Dizaineris Zigmantas Butautis
Ištikimi Herkaus Kunčiaus skaitytojai nesunkiai nuspės, kokius jo naujojo operečių romano Šaltasis karas aspektus recenzijos autorė pristatys. Nuspėjama gali pasirodyti ir recenzijos sąranga: aptarusi operečių turinį, autorė greičiausiai įvardys pagrindinę kūrinio strategiją išpaminklinti istorines asmenybes ir dekonstruoti su jomis siejamus tautinius, politinius, istorinius mitus bei stereotipus – pastarasis siekis aiškus jau nuo pirmų knygos puslapių ir teksto yra gerai išpildomas. Tada ji nagrinės neįprasto žanro reikšmę kūrinio perskaitymui, aptars karnavalinį jo kuriamą pasaulį, o recenziją užbaigs pasidžiaugimu dėl romanui būdingo juoko ir ironijos, kurių lietuvių literatūros lauke kaip tyčia stinga.
Su autoriaus kūriniais ne taip gerai susipažinusiam skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl recenzija jau pirmojoje pastraipoje suponuoja savo nuspėjamumą. Tiesa ta, kad išvardyti bruožai yra būdingi kone visiems pastaruoju laikotarpiu išleistiems Kunčiaus kūriniams: Lietuviškos apybraižos. Istorijų romanas (2018), Geležinė Stalino pirštinė (2019), Nušviesta. Komunistinės dvasios dramos (2020), Kolūkio metraščiai (2021). Vis dėlto atsikartojančių motyvų ir strategijų įvardijimas toli gražu neturėtų būti suprantamas kaip kritika – operečių romanas Šaltasis karas kuria skaitytojui atpažįstamą, dalies skaitytojų jau pamėgtą groteskišką pasaulį, kuriame veikia žmogiškomis savybėmis ir profaniškais poreikiais pasižyminčios istorinės asmenybės, tokios kaip Lietuvos karalius Mindaugas, Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite, Adomas Mickevičius, Pliaterytė, Pilsudskis, Gorbačiovas, Jelcinas ir kiti.
Paantraštė, paskatinanti Šaltąjį karą skaityti kaip operečių romaną, paaiškina neįprastą teksto sąrangą: kūrinys sudarytas iš keturių dalių, kurių kiekviena primena libretą, susidedantį iš scenų aprašymų ir surimuotų, tarsi improvizuotam skaitytojo atlikimui paliktų, veikėjų žodžių. Tačiau, kaip teigia pats autorius, libretui nėra būdingas toks didelis veikėjų skaičius. Ir iš tiesų, plačiame kiekvienos operetės veikėjų sąraše atsiranda skirtingoms epochoms arba skirtingiems kontekstams priklausančios, nevienodo istorinio reikšmingumo figūros, kurių gretinimas kuria ironijos įspūdį ir intriguoja.
Pirmojoje operetėje „Trumpa didingos baltų genties istorija“ perinterpretuojami lietuviams svarbūs tautiniai mitai, kurių herojais tampa ne tik Palemonas ar kunigaikščiai, bet ir pirmieji žmonės Adomas su Ieva, Kalanta bei tarybų Lietuvos hipiai. Šioje operetėje hiperbolizuojamas Palemono mitas ir žengiamas tolesnis žingsnis, tautinio lietuvių mito ištakas susaistant su laikiniu ir geografiniu požiūriu neįprastai plačia plotme: lietuvių tauta užgimsta pasaulio pradžioje ir tampa visų pasaulio civilizacijų – šumerų, finikiečių, majų, maorių, romėnų ir pan. – dalimi (p. 22–23). Antroji operetė „Traukinio apiplėšimas Bezdonyse“ pasakoja apie 1908 m. rugsėjo 26 d. iš tiesų įvykusį, būsimos Lenkijos valstybės galvos Juzefo Pilsudskio suorganizuotą traukinio Varšuva–Sankt Peterburgas apiplėšimą, kuriuo norima išspręsti lėšų Lenkijos socialistų partijos veiklai stygiaus problemą – Pilsudskis panašėja į pinigų godaus banditėlio figūrą.
Trečioji operetė „Danaja ir Piktadarys“ remiasi Broniaus Maigio 1985 m. birželio 15 d. įvykdytu vandalizmo aktu, kai jis rūgštimi apipylė ir peiliu supjaustė Ermitaže eksponuotą Rembrandto paveikslą „Danaja“. Bronius ironizuojamas kaip maištautojas kankinys, o Danaja pasirodo kaip visus žiūrovus, įskaitant tarprespublikinę kolūkiečių delegaciją, savo kūnu pavergianti gundytoja, po ilgo restauracijos proceso patyrusi savotišką tapatybės transformaciją ir tapusi feministe. Ketvirtojoje operetėje „Perestroika“ vaizduojamas nesavarankiškas Gorbačiovas, pradedantis savo reformas. Minimos neeilinės iškilmės Maskvoje – atidaromas pirmasis kooperatinis tualetas, kurio atidarymo proga žodį taria ne tik kasininkė-valytoja (p. 270), bet ir Gorbačiovas, šį atidarymą įvardijantis kaip Perestroikos pergalę (p. 271).
Kaip ir kituose istorine medžiaga žaidžiančio Kunčiaus kūriniuose, operečių romano įvykius mena istorija – perinterpretuojamas tik jų pateikimo pobūdis. Dramų rinkinyje Nušviesta stereotipai ir mitai dekonstruojami į istorinių asmenybių lūpas sudėjus jų pačių ir kitų autorių tekstų citatas, išryškinant istorinių asmenybių prieštaringumą ir jų žodžių nenuoseklumą. Tokio kūrinio epizodų subtilumui įvertinti prireikia istorinių žinių. Nesusipažinus su sovietinio gyvenimo realijomis, kai kurie romano Kolūkio metraščiai epizodai taip pat gali pasirodyti kaip neatitinkantys realybės dėsnių, nors iš tiesų liudija siurrealistinę sovietinę tikrovę. Operečių romanas Šaltasis karas yra labiau prieinamas platesniam skaitytojui, kaip tai suponuoja kartu ir į populiariosios literatūros skaitytojų ratą taikantis žanras. Operetė pasižymi lengvumu ir lengvai perprantamais, realiame gyvenime dažnai sutinkamais charakteriais. Pats operetės paprastumas tampa juoko šaltiniu. Istorinių asmenybių išpaminklinimo strategija Šaltajame kare greičiau remiasi ne jų prieštaringumo išryškinimu, o karnavalo logika, kuri, nors būdinga daugumai autoriaus kūrinių, aštriausiai persmelkusi istorijų romaną Lietuviškos apybraižos.
„[N]eretai [pasaulyje] verda ne tik operinės, bet ir operetinės aistros“, – taip Šaltojo karo žanrą aiškina pats autorius. Kunčiaus operečių veikėjų aistros yra hiperbolizuotos ir tai neleidžia skaitytojui tapatintis su veikėjais. Tačiau struktūriniame lygmenyje susidaranti reikšminė įtampa tarp žanro ir operečių tekstų primena, kad dėl cukrinio runkelio kąsnio (p. 20) iš Rojaus išspirto paprasto žmogaus gyvenimą didžiąja dalimi lemia atsitiktinumai, nors praeitį ir esame linkę interpretuoti ieškodami priežasčių bei pasekmių. Šiuo atžvilgiu Šaltasis karas man atrodo konceptualesnis nei istorijų romanas Lietuviškos apybraižos, kuriame karnavalinė vaizduotė nors ir prajuokina, tačiau gali pasirodyti ir kaip savitikslė priemonė.
Recenziją autorė pradėjo nuo sudėtingos savo padėties konstatavimo: remdamasis panašiomis demitologizacijos, karnavalo ir grotesko strategijomis recenzentas Kunčiaus kūrinių nebegali pristatyti nei kaip naujų, unikalių, nei kaip kūrinio kodą atrakinančių. Autorius yra sakęs, kad rinkdamas medžiagą sudėtingesniems kūriniams kartais imasi ir lengvesnio pobūdžio kūrinio. Tokia ištara tarsi apibūdina ciklinį jo kūrybos procesą, pasižymintį judėjimu ratu, autoriui žaidžiant postmodernistinį žaidimą su istorine medžiaga, nagrinėjant panašias temas, remiantis panašiomis strategijomis, eksperimentuojant su vis naujais žanrais. Recenzentei, kaip greičiausiai ir daugeliui skaitytojų, iškyla klausimas: ar operečių romanas Šaltasis karas kuria naują savo pasaulį, ar vis dėlto nukelia skaitytoją į jau pažįstamą ir pamėgtą pasaulį, bet apie jį nebepasako nieko nauja.
Svarstyčiau, kad Šaltasis karas kuria savitą ir išplečia ankstesniais autoriaus kūriniais įtvirtintą pasaulį. Tautos sąmonėje įsišaknijusius mitus dekonstruojanti pirmoji operetė kartu kuria naują mitą: lietuvis kaip kaimietis tampa žmogaus dvasinės būklės šiame pasaulyje prototipu. Operetės pradžioje Adomas ir Ieva pristatomi kaip Edeno sode piktžoles iš runkelių lauko savo malonumui ravintys lietuvių pirmtakai (p. 16) – tai ideali būklė. Žalčiui sugundžius Ievą runkeliu, abu ištremiami profaniškam gyvenimui žemėje. Lietuviui vis nesiseka, nes jis arba atsilikęs pagonis – dievams stinga naujoviškų hipsteriškų patiekalų (p. 27), arba niekuo nenusikaltęs, atsiribojęs Bezdonių čiabuvis (p. 130), arba Vakarų kultūrai jau artimas, tačiau jos lauke infantilus asmuo – valdovai Vytas-Saška ir Jogys-Slavka (p. 40). Tautiniams mitams akcentuojant lietuvio didybę, naujasis operetės steigiamas lietuvis žymi profaniškojo gyvenimo – paremto atsitiktinumu – vulgarumą. Operetėse tematizuojamas „lietuvio“ – kaip visų tautų pirmtako – santykis su kultūra bei ją persmelkiančiais stereotipais, nulemiančiais ir sudėtingus „lietuvio“ santykius su aplinkiniais. Ant šio iešmo pasiduoda veriamos ir likusios operetės romane.
Struktūriniame teksto lygmenyje užgimstančioms reikšmėms skleistis padeda operečių lakoniškumas. Kartu abejonių kelia jų kalba. Skaitytojo kantrybę vietomis išbando surimuoti posmai, kurie dažnai dar ir kelis kartus kartojami. Pirmoje operetėje tokia strategija intriguoja, iš pakartojimų tikintis stipresnio ritualinio efekto. Tačiau toks skaitytojo lūkestis ilgainiui neišpildomas. Rimuotas operečių tekstas toli gražu neužburia paprastumu – skaitytojui kyla pagunda praleisti arba tik akimis pramesti pakartojimus, kartais ir ištisą posmą. Vis dėlto toks teksto pobūdis turbūt yra pateisinamas žanro. Abejonių kelia ir man silpniausia pasirodžiusi ketvirtoji operetė „Perestroika“. Joje Gorbačiovo paveikslui skleistis turbūt sukliudo klijų tarp skirtingų epizodų stygius. Pabiri epizodai greičiau primena smagius memus – griūvant Sovietų Sąjungai Gorbačiovas atsipalaiduoja Jaltoje (p. 299), Jelcinas į taros surinkimo punktą atiduoda išvakarėse ištuštintus butelius (p. 265), – tačiau pasigendama stipriau suveržto naratyvo. Operečių romanui savo žanru taikant į gana plačią auditoriją, trinantis riboms tarp populiariosios literatūros ir istorinės medžiagos, labai sunku pasakyti, kas galėtų tapti šio romano adresatu. Palikdama į šį klausimą atsakyti skaitytojui dar paminėsiu, kad operetės, ypač pirmoji, man atrodo labai tinkamos nagrinėti mokiniams – šalia Palemono mito vadovėlyje galėtų atsirasti ironiška jo interpretacija, skatinanti aptarti atminties, stereotipų ir kitas su istoriniu pasakojimu susijusias problemas.
