Vilniaus universiteto teisės ir literatūros profesorius Luigi Cappelli 1819 m. pasibeldė į Perthées šeimos duris. Savo bičiulio ir korespondento Sebastiano Ciampi, tuomet Karališkojo Varšuvos universiteto literatūros profesoriaus ir aistringo lenkų-italų ryšių tyrinėtojo, prašymu Cappelli rinko duomenis apie italų dailininkus ir architektus, dirbusius mieste prie Neries. Bičiulio žiniomis, Perthées namuose turėjo gyventi palikuonys Bernardo Bellotto, dailininko, kuris Vilniuje, tiesą sakant, niekada nesilankė. Tačiau jis ypač domino Ciampi, nes keliolika paskutiniųjų savo gyvenimo metų buvo susijęs su karaliaus Stanislovo Augusto Varšuvos dvaru. Bellotto dukterys – paeiliui vyriausioji Marija Juozapa, o jai mirus jauniausioji Teresė – ištekėjo už dvaro geografo Karolio Hermano de Perthées, kuris po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Vilniuje buvo gavęs kartografijos dėstytojo darbą. Taip ilgesniam laikui su Vilniumi susisiejo paskutiniai Bellotto palikuonys, išsaugoję prisiminimus apie 1780 m. mirusį dailininką ir keletą jo paliktų daiktų.
1819 m. surinkti duomenys, paremti vien prisiminimais, nebuvo tikslūs. Maža to, kad tuo metu dailininko anūkai jau buvo brandaus amžiaus, bet ir, pasak Cappelli, apie senelį jie neturėjo nė blankaus supratimo. Taigi vienintelis informacijos šaltinis liko Checco – pagyvenęs tarnas, lydėjęs tapytoją nuo jo karjeros pradžios Venecijoje, buvęs su juo Drezdeno ir Varšuvos dvaruose, o po darbdavio mirties priimtas į jo dukters namus. Žmogaus, kuris nuo pat pradžių buvo nenutrūkstamai susijęs su šeima ir kurį net galima laikyti jos nariu, pasakojimai, nors pilni klaidų, spragų ir tyrėjų paneigtų dalykų, laikytini ypatingu liudijimu apie dailininką. Checco savo trumpame pasakojime tiksliai išvardijo ne konkrečius dailininko kūrinius ir tuometinę jų recepciją, o brangią dovaną ir dvaro privilegijas, liudijančias apie Bellotto sėkmę: Augusto III dovanotą briliantais inkrustuotą aukso tabokinę su 300 luidorų ir įdarbinimo Stanislovo Augusto Varšuvos dvare sąlygas, kurios be geros algos numatė patogų būstą, malkas kurui ir kitus priedus. Be to, jis tiksliai apibūdino dailininko šeimą – paminėjo, kad Bellotto turėjo tris dukras, ir kas būdinga, neužsiminė apie nė dvejų metų nesulaukusias kitas dvi dukras. Vienintelis sūnus mirė aštuoniolikos. Jis taip pat pastebėjo, kad dvi dukros sėkmingai ištekėjo (paeiliui) už dvaro geografo Karolio de Perthéeso. Pabrėžė, kad šeima, kaip ir dailininku, rūpinosi valdovas – po Bellotto mirties Stanislovas Augustas užtikrino jo našlės išlaikymą.
Laimingai išlikusį Bellotto tarno liudijimą tyrinėtojai naudojo tik kaip faktų ir anekdotų apie dailininko gyvenimą šaltinį, o jam skirtose monografijose, straipsniuose ir parodų kataloguose jis pasitelkiamas tik kaip fonas ir papildymas pasakojimui apie tapytojo stilistinę raidą. Bellotto be jokios abejonės yra pagrįstai vertinamas kaip vienas geriausių Venecijos vedutistų1, kuris įamžino ne tik Veneciją, Romą, Florenciją ar Veroną, bet šį tapybos žanrą taip pat išpopuliarino į šiaurę nuo Alpių, palikdamas Drezdeno, Miuncheno, Vienos ir Varšuvos vedutų ciklus. Tuo tarpu tarno pasakojimas liudija, kad kiekvienas pavykęs venecijietiškų vedutų „transferis“ reiškė dailininko socialinio statuso pakilimą, sėkmingą karjerą įvairiuose dvaruose, kurių dėka jis užsitikrino turtingą gyvenimą sau ir ateitį gausiai šeimai. Su Vilniumi susijęs liudijimas patvirtina, kad šeimos ir finansiniai reikalai Bellotto ir kitų jo kartos dailininkų gyvenimo pasirinkimams turėjo tiek pat, o gal ir daugiau įtakos nei meniniai dalykai.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas ypatingas dokumentas, pavadintas Catalogo de’ danni che ho avuto io, Bernardo Bellotto de Canaletto, l’anno 1760 (nel bombardamento che fece il re di Prussia) nel mio alogio nella Salz. Gassen. in casa del sigre [signore] Caesar, del valore di talleri cinquanta mille („Nuostolių katalogas, kuriuos patyriau aš, Bernardo Bellotto de Canaletto 1760 m. (per apšaudymą Prūsijos karaliaus įsakymu) savo bute Salz. Gassen, [pono] Caesario namuose, įvertintų penkiasdešimt tūkstančių talerių“). Tai Venecijos dialektu ant geros kokybės popieriaus parašyto dvidešimties puslapių inventoriaus, Bellotto sudaryto 1762 m. pradžioje, įrištas švarraštis. Jame nurodyti materialiniai nuostoliai, kuriuos dailininkas patyrė 1760 m. liepą prūsų kariuomenei apgulus Drezdeną. Tiesa, tuo metu imperatoriškojo dvaro kvietimu Bellotto buvo Vienoje, tačiau tarp daugybės subombarduotų pastatų buvo ir mūriniai namai, kuriuose jis nuomojosi butą ir prieš išvykdamas kaimynams buvo palikęs didžiają dalį savo turto. Šis dokumentas (toliau – Catalogo de’ danni) Bellotto ir jo šeimai turėjo būti itin brangus, nes atsirado tarp daiktų, kuriuos de Perthées pasiėmė su savimi į Vilnių. Tai – be gausaus piešinių rinkinio – yra vienintelis iki šiol žinomas dailininkui priklausęs daiktas, kuris palikuonių rūpesčiu išliko iki mūsų dienų. Tiesa, dailininko anūkai, kurie pasak jau cituoto Cappelli, neturėję jokio supratimo apie senelį, netrukus po tėvų mirties visa tai pardavė. Dalį piešinių rinkinio įsigijo Ludwigas Heinrichas Bojanus, Vilniaus universiteto veterinarijos profesorius, domėjęsis piešiniais ir grafika. Bojanus tyrinėjo Lietuvos fauną, o savo publikacijas iliustravo pats ir netgi turėjo namuose litografinį presą. Likusią piešinių dalį įsigijo žinomi kolekcininkai Konstantas arba Eustachijus Tiškevičiai iš Lahoisko, kartu į jų biblioteką greičiausiai pateko ir Catalogo de’ danni. Šiuo metu Bellotto rankraštis yra vienintelis dailininko atminimas, išlikęs Vilniuje. Bojanuso įsigyti piešiniai po jo mirties pateko į neseniai jo gimtajame Darmštate įsteigtą krašto muziejų (Landesmuseum), o Lahoisko rinkinys dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą su dalimi bibliotekos buvo padovanotas Varšuvos Praeities paminklų globos draugijai (Towarzystwo Opieki nad Zabytkami Przeszłości) ir šiandien saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Tuo tarpu Catalogo de’ danni atsidūrė Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių įkurtoje bibliotekoje ir iki šiol yra jos turtus paveldėjusios LMAVB rinkinyje.
Vilniaus dokumentas atsirado lemtingu Bellotto gyvenimo momentu – 1760 m. iki tol jį supusi daiktinė aplinka buvo sunaikinta, dailininkas turėjo ją atkurti, kaip ir karjerą, kuri po netikėtos Augusto III mirties atsidūrė kryžkelėje. Lūžio suvokimas atsispindi Catalogo de’ danni ir būtent tai išskiria jį iš negausių iki mūsų dienų išlikusių to meto dailininkų namų inventorių. Šis katalogas yra ne tik vienas detaliausių XVIII a. dailininko namų aprašymų, jis ne tik perteikia karjeros ir gyvybinio veržlumo (1760 m. Bellotto buvo 39 metai) viršūnę pasiekusio dailininko materialinės aplinkos paveikslą, bet, visų pirma, tai yra liudijimas, surašytas ne daiktų vertintojo, o paties interjero autoriaus ir jam suteiktų prasmių kūrėjo. Tad ką gi mums sako šis dokumentas, – iš šalies žiūrint, tik labai tikslus namų inventorius, – apie daiktinę dailininko aplinką, jo siekius, karjerą, šeimą ir planus?
Catalogo de’ danni aprašytas karjeros viršūnėje esančio dailininko būstas: Augustas III jam užsakė eilinį Saksonijos miestų ir tvirtovių vedutų ciklą, užsakymai taip pat plaukė iš kitų anapus Alpių esančių valstybių valdovų ir kunigaikščių. Apie Drezdeno dvare Bellotto pasiektą aukštą padėtį bylojo jo buto dydis ir įranga, atitinkantys XVIII a. simetrijos, patogumo ir prabangos kriterijus. Dailininkas nuomojosi erdvų butą naujame mūriniame name Salzgasse, miesto centre. Iš vienuolikos kambarių susidedantis butas buvo padalintas į privačią ir reprezentacinę dalis. Pastarąją sudarė valgomasis, salonas, biblioteka, paveikslinė, ji buvo įrengta prabangiai ir skoningai, kaip ir privačioje dalyje esantis šeimos miegamasis. Nuo venecijietiškų veidrožių, auksuotų rėmų ir prabangių dekoratyvinių audinių švytintį interjerą užpildė pinti ir faneruoti baldai. Vyravo žalia spalva: daugumos kambarių užuolaidos, sienų ir baldų apmušalai varijavo jos tonus. Ypatingą dėmesį traukė matomose vietose išdėlioti brangūs ir simboliškai reikšmingi daiktai: Meiseno porceliano servizas, valdovų ir šeimos narių portretai.
Karališkosios Meiseno manufaktūros porceliano servizai buvo tradicinė ir Europos dvaruose aukštai vertinama Saksonijos dvaro diplomatinė dovana. Prabangūs ir įspūdingi servizai, dažnai puošti apdovanotojo asmens herbu, su pasididžiavimu buvo eksponuojami kaip meno kūriniai ir retai kada naudojami kaip stalo indai. Pagal Catalogo de’ danni, Bellotto iš Saksonijos dvaro pirmojo ministro grafo Heinricho von Brühlo gavo vieną kuklesnių standartinių servizų (augaliniais motyvais puoštą pietų, kavos ir šokolado indų rinkinį dvylikai asmenų), kuriuos manufaktūra gamino XVIII a. penktame ir šeštame dešimtmetyje. Tokie servizai būdavo dovanojami aristokratams bei diplomatiniam korpusui ir tik retai tekdavo dailininkams. Taigi tai buvo išskirtinė dovana, ką Bellotto puikiai suprato: servizas jo namuose buvo eksponuojamas matomoje vietoje – įstiklintoje valgomojo indaujoje, savo spindesiu ir prestižu gaubdamas ne tik dailininką, bet ir jo šeimą. Valgomasis buvo svarbi simbolinė vieta buto reprezentacinėje dalyje. Šalia valgomojo buvusio salono sienas puošė trys portretai, kataloge apibūdinti kaip šeimos narių atvaizdai. Seniausią jų sukūrė Fortunato Pasquetti, šiandien mažai žinomas tapytojas, Bellotto laikais buvęs garsus dožų ir Venecijos patricijų portretų autorius. Kitus nutapė Drezdene gyvenęs vienas mėgstamiausių Augusto III portretistų Stefano Torelli.
Vedutistas Bellotto suprato portretų ir tuometinių šio žanro konvencijų socialinę reikšmę. Stafažas, Venecijoje vadintas macchiette (dėmelės), buvo svarbus venecijietiškos vedutos elementas. Tiksliai pavaizduotos mažos figūrėlės užpildė Bellotto, jo dėdės Antonio Canaletto ar Francesco Guardi nutapytus Šv. Morkaus aikštės, venecijietiškų gatvių ir aikščių, t. y. rive ir campi, vaizdus. Itin tiksliai buvo perteikti socialinį statusą atspindintys personažų drabužiai. Macchiette, kurių apranga perteikė konkrečioje aplinkoje galiojančią socialinę hierarchiją, taip pat buvo svarbus elementas vedutose, kurias Bellotto tapė Drezdene, Vienoje, Miunchene ir Varšuvoje. Tarp personažų paveiksluose, sukurtuose Augusto III, Marijos Teresės ar Stanislovo Augusto užsakymu, amžininkai nesunkiai galėjo atpažinti konkrečius asmenis – svarbius dvaro veikėjus, diplomatus ar netgi dailininkus. Kai kuriuose Bellotto taip pat pavaizdavo save ir savo šeimos narius. Vienas įdomiausių „autoportretų“ atsirado Stanislovo Augusto užsakymu sukurtoje vedutoje, vaizduojančioje 1764 m. valdovo rinkimus. Šios vedutos, nutapytos pagal dvaro literatų ir istorikų nurodymus, pirmajame plane pavaizduoti dvariškiai, tarp kurių yra ir Bellotto su savo trimis dukromis. Aišku, nei dailininko, nei jo šeimos narių Varšuvoje per rinkimus nebuvo, o tapytojui reikėjo gauti karaliaus leidimą pavaizduoti savo šeimos narius paveiksle, reprezentuojančiame svarbiausius valstybės asmenis. Ši ir kitos Bellotto vedutos liudija apie padėtį dailininko, kuris, pasak amžininkų, buvo dažnas Stanislovo Augusto dvaro svečias, bendravęs su paskutiniu Lenkijos karaliumi.
Bellotto salone kabėjo tradiciniai portretai, tačiau jų reikšmė ir poveikis buvo panašūs kaip oficialiose vedutose esančių tapytojo „autoportretų“. Catalogo de’ danni nenurodo, ką jie vaizdavo: dailininko žmoną, vaikus, tėvus, o gal net dėdę, garsųjį Canaletto? Kad ir kaip būtų, juos sukūrė valdovus ir elito viršūnę tapę dailininkai. Portretai kabėjo vienoje patalpoje tarsi karalių ar didikų portretų galerijose.
1758 m., Bellotto išvykimo į Vieną išvakarėse, kol dailininko turtas dar nebuvo supakuotas į dėžes, tarp simbolinių valgomojo papuošimų buvo veidrodžių karūnose įtaisyti Marijos Juozapos ir Augusto III portretai. Tie stikle įrėminti nedidelio formato paveikslėliai (turbūt pastelės) neturėjo nei ypatingos meninės, nei materialinės vertės ir tikriausiai buvo pirkti iš antrų rankų. Bellotto net nemini jų autoriaus vardo. Valdančiųjų monarchų atvaizdų egzistavimo dailininko namuose faktas visgi yra ypatingas ir simbolinis. Skleisdami politinę žinią, liudydami savininko padėtį dvare jie buvo būtinas aristokratų ir diplomatų rezidencijų elementas. Karališkosios poros portretai Bellotto valgomajame sekė dvarų pavyzdžiu ir patvirtino ypatingą dailininko socialinį statusą. Kultūroje, kurioje portretinė miniatiūra arba tabokinė su valdovo atvaizdu priklausė labiausiai trokštamoms ir išaukštinančioms dovanoms, jų reikšmė buvo labai aiški. Jie, žinoma, papildė ir akcentavo toje pačioje patalpoje išstatyto Meiseno porceliano servizo svarbą.
Biblioteka buvo rūpestingai įrengta reprezentacinė buto patalpa. Suprojektuota paties Bellotto, su įstiklintomis faneruotomis lentynomis, pulpitais ir kopėtėlėmis, papuošta aristokratų ir mokslininkų bibliotekoms tipiškais moksliniais instrumentais – dangaus ir žemės gaubliais, teleskopu ir kompasu. Knygų rinkinį sudarė 515 pavadinimų – apie 1100 tomų, įrištų veršio oda, marmuro popieriumi ar pergamentu su Bellotto ekslibrisu (dailininko inicialais B.B.C.). Tikslus sąrašas (didžiausia katalogo dalis) rodo, kad kaip XVIII a. dailininkui rinkinys buvo neįprastai gausus ir įvairus. Tačiau neaišku, ar tai buvo tik patalpa pasirodymui, kurioje knygos, simboliniai daiktai, baldai ir puošmenos teturėjo paliudyti dailininko socialines ambicijas.
Pasirodyti tikriausiai rūpėjo, tačiau vien paviršutiniška bibliotekos analizė patvirtina, kad knygų parinkimas buvo gerai apgalvotas ir jos tikriausiai buvo skaitomos. Rinkinį galima padalyti į dvi dalis: Venecijos, kurioje dominavo knygos italų kalba (ir kelios lotyniškai), išleistos Venecijos Respublikoje, ir Drezdeno, sukomplektuotą po Bellotto atvykimo į šį miestą. Joje dominavo knygos prancūzų kalba, tikriausiai įsigytos pas Leipcigo ir Drezdeno knygų pardavėjus. Tarp „venecijietiškų“ pavadinimų buvo daug tuo metu jau klasikiniais pripažintų venecijiečių ir italų literatūros leidinių, veikalų tokių garsių autorių kaip Dante, Boccaccio, Francesco Petrarca, Ariosto, Torquato Tasso, ir šiandien mažiau žinomų Francesco Loredan arba Girolamo Parabosco. Be to, jame buvo renesansinių dvaro veikalų, mokslinių knygų, Venecijos Respublikos kronikų, istoriografijos tekstų, moralinių traktatų, liudijusių apie platų savininko akiratį ir interesus. Tai buvo Bellotto epochai būdingos knygos. Jis turėjo beveik visą Gregorio Leti veikalų komplektą. Populiarumo neprarandančios šio autoriaus istorinės ir politinės satyros buvo įtrauktos į uždraustų knygų indeksą. Nedidelis venecijietiškų knygų rinkinys, kurį sudarė populiarių XVII a. autorių ir veikalų leidimai, Drezdene buvo papildytas knygomis, atspindėjusiomis šioje aplinkoje dominavusias pasaulietiškas Apšvietos madas. Į Bellotto bibliotekos lentynas pateko Voltaire’o, Davido Hume’o, Isaaco Newtono, Gottfriedo Wilhelmo Leibnitzo darbai ir tuometinių literatūros bestselerių prancūziški leidimai: Guliverio kelionės, Robinzonas Kruzas, La Fontaine’o Pasakėčios, Samuelio Richardsono Pamela, taip pat populiarių dramaturgų ir libretistų, tarp jų Molière’o, Pierre’o Corneille’o, Pietro Metastasio ir Carlo Goldonio, kūriniai. Bellotto buvo įsigijęs ir prancūziškų knygų apie į šiaurę nuo Alpių esančius valdovų dvarus, liudijusių jo susidomėjimą kelionėmis, tolimais kraštais ir to meto gamtos mokslų pažanga.
Kaupdamas savo knygų rinkinį Bellotto galėjo vadovautis Jeano Henri Samuelio Formey’o knygos Conseils pour former une bibliothèque peu nombreuse mais choisie (Patarimai kaip sudaryti nedidelę, bet rinktinę biblioteką) rekomendacijomis. Tai buvo vienas populiariausių tos epochos vadovų, patariantis, kaip sukomplekuoti biblioteką, kad ji būtų tobulinti pokalbio meną ir ugdyti kitus susidomėjimus padedantis įrankis, taip pat būtinas išsilavinusių ir kilmingų žmonių namų elementas. Dailininkui priklausiusias knygas galima suskirstyti pagal Formey’o pasiūlytas kategorijas: Šv. Raštas, teologija ir Bažnyčios istorija, filosofija, periodika, istorija, romanai, poezija, retorika, estetika ir etika, karyba ir matematika, geografija ir kelionės, teisė ir medicina. Dailininkas neabejotinai buvo susipažinęs su Formey’aus knyga – jos egzempliorius nurodytas Catalogo de’ danni sąraše. Taip pat galima manyti, kad Bellotto sąmoningai taip suformavo biblioteką, jog ji išreikštų tiek jo socialines aspiracijas, tiek interesus. Bibliotekos lentynose buvo ir knygos, kurias jis skaitė (populiari literatūra, nesudėtingi moksliniai ir diplomatiniai veikalai, libertiniškos knygos), ir tos, kurios turėjo kelti jo prestižą (pavyzdžiui, klasikos autoriai lotynų kalba). Svarbu pabrėžti, kad beveik visos dailininko įsigytos knygos buvo tomis kalbomis, kurias jis mokėjo. Italų buvo jo gimtoji kalba, prancūzų kalbą jis tikriausiai mokėjo pakankamai gerai, kad galėtų dalyvauti Drezdeno dvaro gyvenime. Jo bibliotekos lentynose beveik nebuvo knygų vokiečių kalba, nors Drezdene jų pasiūla nebūtų galėjęs skųstis. Nedaug buvo ir knygų lotynų kalba, kurią, kaip liudija klaidos lotyniškoje sentencijoje viename iš jo paveikslų, Bellotto mokėjo ne itin gerai. Tačiau jei jo kontaktuose su dvaru ar kasdieniame gyvenime prireikdavo ką nors išversti arba parašyti vokiškai, dailininkas galėjo pasinaudoti kuriuo nors savo rinkinio žodynu ar gramatika. Tais laikais populiariomis knygomis, tarp kurių buvo išleistų edukaciniais tikslais, tikriausiai naudojosi ir jo vaikai.
Negausiai išlikusiuose šaltiniuose apie Naujųjų laikų dailininkų bibliotekas tyrėjai pirmiausia ieško knygų, kuriomis dailininkai būtų galėję naudotis savo darbe. Bellotto biblioteka šiuo požiūriu reikšminga keliais aspektais. Pirma, jo rinkinyje buvo daug gausiai iliustruotų knygų. Vertingiausios – jo paties sudaryti foliantai su italų, vokiečių ir prancūzų dailininkų raižiniais. Antra, galima išskirti nedidelį, bet labai vertingą prabangių to meto venecijietiškų ir prancūziškų leidinių rinkinį, kuriuos iliustravo vadinamieji peintres-graveurs arba garsūs tapytojai, užsiiminėję taip pat ir grafika, kaip kad Jeanas-Baptiste’as Oudry ar Giambattista Piazzeta. Trečia, vedutisto, t. y. tapytojo, privalėjusio meistriškai perteikti perspektyvą ir atvaizduoti architektūrą, bibliotekoje svarbi vieta teko architektūros traktatams ir reprodukcijoms. Mažiau akivaizdūs ir stebinantys buvo dailei skirti leidiniai, dailininkų žodynai (tarp jų 1753 m. išleistas Pellegrino Orlandi Abecedario pittorico, kuriame buvo ir trumpa paties Bellotto biografija) ir aukcionų katalogai. Tuometinėje akademinėje hierarchijoje vedutai teko žemiausia vieta. Tačiau Bellotto savo finansinio pasisekimo mastais ir aukšta padėtimi tarp dvaro dailininkų, taip pat dailės žiniomis, apie kurias liudijo biblioteka, tą požiūrį neigė.
Tačiau ryškiausią Bellotto meninį manifestą matome jo paveikslinėje – patalpoje, kurioje rinktinių Drezdeno, Pirnos ir Königsteino vedutų, nutapytų Augusto III užsakymu, replikos ir keletas architektūrinių fantazijų buvo eksponuojamos kartu su labiausiai jo amžininkų vertintų venecijiečių kūriniais (daugiausia tapytais eskizais), kurie specializavosi tauresniuose tapybos žanruose. Taip Bellotto pristatė save kaip Venecijos dailininką, amžininkų aukštai vertintos mokyklos atstovą, o savo vedutas prilygino istorinio žanro meistrų Gaspare Diziani, Giovanni Battista Pittoni, Giovanni Domenico Tiepolo, Giovanni Antonio Pellegrino, Giovanni Battista Piazzetta kūriniams.
Galima manyti, kad paveikslinė taip pat atliko salono funkciją – patalpos, kurioje dailininkas pristatinėjo savo pasiūlymus galimiems klientams. Žinoma, pagrindinis Bellotto mecenatas buvo valdovas, tačiau dailininkas tikriausiai stengėsi ieškoti ir kitų uždarbio galimybių. Viena jų – Augustui III sukurtų vedutų ciklų grafinės reprodukcijos, kurias dailininkas valdovui leidus pats kūrė ir platino. Raižinių buvo galima įsigyti tokio tipo produkcija prekiavusiuose knygynuose (ne tik Drezdene, bet ir tokiuose miestuose kaip Amsterdamas) arba tiesiogiai iš dailininko, kuris ant vienos iš valgomojo sienų sukabino visą dvidešimt keturių iki tol užbaigtų vaizdų rinkinį. Bellotto klientai buvo dvariškiai, didikai, bankininkai, literatai, menininkai ir kiti, pirkę raižinius skatinami lokalaus patriotizmo, taip pat sekdami valdovo diktuojama kolekcionavimo mada (Augustas III užsitikrino sau visą komplektą, kuris pateko į Karališkąjį raižinių kabinetą ir tikriausiai buvo skirtas dovanoms).
Iš Vilniuje išlikusio dokumento sužinome, kad dailininkas grafikos ciklą kūrė namuose – specialiai tam skirtoje patalpoje, kurią vadino Camera per la stamperia (spausdinimo kambarys). Jame buvo popieriaus ir tušo atsargos, grafikos įrankiai ir du spaudos presai. Ciklo klišes, kataloge vadinamas impresa di stampe, Bellotto laikė didžiausiu praradimu per Drezdeno apgultį. Nėra abejonių, kad dailininkas turėjo omenyje ne grafikos dirbtuvės įrangą, o turtą, kurį sudarė užbaigtos klišės. Pagal trumpą katalogo anotaciją, jos buvo vertinamos kaip garantija, turėjusi šeimai užtikrinti pastovų pajamų šaltinį. Drezdeno bombardavimas sugriovė šiuos planus – žuvo daugiau kaip du tūkstančiai neparduotų atspaudų, o visos klišės buvo sunaikintos.
Catalogo de’ danni neminima tapybos dirbtuvė, kuri greta grafikos dirbtuvės turėjo būti kita darbo patalpa bute. Tai neturėtų stebinti, nes katalogas yra ne inventorius, o patirtų nuostolių sąrašas. Kadangi Drezdeno bombardavimo metu dailininkas kūrė Vienos vedutas, galime manyti, kad jis su savimi turėjo pasiėmęs visus darbo įrankius (teptukus, dažus, drobes, camera obscura).
Catalogo de’ danni taip pat nušviečia Bellotto asmeninį ir šeimos gyvenimą. Sutuoktinių miegamasis buvo įrengtas prabangiai ir skoningai: sienos apmuštos geltonu audeklu su paukščiais ir figūriniais motyvais, iš tos pačios medžiagos buvo ir lovos užtiesalas. Kambaryje taip pat stovėjo dvi spintos ir tualetinis staliukas. Keturi vaikai turėjo vieną kambarį su lovomis, lopšiu, stalu ir kėdžių komplektu, sienas puošė paveikslai, raižiniai ir kompozicija iš pistoletų bei karabino. Vaikai tikriausiai dažnai naudojosi biblioteka, kurioje, kaip jau minėta, kai kurios knygos atsirado galvojant apie edukaciją. Nežinoma, ar jie turėjo auklėtoją, galbūt kaimynė sopranas Maria Rosa Pavona juos mokė skambinti klavikordu (šis instrumentas buvo salone). Lorenzo, kuris tėvo prižiūrimas ruošėsi tapti vedutistu, tikriausiai kasdien lankėsi ir grafikos dirbtuvėje. Pagal katalogą, bute taip pat buvo du tarnų kambariai (atskirai vyrams ir moterims) ir virtuvė su visa reikalinga įranga.
Skoningai įrengtas patogus Bellotto butas, ypač jo reprezentacinė dalis, turėjo pulsuoti gyvenimu. Čia tikriausiai vyko priėmimai, vakarėliai ir pietūs, per kuriuos skambėjo italų ir prancūzų kalbos, o italai buvo dažniausi dailininko svečiai. Čia greičiausiai buvo ir vienas iš Drezdeno „itališkojo“ gyvenimo centrų: daug šios tautybės dailininkų, muzikų, virėjų ir literatų dirbo valdovo dvare. Jie laikėsi kartu, panašiai kaip prancūzai ar vokiečiai. Žinomiausias italų centras buvo vadinamasis „itališkasis kaimas“, t. y. gyvenvietė, pastatyta dailininkams ir amatininkams, dirbantiems romiečio architekto Gaetano Chiaveri suprojektuotos katalikų katedros statyboje. Italai buvo ir Bellotto kaimynai: sopranas Maria Rosa Pavona, miniatiūristas Francesco Gandini ir jo žmona aktorė Teresa, Francesco Comolo, pirklys ir geras tapytojo Stefano Torelli bičiulis. Visi Salzgasse namo gyventojai dirbo dvare ar buvo su juo susiję, visi turėjo bendrų meninių interesų. Galima manyti, kad jie buvo dažni Belloto svečiai, taip pat kaip ir jų bendri pažįstami bei bičiuliai, tarp jų minėtasis Torelli, pastelės dailininkė Felicità Sartori ir karališkosios pinakotekos inspektorius Pietro Maria Guarienti.
1762 m. Bellotto turėjo viską pradėti iš naujo. Namas Salzgasse buvo sugriautas, turtas sunaikintas, o karjera Augusto III dvare nutrūko: kultūrinis ir socialinis gyvenimas tebuvo tik blyškus atspindys to, kas vyko prieš dailininkui iškeliaujant į Vieną. Turime įsivaizduoti, kad Bellotto Catalogo de’ danni rašė slegiamas tragiškų ir drastiškų gyvenimo pasikeitimų, o pats dokumentas tapo svarbiu jų liudijimu. Nors katalogas parašytas Venecijos dialektu, gimtąja dailininko kalba, kuria kalbėjo prastuomenė, jį paveikė ir to laiko Apšvietos kultūra. Bellotto galėjo įkvėpti kad ir jo bibliotekoje buvusios knygos ir brošiūros, skirtos 1755 m. Lisabonos žemės drebėjimui. Viena jų, parašyta Ange’o Goudaro, pateikia išsamų nuostolių sąrašą ir išvardija žemės drebėjimo sugriautus pastatus ir sunaikintus vertingus daiktus. Vilniuje išsaugotas dokumentas yra ne tik patirtų nuostolių sąrašas, bet ir unikalus liudijimas apie XVIII a. kultūrą ir nepaprastus Bellotto sugebėjimus prisitaikyti prie įvairių kontekstų ir sąlygų. Catalogo de’ danni verčia peržiūrėti ne tik venecijiečio vedutisto, bet ir kitų Naujųjų laikų dailininkų tyrimų perspektyvą, pagal kurią studijuojant šeimos, kultūros ir socialinius klausimus, ligi šiol dėmesys sutelkiamas į biografiją ir anekdotus.
Straipsnis parašytas specialiai žurnalui Naujasis Židinys-Aidai, siekiant skaitytojams pristatyti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomą retą ir vertingą Europos dailės istorijos šaltinį – Bernardo Bellotto inventorių. Dailės istorikė dr. Ewa Manikowska – viena pagrindinių šio rankraščio (LMAVB, f. 22, b. 26) tyrinėtojų, tyrimų duomenis ji apibendrino monografijoje Bernardo Bellotto i jego drezdeński apartament (Warszawa, 2014). Autorės rekomenduojama bibliografija straipsnio tema: Sebastiano Ciampi, Bibliografia critica delle antiche reciproche corrispondenze: politiche, ecclesiastiche, etc., dell’Italia colla Russia, colla Polonia, ed altri parti settentrionali, t. 2, Firenze, 1839; Stefan Kozakiewicz, Bernardo Bellotto, 2 t., Milano, 1973; Alberto Rizzi, Canaletto w Warszawie, Warszawa, 2006; Zauber des Realen Bernardo Bellotto am sächsischen Hof, hrsg. Stephan Koja, Iris Yvonne Wagner, Dresden, 2022. Straipsnį iš lenkų kalbos vertė Giedrė Jankevičiūtė.
1 Veduta (it. veduta – vaizdas), peizažo rūšis, dažniausiai tapybos kūrinys, paprastai panoraminis vaizdas, tikroviškai vaizduojantis konkrečią vietovę. Susiklostė XVII a. flamandų ir olandų, suklestėjo XVIII a. Venecijos tapyboje (vert. past.).
