo pasufleruoto sąrašiuko, studijų savaitę organizatoriai paskirtų konkrečiai asmenybei ar įvykiui. Vis dėlto, mano galva, atsispyrimas apsiribojimui tinkleliu ir tam tikro margumo išlaikymas yra neabejotina renginio stiprybė. Jis leidžia pranešėjams atvykti su tuo, ką jie tikrai tyrinėja, į ką yra įsigilinę ir kas jiems bent jau šiuo metu tikrai rūpi. Žinoma, konceptualumas turi savų pliusų, tačiau ir laisvė temoms sukuria savitą balansą, atsirandančias netikėtas ir įdomias sąsajas. Pavyzdžiui, visiškai natūraliai net keliuose pranešimuose atsikartojo vaizduotės, žvilgsnio ir regėjimo problematika, leidžiant ją svarstyti iš visiškai skirtingų, gal kiek netikėtų perspektyvų.
Lankų margumas parodo de facto veikiantį humanitarų tarpdiscipliniškumą Lietuvoje – nepaisant to, ką zirzia mokslo biurokratai. Jau seniai nebėra taip, kad kiekvienas dirbtų tik sau – kultūrinės, filosofinės teorijos ateina į pagalbą tiek lituanistams, tiek menotyrininkams. Domėjimasis vienas kito tyrimais yra reikalinga, tačiau, kaip žinia, sunkiai įgyvendinama praktika, ypač dėl nedėkingų laiko sąnaudų. Lankos tampa erdve išgirsti tyrėjus, kurių temos domina, bet lieka visiems gerai pažįstamoje kai-bus-laiko vizijoje. Žinoma, klausimai ir diskusijos atsargesnės, kai susiduriama su labiau nuo savojo tyrimų lauko nutolusiomis temomis, kad ir tarp senosios ir šiuolaikinės literatūros bei kultūros tyrimų. Tačiau mano patirtis lankose (ne tik šiųmetinė, bet ir pernykštė) byloja, kad praraja nėra tokia didelė, kaip kartais atrodo. Priešingai, senosios kultūros ir tekstų tyrimai pateikia analogijų, pavyzdžių, perspektyvų, leidžiančių ne tik suprasti praeities epizodus, bet ir naujai pamatyti šiuolaikinius reiškinius, kultūrinį ir istorinį tęstinumą. Lankose skaityti Onos Dilytės-Čiurinskienės pranešimai liudija barokinių tekstų intermedialią ir intertekstualią gelmę, Tojanos Račiūnaitės pristatyti Karolio Chodkevičiaus atvaizdai – (savi-)reprezentacines vaizdines formas ir reikšmę to meto visuomenei. Šios temos reikalauja specifinio ir plataus praeities prasminio konteksto išmanymo, tačiau tinkamai pristatytos plečia kultūros, istorijos, teksto ar vizualumo sampratas. Ir reiktų pabrėžti, kad įtaka abipusė. Besiklausant minėto Keršytės pranešimo apie rašymą mirties perspektyvoje ir laiko kategorijos reikšmę, kilo minčių, kaip, keliant panašius klausimus, galima pažvelgti kad ir į barokinius ars moriendi (tinkamo pasiruošimo mirčiai) tekstus, jų autorius ir skaitytojus.
Paskutinis, bet gal net ir svarbiausias lankų veiksnys, palikęs šiltą įspūdį, yra bendruomenės telkimas ir išlaikymas. Tiek šiais, tiek anais metais konferencinė salė, kurioje skaityti pranešimai, buvo beveik visad pilna. Vietas užpildė ir senbuviai, ištikimai lankantys suvažiavimus, ir įvairių pakopų bei specialybių studentai. Šiais metais įvyko ir tradicinė kelionė į Liškiavą. Pasibičiuliauti norintieji buvo garlaiviu nuplukdyti iki Liškiavos piliakalnio. Smagu buvo girdėti, kokie keliai klausytojus atvedė į lankas – vieni paraginti dėstytojų, kiti pasikliovę draugų, pažįstamų atsiliepimais. Džiugu, kad netrūksta ir grįžtančiųjų – bakalaurų ar magistrų, kuriems lankos išlieka tiltu į bendrystę su dėstytojais, kolegomis, akademija. Pranešėjai – įdomu ir smagu, tačiau būtent ta susirenkanti, į Druskininkus suvažiuojanti marga auditorija, jos smalsumas, geranoriškas sutikimas „pasinervinti“ ir sudaryti bendruomenę, yra renginio spiritus movens. Gal dėl to ir buvo kiek nejauku, kai, aptariant renginio rezultatus, regėjosi mažokai pasisakančiųjų, ypač iš studentų.
Lietuvos humanitarams akademinių vasaros renginių pasiūla – itin plati – nuo Santaros-Šviesos suvažiavimo iki Thomo Manno festivalio, nuo Literatūros salų iki Šiaurės vasaros ir t. t., jau nekalbant apie tai, kad visuomet galima susidomėti ir analogiškais renginiais užsienyje. Vis dėlto panašu, kad Baltos lankos yra atradusios ir įtvirtinusios savo vietą, galinčią pasiūlyti duonos ir žaidimų vis dar alkstančiai humanitarų bendruomenei. Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad tose lankose vien pieno upės ir medaus krantai – vieni pranešimai stipresni, kiti silpnesni, o organizatoriai susiduria su finansavimo ir komunikacijos iššūkiais. Tačiau pats formatas, koncepcija, misija, kurios renginys, mano galva, imasi, puoselėja ir perduoda akademinės kultūros vertybes, kurių be galo reikia šiandieninei universitetinei (ir ne tik) bendruomenei. Reikia tikėtis ir linkėti, kad kadaise gimusi intencija, kaip tai įvardijo Sverdiolas, organizatorius kirkins ir toliau, neleisdama sustoti procesams ir telkdama į pagalbą naujas jėgas.
Galiausiai, skaitytoją raginčiau nepriimti mano nuomonės už gryną pinigą, ja suabejoti ar net pasipiktinti, ir kitais metais apsilankyti pačiam. Užsukti jei ne visoms, tai bent vienai ar kelioms dienoms, pasiklausyti pranešimų, įsitraukti į diskusiją ir, jei leis aplinkybės, nusigauti iki Liškiavos Raganos mūro. Pasiganyti daugiamatėje baltų lankų erdvėje ir dėl kokios nors idėjos didžiai susijaudinti, o dėl kokios problemos – sveikai pasinervinti.
