Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Vaiva Rykštaitė, MĖLYNAS NAMAS HAVAJUOSE, Vilnius: Tyto alba, 2022, 216 p., 4000 egz.

2022 m. kūrybiškiausių lietuvių autorių knygų dvyliktuką pateko ir Vaivos Rykštaitės romanas Mėlynas namas Havajuose. Nors tai jau dešimtoji autorės išleista knyga, vis dėlto Rykštaitė plačiausiai žinoma kaip socialinių tinklų turinio kūrėja. Nuomonės formuotojos vaidmuo paveikia ir skaitytojo bei literatūros kritiko lūkesčius – pastaruoju metu populiariosios literatūros lauke būta bent kelių nuomonės formuotojų kūrinių, kuriuose atskleidžiami išgyvenimai tarsi buria gausų besitapatinančių skaitytojų ratą, tačiau pateikiami taip, kad tekstus vargiai galima vadinti grožine literatūra.

Greičiausiai dėl šios tendencijos žinomumas socialiniuose tinkluose kuria literatūros, kuri nepasižymi nei sukeistinimu, nei savito fikcinio pasaulio tvėrimu, lūkestį. Galbūt dėl šios priežasties Mėlynas namas Havajuose ir kiti Rykštaitės romanai didesnio profesionalių skaitytojų dėmesio nesulaukė. „Visos knygos yra apie mane. Kitaip nemoku“, – pastaroji Rykštaitės ištara jos tinklaraštyje atliepia išpažintinę, būsenas atskleidžiančią kūrybą. Dėl tokio rašymo pobūdžio daugelį skaitytojų galėjo nustebinti ir šio romano įvertinimas kaip kūrybiško – juk kūrinio įtraukimas į dvyliktuką reiškia kūrinio meninės vertės ar jo formos originalumo konstatavimą.

Net ir siekiant atsiriboti nuo tokių lūkesčių, romano pradžia nepasirodo pajėgi atremti prielaidos, kad kūrinys panašėja į ilgesnį įrašą socialiniuose tinkluose. „Kartais [kaimynai] girdi barnius – angliškus. Jie girdi trinktelinčias duris ir į naktį nuvažiuojantį automobilį. Jie girdėjo mano sąrėmius. Ir nervinį priepuolį. Orgazmus. Ir serialų įžanginę muziką (šiuo metu žiūrime „The Crown“)“, – taip pažadama skaitytojui atverti daugiau autoriaus gyvenimo nei jo mato kaimynai, tačiau atvirumą romane iškreipia siekis išgyvenimus perteikti kaip nors mandrai, kad tekstas atitiktų autorės slapyvardžio ir to paties prekės ženklo žymimą, jau daug metų kuriamą asmeninę mitologiją.

Savo tinklaraščio įraše „Su kuo aš iš tiesų miegojau: autofikcija“ autorė nagrinėja su autofikcijos žanru, kuriam ir priskiriamas naujausias jos romanas, susijusias problemas, tačiau klausimai keliami ne teoriškai svarstant, išlaikant distanciją, o praktiškai susidūrus su tokio pobūdžio kūrybos išdavomis – esą socialinių tinklų sekėjai pasakotojos balsą tapatina su autorės balsu svarstydami, kas jos gyvenime iš tiesų įvyko, o kas tėra vaizduotės išmonė. Romanas Mėlynas namas Havajuose tampa platforma autorei išsisakyti, o skaitytojams, ar greičiau skaitytojoms, burtis į menamą panašių motinystės, vienišumo, gyvenimo emigracijoje išgyvenimų vienijamą bendruomenę.

Tačiau literatūros mediumas, kuriuo tie išgyvenimai perduodami, autorei menkai terūpi. „Aš nesidomiu li-
teratūra. Neseku naujienų, neskaitau kritikos, neklausau podkastų šia tema“, – teigia Rykštaitė tame pačiame įraše apie autofikcijos žanrą. Kodėl kūrinys, kuris neturi santykio su literatūrine tradicija, nereflektuoja savo žanro, formos, literatūriškumo klausimo, buvo įvardytas kaip kūrybiškas? Nors dvyliktuką pristatę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkai pabrėžė stiprios prozos stygių ir socialinių tinklų poveikį tekstų stiliams, vis dėlto būta ir literatūriškesnių tą pačią vietą sąraše galėjusių užimti kūrinių. Ar romanas Mėlynas namas Havajuose iš tiesų pasižymi tam tikru formos naujumu ir originalumu, ar jis pasirinktas kaip sprendimas sudėtingoje situacijoje – kūrybiškiausias iš nekūrybiškų?

Prieš mėgindama atsakyti į pastarąjį klausimą, norėčiau apžvelgti romano, kuris vis dėlto yra gana paveikus, įveiksminamą būseną. Pasakojimu perteikiama Havajuose šeimą sukūrusios ir tris vaikus auginančios jaunos moters fragmentuota kasdienybė. Romano pradžioje svarstymus apie vartojimo įpročius (p. 15), šliužų naikinimą (p. 19), dvasinės tuštumos persmelktus susitikimus su šeimos draugais (p. 31) pertraukia pasakotojos atsiminimai, atskleidžiantys ją kaip nepriklausomą nuotykių ieškotoją – tokia ji buvo vos atvykusi į Havajus ir dar anksčiau, kai gyveno Londone. Ankstesniojo „aš“ ar tikrojo „aš“ ilgesį žymi pasikartojantis plakatų su jaunos nepažįstamosios nuotrauka – gal kur ją matėte? – įvaizdis, tampantis ir centriniu įžangos motyvu (p. 9).

Romane palaipsniui veriasi motinos, namų šeimininkės, namų tvarkyme saugumą atrandančios moters psichologinės būsenos. Tekstas, nepasitikėdamas skaitytojo gebėjimu analizuoti, per prievartą bruka šias būsenas aiškinančius simbolius, pavyzdžiui, tokius kaip sapnas apie sandėliuke įkalintą ir išleisti reikalaujančią savasties dalį (p. 133); už mėlynojo namo kampo atsiveriantis ženklas DEAD END (p. 136) – patologinis nerimas pasiekia aukščiausią tašką, kai šį  riboženklį su savo dukromis praėjusi pasakotoja išgirsta šūvį. DEAD END ženklas, už kurio mama kartu su savimi pasiima savo vaikus, atliepia svarbią, šiomis dienomis aktualią ir nagrinėtiną pogimdyvinės depresijos temą, tačiau toks simbolizmas ir neskanus, ir per daug mandras, kad būtų išlaikytas pasakotojo ir skaitytojo betarpiškumas ir išryškėtų jei ne atvirumas, tai bent jau atvirumo iliuzija skaitytojui. Erzina ir nesėkmingai kuriama mitologija, grįsta nuorodomis į vietines dievybes ir populiariojoje psichologijoje dažną deivės gimdytojos įvaizdį – tekstui nevedant tiesioginio dialogo su mitologija, telieka bereikšmių įvaizdžių kratinys. Vis dėlto romano tekstas kuria kiek kitokią, su kūrybine moters galia nieko bendro neturinčią mitologiją ir tai yra stipresnė kūrinio pusė.

Romanui įpusėjus, pasakotojos mintis tarytum užvaldo personifikuotas, pagrindiniu romano veikėju tampantis šeimos namas. Tvarkingų namų idėjos vedinos ir obsesiškai besitvarkančios (p. 172) pasakotojos mintys po truputį skysta ir tolsta nuo vaizduojamosios realybės. Originali sąmonės srauto technika suveržia kūrinį. Ji piešia motinos, kurios gyvenimas yra suskaldytas į dviejų minučių trukmės intervalus (tiek vaikas gali išbūti be priežiūros), pasaulį (p. 156). Dviejų minučių įvaizdis atsikartoja ir kituose epizoduose, pavyzdžiui, pasakotojai svarstant apie branduolinio karo grėsmę. Būtent sąmonės srautas teksto lygmenyje įsteigia nerimo kupiną, uždarą motinos pasaulį.

Kita vertus, sąmonės srauto technika šiame kūrinyje klaustrofobinį įspūdį kuria ir dėl vaizduojamosios tikrovės panašumo į socialinių tinklų paveiktą tikrovę. Nuolat minimi „Facebook“, „Instagram“, „Netflix“ platformoje iš tiesų prieinamų serialų pavadinimai, realūs tinklalaidžių kūrėjai ir jų laidos, vardijami parduotuvių, prekių ženklų pavadinimai – visa tai kuria įspūdį, kad romanas įkalina skaitytoją – kaip ir mėlynasis namas pasakotoją – nykiame realaus pasaulio buiteke, gerokai paaštrindamas su jo sunkumais susijusį nuovargį.

Klaustrofobiniam efektui tekstas ruošia jau nuo pat romano pradžios. Kūrinyje išryškėja stereotipais ir iš anksto suvirškintais apmąstymais grįstas pasakotojos santykis su savimi bei kitais: „Apie galimybę pačiai tapti ambasadore pagalvojau per vėlai – ačiū supistam kavianskam patriarchaliniam auklėjimui“ (p. 78). Kaip jau minėjau, tam tikros sąvokos romane nenurodo į gilesnius jomis paprastai atveriamus reikšmės klodus – „vienintelis pragaras ir rojus gali būti čia, šioje žemėje“ (p. 87), apie psichologinius procesus ir šiuolaikinio žmogaus pasaulį kalbama tuo žodynu, kuris tarytum prigijo atviraujančių nuomonės formuotojų paskyrose ir jau netgi yra kiek senstelėjęs: cancel culture (p. 137), boho gyvenimo būdas (p. 78), Hiltono baseino crashinimas bei staycation atostogos (p. 177) ir pan.

Tekstas yra fragmentuotas ne tik nuoseklumo požiūriu – jis primena socialinių tinklų erdvėje tarpstančių gandų, suvirškintos informacijos ir nuomonių kaleidoskopą, vaizduojamą pasaulį paverčiantį statišku, uždaru. Išryškėja socialinių tinklų retorikos paveikto pasaulio paralelė su fragmentuotu motinos pasauliu: „ne socialiniai tinklai fragmentuoja mūsų būtį – priešingai, jie yra vienintelis turinys, telpantis į fragmentuoto laiko intervalus“ (p. 157). Laiko ir energijos stygius, kurį patiria motinos, kartais užkerta galimybę patirti bent jau kažkokį santykį su aplinka, pasauliui veriantis kaip neliečiamam, kietam, baigtinę formą turinčiam gniutului.

Taigi į romano tekstą, nepriklausomai nuo jo vidinės savirefleksijos lygio, galima pažiūrėti kaip į įdomų sąmonės srautą, tekstiniame lygmenyje žaidžiantį su socialiniais tinklais perduodamomis banalybėmis ir taip perteikiantį fragmentuoto laiko veikiamos motinos savijautą. Tokį kūrinio stilių galima įvertinti kaip paveikų. Būtų galima daryti išvadą – kūrybišku romanas pripažintas dėl gana originalaus, sąlyginį vientisumo įspūdį kuriančio sąmonės srauto. Tuo jis stipresnis už panašias nusivylimo kasdienybe ir laimės paieškų temas nagrinėjantį, tais pačiais metais išleistą, taip pat fragmentišką Vaivos Grainytės romaną Rožės ir bulvės.

Remiantis Vaivos Rykštaitės tinklaraštyje išsakyta mintimi, kad literatūros kritikai turėtų atrinkti jau esančius kūrinius ir susilaikyti nuo svarstymo, kas kūrinį darytų geresnį, tuo būtų galima ir užbaigti šią recenziją. Tačiau santykį su idealu ir savo paveikumą romanas apsvarsto pats, šiuos klausimus pavesdamas spręsti ir skaitytojui: „Mano leidėja įsitikinusi, kad pabaigoje reikia sprendimo. Atsakymo, kad visos su manimi susitapatinusios namų  šeimininkės ir pogimdyvine depresija sergančios moterys atgautų viltį “(p. 193. Nuogirdų ir stereotipų koliažas sustiprina sąmonės srauto kuriamą gilaus nuovargio ir tuštumos įspūdį, įgalinantį tapatintis. Bet tam, kad kūrinį pavadinčiau kūrybišku, reikalingas naratyvinis posūkis, pasakojimą pakylėjantis virš asmeninių patirčių, suteikiantis kūriniui universalumo matmenį, tveriantis pasaulį.