Evangelija pagal Mariją (NŽA nr. 4)

Evangelija pagal Mariją yra ankstyva apokrifinė evangelija, datuojama II amžiaus viduriu, priskiriama gnostinės krikščionybės srovei. Ši eretiška krikščionybės atšaka, dar vadinama gnosticizmu, stipriai skyrėsi nuo besiformuojančios Bažnyčios išpažįstamo tikėjimo. Pagrindinės gnosticizmo idėjos skelbė, kad pasaulis buvo sukurtas blogojo Demiurgo, neretai tapatinamo su Senojo Testamento Dievu, o tikrasis, aukščiausiasis Dievas yra nepažinus. Pasaulio sutvėrimas, gnostikų suvokimu, prilyginamas kosminės tvarkos suardymui, o visa materija – blogiui. Iš čia kyla idėja, kad žmogaus kūnas, kamuojamas šio pasaulio aistrų ir vargų, taip pat yra blogas ir tik jame gyvenanti dvasia verta išganymo, pasiekiamo įgijus tikrąjį pažinimą. Šį pažinimą gnostinėje literatūroje dažnai atneša prisikėlęs Jėzus Kristus, dėstydamas slaptą naują mokymą savo išrinktiems mokiniams. Evangelijos pagal Mariją tekstas prasideda būtent nuo Jėzaus ir apaštalų dialogo, kuriame jie teiraujasi Išganytojo apie materijos likimą ir nuodėmės prigimtį. Jėzui pasitraukus, pasirodo Marija Magdalietė, paguodžianti mokinius ir papasakojanti Jėzaus jai parodytą regėjimą apie sielos kelionę pas aukščiausiąjį Dievą. Mokiniai nepatiki Marijos istorija ir tik vienas iš jų, Levis, stoja ginti neteisingai apkaltintosios. Teksto autorius neabejotinai palaiko Marijos pusę, išryškindamas konfliktą tarp gnostinei ideologijai ir ortodoksinei krikščionybei atstovaujančių mokinių.

Evangelijos pagal Mariją tekstas fragmentiškai išliko trijuose rank­raščiuose: viename koptiškame, vadinamame Papyrus Berolinensis 8502, ir dviejuose graikiškuose – Papyrus Oxyrhynchus 3525 ir Papyrus Rylands 463. Manoma, kad originaliai evangelija buvo parašyta graikų kalba, tačiau mums išlikusi ilgiausia versija yra koptiškoji. Ilgą laiką apie Evangeliją pagal Mariją nieko nežinota – jos nemini nei Bažnyčios Tėvai, nei kanoninių, nei nekanoninių tekstų katalogai. Koptiškas tekstas atrastas XIX a. pabaigoje, tačiau dėl įvairių aplinkybių jo leidimas buvo ilgam atidėtas – pirmieji vertimai į užsienio kalbas pasirodė tik XX a. antroje pusėje. Toliau pateikiamas pirmasis Evangelijos pagal Mariją vertimas į lietuvių kalbą. Vertime stengtasi perteikti originalaus teksto sintaksės paprastumą, nenudailinti nesudėtingos kalbos. Koptiškas tekstas leidimuose padalytas į originalo puslapius, sunumeruotos jo eilutės, lietuviškame vertime tiksliai nurodoma puslapio pradžia ir apytikriai – kas penkta eilutė. Graikiškų tekstų sunumeruotos eilutės. Koptiškas ir graikiškas tekstas, kuriuo naudotasi verčiant, paimtas iš: Christopher Tuckett (ed.), The Gospel of Mary, Oxford: Oxford University Press, 2007. Komentaruose naudotasi Christopherio Tucketto¹, Karen L. King², Esther de Boer³, Antti Marjaneno⁴, Judith Hartenstein⁵ moksliniais darbais apie Evangeliją pagal Mariją. Tekstą iš koptų ir senosios graikų kalbų vertė bei komentarus parašė Gražina Kelmelytė-Lyvens.

PAPYRUS BEROLINENSIS 8502

[trūksta p. 1–6]

[p. 7] …tada materija bus sunaikinta, ar ne? Išganytojas tarė: „Visos prigimtys, visi tvariniai, visi kūriniai esti vienas kitame ir vienas su kitu bei⁵ vėl išsiskaidys į savo šaknis. Mat materijos prigimtis išsiskaido vien tik savo pačios prigimties šaknyse. Tas, kuris turi ausis klausyti, tesiklauso“.

Petras¹⁰ jam tarė: „Kadangi tu mums paaiškinai kiek­vieną dalyką, pasakyk dar ir šį: kas yra pasaulio nuodėmė?“ Išganytojas atsakė: „Nėra jokios nuodėmės, tačiau tai jūs esate tie, kurie darote nuodėmę, kai atliekate¹⁵ veiksmus, kurie yra tos pačios prigimties kaip ir svetimavimas, vadinamas nuodėme. Dėl šių dalykų gėris atėjo tarp jūsų, pas kiekvieną prigimtį, kad sugrąžintų ją į jos šaknį“. Tada tęsė²⁰, sakydamas: „Dėl to jūs sergate ir mirštate, kadangi mylite tai, kas jus apgauna. [p. 8] Tas, kuris supranta, tesupranta. Materija pagimdė kančią, kuri neturi atvaizdo, ir kuri kilo iš to, kas priešinga prigimčiai. Tada⁵ visame kūne randasi netvarka. Dėl to aš sakiau jums: Būkite tikri, ir jei esate neįtikinti, įsitikinkite įvairių prigimties pavidalų¹⁰ akivaizdoje. Kas turi ausis klausytis, tesiklauso“.

Kai pasakė šiuos dalykus, Palaimintasis pasveikino juos visus ir tarė: „Tebūnie ramybė su jumis! Įgykite mano ramybę¹⁵. Saugokitės, kad niekas jūsų neapgautų sakydamas, štai, žiūrėkite čia, štai žiūrėkite ten! Žmogaus Sūnus iš tiesų yra tas, kuris yra jumyse. Sekite paskui jį²⁰. Tie, kurie jo ieško, jį atras. Taigi eikite ir skelbkite karalystės Evangeliją. [p. 9] Nenustatykite jokių įstatymų be to, kurį aš jums nurodžiau, ir neleiskite įstatymo kaip įstatymdavys tam, idant jis nesupančiotų jūsų“.

Tai pasakęs, jis išėjo⁵. Tačiau jie labai liūdėjo ir verkė sakydami: „Kaip mes eisime pas pagonis ir skelbsime Žmogaus Sūnaus evangeliją¹⁰? Jei jie nepasigailėjo jo, kaipgi bus pasigailėta mūsų?“ Tada pakilo Marija, pasveikino juos visus ir tarė savo broliams: „Neverkite ir neliūdėkite¹⁵ ir nebūkite dvejojantys. Juk jo malonė visada bus su jumis ir apsaugos jus. Verčiau šlovinkime jo didybę, kadangi jis mus paruošė²⁰ ir padarė mus žmonėmis“. Kai Marija pasakė šiuos dalykus, ji palenkė jų širdis į gėrį ir jie pradėjo svarstyti apie Išganytojo
žodžius.

[p. 10] Petras pasakė Marijai: „Sese, mes žinome, kad Išganytojas tave mylėjo labiau už kitas likusias moteris. Pasakyk mums Išganytojo žodžius, kuriuos tu prisimeni⁵ ir kuriuos tu žinai; mes jų negirdėjome“. Marija jiems atsakė tardama: „Tai, kas nuo jūsų paslėpta, aš jums pranešiu“.

Ir ji pradėjo jiems kalbėti šiuos žodžius¹⁰: „Aš, – pasakė ji, – mačiau Viešpatį regėjime ir jam tariau: Viešpatie, aš šiandien tave mačiau regėjime. Jis man atsakė: tu esi palaiminta, kadangi nesusvyravai mane regėdama¹⁵. Mat ten, kur yra protas, ten ir – lobis. Aš jam pasakiau: Viešpatie, pasakyk tad, ar tas, kuris mato regėjimą, mato siela ar dvasia? Išganytojas atsakė tardamas²⁰: jis nemato nei siela, nei dvasia, bet protu, esančiu viduryje tarp jų, ir matančiu regėjimą ir…

[trūksta p. 11–14]

[p. 15] Ir troškimas tarė: „Nemačiau tavęs, kai buvai nusileidusi, bet dabar matau tave kylančią. Kodėl man meluoji [jau] nuo tada, kai priklausai man⁵?“ Siela atsakė tardama: „Aš mačiau tave, bet tu nei mane matei, nei pažinai mane. Aš tarnavau tau kaip drabužis, bet tu manęs nepažinai“. Kai ji pasakė šiuos dalykus, ji išvyko didžiai besidžiaugdama¹⁰.

Tada vėl prieita prie trečiosios galios, kuri yra vadinama Nežinojimu. Ji paklausė sielos, tardama: „Kur tu eini? Buvai valdoma nedorybės¹⁵, išties buvai valdoma, tad neteisk!“ O siela atsakė: „Kodėl tu mane teisi, nors aš neteisiau? Buvau valdoma, nors pati nevaldžiau. Nebuvau atpažinta²⁰, tačiau atpažinau, kad viskas išsiskaido – tiek žemės daiktai, tiek dangaus“.

[p. 16] Kai siela įveikė trečiąją galią, ji pakilo aukštyn ir pamatė ketvirtąją galią. Šioji prisiėmė septynis pavidalus⁵: pirmasis pavidalas yra tamsa, antrasis – troškimas, trečiasis – nežinojimas, ketvirtasis – mirties pavydas, penktasis – kūno karalystė, šeštasis¹⁰ – kvailas kūno sumanumas, septintasis – rūsti išmintis. Tai yra septynios Pykčio galios. Jos klausė sielos: „Iš kur tu atėjai, žmonių žudike¹⁵, ir kur tu keliauji, erdvės užkariautoja?“ Siela atsakydama tarė: „Tai, kas mane valdo, jau žuvo ir tai, kas mane supa, jau įveikta, ir mano troškimas liovėsi²⁰ ir mano nežinojimas mirė. [p. 17] Į pasaulį buvau paleista iš pasaulio, ir į vaizdinį – iš dangiškojo vaizdinio; buvau paleista ir iš trumpalaikių užmaršties pančių. Nuo šiol aš tyloje pasieksiu⁵ laiko akimirkos amžiaus poilsį“. Kai tai pasakė, Marija nutilo, kadangi Išganytojas su ja tiek kalbėjo.

Tačiau¹⁰ Andriejus atsakė savo broliams tardamas: „Pasakykite, ką manote apie tai, ką ji kalbėjo. Aš pats netikiu, kad Išganytojas sakė šiuos dalykus¹⁵. Mat šis mokymas tikrai dėsto kitas mintis.

Petras atsakė ir taip kalbėjo apie tuos reikalus. Jis klausinėjo jų apie Išganytoją: „Ar jis išties slapčia nuo mūsų²⁰ kalbėjo su moterimi, ne atvirai? Mes patys turėtume apsigalvoti ir visi klausyti jos? Ar jis pasirinko ją vietoj mūsų?“

[p. 18] Tada Marija verkdama tarė Petrui: „Mano broli Petrai, ką gi tu manai? Ar tu manai, kad aš šiuos dalykus pati savo širdyje⁵ sumąsčiau ar sakiau melą apie Išganytoją?“

Levis Petrui atsakydamas tarė: „Petrai, tu visada buvai rūstus. O dabar matau tave besiginčijant su šia moterimi kaip su priešininkais¹⁰. Tačiau jei Išganytojas ją laikė verta, kas tu toks esi, kad ją atstumtum? Iš tiesų Išganytojas ją labai gerai pažįsta. Dėl to jis mylėjo ją labiau negu mus¹⁵. Verčiau pasigėdykime ir apsivilkime tobulą žmogų, ir įgykime jį sau, kaip jis mums ir įsakė; ir skelbkime Evangeliją nenustatydami jokios kitos taisyklės²⁰ ir įstatymo, be to, kurį Išganytojas apsakė“.

[p. 19] Kai Levis pasakė šiuos dalykus, jie pradėjo eiti laukan, idant skelbtų žinią ir mokytų.

Evangelija pagal Mariją⁵.

PAPYRUS OXYRYNYCHUS 3525

…jokį įstatymą…

 

…pasakęs⁵ šiuos dalykus, jis išėjo. Jie liūdėjo daug verkdami ir sakydami: „Kaip mes eisime pas pagonis ir skelbsime Žmogaus Sūnaus karalystės Evangeliją? Jei jie nepasigailėjo jo, kaip pasigailės mūsų?“ Tada Marija atsistojo sveikindama juos ir pabučiavo visus tardama broliams: „Neverkite¹⁰, neliūdėkite, neabejokite – jo malonė bus su jumis, jus globodama. Verčiau padėkokime jo didybei dėl to, kad jis mus suvienijo ir sutvėrė mus žmonėmis“.

Tai pasakiusi, Marija nukreipė jų protus į gėrį ir jie pradėjo svarstyti apie Išganytojo pasakymus. Petras tarė Marijai¹⁵: „Sese, mes žinome, kad buvai labai mylima Išganytojo – kaip jokia kita moteris. Tad pasakyk mums tuos Išganytojo žodžius, kuriuos tu žinai ir kurių mes negirdėjome“. Marija atsakė tardama: „Tai, kas nuo jūsų paslėpta ir ką prisimenu, jums pranešiu“. Ir ji pradėjo jiems kalbėti tokius žodžius: „Kartą regėjime pamačiusi Viešpatį, pasakiau²⁰: Viešpatie šiandien…

 

PAPYRUS RYLANDS 463

[recto]

…likusį akimirkos laiko amžiaus poilsį aš atrasiu tyloje. Tai pasakiusi Marija nutilo, kadangi Išganytojas tiek buvo pasakęs⁵.

Andriejus tarė: „Broliai, ką jūs manote apie tai, kas pasakyta? Mat aš netikiu, kad Išganytojas šiuos dalykus yra pasakęs. Atrodo, kad jie skiriasi nuo jo minties¹⁰“.

Svarstydamas apie tai, Petras tarė: „Negi Išganytojas su moterimi kalbėjo slapčia ir ne atvirai, kad visi girdėtume? Ar ją laikė vertesne už mus¹⁵?..“

[verso]

…Išganytojo. Levis tarė Petrui: „Petrai, tu visada esi linkęs pykti ir dabar taip klausinėji moterį kaip ir jos priešininkai.⁵ Jei Išganytojas ją laikė verta, kas tu toks esi, kad ją atstumtum? Juk iš tiesų jis, ją pažindamas, neabejotinai mylėjo. Geriau susigėstume ir apsivilkę tobulu¹⁰ žmogumi, darytume tai, ką jis yra mums įsakęs. Kaip ir sakė Išganytojas, skelbkime Evangeliją ne nustatydami taisykles, ne kurdami įstatymus“. Šitai¹⁵ pasakęs Levis išėjo ir pradėjo skelbti.

Evangelija pagal Mariją.

TEKSTO KOMENTARAI

7, 1–2. Mokiniai Išganytojo teiraujasi apie materijos likimą. Daugybėje gnostinių tekstų sutinkami dialogai dažniausiai nepasižymi tokia struktūra kaip, pavyzdžiui, gyvi Platono dialogai, kuriuose iš tiesų apsikeičiama idėjomis ir kvestionuojami filosofiniai įsitikinimai. Gnostiniams dialogams būdingas tam tikras dirbtinumas, nėra realios diskusijos ar ginčo. Ši literatūrinė forma pasitelkiama, kad mokymo apreiškėjas galėtų išdėstyti savo mokymą. Evangelijoje pagal Mariją toks dirbtinumas taip pat ryškus: klausimai ir atsakymai organiškai nekyla vienas iš kito. Pirmasis klausimas apie materiją atspindi gnostikų aplinkoje paplitusias diskusijas apie materijos prigimtį. Gnostikai manė, kad visas materialusis pasaulis yra sukurtas blogojo Demiurgo, todėl materija taip pat laikoma bloga. Evangelijos pagal Mariją tekste aptinkama soteriologija ir antropologija atitinka gnostiškąją, tačiau nėra minimi kai kurie centriniai gnosticizmo konceptai, kaip blogojo Demiurgo pasaulio sukūrimas. Esther de Boer dėl šios priežasties padarė išvadą, kad teksto filosofinį pagrindą sudaro ne gnostinės, o stoicizmui būdingos idėjos. Pasak autorės, tai išryškėja tyrinėjant su kosmologija susijusias sąvokas ϩⲩⲗⲏ (ⲑⲩⲗⲏ) (materija), ⲡⲁⲑⲟⲥ (kančia), ⲫⲩⲥⲓⲥ (prigimtis), atskleidžiančias stoišką supratimą apie pasaulio prigimtį: pasaulis yra materialus, o pati materija yra persmelkta dieviškumo. Daugelis tyrėjų nesutinka su de Boer nuomone (pavyzdžiui, Christopheris Tuckettas, Karen L. King).

7. 12. Petro klausimo apie pasaulio nuodėmę formulavimas susijęs su Evangelijoje pagal Joną egzistuojančiu pasakymu, kurį ištaria Jonas Krikštytojas, pamatęs Jėzų: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Karen L. King mano, kad šiame Evangelijos pagal Mariją pasakyme gali slypėti nuoroda į polemiką su kanoninių evangelijų kristologija, teigiančia, kad Kristaus mirtis atpirko žmonijos nuodėmes: kadangi nuodėmė neegzistuoja, atpirkimas nėra reikalingas.

7, 13–16. Išganytojo pasakymas, neigiantis nuodėmės egzistavimą, tačiau vėliau sakantis, kad mokiniai vis tiek daro nuodėmes, yra susijęs su gnostikų požiūriu į materiją. Kaip teigia King, priešingai nei vėliau pradėjo manyti krikščionys ortodoksai, gnostikai nelaikė kūno žmogaus savasties sudedamąja dalimi. Tiktai siela yra žmogaus esminė dalis: materija galiausiai išsiskaidys, todėl, siekiant nustatyti, kas yra gera, o kas – bloga, negalima kliautis materialiuoju pasauliu. Nepaisant to, mokiniai daro nuodėmę, „užsiima svetimavimu“ (ⲛⲧⲙⲛ̅ⲧⲛⲟⲉⲓⲕ), kai susisaisto su materialiuoju pasauliu, priešingu jų tikrajai prigimčiai, t. y. sielai, kilusiai iš Dievo.

7, 17. Gėris (ⲡⲁⲅⲁⲑⲟⲛ) šiame kontekste pažymi patį Jėzų, atėjusį tarp žmonių, kad sugrąžintų juos į jų tikrąją prigimtį, jų šaknį (ⲛⲟⲩⲛⲉ), t. y. esmę.

8, 2–4. Teiginys, kad „materija pagimdė kančią (ⲡⲁⲑⲟⲥ), kuri neturi atvaizdo (ⲉⲙⲛ̅ⲧⲁϥ ⲙⲙⲁⲩ ⲙ̅ⲡⲉⲓⲛⲉ) ir kilo iš to, kas priešinga prigimčiai (ⲉⲁϥⲉⲓ ⲉⲃⲟⲗ ϩⲛ ⲟⲩⲡⲁⲣⲁⲫⲩⲥⲓⲥ)“, kaip pažymi Tuckettas, nėra iki galo aiškus. Viena vertus, pasakymas, kad kančia kilo iš to, kas priešinga prigimčiai, gali būti susietas su stoicizmo mąstymo tendencijomis, kadangi pasaulio prigimtis šioje filosofijoje yra harmoninga, o tai, kas trikdo šią harmoniją, pavyzdžiui, kančia, yra bloga. Tačiau pasakymas, kad „kančia neturi atvaizdo“, stoicizmo minčiai nelabai pritaikomas. Tiesa, paties žodžio „atvaizdas“ (ⲉⲓⲛⲉ) vartojimas šiame kontekste yra gana problematiškas. King mano, kad šį pasakymą geriausiai atskleistų platonizmo kontekstai: jei atvaizdą suprasime kaip platoniškąją idėją, tada kančia nėra tikras dieviškosios plotmės atspindys. Kančia siejama su blogiu, o jis negali priklausyti idėjų pasauliui, kuris yra tobulas gėris.

8, 9–10. Kalbėjimas apie įvairius prigimties pavidalus (ⲡⲓⲛⲉ ⲡⲓⲛⲉ ⲛⲧⲉⲫⲩⲥⲓⲥ) atspindi platonizmo pasaulėvaizdį, pagal kurį dieviškojo pasaulio tiesa materialiajame pasaulyje negali būti suvokiama tiesiogiai, o tik per jo atvaizdus. Ši frazė kitame gnostiniame tekste, Pilypo Evangelijoje, perteikiama tokiais žodžiais: ⲧⲁⲗⲏⲧⲉⲓⲁ ⲙ̅ⲡⲉⲥⲉⲓ ⲉⲡⲕⲟⲥⲙⲟⲥ ⲉⲥⲕⲁⲕⲁϩⲏⲩ ⲁⲗⲗⲁ ⲉⲛⲧⲁⲥⲉⲓ ϩⲛ̅ ⲛ̅ⲧⲩⲡⲟⲥ ⲙⲛ̅ ⲛ̅ϩⲓⲕⲱⲛ („Tiesa į pasaulį neatėjo nuoga, bet atėjo per formą ir atvaizdus“). Išganytojo nurodymas „įsitikinti įvairių prigimties pavidalų akivaizdoje“ liepia mokiniams ieškoti pažinimo tikrojoje prigimtyje, kuri, kaip bus suprasta iš tolesnių Jėzaus žodžių, glūdi žmonių viduje ir yra su dieviškąja plot­me susijusi dvasia.

8, 14–22. Šioje Išganytojo atsisveikinimo kalboje gausu aliuzijų į Naujojo Testamento evangelijas. Tuckettas pastebi, kad tokia serija paralelių, sutelktų viename pasaže, gali reikšti, jog teksto autorius tokiu būdu siekia parodyti jo aprašomą Išganytojo figūrą esant tapačią iš kitų šaltinių žinomam Jėzui. Šiame pasaže vartojami posakiai kanoninėse evangelijose paprastai yra siejami su eschatologiniais kontekstais, tačiau Evangelija pagal Mariją, juos pasiskolinusi, suteikia kitus turinius. Karalystės laukimas Evangelijoje pagal Mariją netenka prasmės, kadangi žmonijos išganymas neateis laikų pabaigoje. Kanoninėse evangelijose Žmogaus Sūnaus skelbimas taip pat turi kitokią reikšmę nei komentuojamame tekste. Pavyzdžiui, Evangelijoje pagal Matą svarbu pažymėti, kad evangelijos skelbimas yra Žmogaus Sūnaus atėjimo ir Paskutiniojo teismo prielaida. O Evangelijoje pagal Mariją Žmogaus Sūnaus būtis mokinių viduje tampa karalystės skelbimo pagrindu. Skirtingas pasakymo struktūravimas Evangelijai pagal Mariją leidžia transformuoti apokaliptinę Mato žinią ir pakeisti ją vidinio Žmogaus Sūnaus ieškojimo skelbimu.

8, 22 – 9, 4. Daugelis tyrėjų sutinka, kad šiame pasaže minimas įstatymas ir jo įstatymdavys tikriausiai yra Mozė ir judėjiškas įstatymas. Evangelijos pabaigoje Levis taip pat pakartoja įsaką, liepiantį nenustatyti kitų įsakymų, be to, kurį davė Išganytojas (10, 13). Įsakymo kalba atspindi judėjų ir krikščionių konfliktus, kaip reikėtų interpretuoti Mozės įstatymą, tačiau Evangelijoje pagal Mariją, vėlesniame nei šie ginčai kūrinyje, veikiau yra kalbama apie vidines ankstyvosios krikščionybės bendruomenės įtampas. Gnostikai kaltino krikščionis ortodoksus, kad jie per daug pasikliauja judėjišku įstatymu.

10, 15–16. Pasakymas susijęs su sinoptinėse evangelijose sutinkamu: „[…] kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21); „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 34). Sinoptinėse evangelijose lobis susijęs su tolimos ateities viltimis – lobį reikia kaupti danguje, o ne žemėje, ateityje, o ne dabartyje. Evangelijoje pagal Mariją šio posakio perstruktūravimas kardinaliai pakeičia jo pirminę reikšmę: beveik galima teigti lobį ir esant protu – ateities laikas, žymus sinoptinėje pasakymo versijoje, čia pakeičiamas į dabartį. Tokiu būdu pasakymas labiau atitinka gnostinę interpretaciją: žmogaus viduje egzistuoja pažinimas, galintis nuvesti pas Dievą.

10, 17–23. Marija paklausia Išganytojo labai sudėtingo klausimo – kaip yra matomas regėjimas? Išganytojo atsakymas, kad regėjimas yra patiriamas protu, pabrėžia privilegijuotą proto statusą gnostiniame supratime. Siela, dvasia ir protas sudaro vidinės savasties struktūrą. Protas perteikia regėjimą, veikdamas kaip mediatorius tarp sielos ir dvasios. Daugiau apie regėjimo supratimą Evangelijoje pagal Mariją nesužinome, kadangi šioje teksto vietoje yra didelė lakūna.

15, 1–8. Siela susiduria su antrąja galia (ⲛⲉⲝⲟⲩⲥⲓⲁ), troškimu. Tekstas, aprašantis sielos susitikimą su pirmąja galia, prarastas. Troškimas (ⲧⲉⲡⲓⲑⲩⲙⲓⲁ) siekia sutrukdyti sielai pakilti, teigdamas ją priklausant materialiajam pasauliui: jis nematė jos nusileidžiant iš dangiškosios erdvės. Siela atsako, kad galia jos neatpažino, kadangi jos tikrąja savastimi palaikė kūną (drabužį). Sielos atsakymas atskleidžia troškimo aklumą – jis nesuprato kūną esant tik sielos apvalkalu.

15, 10–21. Trečioji galia, nežinojimas, mėgina sutrukdyti sielai, kaip ir troškimas, sakydama ją esant susaistytą su materialiuoju pasauliu, kuris šįkart pavadinamas nedorybe (ⲡⲟⲛⲏⲣⲓⲁ). Nežinojimas liepia sielai neteisti, tačiau siela patį nežinojimą kaltina teisimu – siela yra susijusi su materialiuoju pasauliu tik todėl, kad buvo įkalinta kūne. Materialusis pasaulis yra blogųjų galių valioje – tai jos teisia ir valdo, o siela, niekada nemėginusi ir nenorėjusi to daryti, yra nekalta. King pastebi, kad šis kalbėjimas apie teisimą gali būti susijęs su ankstesniu Jėzaus pasakymu, kad nuodėmė neegzistuoja (7, 13) – vien tik dėl kūno egzistavimo atsiranda nuodėmė. Tačiau jį sunaikinus, išnyksta ir nuodėmė, ir teisimas, ir pasmerkimas. Pasitraukdama nuo trečiosios galios, siela dar kartą primena galiai, kad ji nesuprato tikrosios sielos prigimties – jos nematerialumo, nors pati siela suvokė pasaulio ir materijos laikinumą – ji atpažino išsiskaidančius daiktus.

17, 10–20. Petras ir Andriejus suabejoja Marijos mokymo legitimumu. Andriejaus komentaras, kad šis mokymas perteikia kitas idėjas, implikuoja egzistuojant ir mokymą, kuris yra žinomas ir nekeistas, t. y. ortodoksinės krikščionybės mokymą. Į Andriejaus žodžius nėra atsakoma, tarsi jie būtų neesminiai. Iš tiesų evangelijos autoriui rūpi gnosticizmo ir ortodoksijos skirtis, tačiau ne tiek paties mokymo klausimu – pripažįstama, kad mokymas yra skirtingas. Daug konkretesnis konflikto aspektas atsispindi tolesnėje Petro kalboje. Petras neigia Marijos mokymą apeliuodamas į jos lytį – esą Išganytojas negalėjęs slapčia, neviešai kalbėti su moterimi. Daugelis tyrėjų koncentravosi į lyties klausimą ir teigė, kad Evangelijoje pagal Mariją moterų vadovavimo klausimas yra pagrindinė teksto problema. Tačiau atidžiau pažiūrėję į Petro klausimą ir gnosticizmo kontekstą, galime pastebėti, kad užklausiamas ne tiek Marijos moteriškumas, kiek vadovavimo perdavimo tradicija. Petras, užsipuldamas Mariją Magdalietę, parodo, kad jis yra neperpratęs tikrojo žinojimo – Jėzus jam neapsireiškė regėjime. Šis apaštalas tekste atlieka simbolinį vaidmenį kaip ortodoksinės krikščionybės svarbiausias autoritetas. Gnostikai gynė kitokią autoriteto tradiciją – jie manė, kad vadovauti gali tie asmenys, kuriems apsireiškė Jėzus, perteikdamas slaptąjį mokymą. Ortodoksai tokiai nuomonei nepritarė: jų požiūriu, Kristaus regėjimai buvo apriboti keturiasdešimčia dienų po jo prisikėlimo ir skirti apaštalams, dėl šios priežasties tapusiems Jėzaus mokymo perdavėjais. Būtent ši polemika yra pagrindinė Evangelijos pagal Mariją tema. Autorius palaiko Marijos Magdalietės pusę ir teigia, kad visi, patyrę regėjimus, gali būti autoritetais ir vadovauti, net jei jie yra moterys.

18, 14–15. Šioje vietoje koptiška ir graikiška teksto versija skiriasi. Koptiškoje versijoje pasakymas daug kategoriškesnis: Levis teigia, kad Išganytojas mylėjo Mariją labiau negu mus, kitus mokinius. Graikiškoje versijoje pasakoma, kad Jėzus Mariją „neabejotinai mylėjo“ – šioje versijoje nėra palyginimo, iškeliančio Mariją virš visų mokinių. Sunku pasakyti, kuris tekstas geriau atspindi originalą. Tradicija, kad Marija Magdalietė buvo labai mylima Jėzaus, ryški gnostiniuose raštuose (plg. Pilypo Evangelija). Tuckettas teigia, kad toks kalbėjimas labai primena mylimojo mokinio apibūdinimus Evangelijoje pagal Joną. Mylimasis mokinys šioje kanoninėje evangelijoje kaip ir Marija Evangelijoje pagal Mariją yra tradicijos perdavimo garantuotojas. De Boer netgi mano, kad Evangelijoje pagal Joną mylimojo mokinio asmuo iš tikrųjų gali slėpti Mariją Magdalietę.

18, 21–19. Koptiškoje versijoje rašoma, kad skelbti evangelijos išėjo „jie“, o graikiškoje versijoje skelbti evangeliją išeina vienas Levis. Šios dvi versijos gali pažymėti labai skirtingą Marijos regėjimo supratimą mokinių aplinkoje. Koptiškoje versijoje nėra aišku, kurie žmonės turimi galvoje, kai sakoma „jie“ – jei nurodoma į visus apaštalus, vadinasi, Levio žodžiai įtikino likusius mokinius ir jie išėjo skelbti Evangelijos pagal Mariją. Tačiau gali būti, kad kalbama tik apie Mariją ir Levį. Graikiškoji versija implikuoja, kad gerąją naujieną skelbia tik vienas Levis. Šis evangelijos skaitymas parodo, kad likusių mokinių Levio žodžiai neįtikino ir jie pasiliko prie senojo, t. y. ortodoksinio mokymo. Tokia interpretacija gali pasirodyti neįtikinama, nes visame tekste autorius siekia įrodyti gnostikų viršenybę prieš krikščionis ortodoksus. Tačiau jei graikiška versija yra artimesnė originaliam evangelijos tekstui, galima manyti, kad autorius būtent tokiu būdu išryškina gnosticizmo pranašumą: slaptasis mokymas skirtas ne visiems ir jo nesupratę apaštalai ir toliau gyvena apgaulėje. Levis, vienintelis patikėjęs Marijos žodžiais, yra tikrosios evangelijos skelbėjas, o Marija – tikroji pranašė.

 

¹ Christopher Tuckett (ed.), The Gospel of Mary, Oxford: Oxford University Press, 2007.

² Karen L. King, The Gospel of Mary of Magdala. Jesus and the First Woman Apostle, California: Polebridge Press, 2003.

³ Esther A. de Boer, The Gospel of Mary. Beyond a Gnostic and a Biblical Mary Magdalene, London, New York: T&T Clark International, 2004.

⁴ Antti Marjanen, The Woman Jesus Loved. Mary Magdalene in Nag Hammadi and Related Documents, Leiden: Brill, 1996.

⁵ Judith Hartenstein, Die zweite Lehre: Erscheinungen des Auferstandenen als Rahmenerzählung frühchristlicher Dialoge, Berlin: Akademie Verlag, 1998.