imperija. Apie 1890 m.
1882 m. gruodžio pabaigoje gydytojas Jonas Basanavičius atvyko į Prahą. Tai buvo miestas, netrukus virtęs lemtingu emanacijos šaltiniu. Jis raiškiai išspinduliavo dvi būties formas: lietuvišką žodį, išbrinkusį Auszros puslapiuose, ir skausmingą meilę, užvaldžiusią Basanavičiaus širdį. Prahoje ne tik užtekėjo lietuviška Auszra. Šiame mieste į daktaro širdį įspindo dar vienas spindulys.
„Aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime – karštą meilę.“1 Šis jausmas neturi jokių racionaliai suvokiamų parametrų. Dažniausiai tokiais atvejais bet kokius išankstinius šaltus apskaičiavimus ir valingus pasirinkimus užgožia pirmapradžio impulso šviesa. Atrodytų, kad aušrininkas ir lietuvybės puoselėtojas tiesiog privalėtų savo sakralinę jungtį su tautos dvasia realizuoti fiziniu šeimos ryšiu, sukuriant lietuviškos santuokos pavyzdį. Tačiau tautos patriarcho atveju viskas buvo kitaip.
1883 m. balandžio 6 d. Basanavičius pasižymėjo: „kvatiera Weinberge“2. Tą dieną jis persikėlė į kitą miesto dalį – „Kralevske Vinohrady“ Palackeho trida 15 Balbinova N. 22 (529) pas Marę Mikuškovic“3. Nors Kralovskė Vinohradai ir ribojosi su Praha, tačiau tai nebuvo Prahos priemiestis. XIX a. pabaigoje Kralovskė Vinohradai buvo trečias pagal dydį Čekijos miestas, pastarojo statusą įgijęs 1879 m. 1880 m. pabaigoje mieste gyveno 15 000 gyventojų. Dėl gausių parkų ir sodų, gryno oro ir geros sanitarinės būklės Kralovskė Vinohradai buvo laikomi vienu sveikiausiu Austrijos imperijos miestu4. Štai į šią jaukų kurortą primenančią vietovę 1883 m. pavasarį ir atsikėlė lietuvis gydytojas Jonas Basanavičius.
Basanavičius smulkiai ir jautriai aprašė savo didžiosios meilės prologą. Bendrai tariant, daktaro atsiminimų puslapiai, apimantys jo meilės istoriją, yra bene pati gražiausia ir intymiausia autobiografijos dalis. Jeigu politiniai ar kultūriniai įvykiai, kuriuos patyrė Basanavičius, dažniausiai nusakomi labai neutraliai, vengiant subjektyvių vertinimų, platesnių apmąstymų, tai pažinties su mylimąja pradžia daktaro nuspalvinta labai įtaigiai. Kita vertus, savo meilės istoriją Basanavičius atskleidžia per mylimosios dienyną, įtrauktą į autobiografiją ir tapusį integralia pasakojimo dalimi, taip išvengdamas autentiško jausminio „apsinuoginimo“, kuris būsimo skaitytojo akyse galbūt sumenkintų profesinį daktaro majestotą. Mylimosios dienoraščio puslapiai kompensuoja emocinį pasakojimo trūkumą5.
Jausminga istorija prasidėjo nuo kanarėlės. Apsigyvenęs naujoje vietoje, Basanavičius kitoje gatvės pusėje stovinčio namo trečio aukšto lange pamatė su kanarėle žaidžiančią dailią merginą: „prijaukintas paukštukas tai jai ant galvos, peties, ant rankos pirštų šokinėjo ir tupėjo“6. Šioje meilės istorijos uvertiūroje imponuoja daktaro atvirumas: „sykį atkreipęs į ją atidą, aš interesuotis pradėjau jąją arčiau pažinti“7. Aprašydamas merginos išvaizdą, daktaras savo dvasinius išgyvenimus perpynė su asmeniniais antropologiškais pastebėjimais: „Buvo tai labai daili mergina: vidutinio ūgio, gražios vopios figūros su puikumi biustu, tamsios spalvos labai ilgais plaukais, žalsvomis akimis ir išblyškusiu labai liūdnu veidu, kursai ją darė be galo interesinga. Ją galima buvo tuomet priskirti prie gražiausių, interesingiausių Pragos merginų“8. Ši lietuvio Basanavičiaus širdį palenkusi gražuolė buvo čekų vokietaitė Gabriela Eleonora Mohl. Po vieno jų susitikimo, kuomet daktaras grįžtančią iš kapinių merginą palydėjo iki namų, jis užsirašė: „ir aš labai ją pamilau“9.
Šiame jų pažinties prologe į akis krenta kažkokia lemtinga spalvų semantika. Geltona kanarėlė lange ir juodais gedulo drabužiais vilkinti nepažįstamoji gražuolė. Dažnai užeidama į Olšanų kapines aplankyti savo neseniai mirusios motinos kapo, ji galbūt ir pati to nenorėdama skatino abipusius romantiškus jausmus. Basanavičius, išugdytas estetinės romantizmo dvasios, pasiaukojimą suprato kaip mirties paženklintą aistrą. Galbūt kapinių motyvas, taip netikėtai persmelkęs jų pažinties pradžią, daktarą emociškai „surišo“ su romantikų pasaulėjautoje išpuoselėtu skaisčios mirties išgyvenimu. Kapinės kaip vartai į anapusybę taps tamsiausiu Jono Basanavičiaus ir Gabrielos Eleonoros Mohl meilės istorijos simboliu. Po kelerių metų geltona kanarėlė virs juodo marmuro akmeniu.
Gabriela Eleonora Mohl buvo jauniausioji Ferdinando ir Marijos Mohlių dukra. Ji buvo gimusi 1861 m. gruodžio 7 d. Prahoje, katalikiškų tradicijų šeimoje. Tėvas Ferdinandas Antonas Mohlis, gimęs Revničovo miestelyje, užsiėmė prekyba, o senelis Josefas Mohlis buvo užeigos savininkas10.
Gabrielos motina Marija Lobay buvo kilusi iš Horžovicų. Gabrielos senelis iš motinos pusės buvo malūnininkas Tomas Lobay, o močiutė – Magdalena Bradač11.
Kai Basanavičius susipažino su Gabriela Eleonora, ji vis dar tebegyveno sunkiai slegiančios netekties nuotaika. 1883 m. balandžio 2 d. nuo plaučių džiovos mirė jos motina12. Dukterį su motina siejo labai stiprus dvasinis ryšys, suteikęs juodviejų pomirtiniam bendravimui beveik mistinį atspalvį13. O po keturių dienų gedinčios dukters kaimynystėje apsigyveno daktaras Basanavičius, kuris nekantriai ėmė laukti pasirodant naujojo lietuviško laikraščio. Taip persipynė du visiškai skirtingi siužetai: mirtis ir gimimas. Mylimos motinos netektis ir išsvajotos Auszros atsiradimas.
Gabriela Eleonora, netekusi tėvo, kai buvo vos devynių mėnesių, dar turėjo penkias vyresnes seseris: Anną, Fanny, Mariją, Camillą ir Karlą14. Jos dienoraštyje užrašyta: „esu gerokai jaunesnė už penkias savo seseris“15.
„Gabrielė – arba kaip ją visi vadino Ellė – šeimynoje buvo jauniausia ir mylimiausia motinos duktė.“16 Turbūt šilčiausi santykiai ją siejo su seserimi Marija, kuriai pirmajai laiške prisipažino mylinti Basanavičių ir su kuria ji vėliau aptardavo visus savo gyvenimo rūpesčius17. 1883 m. Gabriela Eleonora buvo 22 metų. Ji buvo apsiskaičiusi ir išsilavinusi mergina, nors nėra aišku, ar ji lankė kokią nors mokyklą. Tikėtiniausia, kad ji mokėsi privačiai. Apskritai Gabriela buvo literatūrinio polėkio asmenybė su polinkiu į svetimas kalbas. Jos dienoraštyje galime perskaityti tokius žodžius: „mano vienintelė aistra buvo skaityti knygas“18. 1880 m. spalio 15 d. Gabriela išlaikė kvalifikacinį prancūzų kalbos mokytojos egzaminą ir įgijo teisę mokyti prancūzų kalbos valstybinėse ir privačiose mokymo institucijose19. Kai patyrė karštos meilės svetimšaliui daktarui svaigulį, tuo metu pas profesorių Burgsdorfą mokėsi anglų kalbos, „kuria labai gerai kalbėjo“20. Profesorius Burgsdorfas buvo „garbingas, pagyvenęs ponas, didelis pasaulio ir žmonių žinovas“, parodęs „gražiosios anglų literatūros lobius“21. Gabrielos dienoraštyje gerai atsiskleidžia jos literatūriniai gebėjimai. Jos „įdėmus dienynas“, kupinas vidinės introspekcijos, atspindi jautrios merginos gilius išgyvenimus. Anot Vaido Šeferio, „iš turimų užrašų ryškėja empatiškos, jausmingos, svajingos, bet išoriškai uždarokos jaunos moters paveikslas“22. Šį paveikslą dengė natūralaus išorinio grožio skraistė. Įdomu skaityti, kaip Gabriela, pati droviai vertindama savo išvaizdą, pateikia vyrų jai skirtus pagiriamuosius žodžius. Jau minėtam profesoriui Burgsdorfui ji atrodė daili, turinti karališką stotą. Anot jo, Gabrielą turįs kiekvienas įsimylėti, nes ji esanti mįslinga23. Vyrus ypač žavėjusios merginos akys. Apie tai dienoraštyje byloja jos užrašytas pono Lanie pastebėjimas: „kad mano akys kaip Nyčės [Nyzenaugen], į kurias vien pažvelgęs netenki galvos“24. Šioje vietoje dėmesį gal netgi labiau patraukia ne tiek pats grožio objektas, kiek jo prilyginimas Nietzschei: akys kaip aliuzija į garsiąją bedugnės metaforą. Vokiečių filosofas iki 1883 m. užgimusios daktaro Basanavičiaus ir Gabrielos Eleonoros Mohl meilės jau buvo išleidęs veikalus Tragedijos gimimas, arba Helenizmas ir pesimizmas, Žmogiška, pernelyg žmogiška ir Linksmasis mokslas. Kaip matome, Nietzsche’s asmenybė, turėjusi didžiulę įtaką tuometinės Europos intelektualinių madų formavimuisi, tapo ne tik privalomai skaitytinu autoriumi išsilavinusiam humanitarui, bet ir tam tikra prasme subtilaus grožio kriterijumi, taikomu Prahos inteligentų tarpasmeninių santykių plotmėje.
Gabriela pamilo daktarą sodria ir pasiaukojančia meile, persmelkusia visą jos esybę. Meilė jos droviai prigimčiai įkvėpė pasitikėjimo ir tiesumo. Pirmajame savo laiške, kuriuo daktarui Basanavičiui, „Gerbiamui draugui“, paskyrė rendez vous, koketiškai rašė: „Rytoj […] aš praeisiu po Jūsų langais viena, ir jeigu norite, galime išeiti iš tiesų ilgo, malonaus pasivaikščiojimo. Argi aš ne šauni ir ne paklusni?“25 Netgi dienoraštį ji pradėjo rašyti apimta šio sielos skambėjimą sukeliančio jausmo. Ji tai nusako pirmosiomis savo išpažinimo eilutėmis: „Jau seniai ketinau rašyti dienoraštį, bet šio sumanymo vis neįvykdydavau. Mano gyvenimas buvo pernelyg paprastas ir monotoniškas, kad būtų vertėję vargti užrašinėjant kasdienius įvykius. Nes koks gi paprastai būna jaunos merginos dienoraščio turinys? Meilė – štai vienintelė dienoraščio verta tema, o jos iki šiol man ir trūko“26. Dabar meilė tapo jos gyvenimo absoliutu.
Gabrielos intymus dienoraštis puikiai perteikia užgimusių jausmų plazdėjimą. Romantiškai merginos prigimčiai žymiai artimesnė buvo ne ryški saulės šviesa, bet paslaptingas mėnulio švytėjimas. „Mane gali tiesiog apžavėti gražiai paspalvintas debesėlis, paprasta gėlelė, bet visų pirma – mano brangusis, mielasis mėnulis“27. Ši personifikacija tarsi nusako mylinčios širdies idealą. Būtent toks jai pasirodė Jonas Basanavičius: „jis – rimtas, mąslus, taurus vyras, visų vyrų geriausias, šalia kurio mano būsimasis svainis ir visi kiti vyrai išnyksta kaip ūkanos saulėje“28. Manytumėm, kad mėnulio metafora tiksliausiai apibrėžtų Basanavičiaus vietą Gabrielos sieloje atsivėrusiame meilės skliaute. Santūrus ir mąslus, orus ir giliamintiškas, kiek paslaptingas, iš tolimos šalies atvykęs daktaras skleidė tokią traukos jėgą, kad Gabrielos gyvenimas tapo iš esmės priklausomas nuo šio taip netikėtai suspindusio mėnulio „fazių“. Dienoraštis liudijo: „mano širdyje – Jis, mano Kilnusis, numylėtasis, įkūnytasis idealas“29. Mėnulis tapo Gabrielos ir Jono meilės poetine vizija. Šioje vizijoje mėnesiena buvo ne mirusiųjų namus nušviečianti blyški šviesa, bet jų trapios meilės emanacija. Gabriela dienoraštyje užsirašė: „Stovėdama vidinėje namo galerijoje, grožėjausi mėnuliu ir siunčiau jam bučinius; galbūt mano Hanušas [taip ji vadino Joną Basanavičių] taip pat į jį žvelgė tuo pačiu metu“30. Po poros dienų vėl nuskambėjo mėnesienos sonata: „buvo nuostabiausias vakaras su mėnesiena. Ilgesingai žvelgiau į mėnulį, galbūt manasis Hanušas jį irgi stebėjo tuo pačiu metu“31. Kitoje vietoje ji atsidavė netikėtai užplūdusiam lengvo erotizmo impulsui: „Mėnulio spinduliais jis savajai Elei siunčiąs nesuskaitomų bučinių – mėnulio būta patikimo pasiuntinio, nes kai naktį prabudau, blyškūs mėnulio spinduliai plastėjo aplink mano lovą ir bučiavo mane“32. Tokia pati mėnesienos semantika užlieja ir daktarui į Vieną rašytą laišką: „O dabar aš viena su savo brangiuoju mėnuliu. Kai jis šypsosi man iš auštai, mano krūtinę persmelkia saldus, alpulingas jausmas, aš prisimenu Tave, kuris toli, bet kurio kupina mano būtis“33.
Judviejų meilės dienos Prahoje – tai ištisas prieštaringiausių išgyvenimų verpetas, įtraukęs juos į svaiginančią, ligi tol niekada nepatirtą aistrų kelionę. Turbūt nesuklysime pasakę, kad tai buvo laimingiausias jų pradėto megzti bendro gyvenimo periodas. Ir šis periodas emociškai buvo labai intensyvus, kupinas ir kartaus nusivylimo, ir deginančio pavydo, ir saldaus geismo. Netgi kiek stebina dviejų mylinčių žmonių būsenų sinchronizacija, jų meilės „veidrodinė“ pradžia. Mat kanarėlė čiulbėjo ne tik Gabrielai. Jos dienoraštyje užrašyta: „Šiandien ir vakar mačiau jį tik pro langą: jis žaidė su kanarėle, o aš tam mažam kvailam paukšteliui pavyduliavau“34. Bet abiejų įsimylėjėlių pasimatymai nustelbdavo išsiskyrimų graužatį. Lietuvis gydytojas iš Rusijos Jonas Basanavičius ir vokietė mokytoja iš Čekijos Gabriela Eleonora Mohl, klajodami po belle epoque spindulių nutviekstą Habsburgų imperijos Prahą piešė gražiausią savo gyvenimo atviruką. Gabrielos dienoraštyje iškylančios jų pasivaikščiojimų scenos vaizduotėje sukuria žaismingą ir grakščią operetę: jiedu susitinka Šv. Vaclovo aikštėje, suka į Filosofų taką, vaikštinėja Kanalo parku, abudu vejasi vėjo nuo galvų nuplėštas skrybėles, valgo saldainius, o po to labai saldžiai bučiuojasi. Naktinis bučinys kaip mėnesienos antspaudas. „Staiga atsidūriau jo glėbyje, jis prispaudė mane prie širdies, pabučiavo ir paprašė, kad sakyčiau jam Tu. […] Ten, po spindinčiu žvaigždėtu dangumi, jis paprašė, kad jam pasižadėčiau“35.
Tiesą sakant, tų dienų librete yra ir sužadėtinių kultūrinį smalsulį nusakančių įrašų. Antai 1884 m. per Tris Karalius jiedu buvo nuvykę į Prahos Senamiesčio rotušę apžiūrėti neseniai nutapytą vieno žymiausių XIX a. pabaigos čekų dailininko Vaclavo Brožiko paveikslą Janas Husas Konstanco susirinkime, kurį Gabriela palydėjo tokiu įrašu: „Paveikslas nuostabus, ir buvo dvigubai maloniau, nes galėjau jį apžiūrėti su juo“36. Kitą kartą miesto teatre klausėsi Gaetano Donizetti operos Lucrezia Borgia, kurios įspūdį Gabriela perteikė tokiais žodžiais: „Teatras gražus, elektrinis apšvietimas jaukus, kėdės patogios. Jis buvo greta, puiki muzika pakerėjo mano klausą, Emilija Turola nuostabiai atliko Lukrecijos Bordžijos vaidmenį, jaučiausi tartum gražiame sapne“37. Apie muzikos įtaigą Gabriela po mėnesio Basanavičiui į Vieną rašytame laiške išsakė tokius emocingus žodžius: „Man muzika – nuostabus dalykas. Ji – svaigulys, kerai, pasaulis, kuriame gyveni, kovoji, ilsiesi, – skausmingos palaimos jūra, neaprėpiama ir begalinė kaip amžinybė“38. Namie Gabriela mėgo skaityti daktaro Basanavičiaus dovanotą poeziją: „skaičiau Šilerį – tai man vėl priminė mylimąjį, juk tai jo dovana“39.
Tačiau sapno magiją ji patyrė ne tik teatro parteryje. Sapnas kaip keista ir bauginanti anapusinė tikrovė, kaip realios mirties veidas, kaip tamsioji mėnulio pusė bent keletą kartų išnyra iš Gabrielos dienoraščio puslapių. Vieną kartą ji rašo apie sapne regėtą didelę ir tamsią bažnyčią, kur greta jos stovėjęs daktaras Basanavičius ir sesuo Camilla, o priešais – kunigas, ketinęs Gabrielą ir daktarą Basanavičių sutuokti. „Man buvo neapsakomai baugu. Kunigas čiupo man už rankos, apvyniojo ją stula, aš netekau sąmonės ir susmukau“40. Kitą kartą Gabrielai sapnavosi, neva ji turinti susituokti su daktaru Basanavičiumi, bet sapne jo aiškiai nematanti. „Mano velionė mama ruošė man baltą kaip sniegas atlasinę suknelę su nuometu. Ant stalo gulėjo daug juodų plunksnų. Aš vis imdavau po tris ir sakydavau, kad jos atrodo kaip katafalką su angelais traukiančių arklių pliumažai. Gražus sapnas!“41
Nors ir persmelkti pamėkliškos mirties nuojautų, onirinio pasaulio šešėlių, jos sapnai apie mylimąjį galiausiai virto šeimyninės biografijos puslapiu. Bet prieš tai dar būta skausmingo išsiskyrimo. „Penktadienį, vasario 1 [d.], ryte priėjau prie lango ir pažvelgiau anapus gatvės. Jo langai buvo plačiai atverti, o jo nebebuvo. Pasijutau taip, tarsi širdis būtų nustojusi plakti, man pasidarė taip baugu.“42
1884 m. vasario 1 d. daktaras Basanavičius išvyko į Vieną. Iš tų metų nėra išlikusios jo užrašų knygelės, todėl sunku tiksliau nustatyti daktaro maršrutą. Tačiau keletą jo darytų užrašų iš to meto kelionės galima perskaityti itin gausiai užpildytoje 1883 m. knygelėje. Vienas įrašas pažymėtas 1884 m. vasario 3 d. data: „Joh. Pollizer, Brungasse 1 N“43. Veikiausiai tai buvo naujasis Basanavičiaus adresas Habsburgų imperijos sostinėje. Ši kelionė buvo susijusi su jį vis labiau į savo gelmę traukiančios trakologijos studijomis: „čion atvažiavęs aš tęsiau varomąjį darbą bibliotekoje tolyn“44. Darbas Habsburgų imperijos sostinės bibliotekose virto vienu labai reikšmingu veikalu. Tai buvo studija Žirgas ir vaikas, užbaigta „Vindobonėje (Viena), 20 d. vasario 1884“45.
Ši studija buvo skirta senovės Lietuvos žemės ženklo vyties istorinėms ištakoms aptarti. Remdamasis lietuvių liaudies dainomis, istoriniais šaltiniais ir archeologiniais duomenimis, Basanavičius įrodinėjo žirgo su raiteliu trakišką kilmę, siedamas ją su lietuvių genties istorija. Anot jo, lietuvių protėviai, traukdamiesi iš Indijos į vakarus, atgabenę žirgus į trakų žemę, o po to „žirgas Europoje insivaisino“46. Šioje studijoje Basanavičius iš esmės išdėstė bendrus savo būsimos trakologijos teorijos apmatus. Jis ne tik paaiškino žodžio vytis etimologiją, bet ir sureikšmino patį ženklą, suteikdamas jam heraldinę prasmę. Vytis tapo lietuvių tautos karinio genijaus išraiška. „Vytis, arba vaikas – taipo reik tą lietuviškos žymės sidabrinį jotį raudoname lauke vadinti, – išaiškino galybę lietuvių tautos vajauniškuose dalykuose, vajonėje.“47 Basanavičius, apeliuodamas į „vistariškai arkeologiškus ištyrinėjimus“, tarsi bando agrarinį lietuvio žemdirbio vaizdinį pakeisti istorijos sankcionuotu lietuvio kariūno paveikslu. Studijos pradžioje, kalbėdamas apie raitelio atvaizdą Vilniuje ant „Auštros bromo“, jis apgailestauja, jog šitas ženklas, „lietuviškai vytis ir vaikymas vadinamas“, yra išlikęs „ant šito tik bromo […] sulig mūsų dienomis […], skelbiantis mums apie pragaišusią tėvų mūsų kareivišką garbę“48. Norėdamas „pragaišusią garbę“ atstatyti, daktaras imasi istorijos terapijos ir kaip pavyzdį pateikia vergų sukilimo vado gladiatoriaus Spartako (beje, kilusio iš trakų giminės) atvejį: „žinoma, jog prieš vieną tų lietuvių, vardu Spartoką, vadovu rymiškų vergų tapusį, nemenkai drebėjo rymėnų galybė!“49 Tokią pačią kareivišką dvasią daktaras įžvelgia ir lietuvių liaudies dainose: „kariūmenėn visados lietuvis ant žirgo keliauja“50. Parafrazuojant teksto autorių, galėtumėm sakyti: lietuvis – ne tik „laukų artojėlis“, bet ir „jaunas kareivėlis“. Toks lietuviško būdo savybių transponavimas galimam skaitytojui turėjo kelti pasitikėjimo jausmą ir bebaimį ūpą, padėsiantį sunkioje genties kovoje už savo būvį. Apie tai netiesiogiai byloja ir Basanavičiaus dedikacija, skirta prieš keletą metų mirusiam tėvui: „A. a. Jurui Basanavičiui pašvensta“51. Galime numanyti, kad daktaras, paminėdamas tėvo vardą, turėjo galvoje šv. Jurgio vaizdinį – Raitelį, kovojantį su Slibinu.
Ši nedidelė studija pasižymi istorinių ir kultūrinių nuorodų, ženklinančių Basanavičiaus mitologinio mąstymo teritoriją, gausa. Visų pirma, Antikos pasaulis daktaro dėka tampa neatsiejama lietuviškos istorijos dalimi. Jis pripildytas „mūsų sentėvių“ dvasios. Antai istoriko Tukidido, rašiusio graikiškai, „tėvas Olorius lietuvis buvo ir mažą dalį Trakijos valdė“, o „rymėnų dainius P. Ovidius Naso […] buvo lietuviškos kalbos išsimokinęs ir lietuviškai tūlą kningą ailiomis parašęs“52. Kalbėdamas apie Ovidijaus gyvenamą vietą, Basanavičius nurodo Tomitų pilį „netoli nog šios dienos Varnos Bulgarijoj“53. Visiškai tikėtina, jog ši poeto gyvenamosios vietos lokalizacija vėliau galėjo didesne dalimi lemti ir paties daktaro apsisprendimą įsikurti Varnoje. Greta jo mėgstamų ir dažnai cituojamų Antikos autorių šioje studijoje jau atsiranda žymaus vokiečių gydytojo, patologo ir Antropologijos, etnologijos ir senovės istorijos draugijos įkūrėjo Rudolfo Virchowo pavardė. Čia aptinkame ir pastarojo bičiulį Heinrichą Schliemanną, kurio kasinėjimus menamoje senosios Trojos vietoje Basanavičius atidžiai sekė. Schliemanno surinkta archeologinė medžiaga tam tikra prasme lėmė Basanavičiaus lietuvių liaudies dainų interpretacinį pobūdį. Svarbią vietą šiame pasakojime užima ir levai, kuriuos „sentėviai mūsų anos gadynės turėjo […] tankiai medžiotie“54. Galiausiai šioje studijoje regime stiprią lietuviškos heraldikos refleksiją, vėliau tapusia valstybingumo programos dalimi.
Tam pačiam Prahos–Vienos periodui (tiek idėjiškai, tiek chronologiškai) priklausytų ir kita Basanavičiaus studija, taip pat skirta lietuvių trakiškai kilmei pagrįsti – Žiponas bei žiponė ir auksingumas bei sidabringumas lietuviškų dainų. Sprendžiant iš prakalbos, šį etnologinį-folklorinį tekstą Basanavičius užbaigė 1884 m. balandžio mėnesio pirmoje pusėje Budapešte55. Jis mini, kad būdamas Vienoje, išgirdęs apie Pešte rengiamą „auksadaildariškų daiktų parodą“ ir nutaręs ją aplankyti, „dar apsčiau lietuviškų (dakiškų) liekanų iš taip gilios senovės apžvalgytie“56. Apie jo lankymąsi Budapešte liudija 1883 m. užrašų knygelėje pažymėtas traukinio Viena–Peštas išvykimo ir atvykimo laikas57.
Studija dedikuota dar vienam Jurui: „Aukštos garbės vyrui d-rui Jurui Sauerveinui, tikramui Lietuvos bičiuliui“58. Šioje studijoje Basanavičius toliau plėtoja trakologinę lietuvių genezės teoriją, ją grįsdamas lietuvių liaudies dainų pavyzdžiais. Prakalboje jis išdėsto pamatinę tezę, jog „šios dienos lietuviai yra menka tik liekana nog didžios ir galingos trakų tautos senovėje“59. Basanavičių labiausiai jaudinantis klausimas buvo toks: „iš kur ir kodėl mūsų dainose taip tankiai auksą bei sidabrą minavota randame“60. Daktaras tarsi priešpastato turtingas lietuvių „prosenių“ žemes nūdienos lietuvio vargingai buičiai. Dainos, kur minima „auksinės kamanos“, „aukso sijelės“, „sidabro lenciūgai“, „sidabro kibirėliai“ ir pan., yra lietuviškos Atlantidos atspindžiai: „kada atsirado tos dainos, lietuviai turėjo būti labai turtingi žmonės ir turėjo apstingai aukso ir sidabro“61. Šiame tekste įdomu pasekti Basanavičiaus argumentavimo trajektoriją, kuri atskleidžia daktaro loginio dėstymo viražus. Anksčiau jau buvo užsiminta apie Schliemanno archeologinių kasinėjimų „naudą“ Basanavičiaus mitologiniam pasakojimui. Darbe apie Žiponą bei žiponę tai gerai atskleidžia autoriaus atlikta mąstymo operacija, kurios metu jis Trojos atradėjo medžiagą pateikė kaip senovės lietuviškų pilių įrodymo faktą: „Paskutiniais metais griuvenose senovės lietuviškų pilių Mažojoj Azijoj ir Graikijoj atrasta tarp kitų dalykų ir ano laiko lietuviškų „auksorių“ ir „liejikėlių“ puodai, kuriuose auksą, varį ir k. tirpinta, atrasta ir parmos dėl nuliejimo peilių, aksčių ir kitų daiktų“62. Kitaip tariant, jeigu iki tol apie senovės lietuvių turtingą Tėvynę buvo žinoma tik iš žodinės tradicijos ir dainų, tai dabar mūsų protėvių žemės „auksingumą ir sidabringumą“ galima įrodyti archeologiniais radiniais. Vaizdžiai tariant, Basanavičius lietuvių liaudies dainas pripildė Schliemanno surastu Trojos auksu ir sidabru. „Pastarųjų metų ištyrinėjimai (kapuose, griuvenose pilių) atrastų žemėje auksinių, sidabrinių, žalvarinių ir kitų daiktų, nog mūsų sentėvių [Mažojoj] Azijoj, Graikijoj, Trakijoj užsilikusių, aiškiai parodė, kaip dailūs buvo darbai lietuviškų senovės kalvių, „sidabro liejikėlių“, „auksorių“ ir puodžių“63. Kaip neatremiamą argumentą Basanavičius pateikia Schliemanno teiginį: „Atrastus todėl senovės lietuvių darbus Ilionoje akylai perveizdėjęs Schliemann‘as pripažinsta, (lietuviški) trajėnai buvusi aukštai civilizuota tauta“64. Tad savaime suprantama, kad visi vokiečio archeologo mėgėjo atrastieji auksiniai ir sidabriniai daiktai Basanavičiui yra senosios lietuviškos kultūros pėdsakai. Daugelis artefaktų jam jau žinomi iš lietuviškų dainų: „auksiniai guzikai, lietuviškose dainose dar šiandien minavojami“, Mikėnuose atrastos auksinės šukos, „kurias ir lietuviškose dainose minavotas randame“65. Studiją daktaras užbaigia tvirtindamas, kad lietuvių dainų „auksingumas bei sidabringumas“ turi realų istorinį pamatą66.
1884 m. pradžioje Vienos ir Budapešto bibliotekose bei muziejuose protą mankštinęs ir intelektiniais žaidimais užsiiminėjęs Basanavičius nepamiršo ir širdies reikalų. Daktaras jau buvo tvirtai apsisprendęs: Gabriela Eleonora Mohl taps jo žmona. Jeigu apie daktaro sielą užvaldžiusios meilės gelmę galime sužinoti tik iš jo mylimosios dienoraščio, tai apie ketinimą susisaistyti šeimyniniais saitais Basanavičius praneša savo gyvenimo kronikoje be jokių skrupulų: „o tuo tarpu vesti Ellę užsimanius“67. Dar kartą grįžtant prie Basanavičiaus ir Gabrielos dienoraščių puslapių norėtųsi pabrėžti emocinį disonansą tarp sausos, vaistų anotacijas primenančios daktaro kalbos ir jausmingų Gabrielos išsiliejimų. Šeferis šias būsenas yra taikliai pavadinęs „stilistiniu nuotoliu“68. Tačiau šią tekstologinę sąvoką tikrovėje pakeitė jų bendro gyvenimo tekstas. Nuotolis susitraukė į pradinį išeities tašką. Gabriela apsisprendė. Savo laiške ji prakilniai parašė: „Mano meilė Tau rimta ir gili, kūnu ir siela esu Tavo, ir kaip aš didžiuojuosi priklausydama Tau, garbingam, rimtam vyrui!“69 Paskutinysis jos dienoraščio įrašas labiau primena lemtingą gyvenimo kelrodį: „Balandžio 11 [d.] – į Vieną“70. Iš Prahos į Vieną ji atvyko greituoju traukiniu71. Iš pradžių Gabrielą geležinkelio stotyje pasitiko mylimasis Hanušas, o po to jiedu abu Vienoje pasitiko Šv. Velykas. Prisikėlimo varpai skelbė amžinosios meilės liturgiją. 1884 m. balandžio 15 d., „trečią Velykų šventės dieną“, Jonas Basanavičius ir Gabriela Eleonora Mohl, „atlikę vestuvių formališkumus“, tapo vyru ir žmona72. Reikia pasakyti, kad dėl šio akto Gabriela, išauklėta katalikiškų šeimos tradicijų, atsisakė įsipareigojimo susituokti bažnyčioje. Basanavičius norėjo susituokti pagal civilines apeigas, ir Gabriela šiam jo norui pakluso. Ji nedvejodama priėmė ir kitą daktaro pasiūlymą: vykti kartu su juo į Bulgariją.
1 Jonas Basanavičius, Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851–1922, tekstą parengė Gražina Pruskuvienė, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 87.
2 Jono Basanavičiaus 1883 m. užrašų knygelė, in: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraščių skyrius, (toliau – LLTIB RS), f. 2, b. 6.
3 Jonas Basanavičius, op. cit., p. 79.
4 Vinohrady Kralovskie, in: Ottův slovník naučný: Illustrovaná encyklopaedie obecných vědomostí, t. 26, V Praze: J. Otto, 1907, p. 732–736.
5 Rimantas Glinskis, XX amžiaus lietuvių dienoraščiai: Tarp literatūros ir dokumento, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 57.
6 Jonas Basanavičius, op. cit., p. 87.
7 Ibid.
8 Ibid.
9 Ibid.
10 Vaidas Šeferis, „Įvadas“, in: Mano Tėvynė – prie jo širdies: Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis ir laiškai, parengė ir iš vokiečių kalbos vertė Vaidas Šeferis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 18–19.
11 Ibid., p. 19.
12 Jonas Basanavičius, op. cit., p. 88.
13 Vaidas Šeferis, op. cit., p. 19.
14 Ibid., p. 20.
15 Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis, in: Mano Tėvynė – prie jo širdies, p. 49.
16 Jonas Basanavičius, op. cit., p. 88.
17 Vaidas Šeferis, op. cit., p. 22–23.
18 Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis, p. 51.
19 Ibid., p. 29.
20 Jonas Basanavičius, op. cit., p. 88.
21 Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis, p. 53, 55.
22 Vaidas Šeferis, op. cit., p. 28.
23 Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis, p. 121.
24 Jonas Basanavičius, op. cit., p. 89.
25 Gabrielos Eleonoros Mol laiškas Jonui Basanavičiui, 1883-12-07, in: Mano Tėvynė – prie jo širdies, p. 151.
26 Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis, p. 49.
27 Ibid., p. 57.
28 Ibid.
29 Ibid., p. 55.
30 Ibid., p. 107.
31 Ibid., p. 109.
32 Ibid., p. 107.
33 Gabrielos Eleonoros Mol laiškas Jonui Basanavičiui, 1884-03-14, in: Mano Tėvynė – prie jo širdies, p. 179.
34 Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis, p. 57.
35 Ibid., p. 87.
36 Ibid., p. 69.
37 Ibid., p. 89.
38 Gabrielos Eleonoros Mol laiškas Jonui Basanavičiui, 1884-03-04, in: Mano Tėvynė – prie jo širdies, p. 175.
39 Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis, p. 101.
40 Ibid., p. 59.
41 Ibid., p. 75.
42 Ibid., p. 91.
43 Jono Basanavičiaus 1883 m. užrašų knygelė, in: LLTIB RS, f. 2, b. 5.
44 Jonas Basanavičius, Mano gyvenimo kronika, p. 104.
45 Jonas Basanavičius, „Žirgas ir vaikas: Vistariškai arkeologiškas ištyrinėjimas“, in: Jonas Basanavičius, Raštai, t. 14, kn. 1: Straipsniai ir studijos, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003, p. 53.
46 Ibid., p. 72.
47 Ibid., p. 60.
48 Ibid., p. 53–54.
49 Ibid., p. 71.
50 Ibid., p. 54.
51 Ibid., p. 53.
52 Ibid., p. 64–65.
53 Ibid., p. 64.
54 Ibid., p. 68.
55 Jonas Basanavičius, „Žiponas bei žiponė ir auksingumas bei sidabringumas lietuviškų dainų“, in: Jonas Basanavičius, Raštai, t. 14, kn. 1, p. 33.
56 Ibid., p. 49.
57 Jono Basanavičiaus 1883 m. užrašų knygelė, f. 2, b. 5.
58 Jonas Basanavičius, „Žiponas bei žiponė“, p. 32.
59 Ibid., p. 32–33.
60 Ibid., p. 33.
61 Ibid., p. 34.
62 Ibid., p. 40.
63 Ibid., p. 41.
64 Ibid., p. 42.
65 Ibid., p. 44–45.
66 Ibid., p. 52.
67 Jonas Basanavičius, Mano gyvenimo kronika, p. 108.
68 Vaidas Šeferis, op. cit., p. 38.
69 Gabrielos Eleonoros Mol laiškas Jonui Basanavičiui, 1884-02-02, in: Mano Tėvynė – prie jo širdies, p. 159.
70 Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis, p. 147.
71 Jonas Basanavičius, op. cit., p. 115.
72 Ibid., p. 116.
