Darius Žiūra, DISERIS, Vilnius: Kitos knygos, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2024, 179 p., 1000 egz. Dizaineris Jurgis Griškevičius
Dariaus Žiūros Diserį daugelis skaito kaip autobiografinę fikciją. Pavadinimas nurodo tam tikrą kūrinio santykį su moksliniu darbu: diseris – neformalus disertacijos trumpinys. Vis dėlto knygos pradžioje nėra nuorodų, tekstą pristatančių kaip menininko disertaciją. Apgintos disertacijos tekstu knyga save apskelbia net ne galiniame viršelyje, o tik paskutiniame puslapyje pasirodančioje autoriaus biografijoje.
Kaip Rašytnamio tinklalaidėje jį pristato pats autorius, Diseris yra meninį tyrimą lydėjęs tekstas. Šiuolaikinėje kultūroje meninio tyrimo forma paplitusi, tačiau Žiūra į doktorantūrą įstojo prieš maždaug dešimt metų, kai tokio pobūdžio tyrimas buvo laikomas naujove. Kad praskintų šį kelią, menininkui prireikė ne vieno pasivaikščiojimo ta kryptimi ir atgal. Apskritai vaikščiojimo nepramintais takais tema Diseryje yra viena centrinių. Kūrinyje atskleidžiamos asmeninės kūrybinės paieškos atliepia ir lėtą bei sudėtingą šiuolaikinio meno formavimosi Lietuvoje procesą.
Meninį tyrimą lydinčiam tekstui netaikomi tokie akademiniai reikalavimai, kokie būdingi moksliniam diskursui. Be to, disertacijos tekstas po beveik dešimties metų buvo redaguotas ir pritaikytas platesniam skaitytojų ratui. Greičiausiai neverta matuoti, kiek Diseris skiriasi nuo pirminio disertacijos teksto. Vis dėlto įdomu, kad dabartinį pavidalą kūrinys įgavo apvalius jį ne tik nuo formalumų. Kaip galima nujausti iš teksto, atsisakyta dalies šiais laikais atšalusios postmodernizmo polemikos. Likusi teorinė medžiaga gana dirbtinai aproprijuota, vos viena pastraipa susiejant ją su dabar madingu posthumanistiniu diskursu, toliau santykio su juo tiesiogiai neplėtojant (p. 57).
Dariaus Žiūros – videomenininko, fotografo, tapytojo – darbus sieja ribos tarp legalumo ir nelegalumo klausimas. Ar tai būtų dabar jau negrįžtamai pasikeitusio stoties rajono merginų portretai, į fontanus primestų monetų lydinys, ar darbai iš kapinėse surinkto vaško – ir dėl objekto, ir dėl meninės formos kūrėjas vaikšto visuomenės priimtų standartų ir taisyklių paribiais. Autofikcija piešia nepriklausomybės pradžios Vilniaus paveikslą ir pristato paribio menininko kūrybos užkulisius.
Studijų laikais pasakotojas glaudžiasi skvotuose, tad Diseris savotiškai pratęsia senamiesčio skylių vaizdavimo tradiciją, kurios vienu ryškiausių atstovų galėtume laikyti Jurgį Kunčiną. To meto kiemų atmosferą nuduodantys ženklai atveria mitinę Vilniaus plotmę: „Archajiškas senovinis statinys neturėjo bendro plano, skirtingose jo pusėse kambariai buvo skirtingame aukštyje, o visa kambarių ir kambarėlių sistema priminė labirintą. […] kai vieną dieną atėjęs radau viduje brigadą statybininkų, kurie čiupo laužtuvus, pasišovę mane nulinčiuoti […], ramiai jiems paaiškinau, kad esu architektas ir darau viso pastato brėžinius“ (p. 16), – pasakotojas tampa pačiu šios labirintiškos erdvės Kūrėju. Iš kūrėjo perspektyvos mitiniu vaizdiniu tampa ir kitas kiemas: „iš apačios į mane žvelgia didžiulis fantastinis padaras, vaikiškų sūpynių akimis, kvadratine smėlio dėžės burna ir didžiuliu, tamsiai žaliu […] kaštonų peruku“ (p. 34).
Diseryje pasakojama apie vaikystės patirtis, nelegalų piešėjo darbą, pėdsaką palikusius žmones, kasdienes frustracijas. Šios patirtys įtraukiamos į oficialų disertacijos tyrimo diskursą kaip lygiavertė kūrybinėms patirtims medžiaga: „Asmeninių patirčių visuma atrodė kaip vienas meninis projektas, kuris vadinasi „Gyvenimas“ ir kurio tarsi savaime turėtų užtekti, kad realizuotum save kaip menininką“ (p. 36). Ši ištara atliepia ir iš pasakojimo ryškėjantį Diserio užmojį – atrasti kalbėjimo formą, kuri nepaskandintų subjekto ir leistų nenutolti nuo subjektyvios tikrovės patirties.
Tikrovės ir meno, gyvenimo ir kūrybos sąveika ir yra viena svarbiausių Diserio temų. Pasakotojas reflektuoja, kad aliejinė tapyba ilgainiui tapo jo tramdomaisiais marškiniais (p. 17) – kai akademijoje vertinti tik į formą ir spalvų santykį besikoncentravę darbai. Tapytojo perspektyva esą pasižymi tuo, kad jis į pasaulį žvelgia per tituluoto spalvininko filtrą. Pasakotojui perėjus prie fotografijos, spalvos nuotraukose kurį laiką jam atrodo tarsi netikros. Diseryje teigiama, kad menininko įvaldyta ir tradicijos suformuota prieiga kreipia santykį su tikrove: „Kiekvieną raiškos būdą lydi mąstymo, matymo ir kitų instrumentų nustatymus veikiančios programos“ (p. 154).
Taip pat kalbama apie autoriaus ir subjekto mirties pasekmes – interpretacinių sluoksnių daugyje tikrovė pasimeta ir nutolsta, palikusi žmogų trokšti substancijos. Ieškodamas gyvenimo patirtims adekvačios raiškos, pasakotojas rašymą iš kitų medijų pasirenka kaip užtikrinantį didžiausią betarpiškumą. Bet literatai čia kraipytų galvas. Kaip ir kiekviena kita medija, rašymas taip pat veikiamas žanrinės tradicijos bei disponuoja optikos, montažo ir kitais reprezentaciją įgalinančiais įrankiais.
Nors recenzijų Diseris dar nespėjo sulaukti, susidomėjimą viešojoje erdvėje išreiškė ne tik skaitytojai iš meno pasaulio, bet ir literatų rateliai. Tai leidžia svarstyti, kad Diseriui greičiausiai pavyksta apginti savo kaip romano statusą, į kurį jis pretenduoja, disertacijos tekstą išleidus būtent tokiu pavidalu. Jei į Diserį žiūrime kaip į romaną, jis tarsi suskyla į tris dalis. Pirmasis skyrius ir pabaiga yra literatūriškesni, įrėminantys vidurinę, mažiau suveržtą pasakojimo dalį, kuri yra tarsi eksperimentavimas teksto forma. Pavyzdžiui, yra net pažaidimų grafinėmis teksto savybėmis (p. 106–107), sunkiai randančių santykį su likusiomis romano dalimis.
Žiūros sakiniui šiaip jau būdingas taupumas ir elipsės. Tekstas pasižymi savitu skambesiu ir kuria tėkmės įspūdį. Dėl šios priežasties pirmojo skyriaus pasakojimas užkabina, sukeldamas lūkesčius ir likusiai romano daliai. Tačiau nuo antrojo skyriaus įspūdis išblėsta. Pavyzdžiui, skyriuje „Išprotėjęs subjektas“ pasirodo tiesioginių teorinių svarstymų, pasakotojui lyginant gana atsitiktinai pasirodančių autorių Jamesono ir Flusserio tekstų stilius. Apskritai Diserio tekste vis pasirodo teoretikų pavardžių ir gana padrikų jų svarstymų tam tikrais klausimais. Tačiau jų filosofinės programos esmingiau nesusiejamos su Diserio problematika. Gali būti, kad atsitiktinės atrankos įspūdį nulėmė disertacijos redagavimo momentas, kai atsisakyta dalies teoretizavimo. Bet kuriuo atveju, teorinė medžiaga tarsi nesudaro svarios teorinės
atramos romanui.
Tarp literatūriškesnio pirmojo skyriaus ir eksperimentinės vidurinės kūrinio dalies atsiradęs pertrūkis keičia skaitymo režimą ir neįtikina dėl konstrukcijos tvirtumo. Tačiau išbaigtumo įspūdį galiausiai sukuria ir visus taškus ant i sudėlioja puiki kūrinio pabaiga. Paskutiniame skyriuje aprašomas pasakotojo skendimo momentas. Pasakojimo tempas įtraukia skaitytoją, kaip kad transas išgelbsti pasakotoją, mobilizavęs jį plaukimui. Eksperimentinė romano dalis tampa ekranu pasirodyti keliems įvaizdžiams, kurie paskutinėje dalyje įgauna reikšmingą svorį. Pavyzdžiui, anksčiau aptartas akronimas SWIM („Someone Who Is Me“) santykyje su paskutiniuoju skyriumi apie plaukimą skelbia: sutelkęs visą gyvybinę energiją, subjektas iškilo virš teksto paviršiaus ir laimėjo kovą prieš nebūtį. Gyvas paskutiniojo skyriaus kalbėjimas puikiai perteikia skęstančiajam iškylantį instinktą gyventi. Dėl kuriamo tikrumo įspūdžio tekstas netgi sukrečia. Vis dėlto abejočiau, kad tikrumą nulemia betarpiškas, nemedijuotas išsisakymas. Pasakojimą kreipia rašymo programa – nesvarbu, kiek kartų Darius Žiūra savo gyvenime būtų skendęs. Neapibrėžtas ir takus santykis tarp tikrovės ir fikcijos, tarp Žiūros ir subjekto netgi nulemia įspūdžio stiprumą subjektui išnirus. Subjektas nenusitrauko formos pančių, bet subjektyvios tikrovės kova prieš formos diktatą bei gyvybės ir rašymo žaismė kūrinyje atneša estetinį pasitenkinimą. Kūrinio pabaigoje į tekstą tarytum įsiveržia pati būtis. Romanui pavyksta sukelti stiprų gyvenimo troškulį.
