Elijus Spartianas. Hadriano gyvenimas (NŽ-A nr. 7)

Iš lotynų kalbos vertė Markas Aurelijus Piesinas

Augustų istorija (lot. Historia Augusta) – trisdešimties imperinių biografijų rinkinys, sukurtas IV–V a., aprėpiantis 168 metų Romos istoriją ir parašytas tariamai šešių skirtingų autorių. Tai – vienas nedaugelio ar net vienintelis liudijimas apie imperiją valdžiusį, valdyti paskirtą ar jėga į sostą pretendavusį asmenį. Skaitytojams pristatomas Romos imperatoriaus Hadriano (valdė 117–138 m. po Kr.) biografijos vertimas iš lotynų kalbos, atliktas remiantis Susan H. Ballou parengtu lotynišku originalu (Loeb Classical Library, 1921).

Pirmą kartą tekstas iš Historia Augusta buvo publikuotas prieš beveik trisdešimt metų: Rasos Balčikonytės iš lotynų kalbos išversta imperatoriaus Komodo biografija. Balčikonytė originalo tekstą papildė iš prancūzų kalbos verstu Marguerite Yourcenar esė, kuriame tiksliai apibrėžta šio biografijų rinkinio reikšmė: „Dabartiniams Antikos istorikams nederėtų ignoruoti „Augustų istorijos“, nes net neigiantys bet kokią jos vertę norom nenorom priversti ja naudotis. […] Ši knyga skleidžia baisų žmonijos kvapą: įvykiai, apie kuriuos jokia įtakinga asmenybė nepaliko nė menkiauso ženklo, mus suveda akistaton su pačiu gyvenimu“ (Naujasis Židinys-Aidai, 1994, Nr. 7–8, p. 12, 15). Baisus žmonijos kvapas sklinda ir nuo Hadriano. Pasakojimo herojus yra puikus valstybininkas ir karys, agresyvus pašnekovas, pasipūtęs meno žinovas, liaudies mylimas, senato neapkenčiamas, save sąžiningu vadinantis valdovas. Nors galimybė vesti iš valdančiosios šeimos kilusią Vibią Sabiną suteikė Hadrianui politinį prestižą, jo seksualumas skleidėsi už santuokinio gyvenimo ribų, o laimę valdovas rado jauno vaikino iš provincijos, vardu Antinojas, glėbyje. Kad ir kaip būtų, imperatorių visą gyvenimą lydėjo mirtis: vaikystėje Hadrianas neteko tėvo, paslaptingomis aplinkybėmis žuvo ir žmona, ir jaunasis meilužis, o Hadriano paranojos ir žiaurumo priepuoliai prieš paties mirtį pasiglemžė ne vieną aukšto rango pareigūno gyvybę ir laikė įkaitu visą valstybės politinį elitą. 

Tad pasakojimo ašis – ne Romos, o jos imperatoriaus asmeninė gyvenimo istorija. Joje istorikas palieka klaidų, pasakoja nenuosekliai, pateikia abejotino tikrumo faktų, slepia savo autorystę („Elijus Spartianas“, kaip ir kitų rinkinio autorių vardai, galimai tėra pseudonimas) – todėl tradiciškai mokslininkai suvokė šias biografijas kaip gerą arba prastą bandymą rašyti, ar net klastoti istoriją. Vis dėlto pastaruoju metu su Augustų istorija susiję tyrimai kalba apie šias biografijas kaip laisvalaikio skaitymui pritaikytus tekstus, turinčius savyje tiek istoriografijos, tiek ir antikinio romano bruožų. Autorius suvokė, kad istorinė realybė gali nusileisti geram pasakojimui. Tarp eilučių galima rasti ir bandymų permąstyti imperinės valdžios veikimo principus. Kaip kuriamas įpėdinio legitimumas? Ką imperatoriui reiškia jo reputacija? Ar imperiją valdantis asmuo gali pabėgti nuo savo prigimties? Ar jis netampa savo valdžios įkaitu? Ką absoliuti valdžia reiškia valstybei – ar tai gera valdymo forma? Į šiuos klausimus bandoma atsakyti per Hadriano asmenį, kurio įvairovėje telpa geriausi ir blogiausi imperinės valdžios bruožai.

Markas Aurelijus Piesinas

1 1 Senoji imperatoriaus Hadriano giminė kilusi iš Piceno krašto, bet paties šeima buvo iš Ispanijos; Hadrianas knygoje apie savo gyvenimą¹ mini ir tai, kad iš Hadrijos kilę jo protėviai įsikūrė Italikoje Scipijonų laikais². 2 Hadriano tėvas Elijas Hadrianas, pravarde Aferas, buvo imperatoriaus Trajano pusbrolis³; Hadriano motina Domicija Paulina buvo kilusi iš Kadiso. Turėjo sesę Pauliną, ištekėjusią už Serviano⁴. Hadriano žmona – Sabina⁵, o prosenelio senelis – Marulinas, pirmasis giminėje ėjęs Romos senatoriaus pareigas.

3 Gimė jis Romoje, devintą dieną prieš vasario kalendas⁶, per septintąjį Vespasiano ir penktąjį Tito konsulatą. 4 Kai dešimties metų prarado savo tėvą, kaip globėjus turėjo pusbrolį Ulpijų Trajaną, tuomet pretorijų⁷, vėliau tapusį imperatoriumi, ir romėnų raitelį Celijų Atianą⁸. Hadrianas nuo vaikystės taip stipriai domėjosi graikiškais mokslais ir turėjo tokį įgimtą polinkį jiems, kad kai kurių buvo vadinamas graikiuku.

2 1 Penkiolikos metų grįžo tėvynėn ir čia pradėjo nuolatinę karinę tarnybą, iki kol susilaukė priekaištų dėl savo aistros medžioklei. 2 Todėl Trajano, kuris su juo elgėsi kaip su sūnumi, buvo pašauktas atgal iš tėvynės ir netrukus paskirtas į decemvirus su įgaliojimais spręsti teismo bylas⁹ bei kiek vėliau padarytas II-ojo Pagalbinio legiono tribūnu. 3 Po to, Domiciano valdymui einant į pabaigą, buvo perkeltas tarnybai į Žemutinę Meziją. 4 Čia Hadrianas išgirdo vieno astrologo ištartą pranašystę, bylojančią apie jo būsimą valdžią, sutapusią su kita pranašyste, kurią jis anksčiau buvo gavęs iš Elijaus Hadriano, savo tėvo dėdės ir didelio dangaus reiškinių žinovo. 5 Kai Nerva įsisūnijo Trajaną¹⁰, Hadrianui ta proga buvo pavesta pasveikinti įpėdinį kariuomenės vardu ir dėl to jis išsiųstas į Aukštutinę Germaniją. 6 Iš jos skubėjo ir pas Trajaną, kad pirmasis praneštų apie Nervos mirtį¹¹, bet buvo gerokai užlaikytas sesers vyro Serviano – to paties, kuris Trajanui pasakojo apie Hadriano išlaidumą bei sukauptas skolas ir šitaip kurstė imperatoriaus priešiškumą jo atžvilgiu – nors ir vėluodamas dėl tyčia sugadinto vežimo, keliaudamas pėsčiomis Hadrianas vis tiek aplenkė Serviano pasiuntinį. 7 Nors jis buvo Trajano numylėtinis, kai kurių berniukų auklėtojų, kuriuos Trajanas vertino labiau, dėka […]¹² nebuvo, užtariant Galui. 8 Vis tik nerimaudamas dėl to, kokios nuomonės apie jį imperatorius, Hadrianas išsibūrė iš Vergilijaus¹³:

Kas gi ten eina toliau, alyvom žaliom apsikaišęs,

Su šventenybėm? Pažįstu pražilusią barzdą ir plaukus

Romos karaliaus, kuris pirmasis įstatymais miestui

Pamatus dės, iš Kurų mažų ir šalies neturtingos

Sėdęs į sostą didžios karalystės. Po jo gi netrukus…

nors iškrito šios eilutės, kiti sako, kad tokius burtus jis ištraukė iš Sibilės knygų. 9 Be to, spėjimą apie artimiausioje ateityje teksiančią valdžią Hadrianas rado ir atsakyme, kurį jis gavo Jupiterio Nikeforijiečio šventykloje ir kurį savo raštuose mini platonikas Apolonijus Siras¹⁴. 10 Galop, tvirtai užtariamas Suros¹⁵, pagerino santykius su Trajanu, kuris sutiko savo sesers anūkę duoti Hadrianui į žmonas – kaip sako Marijus Maksimas, šia santuoka Plotina¹⁶ džiaugėsi labiau, nei pats Trajanas.

3 1 Jis ėjo kvestoriaus pareigas¹⁷ ketvirtojo Trajano ir pirmojo Artikulėjo konsulato metu, kai senate kiek tarmiškai perskaitė imperatoriaus kalbą ir už tai buvo išjuoktas; tada gilino savo lotynų kalbos žinias, kol nepasiekė aukščiausio įgūdžio ir iškalbos lygio. 2 Po kvestūros buvo atsakingas už senato aktų tvarkymą¹⁸ ir vyko į Dakijos karą¹⁹ kaip gana artimas Trajano palydovas; 3 būtent tuo metu ir atsidavė polinkiui į vyną, nes, kaip pats sako, norėjo pritapti prie Trajano įpročių, ir už tai buvo labai dosniai Trajano apdovanotas. 4 Buvo paskirtas plebėjų tribūnu per antrąjį Kandido ir Kvadrato konsulatą. 5 Eidamas šias pareigas suprato patyręs pranašišką ženklą, bylojusį apie amžiną tribūno galią²⁰, kai pametė savo penulą²¹, kurią lyjant paprastai dėvi plebėjų tribūnai, bet kurios niekada nenešioja imperatoriai. Nuo to laiko ir iki dabar imperatoriai viešumoje su penulomis nesirodo. 6 Per antrąjį žygį į Dakiją²² buvo Trajano paskirtas vadovauti pirmajam Minervos legionui ir vyko kartu su imperatoriumi į karą, kurio metu daugybės nepaprastų žygdarbių dėka pelnė sau šlovę. 7 Už šiuos nuopelnus jam įteiktas deimantas, kurį pats Trajanas buvo gavęs iš Nervos, ir taip suteikta viltis tapti naujuoju įpėdiniu. 8 Paskirtas pretoriumi per antrąjį Suburano ir Serviano konsulatą²³, jis vėl iš Trajano gavo du milijonus sestercijų žaidimams surengti. 9 Kaip pretoriaus legatas buvo išsiųstas į Žemutinę Panoniją, kur numalšino sarmatus, palaikė kariuomenės drausmę ir sutramdė vis labiau savo valdžia piktnaudžiaujančius prokuratorius. 10 Už tai buvo paskirtas konsulu. Kol ėjo šias pareigas, iš Suros sužinojo apie Trajano ketinimus jį įsūnyti, o Trajano draugai liovėsi jį niekinę ir žeminę. 11 Mirus Surai, jo ir Trajano draugystė tik sustiprėjo, ypatingai dėl kalbų, kurias jis buvo parašęs imperatoriui.

4 1 Naudojosi ir Plotinos malone; dar žygio į Partiją metu buvo paskirtas legatu jos palankumo dėka. 2 Būtent šiuo laikotarpiu Hadriano draugai iš senatorių luomo buvo Sosijus Papijus bei Platorijus Nepotas, o iš raitelių – Atianas, kitados Hadriano globėjas, Livianas ir Turbonas²⁴. 3 Kai jo amžini priešai Palma ir Celsas (su kuriais jis pats vėliau ir susidorojo) susilaukė įtarimų, esą jie ketina įvykdyti valstybės perversmą, Hadrianas ėmė dar labiau tikėti tuo, kad imperatorius jį įsisūnys, 4 o ir turėjo visas prielaidas taip manyti, kai Plotinos dėka buvo antrąsyk išrinktas konsulu. 5 Daug kas laikėsi nuomonės, kad jis papirkinėjo Trajano atleistinius ir rūpinosi bei dažnai bandė įsiteikti jo numylėtiniams tuo metu, kol pats sukosi artimoje rūmų aplinkoje.

6 Penktą dieną prieš rugpjūčio idas, būdamas legatu Sirijoje, gavo laišką, patvirtinantį jo įsisūnijimą ir nurodė tą dieną švęsti kaip šio įvykio metines. 7 Trečią dieną prieš tas pačias idas, kada ir švenčiamas jo atėjimas į valdžią, jam buvo pranešta apie Trajano mirtį²⁵.

8 Žinoma, daug kas manė, kad Trajanas, daugeliui draugų pritariant, ketino įpėdiniu skelbti ne Hadrianą, o Neracijų Priską²⁶, juoba kad pats Priskui kitados pasakė: „Jei mane ištiktų mirtis, provincijas palieku tau“. 9 Vėlgi, daugelis sako, kad Trajanas norėjo sekti Aleksandro Makedoniečio pavyzdžiu ir mirti be išrinkto įpėdinio, o kiti – kad ketino išsiųsti kreipimąsi į senatą, esą jei jam pačiam kas nutiktų, romėnų valstybės princepsą skelbtų jie, šalia pridėdamas sąrašą vardų, iš kurių senatas galėtų išrinkti geriausią. 10 Bet buvo ir pasakojusių, kad Hadrianas pripažintas įsūniu jau Trajanui mirus – tai buvo Plotinos darbas, jai pakišus antrininką pakalbėti paliegusiu balsu vietoje Trajano.

5 1 Tapęs imperatoriumi, Hadrianas tvirtai perėmė savo pirmtakų puoselėtą nuostatą ir atsidavė taikos palaikymui visoje žemėje. 2 Mat sukilo Trajano pavergtos tautos: maurai rengė antpuolius, sarmatai kurstė karą, britanų negalima buvo toliau išlaikyti pavaldžių Romai, Egiptas kentėjo nuo maištų, pagaliau Libija ir Palestina skleidė sukilimo dvasią. 3 Todėl jis atsisakė visko toliau nuo Eufrato ir Tigro sekdamas, kaip pats sakydavo, Katono pavyzdžiu, kuris pripažino makedonus laisvais, nes buvo pernelyg sunku juos toliau laikyti valstybės sudėtyje. 4 Partamasirį²⁷, Trajano paskirtą Partijos karalių, mažai kas norėjo ir toliau matyti Partijoje, todėl jam atidavė valdyti kaimynines tautas.

5 Be to, jis taip troško išlikti gailestingu, kad Atiano laišku įspėtas per savo pirmąsias dienas valdžioje nubausti mirtimi miesto prefektą Bebijų Makrą, jei tik šis priešintųsi paties valdžiai, Laberijų Maksimą, ištremtą į salą už įtarimus sukelti perversmą, ir kartu Krasą Frugį, Hadrianas nepalietė nė vieno; 6 kad ir kaip būtų, kai Krasas vėliau bandė iš tos salos išvykti, jam mirties nuosprendį kaip už naujo sąmokslo rezgimą skyrė prokuratorius, o ne Hadrianas. 7 Kad valdymo pradžia būtų sėkminga, kariams Hadrianas skyrė dvigubą išmoką. 8 Lusijų Kvijetą, kuris buvo įtariamas sąmokslu, paliko be jo vadovaujamų maurų genčių ir patį jį pašalino iš kariuomenės, o sujudimą Judėjoje nuslopinusį Marcijų Turboną paskyrė malšinti neramumų Mauritanijoje.

9 Po to vyko į Antiochiją pamatyti Trajano palaikus, kuriuos lydėjo Atianas, Plotina ir Matidija. 10 Juos perėmęs ir išsiuntęs laivu į Romą, pats grįžo į Antiochiją ir, paskyręs Sirijos valdytoju Katilijų Severą²⁸, per Iliriją atvyko į Romą.

6 1 Parašė labai apgalvotą laišką senatui prašydamas suteikti dieviškuosius titulus²⁹ Trajanui, o visas senatas laikė jį tokiu nusipelniusiu, kad nuo savęs skyrė jų net daugiau, nei Hadrianas buvo prašęs. 2 Tame laiške jis taip pat prašė atleisti jam už tai, kad nesuteikė progos senatui spręsti dėl jo paties valdžios klausimo, skubotą kariuomenės jo paskelbimą imperatoriumi aiškindamas karių įsitikinimu, kad valstybė negali likti be imperatoriaus. 3 Kai senatas jam pasiūlė triumfą, kurį buvo skolingas Trajanui, pats jo atsisakė, bet eisenos metu triumfo vežime pastatė Trajano atvaizdą – kad geriausias imperatorius net ir po mirties neliktų praradęs triumfo garbės. 4 Vienareikšmiškai atsisakė būti vadinamas tėvynės tėvu ir vėliau pasiūlius, dar kartą atsisakė šio titulo, mat Augustas jį pelnė tik brandžiame amžiuje. 5 Grąžino Italijos vainikinius pinigus³⁰, sumažino rinkliavą kitose provincijose, ambicingai ir išsamiai pasisakė apie spragas valstybės ižde.

6 Po to sužinojo apie sarmatų ir roksolanų bruzdėjimą ir, pirma išsiuntęs kariuomenę, išskubėjo į Meziją. 7 Tuo pat metu Marcijų Turboną, pelniusį garbės ženklus už savo nuopelnus Mauritanijoje, laikinai paskyrė Panonijos ir Dakijos prefektu. 8 Kai roksolanų karalius pasiskundė dėl sumažintos paramos, Hadrianas pasidomėjo tuo reikalu ir pasiekė taikų sprendimą.

7 1 Nors Hadrianas pasirinko Nigriną savo įpėdiniu, šis drauge su Lusijumi ir gauja kitų bendrininkų surengė imperatoriui pasalą, tykodami jo atnašaujančio, tačiau Hadrianas šių spąstų išvengė³¹. 2 Už šį pasikėsinimą senato įsakymu, bet, kaip pats Hadrianas rašo savo gyvenime, prieš jo valią, Palmai mirties bausmė buvo įvykdyta Taracinoje, Celsui – Bajuose, Nigrinui – Favencijoje, o Lusijui – kelionės metu. 3 Po to Hadrianas nedelsdamas išvyko Romon taisyti savo sugadintos reputacijos, mat leido sau vienu ypu nužudyti keturis buvusius konsulus; Dakiją jis paliko Turbonui, o siekdamas sustiprinti jo autoritetą, suteikė Egipto prefekto laipsnį atitinkantį titulą. Tada, norėdamas pristabdyti apie save sklindančias paskalas, pats atvykęs visiems piliečiams išdavė po dvigubai didesnį kongiarijų, nors visi ir taip spėjo gauti po tris auksinus kol jo nebuvo³². 4 Kartu ir senate išsigynė dėl šito įvykio bei prisiekė niekada nenubausiantis nė vieno senatoriaus be senato nuosprendžio. 5 Įkūrė valstybinį paštą, kad tuo darbu neliktų apkrauti vietiniai magistratai. 6 Nepraleido nė vienos progos pelnyti piliečių padėką; nuo privačių skolininkų Romoje ir Italijoje nurašė didžiulius pinigus³³, kuriuos jie buvo skolingi valstybei, be abejo, grąžindamas milžiniškas sumas ir už tuos, kurie liko provincijose, o kad žmonės jaustųsi labiau užtikrinti, skolų sutartis įsakė sudeginti dieviškojo Trajano forume. 7 Uždraudė perleisti pasmerktųjų asmenų turtą į privačias rankas – visi pinigai turėjo būti grąžinami į valstybės iždą. 8 Berniukams ir mergaitėms, kurių išlaikymui Trajanas buvo atidėjęs lėšų, pridėjo gausesnę dalį. 9 Senatoriams, paliktiems be turto ne dėl savo pačių kaltės, atsižvelgdamas į vaikų šeimoje skaičių, skyrė tiek pinigų, kiek reikalauja senatoriaus pareigos; daugelis taip ir gaudavo savo dalį atitinkamą dieną be vėlavimų. 10 Dosniai rėmė atsižvelgdamas į pareigas ne tik artimuosius, bet ir daugelį kitų, kurie tik pasitaikydavo jo akiratyje. 11 Skirdamas pinigus pragyvenimui, rėmė ne vieną moterį. 12 Rengdavo gladiatorių kautynes šešias dienas iš eilės, o per savo gimtadienį išleido į areną tūkstantį žvėrių.

8 1 Geriausiuosius iš senato priėmė į artimą imperatoriškosios didenybės ratą. 2 Nelaimino nė vienų jo garbei surengtų žaidynių, išskyrus per gimtadienius. 3 Tiek sueigose, tiek ir senate dažnai sakydavo: valstybei vadovaus taip, kad būtų aišku, jog valstybė priklauso tautai, o ne jam. 4 Daugelį konsulų paskyrė po trečią kartą, mat ir pats triskart juo buvo, bet ir dar didesniam skaičiui suteikė garbę konsulauti antrąsyk. 5 Pats taip pat trečią kartą konsulavo tik keturis mėnesius ir per šį laiką dažnai spręsdavo bylas. 6 Jei būdavo mieste ar jo apylinkėse, visada sudalyvaudavo senato posėdžiuose. 7 Reikliai skirdamas senatorius, iškėlė paties senato svarbą, tad, kai Atianą iš konsulinio rango pretorijonų prefekto padarė senatoriumi, parodė, kad nėra didesnės garbės, kurią Hadrianas galėtų jam suteikti. 8 Romėnų raiteliams neleido nagrinėti su senatoriais susijusių bylų nepriklausomai nuo to, ar jis pats dalyvaudavęs posėdžiuose. 9 Juk dar tada buvo laikomasi papročio, princepsui sprendžiant bylas į pasitarimą kviestis ir senatorius, ir romėnų raitelius, o nuosprendį skelbti remiantis visų jų nuomonėmis. 10 Apskritai jis pasmerkė tuos princepsus, kurie senatoriams nesuteikdavo tiek teisių. 11 Servianui, sesers vyrui, kurį jis taip gerbė, kad net visada pasitikdavo išeinantį iš kambario, to neprašiusiam ir nereiškusiam noro leido konsulauti trečią kartą; Atianas jau buvo dusyk konsulavęs prieš imperatorių, todėl Hadrianas jį skyrė ne kartu su savimi, kad pagal sprendimo galią neliktų antras³⁴.

9 1 Tačiau tuo pat metu jis atsisakė nemažai Trajano įgytų provincijų ir prieš daugelio valią sugriovė teatrą, kurį Trajanas buvo pastatęs Marso lauke. 2 Tokie imperatoriaus veiksmai liūdino žmones juo labiau dar ir dėl to, kad visus sprendimus, kurie Hadrianui atrodė nemalonūs, jis vaizduodavo kaip esą slapta patikėtus jam paties Trajano. 3 Kai nebepajėgė pakęsti savo prefekto ir buvusio globėjo Atiano turimos įtakos, buvo linkęs su juo susidoroti, bet susilaikė, nes tebejautė spaudimą ir pyktį už tai, kad myriop pasiuntė keturis buvusius konsulus (kurių mirtis, beje, laikė Atiano nuopelnu). 4 Kadangi negalėjo Atianui skirti įpėdinio, kol jis pats to nepaprašė, privertė Atianą paprašyti, o kai tik jis tai padarė, Hadrianas perdavė jo galias Turbonui; 5 kaip tik tuo metu ir Similui, kitam prefektui, buvo paskirtas įpėdinis Septicijus Klaras³⁵.

6 Pašalinęs iš prefektūros tuos, kurių dėka įgijo valdžią, išsiruošė į Kampaniją ir parėmė visus jos miestus lengvatomis bei dovanomis, o iškiliausius jos vyrus įtraukė į savo draugų ratą. 7 Tiesa, būdamas Romoje dažnai lankydavosi pretorių ir konsulų susirinkimuose, lankėsi draugų puotose, o sergančius, net raitelius ar atleistinius, lankė du ar triskart per dieną, nuramindavo juos savo paguodimais, palaikydavo savo patarimais, visada pakviesdavo į savo puotas. 8 Trumpai sakant, elgėsi kaip privatus asmuo. 9 Ypatingai pagerbė savo uošvę gladiatorių žaidynėmis ir kitomis apeigomis.

10 1 Po to išvyko į Galiją³⁶ ir parėmė visus jos miestus įvairiausiomis dovanomis. 2 Iš ten persikėlė į Germaniją. Nors taikos troško labiau nei karo, kariams liepė mankštintis taip, lyg grėstų karas, įkvėpdamas juos savo ištvermės pavyzdžiu, beje, pats gyvendamas padaliniuose kartu su kareiviais, mielai sekdamas Scipijono Emiliano, Metelo ir savo globėjo Trajano pavyzdžiu lauke valgė stovyklinį maistą – taukus, sūrį ir su actu sumaišytą vandenį. Kariams dalijo daug premijų ir vieną kitą garbės laipsnį, kad jie lengviau pakęstų jo varginančius įsakymus. 3 Juk tai jis po Cezario Oktaviano sugrąžino į kariuomenę drausmę, kuri buvo pašlijusi dėl ankstesniųjų princepsų aplaidumo. Jis sutvarkė karines pareigas ir išlaidas, nuo šiol palikti stovyklos niekas be pateisinamos priežasties negalėjo, o tribūnai buvo renkami remiantis ne kareivių malone, o už nuopelnus. 4 Kitus įkvėpdamas savo paties kaip kareivio pavyzdžiu, ginkluotas pėsčiomis nužygiuodavo dvidešimt mylių, išardė karinėse stovyklose statomus triklinijus, portikus, kriptas ir želdynus, 5 dažnai rengdavosi kukliais drabužiais, nenešiojo paauksuoto diržo, naudojosi sagtimi be brangakmenių, vos sutikdavo, kad kardo rankena būtų padengta dramblio kaulu, 6 lankydavo sergančius kareivius jų kareivinėse, išrinkdavo vietą stovyklai, perduodavo centuriono lazdą tik tvirtiems ir gero vardo karininkams, skirdavo į tribūnus tik tuos, kam jau žėlė pilna barzda arba tuos, kurie savo branda ir amžiumi atitiko tribūnato keliamus reikalavimus, 7 neleido nė vienam tribūnui priimti dovanų iš karių, iš kariuomenės gyvenimo visapusiškai pašalino prabangą ir galiausiai pagerino karinės ginkluotės bei įrangos kokybę. 8 Dėl tarnavimo amžiaus, kad nebūtų laužomi senieji kariniai papročiai, nusprendė į karinę tarnybą nešaukti nei tų, kas jai per jauni ir neišgali, nei tų, kas per seni ir nebepajėgia, taip pat visada stengėsi susipažinti su pačiais kariais ir žinoti jų skaičių.

11 1 Negana to, stengėsi kruopščiai sekti karinių atsargų būklę, kad jei kur užtiktų bent kokį neatitikimą, jį ištaisytų. Labiau nei visi [kiti imperatoriai] pasižymėjo įpročiu nepirkti ir neskirti pinigų išlaikymui to, kas pagal paskirtį nėra susiję su karyba.

2 Tad pertvarkęs kariuomenę kaip ir pridera valdovui, Hadrianas išvyko į Britaniją, kur ištaisė daugybę dalykų ir pirmasis pastatė aštuoniasdešimt tūkstančių dvigubų žingsnių siekiančią, romėnus nuo barbarų skiriančią sieną³⁷.

3 Nuo pareigų nušalino, paskyręs jiems įpėdinius, pretorių prefektą Septicijų Klarą, raštinės viršininką Svetonijų Trankvilą³⁸ ir daugelį kitų už tai, kad be Hadriano sutikimo su jo žmona Sabina elgėsi familiariau nei to reikalavo pagarba rūmų aplinkai. Bet, kaip sakydavo ir pats, jis žmonos būtų išsižadėjęs dėl jos šiurkštaus ir priekabaus būdo, jei būtų buvęs privatus asmuo. 4 Hadrianas taip domėjosi ne tik savo, bet ir draugų asmeniniais reikalais, kad su frumentarijų³⁹ pagalba išsiaiškindavo visas jų paslaptis, o šie net neįtardavo imperatorių žinant, kas vyksta jų gyvenime, kol jis pats jiems to neatskleisdavo. 5 Čia būtų neprošal paminėti vieną nutikimą, parodantį, kiek daug jis išsiaiškindavęs apie savo draugus. 6 Mat kai vienas vyras iš savo žmonos gavo laišką su priekaištais, esą jis taip užimtas pramogomis ir pirties malonumais, kad net nenori grįžti pas ją, Hadrianas frumentarijų dėka tai išsiaiškino ir, to paties vyro paprašytas būti laikinai atleistam nuo tarnybos, prikišo polinkį linksmintis ir pirtintis. Hadrianui tas vyras atsakė: „Nejaugi tau mano žmona rašo tą patį, ką ir man?“

7 Tad žmonės iš visų Hadriano ydų būtent šią laiko pačia blogiausia. Kartu mini ir jo meilę brandiems vyrams bei svetimoms moterims – sakoma, tai buvusios dvi didelės valdovo aistros – ir prideda, kad šiuo klausimu Hadrianas nebuvo ištikimas net savo draugams.

12 1 Sutvarkęs reikalus Britanijoje, Hadrianas persikėlė į Galiją, mat buvo sunerimęs dėl maišto Aleksandrijoje, kurį sukėlė ten gimęs Apis⁴⁰ – atrastas po daugelio metų, jis kurstė nesantaiką tarp skirtingų miesto bendruomenių, kurių kiekviena siekė įrodyti, kad gali skirti geriausią vietą jo garbinimui. 2 Tuo pačiu metu Plotinos garbei Hadrianas pastatė nepaprasto grožio baziliką Nemauze. 3 Po to išvyko į Ispaniją ir žiemojo Tarakonėje⁴¹, kur savo lėšomis atstatė šventyklą Augustui. 4 Į susirinkimą Tarakonėje sukvietęs visus ispanus ir italikams pasipriešinus šaukimui į kariuomenę – pasak Marijaus Maksimo, jie tai darė juokais, tačiau kiti priešinosi išties nuožmiai⁴² – Hadrianas ėmėsi išmintingų ir apdairių veiksmų. 5 Kaip tik tuo metu garbingai pasielgė net ir didžiausio pavojaus akivaizdoje, kai Tarakonėje vaikštinėdamas sode buvo užpultas vieno iš šeimininko vergų, išprotėjusio ir ginkluoto kardu. Nė kiek nesunerimęs Hadrianas jį sulaikė ir perdavė atskubėjusiems tarnams, o kai buvo išaiškinta, kad vergas išties pamišęs, atidavė jį gydytojų globai.

6 Daugelyje vietų, tiek per šį laikotarpį, tiek ir vėliau, ten, kur dabar barbarus nuo Romos žemių skiria ne upės, o sienos, Hadrianas atkirto juos pasinaudodamas didžiuliais basliais tarsi mūrine siena, sujungtais ir stipriai subestais į žemę. 7 Germanams jis paskyrė karalių, numalšino maurų sukilimus, o iš senato pelnė padėkos iškilmes. 8 Karas su partais tuo metu buvo tik beprasidedantis, ir jį Hadrianas pristabdė derybomis.

13 1 Po šių įvykių Hadrianas keliavo per Aziją⁴³ ir per salas atplaukė į Graikiją⁴⁴, kur sekdamas Heraklio ir Filipo pavyzdžiu buvo įšventintas į Eleusino misterijas. Atėniečius jis gausiai apdovanojo ir jų žaidynėse užėmė teisėjo vietą. 2 Sakoma, kad jo viešnagės metu Graikijoje buvo laikomasi tokios taisyklės, kad nors daugelis į aukojimus nešdavosi peilius, prie Hadriano prisiartinti su ginklu niekas negalėjo. 3 Po to išplaukė į Siciliją, kur užkopė į Etnos kalną tam, kad pamatytų saulės patekėjimą, sakoma, įvairiaspalvį kaip vaivorykštė. 4 Iš ten vyko į Romą ir iš jos persikėlė į Afriką, kur nuveikė daug gero Afrikos provincijų labui. 5 Nėra buvę princepso, kuris taip greitai įveiktų tokius atstumus.

6 Kai jau iš Afrikos grįžo atgal į Romą, netrukus išvyko į rytus keliu per Atėnus ir dedikavo statinius, kurie jo įsakymu buvo pradėti statyti, tokius kaip Jovio Olimpiečio šventyklą ir aukurą pačiam Hadrianui; lygiai taip pat, keliaudamas keliu per Aziją, pašventino savo vardo šventyklą. 7 Tada priėmė vergus iš Kapadokijos darbui karo stovyklose. 8 Vietinius valdovus ir karalius kvietė tapti savo draugais, kvietė net ir partų karalių Osdroją, kartu sugrąžindamas jo dukrą, kurią buvo pagrobęs Trajanas, ir pažadėdamas jam grąžinti taip pat užgrobtą sostą. 9 O kai dalis karalių apsilankė pas Hadrianą, su jais buvo elgiamasi taip, kad pasigailėjo tie, kurie atvykti nenorėjo, ypač Farasmanis, kuris išdidžiai Hadriano kvietimo atsisakė. 10 Taip pat keliaudamas per provincijas Hadrianas savo prokuratoriams ir valdytojams taikė bausmes, atitinkančias jų nusižengimus, tačiau ir baudė juos taip griežtai, lyg būtų pats įtikinęs jų kaltintojus kreiptis dėl patirtos skriaudos.

14 1 Tuo pat metu Hadrianas jautė tokią stiprią neapykantą Antiochijos miesto gyventojams, kad norėjo atskirti Siriją nuo Finikijos – jis nenorėjo, kad tiek daug bendruomenių laikytų Antiochiją savo svarbiausiu miestu⁴⁵. 2 Taip pat tuo laiku judėjai pradėjo karą dėl draudimo užsiimti apipjaustymu⁴⁶. 3 O kilus audrai ant Kasijo kalno, į kurį Hadrianas nakčia buvo užkopęs norėdamas išvysti patekančią saulę, jis išvydo, kaip trenkęs žaibas smogė ir aukojamam gyvuliui, ir aukotojui. 4 Perkeliavęs Arabiją, atvyko į Pelūsiją, kur pastatė didingesnį nei anksčiau buvusį kapą Pompėjui. 5 Plaukiant Nilo upe neteko savojo Antinojo⁴⁷, dėl kurio raudojo kaip moteris. 6 Apie Antinoją sklinda skirtingi gandai: vieni tvirtina esą jis buvo iki mirties pašventęs save Hadrianui, tačiau kiti atkreipia dėmesį į išskirtinę Antinojo išvaizdą ir akivaizdžią Hadriano silpnybę vaikino grožiui. 7 Remiantis Hadriano valia, graikai sudievino Antinoją tvirtindami, kad per jį skelbiamos pranašystės, kurias, sakoma, Hadrianas užrašydavęs pats.

8 Hadrianas itin domėjosi poezija ir literatūra, buvo didis aritmetikos, geometrijos ir tapybos žinovas. 9 Apie savo įgūdžius groti kitara bei dainuoti gyrėsi ir pats. Malonumuose saiko nejautė. O savo numylėtiniams sukūrė daugybę eilių, rašė eilėraščius apie meilę. 10 Taip pat puikiai išmanė ginkluotę bei karybos reikalus ir mokėjo naudotis gladiatorių ginklais. 11 Jis buvo atšiaurus ir malonus, linksmas ir niūrus, delsiantis ir skubantis, šykštus ir dosnus, veidmainiškas ir nuoširdus, žiaurus ir gailestingas, nuolat ir visuose dalykuose nepastovus. 

15 1 Draugus darė turtingais ir neprašytas, o paprašytas negailėjo nieko. 2 Vis dėlto mielai klausėsi visų pašnibždų apie savo draugus ir galiausiai kone visus juos laikė priešais – ir pačius artimiausius, ir tuos, kuriuos buvo pagerbęs aukščiausiais valstybiniais laipsniais, kaip kad Atianą, Nepotą ir Septicijų Klarą. 3 Pavyzdžiui, Eudaimoną, savo buvusį bendrininką siekiant valdžios, nuvarė į skurdą, 4 Polieną ir Marcelą privertė nusižudyti, 5 Heliodorą apdergė labai bjauriu rašiniu, 6 Titianą leido apkaltinti sąmokslu užgrobti valdžią ir ištremti, 7 Umidijų Kvadratą ir Katilijų Severą bei Turboną žiauriai persekiojo, 8 o savo jau devyniasdešimtmetį svainį Servianą, kad šis Hadriano nepergyventų, privertė pakelti prieš save ranką; 9 persekiojo net atleistinius bei kai kuriuos kareivius. 10 Ir nors puikiai išmanė tiek poeziją, tiek prozą, tiek apskritai visas meno šakas, jis, lyg žinotų daugiau už kitus, nuolat niekino, žemino ir tyčiojosi iš visų menų mokytojų. 11 Su tais pačiais mokytojais ir filosofais dažnai rungtyniavo pakaitomis leisdamas knygas arba eilėraščius. 12 Kartą Favorinas⁴⁸ labai prajuokino savo draugus: Hadriano prikištas dėl žodžio vartosenos, jam kaip mat nusileido, nors draugai jį tikino – be reikalo Hadrianui nusileista dėl žodžio, kurį vartoja kiti pripažinti autoriai. 

13 O Favorinas pasakė šitaip: „Mielieji, jūs neteisingai darote, kad įkalbinėjate mane ginčytis – protingiausias čia yra tas, kuriam priklauso trisdešimt legionų“.

16 1 Hadrianas taip troško išgarsėti, kad parašė knygų apie savo gyvenimą ir atidavė tuos užrašus savo atleistiniams, liepdamas juos išleisti savo vardais. Juk ir Flegonto knygos yra parašytos Hadriano. 2 Imituodamas Antimachą, parašė labai miglotą kūrinį pavadinimu Katakanos. 3 Kai poetas Floras parašė Hadrianui tokias eiles:

Aš nenoriu būti Cezariu,

bastytis tarp britanų, 

landžiot po […], 

kęsti skitiškas žiemas,

4 Hadrianas jam atrašė:

Aš nenoriu būti Floru,

bastytis po lūšnynus,

landžiot po smukles,

kęsti mašalus storus.

5 Be to, mėgo senovinį iškalbos stilių. Mokėsi sakyti kontroversijas⁴⁹. 6 Labiau vertino ne Cicerono, Vergilijaus ar Salustijaus, o Katono, Enijaus ir Celijaus kūrybą bei su tokiu pačiu puikavimusi dalijosi išvadomis apie Homerą ir Platoną. 7 Save laikė tokiu dideliu astrologijos žinovu, kad per sausio kalendas užrašydavo viską, kas galėsią jam nutikti ateinančių metų bėgyje, taip pat ir tais metais, kuriais mirė, jis buvo užrašęs ką veiks iki pat tos valandos, kurią mirė.

8 Bet kad ir kiek būtų linkęs žeminti muzikantus, tragikus, komikus, gramatikus ar retorius, Hadrianas vis tik pagerbdavo bei apipildavo turtais visų amatų žinovus, nors ir nuolat kamuodavo juos savo klausimais. 9 Tuomsyk kai su žmonėmis elgdavosi taip, kad daugelis po susitikimo su juo likdavo susikrimtę, pats apie save kartojo, jog į liūdintį žmogų jam žiūrėti sunku. 10 Artimai bičiuliavosi su filosofais Epiktetu ir Heliodoru bei gramatikais, retoriais, muzikantais, geometrais, tapytojais, astrologais – visų vardų nepasakysiu; jų tarpe Favorinas, kaip daug kas tvirtina, buvo ryškiausias. 11 Tuos mokytojus, kuriuos laikė negabiais savo dalykui, apdovanotus garbingais laipsniais ir turtais iš pareigų atleisdavo.

17 1 Būdamas imperatoriumi nebesirūpino tais, kuriuos kaip privatus asmuo laikė priešais, net vienam savo mirtinam priešui jau tapęs imperatoriumi Hadrianas pasakė: „Tu išsisukai“. 2 Tuos, kuriuos savo sprendimu pašaukdavo į karo tarnybą, pats visada aprūpindavo žirgais, mulais, apranga, lėšomis ir visa įranga. 3 Saturnalijų ir Sigilarijų⁵⁰ proga dažnai darė staigmenas savo draugams, taip pat ir iš jų mielai priimdavo dovanas bei rasdavo ką atgal padovanoti. 4 Siekdamas išgaudyti sukčius tarp savo maisto tiekėjų, kai puotos metu sustatydavo svečiams daugybę gultų, Hadrianas įsakydavo jam prinešti patiekalus nuo kitų stalų, net pačių tolimiausių. 5 Visus karalius pavergė savo dovanomis⁵¹. Dažnai prausdavosi su kitais viešose pirtyse. 6 Pirtininkai iki šiol pamena vieną Hadriano juokelį: kartą pamatęs, kaip vienas senas kareivis, kurį pažinojo iš tarnybos laikų, nugara ir visu kūnu trinasi į pirties sieną, Hadrianas jo paklausė, kodėl marmuras jį gramdo – kai išgirdo, jog todėl, kad neturi vergo, Hadrianas jam padovanojo ir vergų, ir pinigų jų išlaikymui. 7 O kai kitą dieną būrys senių trynėsi į sieną, taip siekdami sužadinti valdovo dosnumą, Hadrianas juos pasišaukė ir įsakė vieniems kitus prausti. 8 Hadrianas daug gyrėsi savo meile liaudžiai. Taip mėgo keliauti, kad norėjo savo akimis pamatyti visa, ką buvo skaitęs apie pasaulio kraštus. 9 Visur vaikščiojo nuoga galva – tokią turėjo ištvermę šalčiui ir audroms. 10 Daugybę karalių gausiai apipylė dovanomis, iš daugelio mainais gavo taiką, o iš kitų pelnė tik panieką; 11 daugeliui šių valdovų buvo įteiktos nepaprastos dovanos, bet ne tokios, kokių sulaukė iberų karalius – be kitų įstabių gėrybių, Hadrianas jam padovanojo dramblį ir penkiasdešimties karių būrį. 12 O kai pats iš Farasmanio priėmė gausias dovanas, tarp kurių buvo ir auksu puošti apsiaustai, Hadrianas iš valdovo dosnumo pasišaipė – išsiuntė į areną kautis tris šimtus nusikaltėlių, aprengtų paauksintais apsiaustais.

18 1 Kai vadovavo teismams, Hadrianas tarėsi ne tik su savo draugais ir palydovais, bet ir teisininkais, ypač Juvencijumi Celsu, Salvijumi Julijanu, Neracijumi Prisku bei kitais, tačiau tik tuo atveju, kai juos patvirtindavo senatas. 2 Tarp jo išleistų potvarkių buvo ir draudimas griauti bet kurioje gyvenvietėje esantį namą dėl statybos medžiagų ir pervežti jas į kitą miestą. 3 Tremtinių vaikams skirdavo vieną dvyliktąją šeimos turto. 4 Nepriimdavo svarstyti bylų dėl valdovo įžeidimo. 5 Atsisakydavo palikimo iš jam nepažįstamų asmenų, kaip ir atsisakydavo iš pažįstamų, jei jie turėdavo vaikų. 6 Kas dėl lobio radybų, numatė tokias sąlygas: jei asmuo randa ką nors savo valdose, pats ir gali tai pasilikti; jei valdos svetimos, pusę atiduoda šeimininkui; jei valdos priklauso valstybei, lygią dalį atiduoda į imperatoriaus kasą. 7 Uždraudė šeimininkams žudyti savo vergus; jei šie būtų to nusipelnę, įsakė mirties bausmės siekti teismo keliu. 8 Taip pat uždraudė be priežasties parduoti vergą ar tarnaitę gladiatorių mokytojams ir sąvadautojams. 9 Jei žmogus savo sprendimų dėka nusigyvendavo ir išeikvodavo sukauptą turtą, Hadriano įsakymu tokį žmogų amfiteatre nuplakdavo ir paleisdavo. Panaikino sunkiųjų darbų kalėjimus, kuriuose buvo laikomi vergai ir atleistiniai. 10 Lyties pagrindu atskyrė prausyklas. 11 Jei savo namuose būdavo nužudomas šeimininkas, [remiantis Hadriano potvarkiu] tardymui imdavo ne visus vergus, o tik tuos, kurie nusikaltimo metu buvo netoliese ir galėjo iš anksto kažką įtarti.

19 1 Būdamas imperatoriumi ėjo ir pretoriaus pareigas Etrūrijoje. Lacijaus miestuose buvo diktatorius, edilas ir duumviras, Neapolyje demarchas. Savo tėvonijoje buvo penktiems metams renkamu duumviru, kaip ir savo kitoje tėvonijoje Hadrijoje. Atėnuose buvo archontas.

2 Bemaž visuose miestuose ką nors pastatė ir surengė kokias nors žaidynes. 3 Atėnų stadione surengė tūkstančio žvėrių medžioklę. 4 Iš Romos miesto nebuvo atšaukęs nė vieno kovotojo su žvėrimis ar aktoriaus. 5 O pačioje Romoje, tarp kitų nesuskaičiuojamų malonumų, savo uošvės garbei gyventojams dalijo prieskonius, Trajano garbei įsakė vietas teatre nulieti balzamu ir šafranu. 6 Teatre pagal senuosius papročius statė visų žanrų spektaklius, išleisdavo vaidinti rūmų aktorius. 7 Cirko žaidynėse pats nudėjo daugybę žvėrių, dažnu atveju po šimtą liūtų. 8 Dažnai rengdavo piriškų karo šokių⁵² pasirodymus liaudžiai. Pats dažnai stebėjo gladiatorių kovas. 9 Kur tik iškildavo koks naujas pastatas, o Hadrianas pastatė jų begalę, jis nė vieno nepažymėdavo savo vardu, išskyrus tėvo Trajano šventyklą. 10 Romoje atstatė Panteoną, Septą⁵³, Neptūno baziliką, daugybę šventyklų, Augusto forumą, Agripos pirtis; kiekvieną atnaujintą pastatą pašventino vardais tų, kurie pirmieji jį statė. 11 Pastatė ir savo vardo tiltą bei kapą greta Tiberio upės, Gerosios Deivės šventyklą. 12 Taip pat su architekto Dekriano pagalba pakėlė stovintį Kolosą ir patraukė jį iš tos vietos, kurioje dabar stovi Romos šventovė – tokiam dideliam darbui Hadrianas pasitelkė dvidešimt keturis dramblius. 13 Kai nuo šios Nerono garbei pastatytos skulptūros buvo pašalinti jo veido bruožai, Hadrianas ją pašventė Saulei, o su architekto Apolodoro pagalba ketino pastatyti ir panašų paminklą Mėnuliui.

20 1 Kalbėdamas net su žemiausių luomų atstovais buvo išskirtinai malonus, neapkęsdamas tų, kurie iš nuolankumo aukštai valdovo padėčiai pagailėjo jam suteikti tokio draugiško bendravimo malonumą. 2 Atvykęs
į Aleksandriją, Muziejaus⁵⁴ mokytojams pateikė visą eilę klausimų ir pats į pateiktus klausimus atsakė. 3 Pasak Marijaus Maksimo, iš prigimties Hadrianas buvo žiaurus žmogus, o daugelis jo malonių poelgių buvo daromi iš baimės, kad jam nesibaigtų taip pat, kaip baigėsi Domicianui⁵⁵.

4 Ir nors nemėgo matyti savo vardo ant pastatų, jis Hadrianopoliais pavadino visą eilę miestų, net Kartaginą ir dalį Atėnų. 5 Taip pat davė savo vardą ir begalei akvedukų. 6 Pirmasis paskyrė advokatą imperatoriaus kasai.

7 Pasižymėjo nepaprasta atmintimi ir išskirtiniais protiniais sugebėjimais – mat pats ir diktuodavo kalbas, ir pats į viską atsakydavo. 8 Išliko labai daug jo pajuokavimų; Hadrianas buvo tikrai kandokas. Vienas iš garsesnių nutikimų buvo kai Hadrianas atsisakė kažkuo padėti vienam pražilusiam vyrui, o šis nusidažė plaukus ir paprašė to paties dar kartą. Tada Hadrianas jam atsakė: „Padėti negaliu – jau sakiau tai tavo tėvui“.

9 Daugybę žmonių be nomenklatoriaus⁵⁶ pagalbos vadino jų vardais, kuriuos buvo girdėjęs tik vieną kartą ir dar paminėtus kartu, net pataisydavo kartais klystančius nomenklatorius. 10 Prisimindavo vardus ir tų veteranų, kuriuos kitados atleido nuo tarnybos. Net knygas, daugeliui nežinomas, vos jas perskaitęs galėjo atpasakoti atmintinai. 11 Jei galima patikėti, vienu metu galėjo rašyti, diktuoti, klausytis ir šnekučiuotis su savo draugais. Buvo perpratęs visas valstybines sąskaitas geriau nei savo namų ūkį žino bet kuris rūpestingas šeimos vyras. 12 Taip mylėjo arklius ir šunis, kad statydavo jiems antkapius. 13 Vienoje vietoje, kurioje kartą pats sėkmingai sumedžiojo ir nudobė lokį, įkūrė miestą pavadinimu Hadrianoteros.

21 1 Teisėjus kvosdavo visuomet ir visus – klausinėdavo tol, kol surasdavo tiesą. 2 Nenorėjo matyti savo atleistinių tampant įtakingais visuomenės veikėjais, nei juolab darant bent kiek įtakos jo paties asmeniui sakydamas, kad visi jo pirmtakai valdovo soste pasižymėjo savo atleistinių ydomis, ir pats bausdamas kiekvieną savo atleistinį, kuris girdavosi savo įtaka jam. 3 Čia yra žinomas vienas tikrai žiaurus, bet ir gana juokingas nutikimas su vergu. Mat vieną kartą išvydęs, kaip jo paties vergas, besišalindamas iš Hadriano akivaizdos, praeina tarp dviejų senatorių, pasiuntė kažką duoti tam vergui antausį ir įspėti: „Nevaikščiok tarp tų, kurių vergu dar gali tapti“.

4 Iš patiekalų ypač mėgo tokį „keturgubą vaistą“⁵⁷, pagamintą iš tešloje užkeptos fazano mėsos, kiaulės tešmenų ir kumpio.

5 Jo valdymo laikais pasitaikė ir bado metų, ir ligų protrūkių, ir žemės drebėjimų – kiekvienu atveju Hadrianas kaip įmanydamas rūpindavosi padėtimi ir ateidavo į pagalbą nuo šių negandų nukentėjusiems miestams. 6 Taip pat buvo patvinęs Tiberis. 7 Daugybei miestų suteikė lotynų teisę, daugybę atleido nuo mokesčių.

8 Jam valdant nebuvo jokių svarbių karo žygių, o ir pradėti karai buvo pabaigti be didesnio triukšmo. 9 Dėl rodomo didelio susidomėjimo kariniais reikalais, o drauge ir dėl jo išskirtinai palankaus santykio su pačiais kariais, Hadrianą kariuomenė labai mėgo. 10 Partai visada buvo jo draugai, mat pašalino jų karalių, kuris buvo Trajano statytinis. 11 O armėnams leido turėti savo karalių, nors prie Trajano jie turėjo imperatoriaus vietininką. 12 Iš mesopotamiečių nereikalavo duoklės, kurią jiems buvo uždėjęs Trajanas. 13 Puoselėjo stiprią draugystę su albanais ir iberais, mat buvo apipylęs jų karalius gausiomis dovanomis, nors galimybę apsilankyti pas imperatorių jie vertino su panieka. 14 O tuo tarpu baktrų karaliai nuolankiai siuntė pasiuntinius prašyti jo draugystės.

22 1 Labai dažnai skirdavo globėjus. Pilietiniame gyvenime palaikė tokią pat drausmę kaip ir kariniame gyvenime. 2 Įsakė senatoriams ir raiteliams viešumoje visada dėvėti togas, išskyrus tuos atvejus, kai grįždavo namo iš puotų. 3 Pats, kol būdavo Italijoje, rodydavosi tik su toga. 4 Atsistojęs priimdavo į puotą ateinančius senatorius ir visada gulėjo prie stalo vilkėdamas arba graikišką apsiaustą, arba togą. 5 Su teisėjo atidumu nustatydavo puotos išlaidas ir grąžino jas prie senovėje galiojusių ribų. 6 Uždraudė įvažiuoti į miestą vežimams su labai stambiais kroviniais. 7 Neleido miestų ribose joti žirgu. Praustis viešose pirtyse anksčiau nei aštuntą valandą buvo leidžiama tik ligoniams. 8 Pirmasis paskyrė romėnų raitelius tvarkyti valdovo laiškus ir prašymus. 9 Hadrianas mielai apipildavo turtais tuos, kuriuos laikė vargšais ir teisuolius – tiesa, pralobusiems gudraus proto dėka jis jautė tik neapykantą. 10 Uoliai išpažino romėniškas apeigas, o svetimšalių apeigas laikė nieku. Ėjo vyriausiojo pontifiko pareigas. 11 Dažnai sprendė bylas Romoje ir provincijose, savo tarybon kviesdamas konsulus, pretorius ir iškiliausius senatorius. 12 Nusausino Fucino ežerą. 13 Paskyrė keturis konsularus kaip teisėjus visai Italijai. 14 Afrikiečiai su meile pasitiko Hadrianą, kai šis atvyko į Afriką, mat po penkerius metus trukusios sausros, jam pasirodžius ėmė lyti.

23 1 Kadangi keliavo per visus pasaulio kraštus nuoga galva, per stiprias audras ir smarkius šalčius, Hadrianas buvo ištiktas ligos, prikausčiusios jį prie lovos. 2 Jis ėmė nerimauti dėl įpėdinio ir pirmiausia pagalvojo apie Servianą, kurį vėliau, kaip ir sakėme, privertė nusižudyti. 3 Tas pats nutiko ir Fuskui, kurio sprendimui siekti valdžios lemiamą įtaką padarė būrimai ir pranašiški ženklai. 4 Hadrianas, paveiktas savo įtarimų, išsiugdė aršiausią neapykantą Platorijui Nepotui, kurį kitados taip mylėjo, kad net atleido už tą kartą, kai nuėjęs aplankyti sergantį Nepotą liko už durų, mat šis jo nepriėmė. 5 Panašiai neapkentė ir Terencijaus Genciano – jo, beje, nekentė dar aršiau, nes matė, kiek daug vilčių į jį deda senatas. 6 Galiausiai tartum būsimais imperatoriais ėmė bodėtis visais, kuriuos įsivaizdavo esant vertus valdžios. 7 Vis dėlto Hadrianas tol sėkmingai tramdė kiekvieną savo prigimtinio žiaurumo priepuolį, kol vieną kartą Tiburo viloje jį ištiko kraujavimo priepuolis⁵⁸, beveik privedęs valdovą prie mirties. 8 Tik tada Hadrianas nesivaržydamas įsakė Servianui nusižudyti, kaltindamas jį valdžios troškimu – juk tai esą Servianas sumanė surengti pietus karališkiems vergams, juk tai jis sėdi karališkame krėsle, įrengtame šalia jo lovos, juk tai jis, devyniasdešimtmetis senis, iki šiol stojasi ir eina pasitikti į sargybą paskirtų karių. Hadrianas atsikratė ir daugelio kitų, tiek atvirai, tiek klasta. 9 Net nebuvo apsieita be kalbų, kad, kai mirė jo žmona Sabina, ją esą nunuodijo Hadrianas.

10 Po to jis nusprendė įsisūnyti Cejonijų Kòmodą, buvusio sąmokslininko Nigrino žentą, jo nuomone mielos išvaizdos vyrą. 11 Tad, visiems prieštaraujant, įsisūnijo⁵⁹ Cejonijų Komodą ir skyrė jam Elijaus Vero Cezario vardą. 12 Jo įsūnijimo proga surengė cirko žaidynes ir dalijo pinigines dovanas piliečiams bei kariams. 13 Pagerbė jį pretūra ir akimirksniu paskyrė vadovauti Panonijos žemėms, suteikė konsulo pareigas ir joms reikalingas išlaidas. Tą patį Komodą antrąsyk paskyrė konsulu. 14 O kai pamatė, kad jis silpnos sveikatos, labai dažnai kartodavo: „Mes atsirėmėme į griūvančią sieną ir iššvaistėme keturis milijonus sestercijų, kurias išdalijome liaudžiai ir kareiviams Komodo įsūnijimo proga“. 15 Tuo tarpu Komodas dėl silpnos sveikatos nesugebėjo net senate išreikšti padėkos Hadrianui už savo įsūnijimą. 16 Galop išgėrus per daug vaistų jo sveikata dar pablogėjo. Komodas mirė miegodamas per pačias sausio kalendas⁶⁰. Siekdamas nedrumsti svarbių valstybinių apeigų, Hadrianas uždraudė jo gedulą.

24 1 Mirus Elijui Verui Cezariui, sunki ligoto Hadriano būklė tik dar labiau paūmėjo ir jis įsisūnijo⁶¹ Arijų Antoniną (kuris vėliau buvo pramintas Pijumi⁶²), su sąlyga, kad jis taip pat įsivaikins du sūnus – Anijų Verą ir Marką Antoniną⁶³. 2 Vėliau jiedu buvo pirmieji Augustai, kurie kartu valdė valstybę. 3 O Antoninas, sakoma, buvo vadinamas Pijumi dėl to, kad ištiesdavo ranką pasiremti savo brandaus amžiaus išvargintam uošviui, 4 nors kiti sako, kad šią pravardę jis gavo už tai, jog išgelbėjo nemažą skaičių senatorių iš jau siautėti pradėjusio Hadriano, 5 o dar kiti – už tai, kad pats labai pagerbė Hadrianą po jo mirties. 6 Žinia apie Antonino įsūnijimą tuo metu įskaudino nemažai žmonių, tarp jų ypač miesto prefektą Katilijų Severą, ruošusį sau kelią į imperatoriaus sostą. 7 Kai tas reikalas išaiškėjo, Severas oriai leidosi būti pakeičiamas pareigose ir grįžo į privatų gyvenimą.

8 Tuo tarpu Hadrianas, jau persmelktas visiško pasibjaurėjimo savo gyvenimu, įsakė vienam tarnui persmeigti jį kardu. 9 Kai ši žinia pasklido ir galiausiai pasiekė Antoniną, sūnus kartu su prefektais atvyko pas Hadrianą ir maldavo jį kantria širdimi iškęsti tą neišvengiamą vargą, kurį neša liga, Antoninui kalbant, kad užsitarnaus tėvažudžio vardą, jei pats Hadriano įsūnytas leis jam numirti; 10 o šis, įsiutęs, pareikalavo nužudyti jį įdavusį žmogų, kurį vėliau Antoninas apsaugojo. 11 Po to, nors ir nenusišalino nuo valstybės reikalų, tuojau pat surašė testamentą. 12 Ir po testamento surašymo dar kartą pamėgino nusižudyti, bet tik dar labiau įsiuto, kai iš jo atėmė durklą. 13 Taip pat reikalavo nuodų iš gydytojo, o šis, kad neduotų nuodų imperatoriui, nusižudė pats.

25 1 Šiuo laikotarpiu jį netikėtai aplankė kažkokia moteris, kuri kalbėjo apie sapne ją ištikusią pranašystę: jei ji atkalbės Hadrianą nuo savižudybės, jis visiškai atgaus jėgas. To nepadariusi ji apako, tačiau buvo dar kartą įspėta taip kreiptis į Hadrianą ir bučiuoti jo kelius; šitaip padariusi atgaus regą. 2 Kai moteris išpildė sapną, ji atgavo regą nusiplovusi akis vandeniu iš šventyklos, kurioje prieš tai lankėsi. 3 Taip pat kartą pas karščiuojantį Hadrianą atėjo vienas senas neregys iš Panonijos ir jį palietė. 4 Taip nutikus ir pats senis atgavo regą, ir Hadrianą apleido karštinė; kad ir kaip būtų, Marijus Maksimas mini šiuos stebuklus kaip apgaules.

5 Po to, palikęs Antoniną vadovauti Romai, Hadrianas skubiai išvyko į Bajus. 6 Kai jam ir tai niekuo nepadėjo, pasišaukęs Antoniną mirė jo akivaizdoje ten pat Bajuose, šeštą liepos idų dieną⁶⁴. 7 Visų nekenčiamas⁶⁵ buvo palaidotas Cicerono viloje Puteoluose.

8 Prieš pat savo mirtį Hadrianas įsakė nusižudyti ir devyniasdešimt metų nugyvenusiam Servijanui, kad šis, kaip buvo sakyta anksčiau, jo nepergyventų ir, kaip Hadrianui atrodė, neperimtų valdžios; taip pat už lengvus nusižengimus pasmerkė mirčiai daugelį žmonių, kuriuos Antoninas išsaugojo. 9 Dar sakoma, kad mirdamas sukūrė tokį eilėraštį:

Dūšele klajokle švelnute,

kūno svetys ir palyda,

kurgi dabar tu keliausi,

sustingus, išbąlus, nuogutė?

Nors juoktis tu mėgsti, daugiau nejuokausi!

10 Tokių eilėraščių sukūrė ir daugiau (tik nedaug geresnių), ir graikiškai.

11 Gyveno 62 metus, 5 mėnesius, 17 dienų. Valdė 21 metus, 11 mėnesių.

26 1 Hadrianas nešiojo bangomis sušukuotus plaukus ir turėjo vešlią barzdą, kad pridengtų natūraliai veide atsirandančias žaizdas, buvo aukšto ūgio ir dailios išvaizdos, tvirto stoto. 2 Daug jojo žirgu ir vaikščiojo, nuolat mankštindavosi su ginklais ir svaidydavo ietį. 3 Medžiojo; liūtą dažniausiai nudobdavo savo rankomis. Tačiau ir pats medžiodamas buvo susilaužęs raktikaulį bei šonkaulį. Laimikiu visada dalijosi su draugais. 4 Visose savo puotose, priklausomai nuo progos, svečiams rodydavo tragedijas, komedijas, atelanas, muzikantų, skaitovų, poetų pasirodymus. 5 Nepaprastai gražiai pastatė savo Tiburo Vilą⁶⁶ – atskiras jos dalis Hadrianas pavadino pagal provincijas ir garsias vietoves, kaip antai Likėjas, Akademija, Pritanėjas, Kanopas, Poikilė ir Tempė. O kad niekas neliktų praleista, įsirengė net ir požemio karalystę.

6 Šie ženklai įspėjo Hadrianą apie artėjančią mirtį: kai per savo paskutinį gimtadienį meldėsi už Antoniną, jo purpuru dabinta toga pati nuslinko žemyn ir atidengė imperatoriaus galvą. 7 Žiedas, kuriame buvo išraižytas jo paties atvaizdas, pats nukrito nuo piršto⁶⁷. 8 Dieną prieš Hadriano gimtadienį į senatą atėjo vienas toks raudantis vyras – prieš jį atsidūręs valdovas buvo apimtas didelio jaudulio, nes pasijuto taip, lyg su kažkuo kalbėtųsi apie savo mirtį; tuo tarpu to vyro žodžių niekas kitas nesuprato. 9 Ir kai senate norėjo pasakyti „mano sūnui mirus“, pasakė „man mirus“. 10 Kartą susapnavo, kad iš tėvo prašo sau migdomųjų. Taip pat sapnavo sapną, kuriame jį užgula liūtas.

27 1 Po mirties Hadrianas sulaukė nemažai kaltinimų iš didelio skaičiaus žmonių. 2 Senatas norėjo jo potvarkius padaryti negaliojančiais. Būtų ir nesutikęs jam suteikti dieviškojo titulo, jei Antoninas nebūtų to prašęs⁶⁸. 3 Galiausiai tai jis pastatė šventyklą Puteoluose kaip paminklą Hadriano kapui, paskyrė jo garbei kas penkmetį vykstančias varžybas, flaminų bei žinių kolegijas ir išnaudojo eilę kitų būdų pagerbti Hadrianą taip, kaip priklauso dievybei. 4 Dėl to, pasak daugelio, kaip minėta anksčiau, jis buvo pramintas Antoninu Pijumi.

¹ Žr. 16. 1; galimai Hadriano parašyta siekiant atsverti savo neigiamą reputaciją (David Magie, Scriptores Historiae Augustae, t. 1, Cambridge: Harvard University Press, 1921, p. 2).

² Hadrija (dab. Atri, Abruzzo regionas) – miestas pietų Italijoje; Italika (netoli dab. Sevilijos) – Kornelijaus Scipijono įkurtas miestas Betikos provincijoje pietų Ispanijoje.

³ Hadriano senelis buvo vedęs Trajano tėvo seserį; jo sūnus Aferas buvo pretorius ir senatorius imperatoriaus Domiciano laikais.

⁴ Liucijus Julijus Ursas Servianas (c. 47–136 m. po Kr.), įtakingas senatorius Trajano ir Hadriano laikais, triskart paskirtas konsulu.

⁵ Vibia Sabina (88 – c. 137), Salonijos Matidijos dukra, imperatoriaus Trajano sesers Ulpijos Marcianos anūkė.

⁶ 76 m. po Kr. sausio 24 d.

⁷ T. y. buvusį pretorių.

⁸ Tekste klaidingai minimas Publijus Acilijus Atianas (I–II a. po Kr.), romėnų raitelis, buvęs pretorijonų prefektas, vėliau konsulinio rango senatorius.

⁹ Decemviri litibus judicandis – iš dešimties narių sudaryta kolegija, kuri nagrinėjo civilines bylas. Šios pareigos nenumatė labai rimtų atsakomybių, bet buvo geras būdas pradėti politinę karjerą.

¹⁰ 97 m. po Kr. spalio mėn.

¹¹ 98 m. po Kr. sausio 27 d.

¹² Lacuna (Gemoll redakcija); cf. Codex Palatinus: diligebat Gallo fauente defuit. Tikriausiai kalbama apie intrigą artimajame valdovo rate – Hadrianas peržengė ribas su kai kuriais iš Trajano palydovų (cf. 4.5), o asmuo vardu Galas bandė Hadrianą užtarti (Anthony R. Birley, Hadrian, the Restless Emperor, London: Routledge, 1997, p. 42).

¹³ Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas būrimas iš Vergilijaus (lot. Sortes Vergilianae). Pranašystė gaunama atsitiktinai išrenkant citatą iš romėnų poeto Publijaus Vergilijaus Marono kūrybos. Čia: Verg. Aen. 6. 808–812, kur minimas antrasis Romos karalius Numa Pompilijus. Cit. iš: Vergilijus, Eneida, iš lotynų kalbos vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius: Vaga, 1989, p. 128.

¹⁴ Nepaliudyta asmenybė.

¹⁵ Karo vadas, trissyk konsulas, artimas Trajano patarėjas.

¹⁶ Pompėja Plotina (?–123 m. po Kr.), imperatoriaus Trajano žmona.

¹⁷ T. y. imperatoriaus padėjėjas, tarpininkaujantis pranešant jo valią senatui.

¹⁸ Lot. ab actis senatus – vedė ir prižiūrėjo senato posėdžių ataskaitą.

¹⁹ 101–102 m. po Kr.

²⁰ T. y. tribūnato galias kaip sudedamąją imperatoriaus galios dalį.

²¹ Iš vilnos arba kito audinio siuvamas apsiaustas su gobtuvu, nešiojamas keliaujant arba esant blogam orui.

²² 105 m. po Kr.

²³ HA autorius sumaišo asmenų vardus arba laikotarpį: su Servianu 102 m. po Kr. antrą kartą konsulavo Sura (Anthony R. Birley, op. cit., p. 47), o Suburanas antrąkart buvo konsulu pora metų vėliau. Hadrianas tikriausiai ėjo pretoriaus pareigas 107 m. po Kr., trečiojo Suros ir antrojo Senecijaus konsulato metu (David Magie, op. cit., p. 10).

²⁴ Būsimasis imperatorius būrė aplinkui save įtakingų konsulinio rango politikų ir pretorijonų prefektų ratą: Hadrianas konsulavo su Platorijumi Nepotu 119 m. po Kr., Livianas, Atianas ir Turbonas atitinkamu metu valdant Trajanui ir Hadrianui ėjo pretorijonų prefekto pareigas.

²⁵ Hadrianas buvo įvaikintas 117 m. po Kr. rugpjūčio 9 d., žinia apie Trajano mirtį atėjo rugpjūčio 11 d.

²⁶ Liucijus Neracijus Priskas, politikas ir teisininkas, vėliau buvo Hadriano patarėjas.

²⁷ Klaidingai paminėtas romėnų statytinis Partijos karalius Partamaspatas.

²⁸ Liucijus Katilijus Severas, vėliau paskirtas konsulu (120 m. po Kr.) ir miesto prefektu (138 m. po Kr.), Plinijaus Jaunesniojo laiškų adresatas.

²⁹ Imperatoriaus kultas suteikė religinį patvirtinimą jo valdymui ir numatė imperatoriaus asmens garbinimą; po imperatoriaus mirties, senatui leidžiant, imperatorius galėjo būti deifikuotas.

³⁰ Anksčiau imperatoriui buvo įteikiami auksiniai vainikai triumfo proga, vėliau pakeisti pinigais.

³¹ Kaltinimai tariamu sąmokslu prieš neseniai imperatoriumi paskelbtą Hadrianą 118 m. po Kr. buvo pateikti įtakingiems konsulinio rango valstybės veikėjams Gajui Avidijui Nigrinui, Lusijui Kvijetui, Aului Kornelijui Palmai ir Liucijui Publilijui Celsui. Nigrinas buvo žinomas politikas, Kvijetas – iškilus berberų kilmės karvedys, o Palma ir Celsas – dusyk buvę konsulai, artimi Trajano patarėjai. Pats pasikėsinimas galėjo įvykti Hadrianui medžiojant kartu su Nigrinu, kadangi prieš ir po medžioklės buvo aukojama. Perversmo motyvai galėjo būti susiję su Hadriano sprendimu atsisakyti Trajano užkariautų teritorijų ir po to sekęs Hadriano politinis susidorojimas su Kvijetu (5. 8) ir kitais sąmokslo dalyviais (Anthony R. Birley, op. cit., p. 67, 79, 87–89). Čia galimai suklysta dėl įpėdinystės; praėjus 18-ai metų po šio įvykio, Hadrianas kaip įpėdinį įsisūnijo Avidijaus Nigrino posūnį ir žentą Liucijų Cejonijų Komodą (Elijų Cezarį).

³² Congiarium – piliečiams ir kariams dalijamas kongijaus (tūrio matas) dydžio maisto davinys (taukai, aliejus ar kt.), vėliau pakeistas pinigais. Kiekvienam žmogui iš viso buvo padalinta po 6 auksinus.

³³ 900 000 000 sestercijų. 

³⁴ Servianas jau du kartus konsulavo prieš Hadrianą, todėl imperatorius vengė situacijos, kurioje jam tektų nusileisti vyresniam kolegai.

³⁵ Plinijaus Jaunesniojo ir Svetonijaus Trankvilo draugas, 118–119 m. ėjęs pretorijonų prefekto pareigas.

³⁶ Apie 121 m. po Kr.

³⁷ Hadriano siena pradėta statyti 122 m. po Kr. Beveik 120 km siekiančios akmeninės sienos teritorija buvo sustiprinta papildomais pylimais, grioviu ir tvirtovių tinklu. 

³⁸ Gajus Svetonijus Trankvilas, istorikas, Dvylikos cezarių gyvenimų autorius.

³⁹ Pirmiau frumentarijais (nuo lot. frumentum – „javai, grūdai“) buvo vadinami pareigūnai, kurių atsakomybė buvo rinkti arba tiekti grūdus; vėliau taip imti vadinti imperatoriui šnipinėjantys pareigūnai.

⁴⁰ Senovės egiptiečių dievas, laikomas kūrėjo dievo Ptacho manifestacija, garbinamas jaučio pavidalu. Kai gimdavo juodas jautis su tam tikromis baltomis kailio dėmėmis, esą pradėtas iš dangaus nusileidusio šviesos stulpo, gyvūną perkeldavo į šventyklą. Su jo pagalba būdavo buriama, kartais dalyvaujama procesijose, kur į jautį galėjo pažiūrėti liaudis. Jam mirus, būdavo atliekamos laidojimo apeigos ir laukiama kito įsikūnijimo.

⁴¹ 123 m. po Kr.

⁴² Pagalbiniai kariuomenės daliniai jau kurį laiką buvo renkami iš vietinių Ispanijos gyventojų, tačiau šį kartą imperatorius galimai rinko žmones tarnybai legionuose. Ispanijoje gyvenantys italų kilmės romėnai galėjo priešintis tokiam šaukimui (Anthony R. Birley, op. cit., p. 147–148).

⁴³ Veikiausiai prieš tai atplaukęs laivu iš Šiaurės Afrikos į Siriją.

⁴⁴ 124 m. po Kr.

⁴⁵ Galimai ne asmeninė imperatoriaus nuostata, o siekis sumažinti provincijos gubernatoriaus įtaką.

⁴⁶ HA autoriaus sprendimą naudoti mutilare genitalia („žaloti lytinius organus“) vietoje neutralaus circumcidere („apipjaustyti“) galima vertinti kaip paniekinamojo pobūdžio formuluotę arba kaip bandymą egzotiškai apibūdinti žydų papročius (Marie Roux, „Historia Augusta, Life of Hadrian XIV.2“, 2018, in: Judaism and Rome, in: https://www.judaism-and-rome.org/historia-augusta-life-hadrian%C2%A0xiv2). Tikrosios Bar Kochbos sukilimo (132–136 m.) priežastys buvo gerokai labiau pagrįstos: graikiškai rašęs Antikos istorikas Dionas Kasijus išsamiai aptaria šį įvykį, aiškindamas, kad žydai sukilo po Hadriano sprendimo suniokotos Jeruzalės teritorijoje įkurti naują romėnų koloniją, pavadinimu Elija Kapitolina, o šventoje žydų vietoje iškelti šventyklą Jupiteriui.

⁴⁷ Antinojas (c. 110–130 m. po Kr.) tais pačiais metais pirmą kartą minimas kaip Hadriano palydovas Egipte. Mirties dieną Antinojui galėjo būti suėję apytikriai 20 metų. Jis buvo kilęs iš Bitinijos krašto; galimai Hadriano sutiktas 123 arba 124 m. po Kr., kai imperatorius lankėsi Klaudiopolyje (Anthony R. Birley, op. cit., p. 158). Imperatorius kultivavo santykius su numylėtiniu vaikinu tarsi sekdamas graikiškuoju modeliu, apibrėžiančiu draugystę bei seksualinį ryšį tarp vyresnio, socialinėje hierarchijoje aukštesnę poziciją užimančio vyro ir jo autoritetą pripažįstančio jaunuolio. Po Antinojaus mirties Hadrianas pašventė vaikino garbei kultą ir netoli jo mirties vietos įkūrė miestą Antinopolį. Sakoma, kad Antinojas mirė nuskendęs Nilo upėje, tačiau egzistuoja ir versija, kad vaikinas buvo paaukotas sekant senoviniais vietos papročiais, mainais į Hadriano sveikatą ir ilgą gyvenimą (Anthony R. Birley, op. cit., p. 248–249).

⁴⁸ Žymus sofistas iš Galijos.

⁴⁹ Retorikos pratybų forma, kai buvo mokomasi sakyti teismo kalbą. 

⁵⁰ Paskutinėmis Saturnalijų (prasidėdavo gruodžio 17 d.) dienomis vykusi šventė, kurios metu buvo keičiamasi iš vaško arba molio nulipdytomis figūrėlėmis.

⁵¹ Lot. omnes reges muneribus suis vicit galima skaityti dvejopai: kalbama apie diplomatinius Hadriano sprendimus arba apie tai, kad jis pranoko kitus valdovus savo dovanų apimtimis ir verte.

⁵² Graikų kilmės šokis, atliekamas su ginklais imituojant kovinius veiksmus.

⁵³ Saepta Julia – Marcijaus lauke buvęs pastatas, kuriame piliečiai rinkdavosi balsuoti.

⁵⁴ Antikos laikais vienas žymiausių mokslo ir kultūros centrų, įkurtas Egipte 280 m. pr. Kr. valdant Ptolemajui I Soterui. Šalia muziejaus veikė žymioji Aleksandrijos biblioteka.

⁵⁵ 96 m. po Kr. rugsėjo 18 d. imperatorius Domicianas buvo nužudytas savo rūmų aplinkoje. 

⁵⁶ Asmuo, lydintis imperatorių ir pasakinėjantis sutiktų žmonių vardus.

⁵⁷ Lot. tetrapharmacum = sen. gr. τετραφάρμακον (φάρμᾰκον, τό – vaistai, gydomoji priemonė), šiuo atveju – patiekalas iš keturių dalių.

⁵⁸ Profluvio sanguinis. Galimai dėl ligos komplikacijų Hadrianui pakilo spaudimas ir jis ėmė smarkiai kraujuoti iš nosies, dėl ko prarado daug kraujo ir patyrė miokardo infarktą.

⁵⁹ 136 m. po Kr.

⁶⁰ 138 m. po Kr. sausio 1 d.

⁶¹ 138 m. po Kr. vasario 25 d.

⁶² Pius – romėnų prievardis įvairiose giminėse. Lotyniškai gali reikšti „pamaldus“, „doras“, „gailestingas“, „teisingas“.

⁶³ Autorius sumaišo vardus: Antoninas Pijus įsivaikino neseniai mirusio Komodo sūnų Liucijų Verą ir savo sūnėną Marką Aurelijų.

⁶⁴ 138 m. po Kr. liepos 10 d.

⁶⁵ Arba „niekieno nematomas“ (lot. invisusque omnibus). Hadriano reputacija prieš mirtį buvo tikrai prasta, bet galima tikėtis, kad laidojant imperatorių dalyvavo nedaug žmonių (Anthony R. Birley, op. cit., p. 300).

⁶⁶ Tiburo mieste stovėjusi Hadriano vila buvo viena didžiausių ir prabangiausių Romos imperatorių vilų. Jos teritorija siekė 120 hektarų (Matthias Bruno, Donato Attanasio, Ali Bahadir Yavuz, „Hadrian’s Villa and the Use of the Aphrodisian Marbles from the Göktepe Quarries“, in: Hadrian: Art, Politics, Economy, edited by Thorsten Opper, London: The British Museum, 2013, p. 103).

⁶⁷ Plg. su ankstesniais pranašiškais nutikimais (3. 5). Antai pamesta penula simboliškai praneša apie Hadriano būsimą iškilimą virš įprastų politinių pareigų; panašiai ir aukojimo metu nuo galvos nuslinkusi imperatoriaus toga ar nuo piršto nukritęs žiedas su imperatoriaus atvaizdu byloja apie jo pasitraukimą iš imperinės valdžios, t. y. mirtį. Tai atskleidžia šį bei tą apie romėnų prietaringumą: fizinio atributo atsikratymas galėjo būti suprastas kaip sėkmę ar mirtį skelbiantis ženklas.

⁶⁸ Plg. su atveju, kai Hadriano pirmtakui senatas skyrė dar daugiau palaiminimų, nei buvo prašyta (6. 1).