Dizaineris Andrius Surgailis
Po 2022 m. išleistos knygos apie tapytoją Leopoldą Surgailį ir jo „archajinį modernizmą“ (Laima Laučkaitė, Leopoldas Surgailis: Tapyba, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2022) šią vasarą pasirodė knyga apie jo žmoną grafikę Aspaziją Surgailienę Aspazija: Etnomodernizmas (2025). Knygų autorė Laima Laučkaitė rašydama nesistengia slėpti, kad ji – Aspazijos ir Leopoldo marti. Šis giminystės ryšys privertė dailėtyrininkę bevardį abstraktų žiūros tašką pakeisti įkūnytu, įvietintu rašymu pirmuoju asmeniu ir pagaliau užsirašyti savo pavardę ant knygos viršelio. Leidinį sudaro kūrybinė biografija, kuri kartu yra ir dailėtyros studija; truputis amžininkių prisiminimų, esmiškai papildančių dailininkės asmenybės paveikslą įžvalgomis apie atjautos gebą, aristokratišką prigimtį ir piktinimąsi „praščiokiškomis kalbomis“; sumiksuotas kūrybos ir šeimos fotografijų albumas; 2025 m. balandį-gegužę Vilniaus grafikos meno centre veikusios parodos Aspazija: Etnomodernizmas dokumentacija; išsamus Surgailienės kūrinių katalogas, dailininkės gyvenimo datos, parodų sąrašas, bibliografija, asmenvardžių rodyklė. Pratarmėje (iš patirties žinau, kad pratarmės atidžiai perrašomos daug kartų ir ten mažai atsitiktinumų) Laučkaitė skaitytojams iš arti ir empatiškai pristato anytą, iš atokiau ir objektyviai – dailininkę, bandydama abi Aspazijas sujungti ekfrazėmis:
Aspazija buvo emocinga, šilta, moteriška asmenybė. Jos natūrą taikliai perteikė Leopoldas Surgailis 1964 m. nutapytame portrete: raiškaus veido, stotinga, apkūni dama sėdi, ranka parėmusi smakrą, susimąsčiusi, išdidi ir pasitikinti. […] Nors ir buvo tvirto stoto, aukštos, stambios figūros, jautėsi gležna, dažnai sirguliavo. Savo ekslibrisui 1967 m. panaudojo besišypsančios saulės simbolį, atitinkantį jos tapatybę: pilna, apskritaveidė, šilto charakterio, giedros nuotaikos – tokią nuotaiką skleidė ir jos kūryba.
Aspazija Surgailienė – sovietmečio vaikų literatūros iliustracijų klasikė, folkloro tematika kūrusi atlydžio laikotarpio menininkė. Dirbo mišria spalvinto linoraižinio technika, jungė grafinę ir tapybinę raišką. Įsiveržė į mūsų knygos meno lauką XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, iliustravo daugiau nei dvidešimt knygų vaikams, jos estampai keliavo po Lietuvos ir užsienio parodas. Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais grafiką išmainė į kitas medijas – vitražą, tekstilę. (p. 7)
Iš pasiturinčios, inteligentiškos šeimos kilusi Aspazija Surgailienė neatsitiktinai gavo Periklio žmonos, vienos iškiliausių antikinės Graikijos moterų, vardą. Motina Alma Rein, latvė su švediškomis šaknimis, stambių ūkininkų duktė, Pirmojo pasaulinio karo metais klajojo po Europą, grįžusi į Lietuvą apsistojo Tauragėje, šiek tiek mokėsi solinio dainavimo Jelgavos, Klaipėdos konservatorijose. Tėvas Antanas Vaivada, kunigaikščių Vasilčikovų Tauragės dvaro sodininko sūnus, tarpukariu tapo apskrities valdybos sekretoriumi. Aspazija užaugo erdviame name su dideliu sodu. Vėliau, sovietų okupacijos metais, gyveno palyginti saugiai ir aprūpintai. Dėl sveikatos problemų nebaigusi grafikos studijų Dailės institute, vis tiek gaudavo leidyklos užsakymų vaikų knygoms iliustruoti, buvo priimta į Dailininkų sąjungą, galėjo atsidėti vien tik kūrybiniam darbui. Dirbo namuose Pylimo (tada Komjaunimo) gatvėje Vilniuje, dažniausiai virtuvėje. Regis, turėjo privilegiją gyventi taip, lyg sovietų valdžios nebūtų. Daug keliavo po „socialistines“ šalis, ypač Lenkiją. Savo bibliotekoje turėjo užsieninių dailės knygų, albumų; prenumeravo „socialistinių“ šalių dailės ir dizaino žurnalus. Visa tai galbūt dėl to, kad tėvo brolis Petras Vaivada stalinmečiu tapo oficioziniu skulptoriumi, greta Lenino biusto, paminklo Vincui Mickevičiui-Kapsukui Vilniuje sukūrė ir „Žemės ūkį“, vieną iš Žaliojo tilto skulptūrų. 1949 m. įstojusi į Dailės institutą, Aspazija apsigyveno dėdės namuose Suvalkų gatvėje ant Tauro kalno. Ji ir pozavo kolūkietės figūrai. Kai 1952 m. susituokė su Leopoldu Surgailiu, jiedu ne tik „tapo neišskiriama bendraminčių pora“ (p. 15), bet ir įsitvirtino valdžios pripažintų dailės modernizuotojų elite. Surgailis darė karjerą Dailininkų sąjungos valdyboje, nuo 1957 m. turėjo dirbtuvę prestižinėje Vilniaus vietoje, „amerikonų“ name dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje, prie Lukiškių aikštės. Vakarais jo grįžtančio žmona išeidavo pasitikti į miestą, palaukdavo prie Petro Cvirkos paminklo.
Vyras savo dirbtuvėje tapė didelio formato drobes, žmona savo virtuvėje piešė guašu ir raižė linoleumą. Surgailienės kūrybos tyrimui lemtingos, raktinės etnomodernizmo sąvokos reikšmę ir genezę Laučkaitės knygos skaitytojai turi išmąstyti patys, studijuodami skyrius „Modernybės gūsis“ ir „Etnokultūrinis sąjūdis“. Pirmajame pasakojama apie XX a. septintojo dešimtmečio Surgailienės iliustracijas vaikų knygoms. Atlydžio laikotarpiu ši sritis Lietuvoje klestėjo, o mūsų laikais sulaukė išskirtinio dailėtyrininkių dėmesio dėl raiškos modernumo, laisvės ir ezopinio kalbėjimo. Iliustracijoje Vytauto Rudoko knygai Šokolado juokdarys (1962) didžiulė pelėda tupi ant televizoriaus, kurio ekrane – medžiais apaugęs Gedimino kalnas su pilies bokštu. Virš jo, žinoma, iškelta raudona vėliava, tačiau žalią medžių lajų masyvą skrodžia geltonas takas, o televizorius stovi ant raudono stalelio, tad išvysti mūsų trispalvę čia galima net keletą kartų. Interpretuodama raižinius Vytautės Žilinskaitės knygai Melagių pilis (1968) Laučkaitė gana tiesmukai avangardinę formą sieja su auklėjamuoju poveikiu:
Berniuko Dino melagysčių tikrovę vaizdavo neigdama gravitacijos dėsnius: nuotykių scenos išdėstytos ant visų keturių lapo kraštinių, herojai valiūkiškai vaikšto vertikaliomis linijomis ir žemyn galva, žemė, pastatai apvirtę aukštyn kojomis. Knygelę galima žiūrėti ir apverstą, o atbuli fantazijų vaizdai mažajam skaitytojui subtiliai provokavo abejones dėl melagysčių, netiesos, iškreipto pasaulio patikimumo. (p. 24)
XX a. septintajame dešimtmetyje Lietuvoje prasidėjusį etnokultūrinį sąjūdį autorė apžvelgia platesniame kontekste, paminėdama 1966 m. Vilniuje atidarytą religinio liaudies meno paveldą išeksponavusį Etnografijos muziejų, tautodailės ir tautosakos interpretacijoms grafikoje skirtą Ingridos Korsakaitės monografiją (Gyvybinga grafikos tradicija, Vilnius: Vaga, 1970). Surgailiams folkloro paveldas buvo labai svarbus raiškos modernėjimo veiksnys. Namuose jie turėjo ne tik liaudies skulptūrų (kaip ir nemažai kitų dailininkų, septintajame dešimtmetyje parsivežė jų iš kaimų, kur jos buvo naikinamos ateizmo pretekstu), bet ir Pauliaus Augustinavičiaus medžio raižinių iš ciklo Žemaičių kalvarijos (1939), atspaustų nuo Lietuvoje likusių klišių. Surgailius domino ne tik lietuviškas paveldas, bet ir pasauliniai primityviojo meno klodai. Archajinio Meksikos meno parodoje Maskvoje 1960 m. jie lankėsi su Sigute ir Vytautu Valiais, Birute Žilyte ir Algirdu Steponavičiumi. Trys jaunų grafikų poros, profesionaliai susidomėjusios tautodaile ir primityviuoju menu, septintojo dešimtmečio pradžioje susibūrė į neformalią grupę VABALAS (tai jų vardų raidžių akronimas). Saulė Kisarauskienė kadaise man pasakojo, kad visi jie buvo labai „pasikėlę“, jautėsi esantys geriausi modernistai ir vieninteliai gebantys teisingai interpretuoti folklorą. Laučkaitė apie grupę užsimena tik nuotraukos paraše. Tarp trijų porų ten dar įsibrovęs tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, dalyvaudavęs kompanijos pobūviuose, bet ne vienoje iš svarbiausių jos veiklų – kolektyviniuose naujametinių grafikos aplankų projektuose.
Geriausiu, „ikoniniu“ Surgailienės kūriniu autorė, regis, laiko iliustruotų pasakų knygelių rinkinius dėžutėse. Knygos pradžioje prisimena savo susižavėjimą Pasakų skrynele (1961) vaikystėje. Iki 1970 m. išleisti keturi panašūs pasakų rinkiniai. Tačiau projekto idėjos autorės, Aldona Liobytė ir išeivė Paryžiuje Ona Šimaitė, nepagalvojo, kad sovietinės spaustuvės produkto tekstūra nebus tokia maloni, kaip pirmavaizdžio – 1956 m. Paryžiuje išleistų Jeano de La Fontaine’o Pasakėčių, tikroviškai iliustruoto knygelių rinkinio rokokinę spintą imituojančioje dėžutėje. Vagos išleistos pasakų dėžutės dėl prastos dažų ir popieriaus kokybės net ir naujos jau atrodė apšiurusios. Vaikams buvo per sunku įvertinti kruopščiai atrinktų skrynelės pasakėlių išmintį, suprasti jų „keistą ir paslaptingą pasaulį“, archajinių žodžių pilną kalbą. Vaikystėje tos knygutės man nedarė įspūžio, bet kai kurias iliustracijas šiandien norėčiau pamatyti freskos dydžio.
Atidžiai nagrinėdama visus keturis pasakų rinkinius, Laučkaitė pabrėžia raiškos kaitą iš ekspresyvios į dekoratyvią, stilizuotą, harmoningą, kai „kiekvienas elementas sudaro organišką figūrinės-ornamentinės kompozicijos dalį, nėra jokių atsitiktinių detalių“ (p. 56). Taip pat daug dėmesio skiria vaizdo ir teksto santykio analizei, panašiai kaip ir interpretuodama estampus liaudies dainų motyvais, kur vaizdų intermedialumas, sąveika su dainų tekstais, dera su interikoniškumu, dialogu su religinės liaudies grafikos formomis. Dar reabilituoja hibridinę spalvinto atspaudo techniką, kurį laiką itin kritiškai vertintą grafikų ir dailėtyrininkų. Knygoje rodomos skirtingai nuspalvintų tų pačių estampų serijos. Olandiškais ar prancūziškais guašo dažais, kurie net ir dailininkams skirtoje Dailės fondo parduotuvėje buvo deficitas, Surgailienė spalvino „taip preciziškai ir tolygiai, jog atrodo lyg atspausta mechaniškai“ (p. 82).
XX a. aštuntajame dešimtmetyje Surgailienės kūryboje taupias rupias formas pakeitė sudėtingos daugiafigūrės kompozicijos, aktyviai užpildančios visą raižinio formatą. Šį posūkį lėmė susižavėjimas Viduramžių menu, ypač romanikos laikotarpiu. Su autentišku Viduramžių kultūros paveldu Surgailiai artimiau susipažino Armėnijoje, kur lankėsi pakviesti pažįstamų menininkų. Vartė albumus su iliuminuotais Viduramžių manuskriptais, gėrėdamiesi kaip organiškai figūros suaugusios su ornamentu. Iliustruodama stebuklinę pasaką „Du broliai“ (1971) iš Jono Basanavičiaus užrašytų pasakų rinkinio,
Aspazija sukūrė ne valstietišką, o Viduramžių dvaro paveikslą su slibinais, liūtais, riteriais, karaliais, pilimis ir puotomis. […] Kaip Viduramžių miniatiūroje, čia vyrauja „tuštumos baimė“, visas plotas užpildytas žmonių, žvėrių, paukščių figūromis, architektūra, augmenija. Kaip Viduramžių iliuminacijose, žaižaruoja koloritas, apribotas pagrindinėmis spalvomis […]. Romaninio meno priemones dailininkė pritaikė lietuviškai pasakai, mūsų folklorui suteikė Europos Viduramžių kultūros dimensiją. (p. 96)
1974 m. Vaga išleido šią knygą vokiečių kalba. Praeities dvelksmas ir tuštumos baimė būdinga triptikui „Medžioklė“ (1979), romano Tristanas ir Izolda (1979), Simono Daukanto Žemaičių pasakų (1985) iliustracijoms. Pastarosios, nors jau tapytos guašu, nes tapo per sunku raižyti linoleumą, – Surgailienės kūrybos „gulbės giesmė“.
Tuo metu dailininkė nutapė ir kitokių paveikslų, pavyzdžiui, dekoratyvinių kompozicijų su gėlėmis ir paukščiais, artimų kaimo medinių langinių puošybai (mano nuomone, tai ne visai pagrįstai pavadinta „folkloriniu popartu“, nes su originaliu britiškuoju ar amerikietiškuoju popartu neturi nieko bendra). Knygoje dar publikuojama Surgailienės ištapyta indauja, jos megztas ir siuvinėtas rudas raštuotas megztinis (Laučkaitė jį vilkėjo per parodos Grafikos centre atidarymą), taip pat – nuostabūs pašto meno pirmavaizdžiai, flomasteriais išpaišyti laiškų vokai. Laiškus Aspazija siųsdavo vyrui viešėdama kūrybos namuose Palangoje, Jūrmaloje, Seneže, Gurzufe (knygoje nemažai dėmesio skiriama tų stovyklų sociumams). Nepriklausomybės pradžioje dailininkė, bendradarbiaudama su „Vartų“ galerija, sumanė kurti mažus vitražus. Įgyvendinti projektus padėjo sūnus Andrius, Dailės institute baigęs vitražo studijas. 1990 m. rudenį Surgailiai kelis mėnesius praleido Niujorke ir Monrealyje, viešėjo pas prieškario laikų pažįstamas, anuomet gyvenusias Utenoje ir emigravusias 1944-aisiais. Viešnagė Šiaurės Amerikoje įkvėpė Surgailienę išbandyti naują kūrybos sritį – skiautinius. Sukūrė jų apie dvidešimt, eksponavo dviejose parodose „Vartuose“. Juos išvydęs Kazys Varnelis, matyt, tyliai rūkė kampe. Minkšti, tekstiliniai geometrinės abstrakcijos šedevrai susieja raižymą, piešimą ir mezgimą, siuvimą. Tampa trūkstama grandimi. Mielos „antklodės“, pasirodo, gali perteikti net ir politinį, istorinės atminties turinį. Kūrinyje „Sausis“ (1991) Lietuvos parlamento gynybą 1991-ųjų sausį mena rūstus koloritas ir prieštankinio ežio formos geometriniai motyvai. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį dailininkė tik fotografavo namų interjero fragmentus, bet knygoje jų nerasime.
Knygos sandara daro prieštaringą įspūdį. Ji aiški, racionali, paremta gyvenimo ir kūrybos įvykių chronologija, pagrindinėmis kūrinių grupėmis, bet kartu ir eklektiška, hibridiška, klampoka. Daugialypumas, regis, liudija tuštumos, monotonijos baimę ir siekį sujungti meną su gyvenimu, aptikti trūkstamas grandis tarp dailininkės ir anytos. Sociokritikos metodologijai svarbių „tekstą“ ir „kontekstą“ siejančių tarpinių struktūrų galiausiai taip ir neišrandama (tai galėjo būti išsamesnis spalvinto linoraižinio technikos, materijos ir darbo proceso aprašymas), bet esti keistų sugretinimų. Antai skyrius „Gulbės giesmė: Simono Daukanto Žemaičių pasakos“ pradedamas viduramžiškomis stebuklinių pasakų iliustracijomis, o baigiamas nuotrauka, kur protagonistė Utenos sodyboje tarp pintinių sėdi nudrengtame „Zaporožietyje“. Vis dėlto greta atsidūrę skirtingos kilmės vaizdai dažniau suskamba, tampa metaforomis. Brolį nunuodijusi Alenėlė, lietuvių liaudies dainos veikėja, 1965 m. raižinyje rauda išvien su Surgailio „Atgailaujančia Magdalena“ (1970). Susižadėję Aspazija su Leopoldu ir bronzinė kolūkietė su mechanizatoriumi savaip žengia į šviesią ateitį. „Palangės gėlė“ (1957), parištą kaktusą (lepismium bolivianum) vaizduojantis piešinys, greta nuotraukos, kur Aspazija su sūnumi nufotografuota sode tarp parištų kardelių, prabyla apie ryšius, pareigas, ugdymą ir, žinoma, nelaisvę.
