Statistika teigia, kad Verkių gatvė, su savo devyniais kilometrais, yra penkta pagal ilgį Vilniuje ir turėtų būti vilniečiams puikiai žinoma kaip ir kitos Vilniaus gatvės-gigantės: Savanorių prospektas, Geležinio Vilko gatvė, Nemenčinės plentas ir Ukmergės gatvė, bet taip nėra. Aš net teigčiau, kad Verkių gatvė puikiai iliustruoja patarlę apie meluojančią statistiką („yra šiaip melas, didelis melas ir statistika“), nes tokios gatvės nėra. Arba, tiksliau formuluojant, Vilniuje yra penkios Verkių gatvės – labai trumpa, trumpoka, normali, keista ir penktoji, ilgiausia iš visų, bet ne rekordiškai.
Pirmoji Verkių gatvė prasideda ten, kur Kalvarijų gatvė galutinai praranda senojo Vilniaus priemiesčio vaizdą – už sankryžos su Žalgirio gatve. Čia prieš dešimtmetį atsirado kunigo ir disidento Broniaus Laurinavičiaus skveras, nes būtent šioje vietoje 1981 m. jį partrenkė kagėbistų pasiųstas MAZ sunkvežimis. Skveras chaotiškas, tvarkos jam nepriduoda ir negrabi kryžių nešančio Kristaus skulptūra. Teritorija vis dar tebėra, kaip ir sovietmečiu, keliolikos autobusų žiedinio galinio sustojimo vieta. Stotelė įrengta priešais sovietinio klasicizmo stiliaus pastatą su kolonomis fasade. Dabar jame veikia muzikinis teatras, anksčiau buvo klubas „Niujorkas“, o pačioje pradžioje – kino teatras „Tėvynė“.
Autobusų, baigiančių savo keliones, finalinė maršruto atkarpa vyksta šitaip: Kalvarijų gatve besileidžiantis autobusas persirikiuoja kairiau, kad pasuktų į Žalgirio gatvę, įsukęs pavažiuoja kelias dešimtis metrų ir vėl staigiai suka į kairę, į B. Laurinavičiaus skvero gatvę. Ją reikėtų vadinti trumpiausia Vilniaus gatve, nes ji, būdama maždaug 50 metrų ilgio, yra dvidešimčia metrų trumpesnė už oficialiai trumpiausią K. Griniaus gatvę. B. Laurinavičiaus skvero gatvėje stovi tik vienas, 1956 m. pastatytas gyvenamasis namas, su parduotuvėmis pirmame aukšte ir milžiniška arka, kuri puikiai papasakoja maždaug tais pačiais metais prasidėjusią chruščiovinę kovą su stalinistiniais nesaikingumais – statybininkai romėnišką arką sumūryti suspėjo, fasadą ištinkuoti – taip pat, o namo kieme puošybinius darbus metė, ten taip ir liko grynas silikatinių plytų mūras. Autobusas, pravažiavęs stalinistiškai chruščiovinį namą, vėl suka į kairę (šitaip uždarydamas važiavimą ratu) ir sustoja galutinai, priešais namą su kolonomis, kuriame dabar veikia muzikinis teatras. O kaipgi vadinasi gatvė, kurioje stovi autobusas? Taip, tai ir yra pirmosios Verkių gatvės pradžia.
Ekskursijos, kurioje visa tai sužinojau, gidas skverą ir jį gaubiančią urbanistiką pavadino stipria psichogeografine vieta. Aš vis dar nenuėjau iki „psichogeografijai“ skirto Vikipedijos straipsnio, bet terminas man patiko. Pirmoji Verkių gatvė po sankryžos su nominaliai trumpiausia Vilniaus gatve pasuka į rajono gilumą link tik nujaučiamų Žirmūnų ir po keliasdešimties metrų, pasiekusi chaotišką, kokiais 2000-aisiais pastatytą verslo centrą, baigiasi – toliau driekiasi ilgi laiptai į nemenką medžiais apaugusį kalniuką. Užlipus laiptai tampa siauru pėsčiųjų takeliu, atvedančiu į asfaltuotą daugiabučio stovėjimo aikštelę, kuri, pasirodo, yra antrosios Verkių gatvės pradžia. Nuo akligatvio ji šauna tiesiai, pro penkiaaukščius daugiabučius, darželį ir buvusį rajono buitinio aptarnavimo kompleksiuką ir kerta Apkasų gatvę. Iki 1993 m. šios sankryžos dešinėje buvo sovietinio tankų dalinio, visų vadinamo Šiaurės miesteliu, tvora, o kairėje – dviaukščių namų kvartalas, kuriame anuomet gyveno sovietiniai karininkai. Dabar tvoros nebėra, tankų teritorijoje stovi biurų pastatas ir apynaujis gyvenamasis septynaukštis, o dar toliau galima pamatyti, kaip atrodytų šita teritorija, jei smulkūs, bet energingi kapitalizmo pionieriai būtų spėję privatizuoti visus garažiukus, dirbtuvėles ir sandėlius – jie, tie privatizuoti garažai, dirbtuvės ir sandėliai stovi iki šiol. Kažkada erzino, o dabar virto miela egzotika.
Kai baigiasi senovinio Šiaurės miestelio likučiai, antroji Verkių gatvė taip pat baigiasi – važiuojamoji dalis virsta akligatviu ir stovėjimo aikštele, už kurios žaliuoja vejos ruožas, šaligatvis ir eina P. Lukšio gatvė. Ją perėjus ir kryptelėjus šiek tiek dešiniau, Verkių gatvių tyrinėtojas patenka į trečiąją Verkių gatvę. Jei pirmieji du variantai vilniečiams beveik nežinomi, trečioji Verkių gatvė yra garsi. Būtent iš jos pasukama į prekybinę dabartinio, kapitalistinio Šiaurės miestelio dalį su parduotuvėmis, išparduotuvėmis, gurmaniško maisto taškais, kavinėmis ir restoranais. O pasiekus sankryžą su Kareivių gatve, jos populiarumas pasiekia piką – tai yra viena klampiausių Vilniaus vietų, ją žino visi vairuojantys. Įveikus sankryžą, biurų ir buvusios pramonės gaubiama trečioji Verkių gatvė kyla į kalną ir, šalia gigantiškos autobusų parko teritorijos kairėje ir besibaigiančių Žirmūnų dešinėje, įsisuka į nedidelį transporto žiedą, kuriuo aš kaip tik, iš Žirmūnų, ir važiuoju. Žiede beveik visas transportas leidžiasi žemyn, link centro, arba laikosi dešinės, kad vėliau staigiai pasuktų kairėn, į Žvalgų gatvę. Tai paskutinė gatvė su militaristiniu pavadinimu, ji veda į Kalvarijų gatvę. Aš irgi galėčiau šitaip važiuoti, bet, kaip vietinis, nesuku, o varau tiesiai ir žemyn, ketvirtąja Verkių gatve.
Šeštadieniais visada (na, kaip su tuo visada – gana neretai visada) atvažiuoju pas tėvus į Žirmūnus papietauti. Pavalgom, pašnekam, pasėdim ir aš dažniausiai užmiegu savo buvusiame kambaryje. Šiandien rutina turėjo pasikartoti – akyse jau pradėjo lietis televizoriaus vaizdas ir ruošiausi sukaupti jėgas kelionei ant sofos, kai suskambėjo tėčio telefonas. Truputį nustebom – kas gali skambinti, kai visi čia? Ne, kaip paaiškėjo, ne visi yra čia – skambino mūsų kaimynė Birutė. Iš trisdešimties metų bendro gyvenimo siena į sieną Birutė tuos pačius trisdešimt metų yra svarbi mūsų šeimos dalis. Ji pas mus užeidavo kelis kartus per savaitę, pradžioj su kokiu nors smulkiu prašymu, o vėliau – šiaip. Kartą tėvų paklausiau, ar jų neerzino tie apsilankymai. Pagalvoję atsakė, kad jie akis vartė tik pirmus mėnesius, vėliau susitaikė, priprato ir įprato. Man gi viskas buvo tvarkoj visada, nes Birutė visuomet ateidavo su „Kinder“ šokoladiniu kiaušiniu. Mama sako, kad būtent Birutės padovanotų kinderių žaisliukai, jų montavimas, rinkimas, grupavimas ir katalogizavimas mane natūraliai pastūmė į profesiją.
– Ne, Birute, tau nereikia jo telefono. Jis pas mus. Ne, jis visiškai neužsiėmęs. Dabar žiūri televizorių. Ne, neguli. Sėdi. Bet sėdi išsidrėbęs. Ką rodo? Net nežinau. Aha, tuoj duosiu, – tėtis ištiesė išmanųjį. – Čia Birutė. Nori tau pranešti kažką svarbaus.
– Nu labas! Čia Birutė. Kaip gerai, kad nieko neveiki, – energingai konstatavo kaimynė.
Aš nesiginčijau.
– Pas mus įvyko žmogžudystė… Palauk…
Balsas ragelyje nutilo, fone girdėjau tik neaiškų murmesį, bet su aiškia ginčo intonacija.
– Čia vėl aš. Bendradarbė sako… Nu, kolegė iš darbo. Žodžiu, pas mus nužudė dirbtinį intelektą… Vanda, nu baik! Draugė aiškina, kad čia niekai, bet tai tikrai ne niekai! Atvažiuok, reikalas pats tas būtent tau, ir policinis, ir kompiuterinis.
Aš jau žiojausi pasiginčyti dėl termino „dirbtinis intelektas“ neteisingumo, bet nespėjau – Birutė baigė pokalbį įsitikinusi, kad aš nieko nelaukdamas sėsiu ir važiuosiu. Specialiai, dėl priešgyniavimo, kelias sekundes dar pasėdėjau prie televizoriaus ir tik tuomet atsistojau važiuoti į Verkius. Tiksliau, į Verkių dvarą, kuriame eksponatų saugotoja dirbo Birutė su, kaip ką tik sužinojau, ramaus būdo bendradarbe Vanda.
Galiu lažintis, kad devyniasdešimt procentų žmonių (devyniasdešimt procentų iš tų, kurie galvoja apie gatvių pavadinimus) mano, kad Verkių gatvė pasibaigia, prasukus žiedą šalia autobusų parko. Jie, žinoma, neteisūs. Verkių gatvė, jau ketvirtoji, nuo žiedo pasuka dešinėn ir totaliai keičia savo charakterį. Dabar ji, praradusi industrinę įtampą, virsta ramia, palei Nerį miškais vingiuojančia gatvele. Tą vietą, kur ji nusileidžia nuo kalno ir visiškai priartėja prie upės, paskelbiau asmeniniu psichogeografinės jėgos tašku. Mane čia visuomet pritrenkia stiprus urbanistinis disonansas, kurį gali pajusti tik Žirmūnų gale gyvenęs (na, arba tebegyvenantis) žmogus – vos už šimto metrų, tereikia užlipti į kalniuką, stovi nematomi daugiabučiai, biurai, verslas ir pramonė, o apačioje teka lėta upė, stovi koplytėlė, kelias slepiasi lapuočių šešėlyje. Ir pakelių akcentai stulbinantys – štai milžiniška bažnyčia, toliau – vandens malūnas, už jo – paslaptinga mokslinė laboratorija, šlaituose įsitaisiusios trobelės. Yra ir prabangių namų.
Šiandien psichogeografinės jėgos aurą šiek tiek trikdė ta pačia kryptimi važiuojantys automobiliai. Jų buvo tiek daug, kad visi, nenoromis, žinoma, laikėsi formaliai privalomo 30 kilometrų per valandą greičio ribojimo. „Reikėjo važiuoti per Kalvarijas“, – pagalvojau, kai keliui pasukus į kalną link Verkių dvaro eismas sustojo visiškai. Šioje vietoje Verkių gatvė transformuojasi penktą kartą. Būtų logiška, jei į Verkius vedantis kelias taip ir vadintųsi, bet ne – įkalnėje yra sunkiai pamatomas ir nelengvai įveikiamas posūkis į dešinę – štai ten ir eina toliau, į keistą ir pavojingą Vilniaus rajoną, penktoji, siauru vieškeliu virtusi Verkių gatvė, o į Verkius nuo posūkio teks važiuoti Martyno Knakfuso gatve. Knakfusas buvo Verkių rūmų architektas, tad logikos pavadinimų kaitoje šiek tiek yra. Knakfuso gatvėje supratau automobilių antplūdžio priežastį. Vasara, šeštadienis, popietė, plius trisdešimt. Ką tai reiškia? Visi visais keliais važiuoja į Žaliuosius ežerus! O kai tų kelių tėra du, kurie kaip tik prie įvažiavimo į Verkių dvaro parką tampa viena gatve, grūstis užprogramuota. Man šiek tiek keista, kodėl vilniečiai nevažiuoja prie Neries? Vanduo švarus, paplūdimiai civilizuoti, vietos daug. Net važiuoti nereikia – žirmūniečiai, pavyzdžiui, gali ir pėsčiomis iki savo paplūdimio nueiti. Turbūt bijo srovės, daugiau priežasčių nesugalvojau.
Verkių parke irgi sausakimša. Vaikšto, žiūrinėja, vaikai laksto, parkingas irgi pilnas. Kadangi mane iškvietė oficialiai, nuvažiavau tiesiai prie paradinio rūmų įėjimo. Ten stovėjo Birutė ir antra moteris, aiškiai Birutės bendradarbė Vanda. Kaimynė pamojavo ranka, nukreipdama į nedidelę tarnybinę automobilių stovėjimo aikštelę. Abi vilkėjo vienodus džemperius su užrašu „Art and Science 2.0“. Prie durų kabojo plakatas su sprogstančia kolba ir užrašu „Art and Science 2.0“. Mažesniu šriftu buvo parašytas vertimas – „Menas ir Mokslas 2.0“.
– Ką reiškia du taškas nulis? – paklausiau pasisveikinęs.
– Nauji iššūkiai! – sušuko Birutė.
– Ir nauji atradimai, – niūriai pridėjo Vanda.
Birutė rūmuose dirbo neseniai, kelis mėnesius. Tėvai sakė, kad ji patenkinta, nes ir prie pensijos prisiduria, ir tarp žmonių nuolat. Kur tiksliai ji dirba, tėvai nesuprato. Rūmai su išdailintomis klasicistinėmis salėmis, koridoriais ir laiptinėmis priklauso kažkokiai mokslo įstaigai, kuri nelabai žinojo, ką su rūmais veikti, todėl laikinai ir nemokamai juos perleido menų agentūrai, o ji, savo ruožtu, leido gana žinomam kolekcionieriui rūmuose eksponuoti savo baldų rinkinį. Pati agentūra, pasitelkusi energingesnius mokslininkus, baldų fone rengė edukacines parodas, kurias Birutė su Vanda ir prižiūrėjo penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, nuo 12 iki 17 valandos.
– Na, policija, eime, parodysim tau įvykio vietą, – pasakė Birutė. Vanda tik vyptelėjo.
Manęs, žinoma, negalima vadinti policijos pareigūnu, tiesiog už algą prižiūriu Policijos departamento duomenų bazes, bet kaimynei detalės nerūpi, o ir kriminaliniai serialai, kuriuos ji žiūri nestabdydama, rodo, kad būtent nekalti kompiuteristai galiausiai įsipainioja į pačias kebliausias bylas. Aš taip pat turiu darbo pažymėjimą su užrašu „Policijos departamentas“, kuriuo beveik nepiktnaudžiauju.
Mes ėjome per salių amfiladą. Kiekvienoje patalpoje stovėjo po kelis baldus, dažniausiai – apvalius arba ovalinius stalus su saikingai paraitytomis kėdėmis. Gerokai puošniau atrodė salių langų užuolaidos. Odontologijos kabinete skaičiau straipsnį su patarimais, kaip pigiausiomis priemonėmis imituoti prabangą. Straipsnio autorius surašė gana daug, keliolika, idėjų prabangos trokštantiems beturčiams (išdažyti stalčių vidų ryškiomis spalvomis, prie lovos patiesti ne kilimėlį, o visą kilimą), bet daugiausia dėmesio skyrė užuolaidoms – spalvų kombinavimui, kaspinų rišimui, pynimui ir gofravimui. Rūmų interjero autorius tą straipsnį tikrai skaitė, nes viskas atrodė pigiai ir prabangiai. Birutė, mums bekeliaujant, pasakojo apie nusikaltimą ir vėl pasakė, kad auka yra dirbtinis intelektas ir aš vėl, šį kartą rezultatyviai, netylėjau:
– Nėra tokio dalyko – dirbtinis intelektas. Tai yra niekas kitas, o mechaninis…
– Ne, ne, mes… – Birutė į pokalbį įtraukė tylinčią Vandą. – Mes nenorim mokslinio išaiškinimo. Duok pavyzdžius. Kas pasakė – „geriausias paaiškinimas yra iliustracija“? Nobelis?
– Gal? – suabejojau.
– Kokiu dydžiu skiriasi dirbtinis intelektas nuo tikro intelekto? Nu, ne dydžiu, o šiaip kaip skiriasi? Kaip originali graikų skulptūra nuo romėniškos kopijos?
– Nu ne, tikrai smarkiau, – paprieštaravau Birutei, buvusiai dailės mokytojai.
– Kaip tikro krabo mėsa nuo krabo lazdelės?
– Ne, Birute, jūs labai subtiliai čia dėliojat tuos skirtumus. Reikia kardinaliau.
– Kaip žmogus nuo beždžionės?
– O Dieve, Birute. Čia jau etikos dalykai, baikit. Norit iliustracijos? Na, tarkim, galima sakyti, kad dirbtinis nuo natūralaus intelekto skiriasi kaip krepšinis skiriasi nuo stalo teniso. Ir ten, ir ten yra žaidimas, yra dvi komandos, yra kamuoliai… Nors ne, čia netiksli metafora. Geriau taip – skiriasi kaip krepšinis nuo rutulio stūmimo. Ir ten, ir ten yra varžybos, yra apvalūs įrankiai, bet abi… Birute, bet kokiu atveju, kaip aš supratau, mes kalbam ne apie dirbtinius intelektus, o apie robotus, kurie yra programuojami, reiškia, neturi mokymosi galimybių.
Dirbtiniam intelektui ir buvo skirta paroda „Art and Science 2.0“. Už „Art“ joje dirbo kolekcionieriaus baldai, o „Science“ atstovavo stendai su tekstais ir keli ekranai, kuriuose sukosi filmukai su dirbtinio intelekto sugeneruotais vaizdais. Vienoje salėje „Art“ ir „Science“ susijungė – ten stovėjo meninė instaliacija: dvi pramoninės robotizuotos rankos atsargiai iš vienos vietos į kitą dėliojo meno kūrinius primenančias plokštes. Robotų choreografija man patiko. Didžiausios salės erdvėje važinėjo du robotai, skirti palinksminti vaikams. Ant salės durų bolavo lipnia juosta prikabintas popieriaus lapas su užrašu „Dėl techninių priežasčių ekspozicija uždaryta“. Tai ir buvo nusikaltimo vieta.
Vanda atidarė salės duris. Įėjęs smalsiai apsidairiau. Nežinojau, ko tikėtis ir nuojauta manęs neapgavo – nepamačiau nieko.
– Ir kur tie robotai? Kur skaitmeninis kraujas? – paklausiau.
– Va gi, – Birutė dūrė pirštu į salės kampą.
Kampe mėtėsi lyg ir statybininkų įrankiai – elektrinis gręžtuvas ir dar kažkas apvalaus. Priėjęs pamačiau, kad gręžtuvas pritvirtintas ant padėklo su ratukais, o virš grąžto laikiklio pritvirtinta kamera. Baltas apvalus daiktas toks ir buvo, tik padažytas imituojant futbolo kamuolį. Netikro kamuolio korpuse juodavo kelios skylutės.
– Tai ir yra robotai. Nusikaltimo auka yra kamuolys. Jis taip ir vadinasi – „Kamuolys“, o nusikaltėlio gręžtuvo vardas – „Grąžtas Adolfas“, – paaiškino Birutė.
– Tipo, grąžtas nacis? – paklausiau.
– Kodėl nacis? – nustebo Birutė.
– Todėl, kad Adolfas. Nu, Adolfas Hitleris.
– Ne, prie ko čia Hitleris? Adolfas normalus vardas. Mano antros eilės dėdė yra Adolfas. Jei jau reikia palyginimų, tai jis daugiau prie moterų. Na, toks, kurie iš moterų atlyginimo gyvena, – smerkiančiai pasakė Birutė ir susimąstė.
– Reiškia, ne Adolfas, o Alfonsas.
– Aš taip ir sakau – „Grąžtas Alfonsas“.
– O dėdė irgi Alfonsas?
– Taip, aš taip ir sakiau! Būk malonus, susikaupk. Pasakoju chronologiją. Mes su Vanda į darbą ateinam pusę dvyliktos, prieš pusvalandį iki parodos atidarymo. Kai atėjau šiandien, Vanda jau buvo. Mums reikia ekspoziciją paruošti lankymui – įjungti monitorius ir projektorius, šviesas ir paleisti robotus. Roboto „Kamuolys“ funkcija paprasta – jis ridinėjasi salėje, kur nors atsitrenkia ir tada rieda kitur.
– Birute, tai net ne robotas! Tai šiaip žaislas! Jo mechanizmas panašus į dulkių siurblio-roboto veikimo mechanizmą…
– Ar tu girdi, ką sakai? „Panašus į dulkių siurblį-robotą“! Panašus į robotą, elgiasi kaip robotas, reiškia, ir yra robotas! Bet, aišku, toks paprastas. O Adolfas…
– Alfonsas.
– Aš taip ir sakau. Alfonsas yra sudėtingesnis. Jis salėje su kamera atranda ant specialių medinių lentelių priklijuotus QR kodus, privažiuoja prie jų ir pragręžia lentelėje skylę. Tuomet atsitraukia, pradeda suktis, kol nepamato kito QR kodo, nuvažiuoja ten ir vėl padaro skylę. Žodžiu, mes su Vanda įeinam į salę ir matom, kad robotai susispietę kampe, nors turėtų tupėti savo pakrovimo bazėse. Iš karto supratom, kad kažkas ne taip. Priėjom arčiau ir pamatėm, kad Alfonsas nužudė kamuolį. Vanda iš karto pasakė, kad dirbtinis intelektas išprotėjo.
– Tai buvo šokas, – pasiteisino Vanda.
– Tuomet aš apčiupinėjau vargšą kamuolį ir pajutau, kad paviršius prie skylių yra lipnus. Reiškia, – Birutė pakėlė pirštą. – Reiškia, kad kažkas nulupo lipdukus su kodais nuo lentelių ir priklijavo juos ant kamuolio, arba, kitaip tariant, atliko sąmoningą nusikalstamą veiklą!
Aš irgi pačiupinėjau kamuolį – Birutė teisi, lipdukai buvo priklijuoti ir jie išprovokavo Alfonsą pragręžti kamuolį. Birutė pasakojo toliau:
– Tuomet Vanda sugalvojo genialią versiją – tai yra mokslinis pavydas. Alfonso kūrėjas, neatlaikęs svetimo kūrinio populiarumo, nusprendė jį sunaikinti! Mes, beje, iš karto mokslininkams paskambinom ir pranešėm…
Staiga su trenksmu atsilapojo durys ir į salę įbėgo berniukas, maždaug pirmokas arba antrokas. Arba trečiokas. Ir sušuko:
– Jau. Jie atvažiavo! Mokslininkai ateina!
– Čia Vandos anūkas. Tėvai vasarą neturi kur jo dėti, tai jis visuomet yra čia, – be didelio džiaugsmo paaiškino Birutė.
Į salę įėjo du mokslininkai, labiau panašūs į studentus. Aš tikėjausi išgirsti raudas ir kaltinimus, bet nieko panašaus. Alfonso kūrėjas be komentarų pasiėmė saviškį ir nunešė jį į krovimo stotį. Kamuolio autorius apžiūrėjo savo robotą, pačiupinėjo skyles, truputį suktelėjo, viena sfera atsidarė. Mokslininkas patampė laidus ir galiausiai prabilo:
– Nieko baisaus, užkabintas tik vienas laidas. Ponios, tuoj viską sutvarkysiu ir galėsit atidaryti ekspoziciją.
Pamatęs mūsų nuostabą, raminamai nusišypsojo.
– Tai jau ne pirmas kartas. Ir kitose parodose kamuolys nuolat sugręžiamas. Vaikai dabar labai išmanūs. Vakar buvo kokia nors moksleivių ekskursija?
Birutė su Vanda linktelėjo.
– Tai va. Jie mikliai perkando Alfonso mechanikos logiką, perklijavo ant kamuolio lipdukus su kodais, va, čia dar ir dabar jaučiasi lipnumas, ir patenkinti savo išdaiga išvažiavo. Dabar turbūt svarsto, kaip mes reaguojam ir juokiasi.
Kol mokslininkas pasakojo, aš vaikščiojau po salę žvilgteldamas šen ir ten. Kai kamuolio šeimininkas išsinešė savo kūrinį taisyti, Birutė atsiduso.
– Aišku. Na, ką darysi, tenka tavęs atsiprašyt dėl to paniško iškvietimo. Nieko įdomaus. Byla baigta.
Aš kostelėjau.
– Birute, ne, ne visai dar baigta. Dar liko du neatsakyti klausimai. Pirmas yra akivaizdžiausias. Priimdamas visiškai priimtiną gudrių vaikų chuliganizmo versiją nesuprantu vieno dalyko – lipdukai buvo priklijuoti, tą mes žinome. Bet kur jie prapuolė dabar? Kas, kodėl ir kada juos nulupo? Gal todėl nulupo, kad norėjo nuslėpti nusikaltimo įkalčius?
Birutė aiktelėjo.
– Ir antras dalykas. Vaikščiodamas po salę kolekcinių stalų kojose pamačiau tris skyles. Jų diametras visiškai toks pat kaip ir Alfonso grąžto. Pačiupinėjau ir taip pat pajutau likusį klijų sluoksnį. Tai reiškia, kad Alfonsas ne tik užmušė kamuolį, bet ir sugadino baldus! Bet ant žemės aš neradau jokių medžio drožlių, jas irgi kažkas pašalino.
Birutė ir Vanda tylėjo.
– Viską apgalvojęs, susidėliojau vienintelę įmanomą įvykių seką. Į parodą, turbūt prieš pat uždarymą, atvažiuoja mokinių ekskursija. Kaip mokslininkas ir sakė, jie greitai pamato pokšto galimybę ir, vienas kitą pridengdami, kad jų nesusektų eksponatų saugotoja, nulupa lipdukus nuo specialių lentelių ir perklijuoja juos kur? Ne, ne ant kamuolio, o ant baldų! Ekskursija išvažiuoja ir tik tuomet salių saugotoja pamato padarytą nuostolį. Laiko kaip nors sureaguoti jau nebėra, muziejus tuoj užsidarys, todėl saugotoja užrakina salės duris, nusprendusi pagalvoti apie įvykį ramiai, namuose. Taip buvo, Vanda?
– Vanda, tiksliai! Tu dar išeidama sumurmėjai „tas velnio vaikas“! – sušuko Birutė.
– Ir tu, Birute, – papriekaištavo Vanda.
– Ne, Vanda! Aš ne ta prasme! Aš, priešingai, visiškai pritariu ir faktiškai žaviuosi tavim! O kas buvo toliau?
Vanda atsiduso.
– Jūs visiškai teisus. Kai pamačiau išgręžtus baldus, labai išsigandau – juk aš eksponatų saugotoja ir už juos atsakau. Na, naktį sugalvojau, kad reikia perkelti dėmesį kitur, ant dirbtinio intelekto. Šiandien atvažiavau gerokai anksčiau, sutvarkiau drožles, dar kartą perkėliau lipdukus nuo baldų ant kamuolio, su Alfonsu pragręžiau kelias skyles, lipdukus nulupau ir šitaip paruošiau sceną išprotėjusio dirbtinio intelekto bylai. Labai nenorėjau, kad Birutė jus pakviestų, bet ji nesustabdoma ir štai dabar turim, ką turim.
Aš vėl kostelėjau.
– Na, aš manau, kad turim vat ką. Robotas sugadintas nežymiai, baldai irgi nukentėjo nesmarkiai, skylutės labai nedidelės, jų niekas nepamatys. O jei ir pamatys, tai bus galima pasakyti, kad išdykusių vaikų ekskursija apgadino ne tik robotus, bet ir baldus. Mokslininkai jūsų pasakojimą patvirtins. Todėl, Birute, taip ir yra – byla baigta.
Eidamas link išėjimo pamačiau Vandos anūką. Berniukas sėdėjo kolekcinėje sofoje ir telefone žaidė „Minecraftą“. Aš sustojau lyg atsitrenkęs į nematomą kliūtį. Kaip sakė Vanda? „Tas velnio vaikas“? Vienaskaita, ne daugiskaita. Ne „prakeikti vaikai“, ne „tie vaikai“, o griežtas, bet buitiškai, giminiškai švelnus „velnio vaikas“! Kvadratas. Semantika! Ar semiotika? Vaikas, kuris mėnesiais trinasi muziejuje ir atmintinai žino visus eksponatus ir jų galimybes. Vaikai yra natūralūs eksperimentatoriai. Ant berniuko kelių pamačiau prilipusias medžio drožles. „Vis tik geras vaikas“, – pagalvojau. Padėjo savo močiutei sutvarkyti pridarytas bėdas. Žvilgtelėjau per petį. Salės tarpduryje stovėjo Vanda. Aš gūžtelėjau pečiais. Vanda skėstelėjo rankomis.
Muziejaus prieangyje manęs laukė Birutė.
– Klausyk, tavo tėtis sakė, kad neturi ką veikti? Gal pasivaikštom po parką? Po porciją ledų suvalgom?
Aš apsidairiau, ieškodamas ledų pardavėjo.
– Tau reikės truputį paeiti iki parduotuvės. Paimk dvi porcijas, Vandos nekviesim, man reikia susitaikyti su mintim, kad dirbu kartu su žmogumi iš Oušeno vienuoliktuko. Žinai tą parduotuvę? Ji toje vietoje, kur Verkių gatvė kertasi…
– Ten ne Verkių gatvė, o Knakfuso. Beje, ar jūs žinote, kad Verkių gatvę reikėtų vadinti penkių gatvių…
Vanda nusijuokė:
– Tikrai? Taip ir vadinasi? Knakfuso gatvė. Kankfusas. Knakfusas. Knaaaakfusas. Knak. Fusas.
Aš nuėjau ieškoti ledų.
