Labas, Redaktoriau,
Prisipažįstu, kai klustelėjai manęs, ar norėčiau ir galėčiau parašyti ką nors apie Joną Žemaitį, apsidžiaugiau, bet nujaučiau, kad nebus lengva. Man patinka kalbėti, rašyti apie žmones, o ypač partizanus, bet su Žemaičiu turiu problemą. Aš jį mėgstu. Taip žmogiškai, visai nemoksliškai – mėgstu. Kaip tokį labai partizaną, vadą, simbolį. Tad perspėju, kad rašau čia ne šaltu istorikės protu, o karšta mėgėjos širdimi. Apie savo simpatiją Žemaičiui prasitarus, ne kartą teko sulaukti nuostabos, maždaug: „esu girdėjęs, kad bent jau karininkas tai jis buvo visiškai eilinis, niekuo neišsiskyrė“. Nesiginčiju, gal išties nebuvo nei išskirtinai įsimenanti asmenybė, nei genialiai išmanė karo mokslus. Yra tekę skaityti, kad toks šaunuolis, kurio visur pilna, kuris gebėjo pašnekovą pavergti vos antru ištartu sakiniu, buvo kitas, šiek tiek už Joną jaunesnis tarpukario Lietuvos karininkas. Jo vardas buvo Juozas, pavardė – Markulis. Visi žinome, kas iš jo charizmos, tikrai ar tariamai aštraus proto, išėjo.
Žemaičio gyvenimo ir partizanavimo istorija iš pirmo žvilgsnio nėra įtempto siužeto trileris ar jausminga melodrama. Nors liūdnų ir herojiškų momentų ten, prisiekiu, netrūksta. Vis dėlto manau, kad ji nepelnytai primiršta. Tiesa, tai visai „tinka“ prie paties Jono asmenybės – sako, bent partizanaudamas jis buvo ramus, santūrus žmogus. Kol bendražygiai stovykloje ar bunkeryje ką nors gyvai aptarinėdavo, jis dažniausiai sėdėdavo šiek tiek nuošaliau, pokalbio minties nepamesdavo, šypteldavo, jei kas šposindavo, bet kompanijos siela nebuvo ir dėmesiu nesimėgavo. Suprantama, juk daugumai kovos bendražygių pagal amžių jis tiko jei ne į tėvus, tai bent į vyresnius brolius.
Būsimojo partizanų vado gyvenimo istorija prasidėjo 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, kai grafo Tiškevičiaus pienininko Žemaičio šeimoje gimė berniukas, tėvo garbei pavadintas Jonu. Augo kartu su vyresne seserimi Kotryna. Giminės folkloru tapęs pasakojimas teigia, kad vyresnysis Žemaitis buvęs aršus vegetaras ir mėsos net ant stalo padėti neleisdavęs, tad žmona su vaikais ją valgydavusi paslapčia. 1910–1917 m. šeima gyveno Lenkijoje, Lomžoje, kur vaikai pradėjo lankyti pradinę mokyklą ir visai neblogai pramoko vietinių kalbą. Nuo 1920 m. Jonas leistas mokytis į Raseinių gimnaziją, su perspektyva vėliau tęsti tėvo taip mėgtą ir puoselėtą pienininkystės amatą. Tačiau baigęs šešias gimnazijos klases sūnus tėvo valios nepaisė ir išvyko į sostinę Kauną, kur įstojo į Karo mokyklą.
Po trejus metus trukusių mokslų 1929 m. spalio 6 d. Jonui Žemaičiui suteiktas jaunesniojo leitenanto, netrukus – leitenanto laipsnis. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas iš pirmo žvilgsnio neišvaizdus, bet Jono ir, ko gero, visos Lietuvos istorijoje svarbus dokumentas – nedidelio formato lapelis su mašinėle spausdintu tekstu. Tai – ranka pasirašyta kariuomenės priesaika: leitenantas Jonas Žemaitis prisiekė ginti Tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę nuo visų jos priešų, nesigailėdamas savo sveikatos ir net gyvybės saugoti jos Konstituciją. Prieš Dievą ir tarnybos draugus duoto pažado šventai laikėsi visą likusį gyvenimą. Ko gero nesuklysiu teigdama, kad vienaip ar kitaip duota priesaika galiausiai atvedė jį prie vadovavimo visam Lietuvos partizanų judėjimui.
Padirbėjęs įvairiuose Lietuvos kariuomenės daliniuose, ketvirto dešimtmečio viduryje Žemaitis pasinaudojo proga išvykti pasitobulinti į Prancūziją, Fontainebleau artilerijos mokyklą (vadinasi, profesinių ambicijų ir su(si)pratimą tikrai turėjo!). Per kelerius metus Vakaruose ne vien mokėsi, bet ir keliavo, išmaišė visą Prancūziją, nemažai apkeliavo ir Italijoje. Yra išlikusi 1938 m. pavasarį daryta nuotrauka – Žemaitis su bičiuliais geria vyną Venecijoje, lauko kavinėje prie languota staltiese užtiesto stalo. Ta fotografija man tokia graži ir melancholiška, ir kartu – kinematografiška, ypač kai žinai, kur jos herojus atsidurs po dešimtmečio. Be to, juk asmenų, tarpukariu aplankiusių Vakarus, pagyvenusių tenykštėje kultūroje, pasimėgavusių jos teikiamais privalumais, turėjusių galimybę praplėsti akiratį, to meto Lietuvoje nebuvo tiek daug. O būsimųjų partizanų gretose tokių tebuvo vienetai.
Grįžęs į Lietuvą, nuo 1938 m. rudens Žemaitis paskirtas vadovauti puskarininkių rengimui netoli Panevėžio (išleido puikiai įvertintą laidą). Netrukus šalia tiesioginių pareigų taip pat užėmė ir pulko švietimo vadovo pareigas. Kitais mokslo metais perkeltas analogiškoms pareigoms į dalinį Šiauliuose. Profesiniame kelyje viskas klostėsi puikiai, ramybės nedavė tik kaistanti tarptautinė padėtis, Lietuvoje dislokuoti raudonarmiečiai. Širdį skaudėjo ir dėl nesusiklosčiusios, dar Prancūzijoje prasidėjusios meilės istorijos, kurios atomazgoje Žemaitis pačiam labai netikėtai tapo tuo trečiu nereikalingu. 1940 m. Lietuvos okupacijos slogutį ir nežinomybę dėl ateities (1940 m. rugsėjį buvę Lietuvos, vėliau – Liaudies kariuomenės pulkai performuoti į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių korpusą) išsklaidė pagaliau džiugūs pokyčiai asmeniniame gyvenime – santuoka su Elena Valionyte. 1941 m. birželį, prasidėjus SSRS–Vokietijos karui ir okupuotoje valstybėje pasikeitus okupantui, Žemaitis trumpai pabuvojo vokiečių nelaisvėje, liepą – formaliai priklausė Lietuvos savisaugos dalinių artilerijos pulkui kaip Jaunųjų vadų mokyklos viršininkas. Tačiau apie jokią realią jo veiklą čia nėra žinoma. Netrukus paleistas į atsargą, su besilaukiančia žmona persikėlė gyventi į Kauną, kur metų pabaigoje susilaukė sūnaus Jono Laimučio. Jaunai šeimai okupuotame Kaune gyventi buvo nelengva, tad 1942 m. vasarą jie išvyko į kaimą pas Žemaičio tėvus, o nuo rudens persikėlė gyventi į Šiluvą, kur Žemaitis įsidarbino žemės ūkio kooperatyvo vedėju.
Nuo 1943 m. Žemaitis palaipsniui įsitraukė į rezistencinę veiklą – su bendraminčiais skaitė pogrindinę spaudą, ruošėsi pogrindinių šaulių būrių organizavimui. 1944 m. vasarį įsitraukė į Vietinės rinktinės organizavimo darbus, buvo paskirtas bataliono vadu Seredžiuje. Deja, rinktinės veikla labai greitai nutrūko, o jam priklausę asmenys netrukus vokiečių pradėti suiminėti. Laimingo atsitiktinumo dėka – perspėtas – Žemaitis arešto išvengė, tačiau nuo to laiko buvo priverstas slapstytis. 1944 m. rugsėjo pradžioje NKVD fronto užnugario dalinių karininkas kaimyninėse Žemaičio tėviškės sodybose pradėjo teirautis apie jį patį. Žemaitis buvo ieškomas kaip buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, taip pat – Raudonosios armijos dezertyras. Rugsėjo viduryje sulaikyta Elena Žemaitienė, tardyta apie savaitę, atkakliai tvirtinusi, kad nežino, kur yra vyras, paleista.
1945 m. pradžioje su Jonu susitiko tolimas giminaitis Petras Bartkus ir keli jo bendražygiai. Vyrai siūlė buvusiam kariuomenės kapitonui stoti į Lietuvos laisvės armijos (LLA) gretas ir kaip karininkui imtis vadovauti partizanų daliniams. Žemaitis pažadėjo apsvarstyti šį pasiūlymą. Taigi tada 19-metis buvęs Kauno Aukštesniosios mokyklos studentas Bartkus į ginkluotą pogrindį pakvietė asmenį, vėliau tapusį visus Lietuvos partizanus suvienijusios organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovu. Rezistencinėje kovoje Bartkus ir Žemaitis ranka rankon dirbo bemaž penkmetį. Būtent Bartkus, Žemaičio pavedimu, buvo atsakingas už Pietų Lietuvos partizanų atstovų (Vanago ir Fausto) kelionės maršruto parengimą ir ryšių užmezgimą, organizuojant partizanų vadų susitikimą. Žemaičiui teko sulaukti ir kaltinimų, kad pasiduoda kitų, ypač studenčioko – Bartkaus – įtakai. Į tokią kritiką tada jau vienas svarbiausių Vakarų Lietuvos partizanų vadų atsakęs taip: „Kieno nors visiškoje įtakoje man neteko būti, bet aš džiaugiuosi, kad dar sugebu pasiduoti gerai įtakai“.
1945 m. pavasarį Bartkaus įtakai Žemaitis pasidavė pirmą kartą – priėmė LLA nario priesaiką, o vasaros pradžioje palikęs šeimą namuose pasitraukė į mišką. Netrukus tapo Žebenkšties rinktinės štabo viršininku Dariumi. Nuo pat pirmų partizanavimo dienų rūpinosi dalinių centralizacijos, stambesnių organizacinių vienetų kūrimo klausimais. Jam teko sudalyvauti keliose kautynėse Virtukų pušyne ir Pyragių miške. Vis dėlto karinės operacijos ir ginkluoti susidūrimai nei per daug jį traukė, nei žavėjo. Pasižymėjęs neblogu strateginiu mąstymu, Žemaitis nuo pat pradžių puikiai suprato, kad kautynės su kur kas skaitlingesniu priešu, jei ir duos teigiamą efektą – tai labai trumpalaikį.
Tiek organizacinis darbas, tiek kasdien tykantys pavojai ir nuolatinė įtampa nebuvo tokie baisūs, kaip 1946 m. vasarą viena po kitos pasiekusios žinios. Pirmoji – apie iš namų išvarytus tėvus, nacionalizuotą jų sodybą, antroji – apie liepos 13 d. Kaune ligoninėje mirusią Eleną Žemaitienę, kuri tuo metu laukėsi antro jų vaiko. Žmogiškai ir jautriai galvojant – širdgėla ir asmeninė drama, kita vertus – skaudūs išgyvenimai darė jį mažiau pažeidžiamą. Artimieji visuomet buvo ta pažeidžiamoji grandis, per kurią priešas bandydavo prisikasti iki partizanų. Pasirūpinęs saugia, mylinčia faktiškai našlaičiu likusio sūnaus gyvenamąja aplinka, Žemaitis visą save galėjo atiduoti laisvės kovoms. Jis beveik nebeturėjo ką prarasti – represinių struktūrų pareigūnai galėjo šantažuoti jį nebent dėl Jono Laimučio gerovės.
Per ateinančius kelerius metus jis sėkmingai ima vadovauti vis didesniems partizanų junginiams – Jungtinės Kęstučio apygardos Šerno rinktinei, visai apygardai. Inicijavo Prisikėlimo apygardos organizavimą, dėjo daug pastangų, kad visi Vakarų Lietuvoje veikę partizanai būtų suvienyti. 1948 m. įkūrus Vakarų Lietuvos – Jūros partizanų sritį, Žalčio slapyvardžiu ėmėsi jai vadovauti. Tiesa, neilgam, kadangi tuoj pat su dideliu užsispyrimu ėmėsi vieningos partizanų vadovybės kūrimo idėjos. 1948 m. birželio 20 d. Žemaitis išleido Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos įsakymą Nr. 1, kuriame paskelbė, kad pradeda eiti jos vadovo pareigas ir pirmą kartą pasirašė Vytauto slapyvardžiu. Centralizacija, iš pradžių teturėjusi popierinę formą, įgavo pagreitį – 1948 m. rudenį Vytautas susitiko su Rytų Lietuvos, o po kelių mėnesių – ir Pietų Lietuvos partizanų delegatais. Tolimesnė istorija – puikiai žinoma. Jau pirmame laisvės kovotojų vadovybės posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Netrukus priimti įvairūs norminiai dokumentai ir pasirašyta Vasario 16-osios deklaracija sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. LLKS vadovu vieningai išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas, jam taip pat suteiktas partizanų generolo laipsnis. Nė vienas bendražygis tokio įvertinimo nesulaukė.
Atsakomybė ir siekiai buvo didžiuliai. Aplinkybės – nepalankios, o gyvenimo sąlygos – sekinančios. Nenuostabu, kad vienam po kito žūvant artimiausiems bendražygiams, retėjant talkininkų gretoms, o ryšiui su kitais vadais trūkinėjant, Žemaičio sveikata ėmė prastėti. 1951 m. pabaigoje jis patyrė insultą. 1952 m. sausio 30 d. Žemaitis pasirašė lakonišką aktą: Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas. Slaugomas Marijonos Žiliūtės, padedant Juozui Palubeckui-Simui ir jo seseriai Elenai, Žemaitis slėpėsi Jurbarko rajone įrengtame Šimkaičių miško bunkeryje, kuris buvo panašesnis ne į vadavietę, o į kapą – ankštas, drėgnas, po žeme. Tiesą sakant, man vis dar sunku įsivaizduoti, kaip ir kodėl tie žmonės nepasidavė. Žemaitis praktiškai gulėjo ant patalo, buvo paralyžiuotas. Nepaisant sunkumų, skurdžios buities ir gydymosi sąlygų, fortūnos ir talkininkų padedamas Vytautas išsikapstė. Tiesa, prireikė beveik pusantrų metų, kol jis pasijautė pakankamai tvirtai, kad galėtų vėl eiti buvusias pareigas. Deja, tuo metu pasipriešinimo mastai jau buvo itin sumažėję.
1953 m. gegužės pabaigoje Palubeckas klasta suimtas, imamas tardyti naktimis neleidžiant miegoti, kankinant. Po beveik savaitės palūžo. Kelias dienas nesulaukę kovos draugo Žemaitis, Palubeckaitė ir Žiliūtė suprato, kad atsitiko kažkas negero. Į netoliese paruoštą atsarginį bunkerį trijulė nusprendė persikelti gegužės 30 d. vėlyvą vakarą, jau sutemus. Nespėjo. Tos dienos rytą Simas čekistams parodė Vado slėptuvę. Partizanų generolas ir dvi jo pagalbininkės, panaudojus migdomąsias dujas, buvo paimti gyvi.
Kiekvienam, kam bent kiek įdomi Lietuvos laisvės kovų istorija, rekomenduoju susipažinti su Žemaičio ir jo bendražygių baudžiamąja byla, kuri laisvai prieinama internete. Nuostabus (kiek toks gali būti KGB sudarytas dokumentas) šaltinių rinkinys. Birželio 12 d. partizanų vadas sutiko duoti savarankiškus parodymus. Savo ranka surašė LLKS kūrimo, pogrindžio centralizacijos istoriją. Jis paliko savo rašytinį liudijimą, detaliai aprašė Sąjūdžio kūrimo istoriją (šimtąkart ačiū nuo istorikų!), kita vertus – saugumiečiams iš esmės neatskleidė naudingos ar nežinomos informacijos. Juk laisvės kovos praktiškai jau buvo numalšintos. O kur dar visa šūsnis prie bylos pridėtų įvairiausių partizanų dokumentų! Lobynas.
Akims slystant tvarkingai rašomąja mašinėle surašytu tekstu, kažkada akis užkliuvo už tokios partizanų vado minties jo tardymo protokole (čia ir toliau vertimai mano): „Pats asmeniškai iki 1947 m. jokiuose išpuoliuose prieš sovietinius aktyvistus ir kitus priešiškai nusiteikusius asmenis nedalyvavau, bet prisiimu atsakomybę už visas likvidacijas, kurias įvykdė mano vadovaujami partizanai“. Va, ir viskas. Šitas sakinys mane galutinai nuginklavo ir papirko. Tai savybė, kurią norisi rasti kiekviename tikrame karo meto lyderyje: atsakomybė. Taip kalba buvęs nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonas, kuriam generolas buvo ne išsigalvotas slapyvardis, o bendražygių suteiktas, darbais nusipelnytas laipsnis. Nuo spalio mėnesio tardymo protokolų Žemaitis nebepasirašinėjo – suprask, už ten esančios informacijos tikrumą jokios atsakomybės nebeprisiima, jos nepatvirtina. Kartu tai ir tam tikro išdidumo, nepalaužtos dvasios įrodymas. Savo pirminio kalbėjimosi su saugumiečiais jis vėliau gailėjosi ir pasikeitusią poziciją apibūdino taip: „Būdamas nenormalioje dvasinėje būsenoje […] padariau didelę žalą judėjimui. Todėl pasmerkiu save aukščiausiai bausmei. Džiaugiuosi, kad vėliau man pavyko atsikvošėti ir grįžti į teisingą kelią“.
Visą procesą užbaigė 1954 m. birželio 1 d. prasidėjęs ir savaitę trukęs karinio tribunolo posėdžių maratonas. Gavęs progą paskutiniam žodžiui, Žemaitis rėžė: „Visus pogrindžio veiksmus, nukreiptus prieš Sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Kiek man teko vadovauti Lietuvos laisvės kovai, stengiausi, kad ji prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas, man žinoma. Vis tiek manau, kad apie devynerius metus trukusi kova turės savo rezultatus“. Kaskart perskaičius, užrašant, žodžiu ar mintyse pakartojant tą paskutinį Vado priesaką, man šiek tiek užgniaužia kvapą. Ir laisvės kovas aš iš tiesų matau taip – kaip karą, kuris buvo laimėtas. Ne iškart, po kelių dešimtmečių, laimėtas jis lieka ir dabar, Nepriklausomoje Lietuvoje.

1954 m. lapkričio 26 d. partizanų generolas Vytautas sušaudytas Maskvoje. Tiksli kūno (ar pelenų) užkasimo vieta nėra žinoma.
Vilnius, 2024 m. spalio 12 d.