Dailininkė Greta Ambrazaitė
Jeigu paklaustumėte, ką šiais – Baroko literatūros – metais galėtumėte įdomaus perskaityti, nebūtų sunku parekomenduoti bent keletą solidžių LDK autorių leidimų. Jei patikslintumėte, kad domina užsienio rašytojas lietuvių kalba, reiktų pagalvoti, nes čia jėgos netolygios – vienų turime daugiau (kaip antai ispanų, prancūzų ar anglų), o kitų mažiau (savo valandos dar laukia Joostas van den Vondelis, Miklós Zrínyi ar kiti). Tačiau smagu, kad pagaliau tarp barokinių tekstų vertimų galime minėti ir absoliučią vokiečių klasiką – Grimmelshauseno Simplicisimo nuotykius (Der Abenteuerliche Simplicissimus Teutsch, 1668). Kaip ne kartą pastebėta, tai tarsi jungtis tarp viduramžinės ir klasicistinės vokiečių literatūros aukštumų, arba, kitaip tariant, Grimmelshausenas tituluojamas žymiausiu ir skaitomiausiu XVII a. vokiečių prozininku.
Johannas (Hansas) Jakobas Christoffelis von Grimmelshausenas (1621/1622–1676) gimė jau siaučiant Trisdešimtmečiui karui, prisijungė prie imperatoriaus armijos kaip muškietininkas (nepavyko rasti, kad būtų buvęs arklininku, kaip teigia anotacija ant viršelio), ėjo ir pulkininko sekretoriaus pareigas, tačiau po Vestfalijos taikos (1648) paliko karinę tarnybą, vedė ir perėjo į Romos katalikybę. Kurį laiką tarnavo kilmingai šeimai šalia dab. Oberkircho, kur atidarė užeigą, o trūkstant pajamų, apsiėmė ir Rencheno miesto (visai prie Prancūzijos sienos) šulco pareigas, kurias ėjo iki mirties. Šiandien kiekvienas iš tų miestelių išdidžiai sieja savo istoriją su autoriaus pavarde, tačiau Grimmelshausenas buvo identifikuotas tik XIX a. Daugumą savo darbų (ir visas simplicianos dalis – Simplicissimus Teutsch, Continuatio, Courasche, Springinsfeld ir Vogelnest I–II) jis pasirašė pseudonimais, todėl ir šioje knygoje aptinkame pramanytus pasakotoją Melchiorą Sternfelsą von Fuchshaimą bei leidėją Germaną Schleifheimą von Sulsfortą.
Pasakojimas sukasi apie kvailelio vokiečio nuotykius Trisdešimtmečio karo fone. Laukinukas, kurio „nežinojimas buvo toks tobulas ir nepriekaištingas“, kad net nesuprato, jog nieko nežino (p. 12), mokosi prisitaikyti ir išgyventi karui atvėrus platųjį pasaulį. Sutiktas atsiskyrėlis, kuris vėliau paaiškėja besąs tikrasis jo tėvas, vaiką išprusina skaityti, rašyti ir įdiegia krikščionybės pagrindus, suformuojančius jo moralinį stuburą. Siekdamas išgyventi, herojus išmoksta daryti tai, ką ir kiti – apgaudinėti, vogti, žudyti, ištvirkauti, o geriausiai – vaidinti kvailį. Tačiau patyręs galybę nuotykių ir išbandęs įvairiausius vaidmenis, du kartus vedęs, palikęs būrį pavainikių, pasiekęs tolimus tikrus ir fantastinius kraštus, galiausiai Simplicijus ramybę randa negyvenamoje saloje, džiaugdamasis tuo, ką turi, ir kasdien vis labiau panašėdamas į atsiskyrėlį šv. Anuprą.
Gyvas pasakojimas tirštai pripildytas realijų, todėl tekstą įdomu skaityti ne tik kaip pikareskinio ir auklėjamojo (vok. Bildungsroman) romanų pavyzdį, bet ir kaip autentiškus to meto užrašus. Gali nemažai sužinoti apie papročius, madas, žaidimus, vynų ir patiekalų rūšis, gydymo praktikas, santykį su religija, politika ar spausdintu žodžiu. Ypač Simplicijaus nuotykiai vertinami už Trisdešimtmečio karo vaizdinius. Viską niokojančių būrių plėšimai, deginimai, žaginimai ir kiti kankinimai aprašomi su tokia įtaigia ironija (p. 18–19, 35–39, 120–122 ir t. t.), kad nesunku pritarti teigiantiems, esą Grimmelshausenas savo tekstuose perteikė to meto vokiečių trauminę karo patirtį.
Tad vertėjo Teodoro Četrausko dėka lietuvių skaitytojams tapo prieinamas įdomus ir vertingas kūrinys. Kartu negalima nepasidžiaugti ir dėl viršelio, kurį puošia mitinė būtybė juodame fone – nei tai koks daugiaformis monstras su žuvies uodega ir Pano galva, nei koks velniškas satyras. Rankoje jis laiko atverstą knygą, kurioje įspausti pagrindines veikalo temas atspindintys simboliai, o aplink besimėtančios kaukės primena to amžiaus motto – pasaulis tai scena, kurioje kiekvienas atlieka jam skirtą vaidmenį. Dailininkės Gretos Ambrazaitės sprendimas tikslus, nes ji pasinaudojo pirmojo Simplicissimus leidimo (1669) frontispiso vario raižiniu. Ši figūra gerai atpažįstama ir yra tapusi ne tik simplicianos, bet ir visos Grimmelshauseno kūrybos simboliu. Originali frontispiso embleminė struktūra
(inscriptio–pictura–subscriptio) leidime lietuvių kalba neišlaikyta tik iš dalies, nes epigrama išversta ir pateikta ne tik ant galinio viršelio, bet ir knygos viduje (p. 6). Įprastai tokiose XVII a. knygose galėtume tikėtis iškilmingos dedikacijos ar laiškelio skaitytojui, tačiau pirmajame leidime apsiribota tik trumpais teksteliais, tad jie atlieka svarbią – įvadinę – funkciją.
Nedrįstu visapusiškai vertinti vertimo kokybės ir subtilybių, nors pasirodė, kad ieškota įdomesnių, nuotaikingesnių žodžių originalui perteikti. Tekste pasirodo koserė, duokas, šunkara, kirbinė, dūlis, šikūzas, kančius, bužė, valkatūzė, sukata arba užplumpinti, išurbinti, cybrinti, kokošinti, mėklinti ir t. t.
Vis dėlto klausimų sukėlė santykis su originalu. Visų pirma, šaltinis, iš kurio versta, nurodytas miglotai – be autoriaus ir pavadinimo paminėtas „Projekt Gutenberg“, greičiausiai turint omenyje vokišką nemokamos internetinės bibliotekos „Project Gutenberg“ versiją. Paieška atskleidė, kad joje prieinamas Grimmelshauseno 1975 m. „pilnas“ leidimas. Pirmą kartą išspausdinti Simplicijaus nuotykiai buvo sudaryti iš penkių knygų, bet netrukus pasirodžiusį antrąjį leidimą papildė šeštoji, vadinama Continuatio (Tęsiniu), pardavinėta ir atskirai. Nors būta aistringų ginčų, ar papildoma knyga yra integrali viso teksto dalis, įprasta į modernius leidimus įtraukti jas abi. Tačiau jei tikrai šia versija buvo remiamasi, tada neaišku, kodėl vertime neišliko Tęsinio pradžioje einantis kupletas „O wunderbares Tun!“ Taip pat į akis krenta tai, kad tekste dauguma posakių ir terminų kitomis kalbomis – lotyniškai (p. 137, 151, 299, 336 ir kt.), prancūziškai (p. 265, 412), hebrajiškai (p. 477) – palikti be vertimų. Ar numanoma, kad skaitytojas turėtų iš konteksto suprasti, ką reiškia lerna malorum (p. 401) ar malum neapolitanum (p. 266)? Cituojamų lotyniškų knygų pavadinimai vienur verčiami iškart (p. 452, 483), kitur palikti originalo kalba (p. 103, 374). Taip pat ir su citatomis – pavyzdžiui, originale lotyniškai cituojamas Seneka pateikiamas lietuviškai (ir, deja, netiksliai), o čia pat italų humanisto Fausto Andrelini dvieilis tekste cituojamas lotyniškai, vertimą pateikiant išnašoje (p. 44).
Tačiau labiausiai nustebino tai, kad knyga apskritai palikta be jokių paaiškinimų, komentarų ar įvadinio straipsnelio. Na, viršelio pirmame vidiniame aplanke yra trumpa reklaminė anotacija apie knygą, o galiniame – apie autorių. Bet drįsiu sakyti, kad nedaug ką jos pasako apie beveik 500 puslapių teksto.
Šiaip jau klausimas, ar palydinčiųjų tekstų reikia, nėra savaime suprantamas, nes kiekvienas laike nutolęs veikalas įvado turėti neprivalo. Vis dėlto yra susiformavusi tradicija, kad klasikinius tekstus skaitytojui padeda įvertinti autoritetingas dabarties balsas. Neseniai lietuvių kalba pasirodęs tarpukario kriminalinis romanas Vilnietiškas detektyvas (Lapas, 2024) turi visą pluoštą lydinčiųjų tekstų – istoriko pratarmę, anksčiau išleistus priedus ir dar komentarą (jau neminint istorinių fotografijų!). Senosios Lietuvos literatūros tyrėjai, rengdami tekstus plačiajai visuomenei, laužo galvas, kiek ir kokios informacijos skaitytojui atrinkti, kad tik būtų aiškiau, o detalės ir nesibaigiantys kontekstai nevargintų. Šiuo atveju, neįskaitant tų kelių (tiksliau – trijų) autoriaus komentarinių figos lapelių, Simplicijus paliktas plikas kaip tilvikas. Tad kyla klausimas, kokiam skaitytojui leidimas skirtas. Turint omenyje, kad pasirodė nereikalingi nei kontekstai, nei terminų ir posakių vertimai, spėju, kad iš XVII a. arba giliai įtikėjusiam autoriaus mirtimi.
Kalbant rimčiau, suabejočiau, ar daugumai potencialių romano skaitytojų yra gerai žinomas Trisdešimtmečio karo kontekstas ar vokiečių baroko literatūros bruožai. Jei ne, greičiausiai kils klausimų ir dėl to, kas yra fernambukas, freireiteris, faktotumas, silfas, hundsfogtas, junkeris, melikas, landsknechtas, akmenrūtė ir t. t. Romane gausu ištisų pasažų, kuriuose argumentuojant kokią mintį skaitytojas užpilamas nuorodomis į antikinius tekstus, mitologinius ir biblinius siužetus. Minėta galimybė iš romano pasisemti žinių apie to meto pasaulėžiūrą ir kultūrą atsiveria iššifruojant už termino glūdinčias reikšmes. Juk įdomu, kas tas Teofrasto eliksyras, Tritemijaus stenografas, arba kodėl šypsnį kelia Simplicijaus reakcija į grasinimą būti išsiųstam į Amsterdamo pataisos namus. Spėju, kad leidėjai galvojo apie lydinčiųjų tekstų ar komentarų galimybę, bet galbūt atsisakė matydami, kaip išaugs knygos apimtis. Vienaip ar kitaip, tekstas vis tiek ilgas, tik pasirinktu atveju mažiau reprezentatyvus.
Ir vis tik jei klaustumėte tų baroko literatūros rekomendacijų, raginčiau Grimmelshauseną išbandyti. Romanas labai patrauklus – jis žadina vaizduotę, įtraukia, yra gaivališkas, dėl klasikinių formų atpažįstamas ir suprantamas. Galų gale, jokių paaiškinimų ar komentarų nereikia suvokti tam, ką sakė Simplicijus – nėra pasaulyje žmogaus, kurio viduje neslypėtų kvailys. Tik vieni savo kvailumą slepia geriau, kiti – prasčiau. Tie, kurie savyje kvailį nuslopina, būna baisūs surūgėliai, o tie, kurie leidžia jam „iškišti ausis ir įkvėpti oro, kad neuždustų“, yra geriausi ir supratingiausi.
