Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Literatūros lankų 1957 m. Nr. 7 p. 14. LLTIB

1951 m. JAV pasirodė poezijos antologija Žemė, kurioje buvo publikuota poetų Alfonso Nykos-Niliūno (tikr. Alfonsas Čipkus), Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Juozo Kėkšto (tikr. Juozas Adomavičius) ir jau tuo metu mirusio Vytauto Mačernio poezija; prie antologijos prisidėjo ir filosofas Juozas Girnius, parašęs konceptualų įvadinį straipsnį apie vienos – žemininkų – kartos kūrybą. Šie penki (be Mačernio) asmenys – keturi poetai ir filosofas 1952 m. išleido pirmąjį Literatūros lankų žurnalo numerį ir oficialiai tapo neperiodinio, kultūrinio-literatūrinio leidinio redakcija. Nors Literatūros lankų istorija neatskiriama nuo Žemės antologijos, iniciatyva kurti leidinį – tarsi naujas žemininkų istorijos etapas.

Idėja leisti žurnalą 1950 m. pavasarį kilo Nykai-Niliūnui ir Bradūnui diskutuojant apie tuo metu išeivijos kultūriniame lauke dominavusius Aidus1. Nors abu buvo leidinio bendradarbiai, tačiau nesijautė „visai namie“2, mat joredakcija siekė, kad leidinys būtų taktiškas, skelbiamų straipsnių, recenzijų tonas – mandagus ir švelnus3, kas poetų netenkino. Po penkių mėnesių, 1950 m. spalio 29 d., buvo išsamiai aptartas žurnalo pobūdis ir strategija: būsimas naujas leidinys turėjo laikytis kuo toliau nuo politinių ir ideologinių grupių, taip atskiriant politiką ir meną, siekiant dėmesį skirti tik literatūrai; įvardyta, kad svarbiausia – tekstų kokybė, todėl publikuoti tekstus žurnale turėjo būti kviečiami talentingiausi jaunosios kartos kūrėjai, nors norėta neužmiršti ir vyresniųjų4. Iš karto buvo nutarta, kad visą žurnale norimą publikuoti medžiagą skaitys tik Bradūnas ir Nyka-Niliūnas5, kadangi jie gyveno netoli vienas kito ir visus Literatūros lankų klausimus spręsdavo susitikę. Abu poetai nesunkiai tarpusavyje pasidalino vaidmenimis: Bradūnas tapo redakcijos administratoriumi – jo adresu buvo siunčiami skaitytojų ir didžiosios dalies žurnalo bendradarbių laiškai, rūpinosi ir finansiniais klausimais6. Kitaip tariant, Bradūnas buvo atsakingas už visą žurnalo leidybinę buitį, kurios Nyka-Niliūnas „bijojo kaip velnias kryžiaus“7, o pastarasis daugiau formavo žurnalo turinį, pats parašydamas nemažą tekstų dalį.

Toks sprendimas turėjo leisti dirbti našiau, kadangi leidinio redakcinis branduolys geografiškai buvo išsiblaškęs. Nagys gyveno Kanadoje, Kėkštas – Argentinoje, likusieji – JAV: Nyka-Niliūnas ir Bradūnas – Baltimorėje, Girnius – Bostone. Tiesa, būtent Nagys ir Girnius kartais išsiduodavo, kad jaučiasi labiausiai nutolę nuo redakcijos darbo, negalintys dirbti su tekstais, mat Kėkštas, atsakingas už žurnalo spausdinimą, taip pat turėjo galimybę perskaityti tekstus dar prieš publikavimą8.

Nors ilgainiui būtent žemininkai (įskaitant Girnių9) apsiėmė leisti Literatūros lankus, tačiau buvo svarstyta pritraukti ir kitų rašytojų, o ir pačių žemininkų susibūrimas aplink leidinį nebuvo lengvas. Pavyzdžiui, nors būtent Nagys pasiūlė pakviesti Kėkštą, pats ilgai abejojo dėl darbo redakcijoje, panašiai dvejojo ir Girnius – net kai žurnalas buvo leidžiamas10. Nors Žemė tarsi sujungė keturis poetus, bet kartu išryškino ir jų skirtumus: kaip Nyka-Niliūnas pažymėjo dienoraštyje, Nagiui ji „buvo ir tebėra gili negyjanti žaizda“11. Po antologijos pasirodymoNagys vis klausinėdavo bendraautorių, ar ji jiems neatrodo kaip tiesiog atsitiktinė knyga, kad joje tiesiog atspausdinti vienos kartos, gimusių 1915–1921 m., poetų kūryba?12 Pačiam poetui, ypač po pirmųjų recenzijų, nebuvo aišku, kodėl žemininkai yra žemininkai, t. y. kodėl jie kartu susibūrę. Nagys negalėjo rasti bendro, juos visus jungiančio vardiklio, todėl abejojo tapatinimusi su žemininkais: „Mano poezija [žemininkų, – E. B.] vėliavos paraštėje“13. Ypač skaudžiai poetas sureagavo į Jurgio Blekaičio recenziją: „Blekaičio tezė tokia – Žemė – tai yra Nyka-Niliūnas“; Nagio manymu, tokia formulė buvo užkoduota ir Girniaus rašytame antologijos įvadiniame straipsnyje14. Poetas jautėsi vienišas ne tik kūryboje, kadangi jo poezija jam atrodė visiškai kitokia nei Bradūno, Mačernio, Nykos-Niliūno ar Kėkšto, bet ir buityje – Nagys gyveno toli nuo draugų ir bendraminčių. Ryšys su jais Nagiui buvo itin svarbus; kaip pastebėjo Nyka-Niliūnas: „Toli nuo draugų jis [Nagys, – E. B.] nyksta“15. Beje, poetas svarstė galimybę pačiam kurti žurnalą Monrealyje16, tačiau nesulaukęs palaikymo ir norinčiųjų bendradarbiauti, idėjos atsisakė. Nagio įsivaizdavimu, jo žurnalas turėjo drąsiai ir teisingai vertinti recenzuojamas knygas, nagrinėti literatūrinio gyvenimo temas, „kelti kultūringą ir šviežią vėją, atidaryti dar labiau duris į pasaulinę literatūrą“17, apjungti literatūros kritiką bei kūrybą ir kurti naują literatūrinę tradiciją. Tačiau to paties buvo siekiama ir Literatūros lankuose.

Kiek kitaip Žemės nehomogeniškumą vertino Kėkštas. Bradūno paklaustas, kas turėtų būti pasakyta manifestacinėje-programinėje naujojo žurnalo įžangoje, teigė, kad tokius dalykus gali nuspręsti trise – Nyka-Niliūnas, Bradūnas ir Nagys, esantys arčiau vienas kito ir palaikantys glaudesnį ryšį18, o pats akcentavo, kad žemininkai nekuria jokios bendros poetinės mokyklos, kad kiekvienas jų yra nepriklausoma ir individuali mokykla19 (tiesa, manifesto žemininkai taip ir neparengė). Kitaip tariant, priešingai nei Nagys, Kėkštas bendrystę įžvelgė skirtumuose ir kiekvieno asmenybės, kūrybos unikalume. Skirtingi savęs ir pačios žemininkų kartos suvokimai bei vertinimai išliko visą Literatūros lankų leidybos laikotarpį. Nepaisant išsakytų dvejonių, Nagys žurnalo redakcijoje liko.

Tačiau 1952 m. vasarį, kai jau buvo pasiruošta pirmojo numerio išleidimui, redakcijos sudėtis nebuvo aiški – Girnius ir toliau delsė. Pats suteikęs žemininkams vardą ir taip sąlyginai išskyręs naują poetų kartą, Girnius dvejojo prisidėti prie Literatūros lankų, nes tai jam atrodė kaip Aidų, su kuriais buvo glaudžiai susijęs, išdavimas20. Vienu metu Girnius narystės klausimą permetė patiems žemininkams – „galite pasielgti, kaip rasite tikslingiau: galite įrašyti, kaip galite nuošaliai palikti“21, nors vėliau tikino, kad priklausymo redakcijai klausimas lieka atviras22. Girnius, kaip pats teigė, bijojo vidinio nesolidarumo23, daug abejonių jam kėlė Kėkšto buvimas redakcijoje24. Kartu jis puoselėjo abiem su Nyka-Niliūnu kilusį sumanymą leisti ne literatūrinį, o platesnį, kultūros žurnalą – Literatūros lankų leidyba reiškė, kad tokios minties teks atsisakyti25.

Diskutuojama buvo ne tik dėl narystės redakcijoje, bet ir dėl žurnalo pavadinimo. Korespondencijoje būsimas žurnalas buvo vadintas Naująja Žeme26, akcentuojant leidinį kaip antologijos tęsinį, arba Bradūno pasiūlytu pavadinimu – Naujoji literatūra27. Literatūros lankų variantą pasiūlė Kėkštas28, turėjęs ir daugiau variantų: Naujieji lankai, Naujosios literatūros lankai, Naujieji literatūros lankai29. Nuolat pasikartojantis naujumo motyvas aiškiai rodo, kad redakcijos nariai žurnalą suprato kaip esmiškai naują etapą literatūros ir kritikos lauke, galbūt netgi istorijoje.

Stebėtojams iš šalies galėjo atrodyti, kad naujo leidinio kūrimas – logiškas žingsnis žemininkų kūrybos istorijoje. Kaip Nagiui rašė Jonas Aistis, ne Židinys ir ne Dienovidis, o Granitas ir Pjūvis – literatūriniai-sąjūdiniai leidiniai – išaugino naujus rašytojus tarpukariu30. Nyka-Niliūnas sumanymą leisti žurnalą savo dienoraštyje pavadino drąsia mintimi31, mat reikėjo bent sąlyginai atsiskirti nuo Aidų,su kuriais didelė būsimosios redakcijos dalis bendradarbiavo. Netrukus paaiškėjo, kad būgštauta ne be pagrindo: pirmoji žinia apie naują leidinį Aidų stovykloje nebuvo sutikta palankiai. 1951 m. pradžioje Nyka-Niliūnas lankėsi Niujorke, kur susitiko su tuometiniu Aidų redaktoriumi Antanu Vaičiulaičiu, nors šis savo nuomonės tiesiogiai neišsakė32. Tačiau jau kitą dieną Girnius Nykai-Niliūnui papasakojo apie didelį nepasitenkinimą dėl plano leisti Literatūros lankus. Aidus leidę pranciškonai manė, kad žemininkų planai tik atitrauks rašytojus nuo Aidų, suskaldys kūrybines išeivijos jėgas33. Leidėjai netgi buvo iškėlę idėją kelis žurnalo numerius užleisti žemininkams ir taip visiems „draugiškai sutilpti po vienu stogu“34. Tačiau tokie planai Nykos-Niliūno nesužavėjo, jis dienoraštyje užsirašė: „Kūdikis dar negimęs, o jau visi ieško jam ne tik nuotakos, bet ir buto su ja apsigyventi“35.

Literatūros lankų idėja būsimiems leidėjams atrodė brandesnė nei eilinis jaunystės maištas – norėjosi tribūnos, kurioje būtų galima išsakyti savo požiūrį36. Nors Literatūros lankai arba žemininkai nepaskelbė savo manifesto, Nagys siūlė tokį paruošti ir akcentuoti, kad žemininkų-leidinio redakcijos tikslas nėra sukelti vienadienį triukšmą, kad jų kelias – ieškojimas tikrosios išraiškos, tinkančios žmogui, kuris yra per daug tragiškoje situacijoje, kad galėtų mėgautis sentimentais37. Nagiui taip pat tai buvo ir jų bendros draugystės, ryšio išraiška, vienas kito palaikymo literatūrinėje erdvėje forma, arba, jo paties žodžiais – poetui norėjosi girdėti savo draugų balsą šalia38.

VARGO KŪDIKIS

Būtent tokiais žodžiais pirmąjį Literatūros lankų numerį, pasirodžiusį 1952 m. vasaros pabaigoje, apibūdino Nagys39. Redakcija džiūgavo: Kėkštas buvo giriamas, kad „mokamai sulaužė“ tekstą laikraščio puslapiuose, nepriekaištingai sutvarkė leidinio „estetinį veidą“, turinys vertintas kaip įvairiapusiškai stiprus, nusivilta tik prasta popieriaus kokybe40. Ši sėkmė suveikė kaip padrąsinimas ir paskatinimas dirbti toliau41. Tik praėjus pirminei euforijai, atsirado vietos ir kritiniam žvilgsniui.

Nyka-Niliūnas norėjo selektyviai atrinkti, kas spausdintina ir kas ne: nespausdinti visko, nespausdinti tik pažįstamų, artimų žmonių tekstų, „neįsijungti į main-stream42. Kilni idėja netruko susidurti su realybe: poetas akcentuodavo vėlesniuose numeriuose padidėjusį silpnos medžiagos kiekį, korektūros klaidas43, tiesa, kaip ir pats teigė, to buvo sunku išvengti, spausdinant žurnalą Argentinoje44. Nepavyko išvengti ir nesusipratimų, pavyzdžiui, viename iš numerių išspausdintame Girniaus tekste žodis „panteizmas“ spaustuvėje virto „pesimizmu“, pakeitusiu visą prasmę45. Gal kiek paradoksalu, bet pozityviausiai Literatūros lankus vertino bene daugiausia dvejonių turėjęs Nagys: perskaitęs pirmąjį numerį teigė, kad žurnalas atrodo labai gerai, „o ateityje bus vienas tvirčiausių žodžių, kalbamų apie literatūrą išeivijoje. Jau dabar tokie“46.

Susidomėjimas Literatūros lankais buvo nemažas – ruošiant antrąjį žurnalo numerį redakcijoje jau susidarė publikuotinos medžiagos perteklius47. Per septynerius Literatūros lankų egzistavimo metus žurnale publikavosi daugiau nei dvidešimt išeivių kūrėjų, tarp jų – Antanas Škėma, Jonas Mekas, Vladas Šlaitas, Julius Kaupas, Marius Katiliškis, Jurgis Blekaitis, Henrikas Radauskas, Algirdas Landsbergis, Antanas Jasmantas (Maceina), Algirdas Julius Greimas ir kiti. Tiesa, žurnale buvo publikuota tik trijų moterų – Aušros Bendoriūtės, Alinos Pajaujytės-Staknienės ir Vlados Prosčiūnaitės – kūryba, ir tik po vieną kartą. Ilgalaikio bendradarbiavimo su moterimis kūrėjomis Literatūros lankuose nebuvo. Gali susidaryti įspūdis, kad moterys nebuvo laikomos lygiavertėmis, o tik toleruojamos ir priimamos48, o jų kūrybai taikyti netgi kitokie vertinimo kriterijai. Pavyzdžiui, nors Literatūros lankai skelbėsi esąs modernus, progresyvus leidinys, tačiau nepalaikė Birutės Pūkelevičiūtės ir jos 1952 m. poezijos knygos Metūgės. Žurnale buvo išspausdinta kritiška Bradūno recenzija, Girnius planavo parašyti dar griežčiau ir užakcentuoti knygos pornografiškumą, vienintelis Nagys nepritarė kitų redakcijos narių neigiamoms nuomonėms apie šį rinkinį49.

Peržiūrėjus visų žurnalo numerių turinius galima pamanyti, kad redakcijos bendradarbių ir autorių sąrašas turėtų būti bemaž dvigubai ilgesnis, tačiau dalis žurnale besipublikavusių autorių pavardžių – fiktyvios, daugiausia – redakcijos narių slapyvardžiai. Bradūnas vieną tekstą publikavo kaip Bronius Inkrata, Nagys pasitelkė Vytauto Statkaus, Jono Vakario vardus, Nyka-Niliūnas slapyvardžių turėjo daugiausia ir pasirašinėdavo kaip Andrius Sietynas, Leonas Miškinas, Bruno Barkūnas, H.B.S. Prie šių tapatybinių žaidimų leidinio puslapiuose prisidėjo ir Julius Kaupas, pasirašinėjęs kaip Coppelius, ir Algirdas Landsbergis – Jer. Žemkalnis. Slapyvardžiai kūrė optinę iliuziją, neva padidindami ir išplėsdami žurnalo bendradarbių gretas50.

Nors žurnale buvo publikuojama jaunosios kartos kūryba, klasikų vertimai, straipsniai, aštri kritika, nukreipta į istorinės dabarties lietuvių literatūros lauką, kitaip tariant – leidinys atrodė brandus, solidus ir stabilus, tačiau redakcijos viduje nuo pat pradžių vis buvo abejojama dėl kito numerio pasirodymo. Pirmajame žurnalo numeryje buvo paskelbta, kad Literatūros lankai – neperiodinis leidinys, bet planuota, jog per metus pasirodys trys, keturi nauji numeriai51, pakankamai dažnai žurnalą leisti ypač ragino Nagys52. Vis dėlto realybė buvo kita: per visą Literatūros lankų gyvavimo laikotarpį – nuo 1952 m. iki 1959 m. – buvo išleisti tik aštuoni numeriai53.

Pagrindinė to priežastis, ko gero, banali: paruošti net ir vieną žurnalo numerį – labai ilgas darbas, o iš Vokietijos DP stovyklų per Atlantą persikėlę lietuvių inteligentai dienomis įsiliejo į mažiau inteligentišką JAV darbo rinką. Bradūnas pjovė žolę kapinėse, vėliau dirbo akmenskaldžiu, Nyka-Niliūnas dirbo kepykloje, vėliau pradėjo dirbti lagaminų fabrike54, Kėkštas buvo kelių darbininkas, vėliau dirbo įmonės raštinėje55, Nagys – fabrike dirbo braižytoju. Tik Girnius fabrike dirbo trumpiau56, kadangi 1953 m. tapo vienu pagrindinių Lietuvių (vadinamosios Bostono) enciklopedijos rengėjų ir redaktorių. Taigi Lankų redakcijos nariai kūrybiniam darbui galėjo skirti tik kelias vakaro valandas, per kurias rašydavo ne tik Literatūros lankams, bet ir kitiems kultūrinės spaudos leidiniams ar Lietuvių enciklopedijai57; užsiimdavo ir autorine kūryba. Įtakos turėjo ir šeimyninė buitis – Nykos-Niliūno, Girniaus, Nagio ir Bradūno šeimose augo maži vaikai. Girnius švelniai skundėsi, kad vaikų triukšme gali tik skaityti, o ne rašyti58. Veikė ir kitos problemos – sveikatos negalavimai59, per maži atlyginimai, kurių neužteko šeimai išlaikyti60, Nagio atveju – nuolatinės naujo gyvenamojo būsto paieškos, mat poetas buvo priverstas per septynerius metus septyniskart persikraustyti61. Kasdienybė svetimame krašte slėgė ir emociškai: „Pradeda nebepakeliama našta gulti ant pečių visa šita mūsų beprasmiška kova su svetima žeme, oru, žmonėmis“62, – rašė Nagys. Todėl nors darbas ir buvo sunkus, tačiau Literatūros lankai atliko ir dar vieną, neplanuotą funkciją – jie veikė kaip „gelbėjimosi ratas, kaip žemės (tikros, savos) gabalas po kojom“63.

ŽEMININKŲ VIENOVĖS FIKCIJA

Bradūnui ir Nykai-Niliūnui surinkus, suredagavus ir sudėliojus visą numerio medžiagą, ji buvo siunčiama Kėkštui. Jis tada įterpdavo savo bei kitų atsiųstus turimus tekstus, ir dirbdavo prie to, ką dabar vadintume maketavimu – tekstinės ir vaizdinės medžiagos išdėliojimo puslapiuose. Šis darbas buvo atliekamas bendradarbiaujant kartu su spaustuve ir klišių dirbtuve64. Klišės – iškiliaspaudės formos – buvo pasitelkiamos iliustracijoms spausdinti. Spausdinimo procesas užtrukdavo kelias savaites65, nes spaustuvėje visą medžiagą reikėdavo vėl iš naujo surinkti. Šis darbas buvo patikėtas Kėkštui, nes spausdinti leidinį Argentinoje buvo pigiau nei JAV. Atspausdintus numerius Kėkštas šimtais egzempliorių siųsdavo į numatytus platinimo taškus, į kuriuos iš Argentinos žurnalo numeriai keliaudavo jūros keliu kelias savaites ar mėnesį66, tik kelis numerius redakcijos nariams Kėkštas išsiųsdavo oro paštu, kad jie juos gautų greičiau67. Žurnalo platinimas vyko pagal sudarytą planą-žemėlapį ir kiekiai buvo paskirstomi pagal tiražo, kuris svyravo nuo 800 iki 1000 egzempliorių, dydį. Atspausdinti žurnalo numeriai buvo išsiunčiami numatytiems asmenims-platintojams. Kėkštas pasirūpindavo žurnalo numerių platinimu Pietų Amerikoje, Bradūnas ir Girnius JAV, tačiau platinimu užsiėmė ne tik žurnalo redakcijos nariai: Katiliškis rūpinosi žurnalo sklaida Čikagoje, Jurgis Janavičius – Australijoje, Vladas Šlaitas – Anglijoje, Vacys Prižgintas – Los Andžele, etc.68; platino jį ir Aistis69, nepaisant to, kad kritiškai vertino žurnalo leidėjus. Yra žinoma, kad žurnalas pasiekdavo ir okupuotą Lietuvą (šios aplinkybės vertos išsamesnio tyrimo).

Nagys detaliau apibūdino platinimo sunkumus: „Montrealyje pasisekė išplatinti nedaug. Matai, buvo sunku man pačiam platinti, nes čia tokie kandys (o jų tūkstančiai!) ėmė tyčiotis: girdi, savo kūrybą ir paveikslą platina. Kadangi pats vienas platinu – kartais nelengva už dolerį maldauti, įtikinėti ir dar patyčias priimti“70. Dolerį kainuojantis žurnalas nemažai daliai išeivijos, dirbančiai fabrikuose, buvo brangokas – dabartinėmis kainomis toks žurnalas kainuotų maždaug 10 eurų. Visus septynerius metus ši žurnalo kaina buvo stabiliai išlaikyta, nors Nagys ne kartą siūlė mažinti iki 75 centų71, manant, kad mažesnė kaina nulems didesnį žurnalo prieinamumą ir išplės skaitytojų ratą. Žurnalo išlaikymui redakcijos nariai skyrė savo asmenines lėšas72, rinko aukas73. Nagys Bradūno prašė į Kanadą platinimui siųsti ne daugiau kaip šimtą žurnalo egzempliorių, mat pardavinėti sekėsi sunkiai: „Velnias rautų, argi gali tikėt, kad Toronto „grietinėlė“ išpirks tik 15 egz.!!“74 Potencialūs ir esami skaitytojai buvo nepatenkinti dėl žurnalo kainos ir formato75, ne kartą buvo svarstyta nuo didelio laikraštinio žurnalo formato pereiti prie mažesnio sąsiuvinio tipo žurnalo puslapių dydžio, tačiau formatas taip ir nepasikeitė. Kėkštas suprato, kad mažesnio formato žurnalą būtų patogiau laikyti knygų lentynoje ir visur nešiotis, tačiau, jo teigimu, Literatūros lankai skirti leidinį gražiai ant stalo paklojus namie skaityti, o ne viešajame transporte76. Žinia apie leidžiamus Literatūros lankus buvo skleidžiama išeivijos spaudoje – leidiniuose publikuoti skelbimai apie pasirodžiusį naują numerį. Išskirtiniu atveju žinia buvo paskleidžiama ir radijo bangomis, pavyzdžiui, Nagys apie Literatūros lankus kalbėjo Čikagos „Margučio“ radijo laidoje77.

Kėkštas ir Bradūnas susirašinėdami vedė žurnalo fondo, išlaidų apyskaitą. Jau leidžiant pirmąjį žurnalo numerį buvo susidurta su finansiniais sunkumais ir patirtas nuostolis78, o ilgainiui finansiniai sunkumai darėsi nepakeliami. Nors ir pigesnės nei JAV, spausdinimo išlaidos Argentinoje vis tiek buvo didelės, kainavo ir Kėkšto kelionė į spaustuvę, kai jis nedirbdamas prarasdavo dviejų savaičių atlyginimą79. Tačiau kaip esminę „bankroto“ priežastį Kėkštas įvardino iliustracijų klišių gaminimą80. Estetiškai patrauklus, vizualus leidinys buvo didelė prabanga. Prie finansinio nestabilumo prisidėdavo ir augančios popieriaus kainos81, besikeičiantys valiutų kursai ir apskritai gyvenimas skirtingose politinėse realybėse: šešto dešimtmečio viduryje Argentina nebuvo stabili nei politiškai, nei ekonomiškai, „įstatymai keičiami, modifikuojami, arba visai neegzistuoja, kiekvienas pareigūnas juos interpretuoja kaip nori“82. Visa tai Kėkštas vadino „keistų eksperimentų ir finansinės akrobatikos“ metu83. Redakcijos viduje netgi buvo manyta, kad tokia padėtis gali privesti prie to, kad spausdinimas taps pigesnis JAV84. Ne kartą svarstyta galimybė spausdinimo darbus perkelti į JAV, tačiau buvo sutarta likti Argentinoje – ne tik dėl finansinių sumetimų, bet kad ir „antro Kėkšto taip lengvai nerasime“85.

Be techninių, buitinių sunkumų, redakcija susidūrė ir su vidiniais idėjiniais nesutarimais, ypač tarp Nagio ir Nykos-Niliūno. 1955 m. birželį pastarasis dienoraštyje pažymėjo, kad redakcijos viduje pastebimi pirmieji „trinties“ simptomai86, nors įtampos kilo jau ir anksčiau. Pavyzdžiui, Nagys laiškuose dažnai skatinęs kitus redakcijos narius nesustoti kurti ir leisti žurnalą, akcentavęs jo svarbą visam lietuvių literatūros laukui, tačiau dėl savo santykių su žemininkais vis dvejojo, labiau akcentuodavo skirtumus, nei bendrystes: „per daug gerai žinau Alfonso statomus reikalavimus sklandžiam darbui. Jie sunkiai įvykdomi“87.

Literatūros lankai neturėjo vyriausiojo redaktoriaus ar hierarchinio pareigybių pasiskirstymo redakcijos viduje. Tiesa, neretai trumpuose, pristatomuosiuose ar panašaus pobūdžio tekstuose teigiama, kad vyriausiaisiais redaktoriais buvo Bradūnas ir Kėkštas, matyt, dėl to, kad pastarasis buvo atsakingas už žurnalo spausdinimą, o Bradūno rankose buvo didžioji dalis administracinių darbų – žurnalo redakcijos adresas buvo jo namų adresas. Vis dėlto nesant aiškios hierarchijos, Nagiui atrodė nesąžininga, kad kažkas imasi vadovauti ir tampa viršesniu: Literatūros lankai „yra mūsų [čia ir toliau pabraukta Nagio, – E. B.] laikraštis; visų mūsų; nei vienas mūsų tarpo nėra diktuojantis ir šeimininkaujantis be kitų pritarimo. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę ir turi teisės ją viešai pasakyti (nebent ji griautų pagrindinius mūsų tikslus)“88. Nagio suvokimu, Literatūros lankai „yra diriguojami vieno Alfonso – jo ambicijos, nuomonės, nusistatymai – yra ir LL nuomonės, nusistatymai. Pažįstu Alfonsą – jis organiškai negali pakęsti nepritariančių ir niekad nepripažįsta suklydęs“89. Nagys ne kartą jautėsi įskaudintas Nykos-Niliūno, neišklausytas90, teigė, kad pastarasis „nori būti vienintelis teisus“91. Pirmųjų nesutarimų metu Nagys ilgainiui nusileisdavo, pripažindavo Nykos-Niliūno talentą ir išmanymą, teigdavo, kad jie ir toliau turi eiti kartu92, tačiau konfliktams nesibaigiant nusprendė, kad vienintelis būdas išspręsti nesutarimus redakcijoje – iš jos pasitraukti93. Poetas neabejojo leidinio reikalingumu ir būtinybe literatūros erdvėje, bet abejojo savo paties nauda redakcijoje94. „Man susidaro toks įspūdis, jog esu vienintelis kolektyve, kuris viską daro blogai“95, – rašė Nagys. Kita vertus, gali būti, kad tai tik Nagio kaukė, kuria jis dangstėsi prieš kolegas neapsikentęs darbo su Nyka-Niliūnu. Apie Nagio abejones žinojo visa leidinio redakcija, netgi buvo svarstoma, jei jis visgi nuspręs pasitraukti, galbūt į jo vietą pakviesti Kaupą96, taip pat manyta, kad iš Literatūros lankų pasitraukęs Nagys prieš leidinį nukreiptų esamus bendradarbius, pavyzdžiui, Škėmą, Landsbergį, Katiliškį97.

Situacija blogėjo ne tik dėl redakcijos vidinių idėjinių konfliktų, bet ir dėl vis prastėjančios Kėkšto sveikatos. Dar 1953 m. poetas susirgo stipriu ir komplikuotu kepenų uždegimu, atsirado žaizdos žarnyne98, dėl to 1954 m. ketvirtasis žurnalo numeris stipriai vėlavo. Tais pačiais metais Kėkštas skatino kitus redakcijos narius skubiai tartis ir ieškoti kitos spaustuvės žurnalui JAV99. Bėgant laikui, Kėkšto sveikatos būklė dar labiau prastėjo – išsiliejus kraujui smegenyse, Kėkšto kairė koja ir ranka buvo suparalyžiuota. Metus praleidęs ligoninėje Argentinoje, galiausiai 1959 m. išvyko į Varšuvą, kur galėjo tikėtis nemokamos sveikatos apsaugos, pensijos, ten gyvenusių giminaičių ir draugų pagalbos; Kėkštas laikinai buvo apgyvendintas Revoliucinio judėjimo veteranų slaugos namuose100. Poetui išvykus gyventi į socialistinio bloko šalį, jis siekė tęsti darbus ir siūlė neieškoti naujo žmogaus į jo vietą redakcijoje: „Man regis, mano vardo figūravimas ir tolesniuose Lankų numeriuose, būtų savotiškas užakcentavimas fakto, kad jokios aplinkybės mūsų gražiai pradėto darbo ir jame išaugusios draugystės neišvaidijo“101. Toks, nors ir simboliškas, „buvimas“ redakcijoje Kėkštui buvo itin svarbus102, jis taip pat manė, kad Literatūros lankų leidybos sustabdymas – nepateisinamas103. Redakcijos nariai jautė pareigą padėti sergančiam poetui104, todėl ne kartą jį rėmė finansiškai – tiek jam dar gyvenant Argentinoje, tiek Lenkijoje105.

Didžioji dalis redakcijoje kilusių klausimų buvo sprendžiama susirašinėjant laiškais ar organizuojant posėdžius, tačiau visų narių dalyvavimas buvo vargiai įmanomas – kildavo ir finansinių sunkumų106, problemų dėl vizų107. Kaip dabar žinome, paskutinis redakcijos narių suvažiavimas dėl Literatūros lankų klausimų įvyko 1959 m. balandžio 4 d. Jame dalyvavo Nyka-Niliūnas, Bradūnas ir Nagys. Buvo nutarta ir numatyta, kad Kėkštui išvykus, spausdinimo darbus perims Juozo Kapočiaus spaustuvė, pasiūliusi mažiausią kainą. Į Kėkšto vietą nuspręsta nieko nekviesti, taip pat buvo numatyta, kad devintam numeriui lėšų pakaks, o dešimtam redakcija ieškos mecenatų, bus išplėstas platinimo tinklas108. Buvo priimtas Girniaus siūlymas išplėsti Literatūros lankų turinį – ketvirtadalį medžiagos turėjo sudaryti kultūros ir meno temos, tai turėjo pritraukti didesnį skaitytojų ratą, bet kartu norėta išlaikyti žurnalą literatūrinį109. Buvo patvirtinta jau anksčiau kilusi rotacinio redagavimo idėja: kiekvieną numerį redaguoti ir administruoti turėjo vis kiti redakcijos nariai110. Bradūnas, tiesa, susitikimo pradžioje iškėlė klausimą, ar išvis toliau reikia leisti Literatūros lankus, nes redakcija jau praradusi entuziazmą, tarpusavio artimą ryšį. Nyka-Niliūnas atsakė, kad tai nėra pakankamai svari priežastis nutraukti leidybą111. „Buvome tikri, kad LL [Literatūros lankai, – E. B.] eis toliau“112, – rašoma protokole. Tačiau dienoraštyje Nyka-Niliūnas pripažino galvojęs kitaip: „Aš iš anksto žinojau, kad viskas baigės, kad mes visi širdies gilumoje buvome apsisprendę nesipriešinti likimo valiai, kad jau laikas ir kad mūsų posėdis yra tik tušti niekad nebevaidinsiančios kartu aktorių trupės paskutiniai gestai“113. Poetas šį posėdį suprato kaip Literatūros lankų mirtį, bet ją regėjo kaip teigiamą įvykį – leidinį Nyka-Niliūnas vertino kaip žemininkų žurnalą, kuriam jau „grėsė pavojus per ilgai užsibūti“, nes kartoms ar sąjūdžiams atstovauti pretenduojantys leidiniai įprastai tokį ilgą laiką – septynerius metus – nėra leidžiami, o ir redakcijos nariai pasiekė keturiasdešimties metų ribą – išaugo jaunųjų poetų vardą114. Nyka-Niliūnas tikino pasiilgęs savo pasaulio ir savo vienatvės: „man nusibodo gyventi kompromisiškai ir kad aš noriu būti vienas, visas ir su savim“115.

Po paskutinio redakcijos narių posėdžio devintasis numeris taip ir nepasiekė skaitytojų, nors Kėkštui buvo pranešta, kad jis keliauja į spaustuvę116. Planuota, kad Girnius apsiims administravimo darbus, Nyka-Niliūnas – redaguos117. Nagys apskritai itin pozityviai ir su didele viltimi žvelgė į Literatūros lankų ateitį. Jis akcentavo jų svarbą ir anksčiau teigdamas, kad išleis „dešimt, dvidešimt jų“, jei „nemirs arba namo [į Lietuvą, – E. B.] negrįš“118. Literatūros lankų mirtis – „būtų mūsų mirtis“119, – rašė Nagys. Bet po paskutinio posėdžio Nyka-Niliūnas savo elgesiu pagaliau tarsi sutiko su Nagiu, dvejones išsakiusiu dar prieš septynerius metus: „Dabar man visiškai aišku […], kad mūsų siekimų bendrumas buvo fikcija, bet taip pat aišku, kad fikcija kartais gali būti tikresnė už realybę“120.

1 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 242 (1950-05-28).

2 Ibid.

3 Dalia Kuizinienė, „Alfonso Nykos-Niliūno literatūrinė recenzija: Poleminiai dialogai“, in: Colloquia, 2019, Nr. 43, p. 77–96.

4 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, p. 243–244 (1950-10-29).

5 Ibid.

6 Ibid., p. 243–244, 1950 m. spalio 29 d. įrašas.

7 Ibid.

8 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-10-19, in: Maironio lietuvių literatūros muziejus (toliau – MLLM), GEK-108272; Juozo Girniaus laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-06-08, in: MLLM, GEK-104113.

9 Ibid.

10 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1950-11-28, in: MLLM, GEK-105014.

11 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, p. 260 (1952-03-01).

12 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-02-01, in: MLLM, GEK-108271.

13 Ibid.

14 Ibid.

15 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, p. 246–247 (1950-12-12).

16 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-02-01, in: MLLM, GEK-108271.

17 Ibid.

18 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1950-12-07, in: MLLM, GEK-106395.

19 Ibid.

20 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, p. 259 (1952-02-20).

21 Ibid., p. 259–260 (1952-02-28).

22 Ibid., p. 260 (1952-03-20).

23 Juozo Girniaus laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui, 1952-04-07, in: MLLM, GEK-132218.

24 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, p. 260 (1952-03-20).

25 Juozo Girniaus laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui, 1952-03-15, in: MLLM, GEK-132217.

26 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-02-01, in: MLLM, GEK-108271.

27 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1950-11-28, in: MLLM, GEK-105014.

28 Ibid.

29 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1950-12-07, in: MLLM, GEK-106395.

30 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-02-23, in: MLLM, GEK-105020.

31 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, p. 242 (1950-05-28).

32 Ibid., p. 248 (1951-01-08).

33 Ibid., p. 249 (1951-01-09).

34 Ibid.

35 Ibid.

36 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-02-23, in: MLLM, GEK-105020.

37 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1950-11-28, in: MLLM, GEK-105014.

38 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1951-02-26, in: MLLM, GEK-105016.

39 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-09-01, in: MLLM, GEK-105022.

40 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, p. 262 (1952-08-20).

41 Juozo Kėkšto laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui, 1952-09-16, in: MLLM, GEK-133171.

42 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, p. 266 (1953-06-01).

43 Alfonso Nykos-Niliūno laiškas Algirdui Landsbergiui, 1953-07-13, in: MLLM, GEK-133520.

44 Alfonso Nykos-Niliūno laiškas Algirdui Landsbergiui, 1953-05-09, in: MLLM, GEK-133518.

45 Juozo Girniaus laiškas Kaziui Bradūnui, 1955-12-31, in: MLLM, GEK-P58272.

46 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-09-01, in: MLLM, GEK-105022.

47 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, p. 262 (1953-06-01).

48 Sandra Bernotaitė, „Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgės“: Poleminis debiuto atvejis“, in: Oikos, 2021, Nr. 32, p. 135–149.

49 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-08-03, in: MLLM, GEK-105027.

50 Rimvydas Šilbajoris, „Žemininkų-lankininkų karta (bendroji situacija)“, in: Lietuvių egzodo literatūra 19451990, redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris, Vilnius: Vaga, 1997, p. 331–344.

51 „Redakcijos žodis“, in: Literatūros lankai, 1952, Nr. 1, p. 1.

52 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1951-01-02, in: MLLM, GEK-105015.

53 Nr. 1 – 1952 m., Nr. 2, 3 – 1953 m., Nr. 4 – 1954 m., Nr. 5, 6 – 1955 m., Nr. 7 – 1957 m., Nr. 8 – 1959 m.

54 Virginija Paplauskienė, Alfonsas Nyka-Niliūnas: Laisvė būti savimi. Archyvai, Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2019, p. 153.

55 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-08-26, in: MLLM, GEK-106414.

56 Juozo Girniaus laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui, 1951-02-19, in: MLLM, GEK-132212.

57 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1955-06-06, in: MLLM, GEK-105041.

58 Juozo Girniaus laiškas Kaziui Bradūnui, 1951-02-12, in: MLLM, GEK-104111.

59 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-09-13, in: MLLM, GEK-105030.

60 Juozo Girniaus laiškas Kaziui Bradūnui, 1951-02-12, in: MLLM, GEK-104111.

61 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1957-04-23, in: MLLM, GEK-105049.

62 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-10-19, in: MLLM, GEK-108272.

63 Ibid.

64 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-08-22, in: MLLM, GEK-106398.

65 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-03-08, in: MLLM, GEK-106408.

66 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-08-19, in: MLLM,
GEK-119332.

67 Alfonso Nykos-Niliūno laiškas Algirdui Landsbergiui, 1953-05-09, in: MLLM, GEK-133518.

68 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-09-22, in: MLLM, GEK-106400.

69 Jono Aisčio laiškas Kaziui Bradūnui, 1957-06-17, in: Jonas Aistis, Laiškai 19291973, sudarė Vytautas Kubilius, parengė Vanda Šatkuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 343–344.

70 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1954-05-25, in: MLLM, GEK-105034.

71 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-12-03, in: MLLM, GEK-105023; Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-09-01, in: MLLM, GEK-105022.

72 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-02-01, in: MLLM, GEK-108271.

73 Juozo Girniaus laiškas Kaziui Bradūnui, 1956-06-12, in: MLLM, GEK-104120; Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-10-19, in: MLLM, GEK-108272.

74 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-02-02, in: MLLM, GEK-105024.

75 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-12-03, in: MLLM, GEK-105023.

76 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1956-05-27, in: MLLM,
GEK-106433.

77 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1956-09-21, in: MLLM, GEK-105048.

78 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-09-22, in: MLLM,
GEK-106400.

79 Ibid.

80 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-08-22, in: MLLM, GEK-106398.

81 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-10-07, in: MLLM,
GEK-P59611.

82 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1957-10-06, in: MLLM,
GEK-106436.

83 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1959-01-12, in: MLLM,
GEK-P59648.

84 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1959-02-08, in: MLLM, GEK-105059.

85 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1952-09-01, in: MLLM, GEK-105022.

86 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, p. 291 (1955-06-05).

87 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1954-04-15, in: MLLM, GEK-105032.

88 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1954-04-25, in: MLLM, GEK-105033.

89 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1954-04-15.

90 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-10-19, in: MLLM, GEK-108272.

91 Ibid.

92 Ibid.

93 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1954-04-15.

94 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1954-05-25, in: MLLM, GEK-105034.

95 Ibid.

96 Juozo Girniaus laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-09-15, in: MLLM, GEK-104114.

97 Juozo Girniaus laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui, 1954-03-07, in: MLLM, GEK-132231.

98 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-05-06, in: MLLM, GEK-P59605.

99 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1954-08-19, in: MLLM, GEK-105037.

100 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1959-11-12, in: MLLM, GEK-106448.

101 Juozo Kėkšto laiškas Alfonsui Nyka-Niliūnui, apie 1958 m., in: MLLM, GEK-133196.

102 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1960-02-26, in: MLLM, GEK-106449.

103 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, apie 1960 m., in: MLLM, GEK-124704.

104 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1962-04-06, in: MLLM, GEK-P58752; Juozo Girniaus laiškas Kaziui Bradūnui, 1958-12-13, in: MLLM, GEK-104126.

105 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1959-05-22, in: MLLM, GEK-P59655; Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1959-09-01, in: MLLM, GEK-P59656.

106 Juozo Girniaus laiškas Kaziui Bradūnui, 1959-03-02, in: MLLM, GEK-119187.

107 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1954-04-25.

108 Henrikas Nagys, „Bandysiu čia surašyt…“ Literatūros lankų posėdžio protokolas, 1959-04-04, in: MLLM, GEK-119485.

109 Ibid.

110 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1958-12-17, in: MLLM, GEK-105057.

111 Henrikas Nagys, „Bandysiu čia surašyt…“

112 Ibid.

113 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, p. 331–332 (1959-04-08).

114 Ibid.

115 Ibid.

116 Juozo Kėkšto laiškas Kaziui Bradūnui, 1960-02-26, in: MLLM, GEK-106449.

117 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1959-05-07, in: MLLM, GEK-105062.

118 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1953-10-19, in: MLLM, GEK-108272.

119 Henriko Nagio laiškas Kaziui Bradūnui, 1955-11-07, in: MLLM, GEK-105043.

120 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 19381975, p. 331–332 (1959-04-08).