Agatos Orlovskos parodos Per speculum et in aenigmate fragmentai. 2023. Luko Mykolaičio nuotraukos

Aš – ciniška, bet gal šiuo atveju taip ir geriau, negu būti naivia ir akla bei tikėti kiekvienu net nesuprantamu žodžiu ar logikos stokojančių sakinių konstrukcijų pranašaujamu dalyku, išdėstytu viską žinančiame parodos lape. Apsilankiusi jaunosios menininkės Agatos Orlovskos parodoje Per speculum et in aenigmate (galerija „Vartai“, 2023-06-15 – 07-15), susiduriu su iš vienos pusės savotišką žavesį keliančiais, netolimà praeitimi aidinčiais kūriniais, tačiau nepalieka ir mintys, lydėjusios stebint pavasarį ir vasarą vieną po kitos ateinančias ir išeinančias jaunosios kartos menininkų parodas.

Porą kartų apsilankiusi Orlovskos parodoje lieku manyti, kad kūrinių stiprybė galėtų būti tuštuma, kurioje žiūrovas sutalpintų savus jausmus, patirtis ir istorijas. Tačiau parodoje nutinka atvirkščia situacija – lankytoją stengiamasi priversti pažiūrėti kūrėjos akimis, o jos – pernelyg artimos ir suprantamos tik jai pačiai. Dėl tokio vertimo jos tampa nereikšmingos, net jei ir momentiškai įdomios. Tuo tarpu atmetus parodos tekstus, teršiančius suvokėjo patirtį, kūriniai atgimsta kitomis spalvomis. Kiekvienas jų žavi vien tarpusavyje matomu skirtingu išpildymu. Matote, jei Orlovska būtų tapytoja (nepaisant to, kad ką tik gavo tapybos magistrės laipsnį), tai toks bandymas skirtingai išreikšti idėjas virstų kakofonija. Netapymas šiuo atveju ją stipriai išlaisvina.

Nesunku pastebėti įdomią Orlovskos kūrinių savybę – kadangi jie itin skiriasi vienas nuo kito, atribojus nuo teksto ir savo pačios žinojimo, kad jie yra tos pačios menininkės, nesunku kiekvienam jų sugalvoti vis po kitą kontekstą. Pirmajame kūrinyje „Drėgmės surinktuvas“ aidi ta pati – institucinės kritikos – mintis, kaip ir Hanso Haacke‘s „Kondensacijos kube“ (1963–1965). Staiga virš galvos pakimba tarsi iš bažnyčios išneštas kūrinys „Paveikslo apšvietimas“, kuris padiktuoja tikėjimo ženklų temą, tačiau atrodo, jog toks būtų svarbesnis pradžių pradžiai, kad parodoje atsirastų nuoseklumas. Prieš akis ritmą diktuojančių drobių debesis – „Išsaugok mano kalbą amžiams“, manyčiau, vienas geriausiai Orlovskos estetiką ir poetiką atspindinčių kūrinių šioje parodoje. Kalbantis žiūrovui be teksto. Panašūs savo gebėjimu kalbėti be teksto yra ir „Jūros veidrodis“ bei „Nes viskas blogiau, kai grįžti namo“. Šie trys, drįsčiau teigti, išpildo ir Orlovskos lūkesčius, išdėstytus jos magistro rašto darbe, ir tai padaro nebyliai. Tačiau parodoje skaitant kūrinių aprašymus, jie tampa kiek perspausti, sintetiški. Tyla turėtų būti menininkės stiprybė. Apsilankymo galerijoje metu neveikė keli darbai, turėję būti interaktyvūs – saulės zuikutis kūrinyje „Kodėl jūs užgesote, čia juk taip tamsu“ neapsireiškė, „Drugelio efektas + Lapis lazuli“ jutiklis neįsijungė – nejau Dievas mane apleido…

Apleista, o gal šiuo atveju ir apsaugota Dievo, galiausiai keliu klausimą – kas Orlovskos kūrinių patirtį paverčia tokia dviprasmiška – lyg ir įtikinančia, tačiau ir staigiai atgrasančia?

Parodos kuratorius Linas Bliškevičius prieš porą mėnesių dirbo prie kitos parodos – tapytojo Emilio Šepučio Must be deep, kurioje taip pat nebuvo sunku pastebėti religinės tematikos atspindžius – netgi dizaino sprendimai, spalvos, tarsi bažnytinė struktūra, vyravo galerijos erdvėje. Galbūt šis sakralumas (matomas ir dar keliose menotyrininko seniau kuruotose parodose) yra veikiau paties kuratoriaus pasakojimai, negu menininkų intencijos? Juk neretai juokaujama, kad menotyrininkai – tai tik neįvykę menininkai. Vis dėlto tokiu būdu ryškiausiai matome paties Bliškevičiaus interesus, o ne suteikiamą galimybę patiems jauniems ir stipriems menininkams, kokiais laikyčiau ir Šeputį, ir Orlovską, skleistis. Pasiūlymas būtų – pailsėti nuo to, ką (būtent stebėdama šių metų jaunųjų tapytojų parodas) įvardinčiau konvejerine kuratoryste. Dėl jos ne tik dingsta kokybė, bet ir dalis meno lauko tampa asmeninėmis ambicijomis, taip užgožiant įdomius jaunus kūrėjus ir padarant tą meną paprasčiausiai vienodu, o parodas – nuspėjamomis.

Vis dėlto Agatos Orlovskos kūryboje gausu šiuolaikiniame mene jau prarandamų savybių – jautrumo, sãvo pasaulio sureikšminimo, ne kolektyvinių, o individo patirčių svarbos. Vieni tai gali laikyti minusu, kiti pliusu, man tai bet kokiu atveju yra kitaip. Skaitant Orlovskos magistrinį darbą, atsiveria vieno žmogaus pasaulis, kuriame asociacijomis ir savų minčių keliais prieinama prie kūrybinių išeičių – nors ir, kaip matyta parodoje, neretai veikiau modernių ar postmodernių, atliepiančių jau vykusius konceptualius meninius veiksmus, tačiau keliančių susidomėjimą. Įdomus jos kūrinių aspektas – gebėjimas būti tiek estetiškai tenkinančiais, tiek verčiančiais mąstyti. Estetiškame kūrinių išpildyme slypi ir grėsmė – žvelgiant į kūrinius tik kaip į šaltą grožį, jie netenka prasmės, ieškant prasmės – netenka grožio. Ši estetika šalta, medžiagiškai lyg ir atsiribojusi nuo poezijos, apie kurią stengiasi kalbėti. Kūriniai kelia prieštaringus jausmus. Vienu momentu pasirodantis sintetinis ryšys su tikėjimu, kitu momentu tampa pasakymo, kad Dievas – visur, išsipildymu. Taip ir nepalieka šis neaiškumo jausmas: ar tai, kas prieš akis, yra patyčia, ar išpažintis. Ir iš cinikės vėl tampu naivi.