Dizaineris Zigmantas Butautis
Undinės Radzevičiūtės devintoji knyga, romanas Pavojingi žodžiai, yra šiuolaikinės kultūros metafora – taip jis pristatomas galiniame viršelyje. Tai jau antrasis autorės romanas, smarkiai priartėjantis prie skaitytojo realybės. Minaretas ir 7 (2021) pasakoja apie romano rašymo procesą – pasakotoją galima tapatinti su menama ankstesnio Radzevičiūtės romano Grožio ir blogio biblioteka (2020) autore. Pavojingi žodžiai savo ruožtu komentuoja dabartį veikiančius veiksnius: svarstoma apie pirmųjų karo Ukrainoje dienų poveikį visuomenei, pandemiją, politkorektiškumą, teatro pasaulį, kuriame aktualumas ir pasisakymas opiu klausimu tampa pagrindiniu meninę vertę apibrėžiančiu kriterijumi.
Mirus režisieriui Odinui (sklando gandai, kad pražuvęs jis dėl pasirinkto netinkamo žodžio) Verdi operą Likimo galia perima Me Too skandalų sužlugdytas, dabar iš numirusiųjų prisikėlęs režisierius Safyrovas. Aktualizacija jam rūpi labiau nei kiaroskūro ar reikšmių atspalviai. Galutiniu Safyrovo meninės veiklos produktu tampa miuziklas, operos veikėjus perkeliantis į žiūrovui artimesnius laikus. Dona Leonora, pro kurios langą romantiniais sumetimais lipa Donas Alvaro, yra auksinio nomenklatūrinio jaunimo atstovė, tarybinio šaldytuvų fabriko direktoriaus dukra. Nė vieno abejingo negali palikti ir tikrumu alsuojančios spektaklio dekoracijos: „tankas, sniegas ir amžinoji krematoriumo ugnis“ bei „vizualiai kurtinanti“ videoinstaliacija su sprogimais (p. 166).
Didelę įtaką operos pastatymui daro teatro vadovė ir žmogaus teisių gynėja Patria. Uždarame teatro pasaulyje kone kiekvienas vyras gali būti jos geležinių gniaužtų priremtas prie sienos – butaforą ji išnaudoja plakatų mitingui prie Seimo paišymui, o Safyrovas, jau vien dėl purvinos savo praeities, su Patria privalo elgtis protingai. Patrios pavedimu Čigonė tampa Gitana, Vest Indijos inkų palikuoniui Donui Alvaro leidžiama rinktis iš turko, kurdo ar senegaliečio pabėgėlio kaukių, o Hornachueloso miesto vardas keičiamas Hornačuelosu dėl originalaus pavadinimo artimumo rusiškam keiksmažodžiui ir kalbos inspekcijos preferencijų.
Vargu ar meninės vertės klausimas režisieriui Safyrovui tebėra svarbus. Nors aktualizacija laikoma stipriąja jo puse, į pastarąjį operos pastatymą jis greičiau kabinasi kaip į šiaudą. Safyrovas keičia netinkamus žodžius ištarusį Odiną – šis prisikėlimo cikliškumas atliepia kitoje vietoje tetos Hedvygos išsakytą mintį, kad šiuolaikiniame pasaulyje įdomiau už bet kokį spektaklį ar meno kūrinį yra tai, kaip žinomas žmogus bandys išsigelbėti patekęs į sudėtingą gyvenimo situaciją (p. 83). Taip romanas, nors tiesiogiai ir nemoralizuoja, vis dėlto suformuluoja gana apibrėžtų šiuolaikinės kultūros diagnozių.
LNDT rodomas Lauros Kutkaitės spektaklis Sirenų tyla (dramaturgė Teklė Kavtaradzė) nustebino dėl sugrįžimo prie iš pažiūros prašalusios Me Too temos. Nors pusiau dokumentiniame spektaklyje nėra problemos ištakų nagrinėjimo, vis dėlto prie minėtos temos bent jau iš dalies grįžtama su tam tikra distancija – svarstant platesnį susijusių problemų ratą, pavyzdžiui, konkurencijos nulemtą kitų moterų sprendimą legitimuoti smurtą prieš auką. Radzevičiūtės romane Me Too tema tėra smulki platesnio medžio šaka, tačiau Sirenų tyla galėtų būti romano šaržuojamo ir dramatizuojamo spektaklio prototipas: aktuali tema, kuriamas žiūrovui artimas pasaulis, vaidyba siejama greičiau su kūno performatyvumu nei aktoriniu meistriškumu, dūmai, gražios šukuosenos, įspūdingos dekoracijos ir garso efektai. Spektaklyje Sirenų tyla išjuokiamas teatro vadovės reikalavimas mainais už pripažinimą – tai reiškia beveik nieką – teatrui atiduoti visą savo gyvenimą. Romane pagrindinė veikėja Silva lyg ir ilgisi politkorektiškumo pražudyto teatro gyvenimo. Tai negrįžtamai praeityje paskendęs, tačiau už gyvenimą tikresnis, egzistencinio svorio turėjęs teatro pasaulis, tai good old days gyvenimas, kurio ašimi ir pagrindine moraline kategorija buvęs talentas. Silva jaučia nepasitenkinimą savo padėtimi, praeityje žvalgydamasi ne tik Teatro, bet ir režisieriaus Safyrovo dėmesio.
Pavojingų žodžių pasakojimą būtų galima dalyti į pokalbius viešojoje erdvėje – teatro aplinkoje – ir privačioje erdvėje, kur aktualiais klausimais diskutuoja abi tetos ir Donos Leonoros kaukę nusimetusi Silva. Kaip ir kituose Radzevičiūtės romanuose, pasakojimas didžiąja dalimi iš tiesų perteikiamas pokalbiais. Šiuo atžvilgiu autorė lieka ištikima daugelio skaitytojų pamėgtam stiliui, kuris nepasižymi metaforomis ar kalbos įmantrumu, tačiau taikliais ir lakoniškais dūriais bei kaip reikiant įsisiautėjusių personažų vitališkumu priverčia juoktis ir braukti ašarą.
Viešojoje erdvėje pasirodančių Pavojingų žodžių personažų kalba tampa kūrybinio proceso šiuolaikiniame teatre ir kultūrinių fenomenų karikatūra. Iš pradžių iš tiesų juokina įgyvendinamas kaukių mainymas, siekiant operą padaryti priimtinesnę progresyviems žiūrovams. Ilgainiui ima ryškėti – vargu ar už mainomų kaukių slepiasi personažai, su kuriais skaitytojas galėtų tapatintis. Vaizduojamos kolizijos savo gilumu vargu ar užtarnauja veikėjams operetės kūrėjų statusą, ką ir kalbėti apie operą.
Silvos nuoskauda dėl išsekusio Safyrovo dėmesio sukelia jai galvos skausmą. Safyrovas mėgina reabilituoti savo ego, tačiau susiduria su vis nauju išbandymu. Ir Silvos, ir Safyrovo, ir kitų su teatru susijusių personažų dvasios centre atsiduria ne vidinis konfliktas, o paprasčiausia frustracija. Veikėjų pokalbiai repeticijų metu nespinduliuoja tuo stebuklingu gyvumu, būdingu kitų Radzevičiūtės romanų veikėjams. Trupės narių charakteriai nepasižymi dinamika ir vaizduojamas teatro pasaulis greičiau primena vaškinių figūrų kambarį.
Privačioje erdvėje Sofačkos bute vykstantys pokalbiai yra gerokai gyvesni. Jie primena kitą Radzevičiūtės romaną Žuvys ir drakonai (2013) – Senelės Amigorenos, Mamos Noros ir seserų Šašos bei Miki pokalbius. Teta Sofačka yra mažiau gudri iš tetų, kurios indėlis į kultūrą yra Krylovo pasakėčių vertimas. Ji labiausiai nori būti geras žmogus (p. 43), todėl savo argumentų nevengia paremti pasakėčių moralais. Teta Hedvyga, teatro kritikė – skaitytojui simpatiškiausias ir turbūt daugiausia sluoksnių turintis personažas. Abi tetas ir tetą Manę sieja aistra kultūrai, tačiau būtent šis būrelis galiausiai nusižengia viešosios tvarkos taisyklėms, taip sudarydamas kontrastą Patrios prispaustai spektaklio trupei. Teatras Pavojinguose žodžiuose siejamas su stagnacija ir šalčiu, jis sudaro kontrastą Sofačkos namų šilumai.
Romano Žuvys ir drakonai pabaigos esminis motyvas yra ankšta šachta. Neaišku, ar kopėčios pakankamo ilgio, kad Šaša iš šachtos išsikapanotų. Bet kuriuo atveju naratyvą nutraukiantis motyvas skatina pastebėti žmogaus silpnybę fenomenus aiškinti išbaigtais pasakojimais, net jei jie neišsemia pasaulio sudėtingumo. Kartu iš šachtos dugno matomas menkas dangaus lopinėlis leidžia pasakojimui atsiverti rytietiško niekio patyrimui. Visais atvejais šachta įgyja metafizinį krūvį. Pavojingi žodžiai savo ruožtu baigiasi Silvos isterija ir maištu, tačiau po jo nieko neįvyksta. Kaip ir Žuvų ir drakonų, taip ir Pavojingų žodžių pabaiga pažymėta tuštumos, tačiau pastarojo romano tuštuma neveda prie transcendencijos.
Teatre besiveriantys Pavojingų žodžių personažų charakteriai tokiu būdu išryškina ir šiuolaikinės kultūros tendencijas – viešoji erdvė remiasi greičiau frustracija nei vidiniu konfliktu ir prasmių paieškomis. Romano veikėjų prigimčiai apibūdinti puikiai tinka Safyrovo pateikiamas Hornachueloso miesto apibrėžimas: „geografiškai [jis] gali būti bet kur […]. Hornačuelosas yra ten, kur mes randame prieglobstį, nors tuo prieglobsčiu nė kiek nesidžiaugiame“ (p. 30). Atrodo, kad romano veiksmas ir vyksta Hornachuelose – nuo taško A, kuris yra gyvenimo ašis (p. 31), nežymiai nutolusiame taške B, kuriame žmogus įstringa pasidavęs inercijai.
Per knygos pristatymą autorė Safyrovo pasikabintą Albrechto Dürerio graviūrą (sūnus palaidūnas vaizduojamas bavariškame kaime) susiejo su dar viena opia problema: biblines prasmes meno kūriniuose išstumia aktualizacija. Nenuostabu, kad skaitytojas nesitapatina su teatro personažais ir gali palaikyti juos butaforiškais. Iš Hornachueloso šachtos dugno, tarsi iš Platono olos, jie nekreipia žvilgsnio link transcendencijos, ir paskendę frustracijose lieka tik projekcijos.
Viena vertus, kai kurių veikėjų plokštumas yra konceptualus, leidžiantis sunerti šiuolaikinės kultūros metaforą. Kita vertus, tai galima palaikyti savotišku romano trūkumu. Mugėje laukiant parašo autorė paklausė, kas labiausiai nepatiko. Mano atsakymas nulėmė ir įrašą egzemplioriuje: „Ne pati juokingiausia mano knyga“. Ar statiški veikėjų charakteriai neveda romano laikyti greičiau aiškų moralą ir apibrėžtą interpretaciją numatančia šiuolaikinės kultūros alegorija nei atvira metafora? Vaizduojamas Hornachuelosas, kuriame gyvuoja romano personažai, ir lieka projekcijų pasaulio aprėptyje. Ar pats kūrinys tikrai neužsiima problemos aktualizacija, aplenkdamas šviesotamsą ir reikšmių atspalvius? Ar politkorektiškumo karikatūra yra įdomi, kai už konstrukciją, nors ir pastatytą meistriškai, galimai mokama skaitymo malonumo sąskaita? Tačiau šie klausimai aktualūs tik skaitytojo lūkesčius formuojančių kitų Radzevičiūtės romanų kontekste. Nuo jų atsiribojus, romanas Pavojingi žodžiai – vis dėlto juokingas ir iškalbingas.
