Per Rusijos valstybinės televizijos vakarinę programą Vladimiras Solovjovas periodiškai skelbia pasaulinį karą. Jam ir kitiems Maskvos propagandistams karas prieš Ukrainą jau seniai yra Trečiojo pasaulinio karo dalis. Televiziniame mūšio lauke ne Rusijos Federacija užpuolė Ukrainą, o įsivaizduojami kolektyviniai Vakarai Ukrainoje užpuolė Rusiją. Sekant dirbtinai įkaitintas televizinių karvedžių diskusijas atrodo, kad neišspręstas liko vienintelis klausimas: ar pirmasis branduolinis smūgis kris ant Paryžiaus, Londono ar Berlyno. Putino burbule nekyla abejonių, kad prasidės lemiamas Rusijos ir Vakarų mūšis, nes link jo jau ilgai judama. Kremliaus propaganda seniai triūbija, kad mūšis Ukrainoje esąs JAV ir Rusijos karo dalis. Ji neigia bet kokią atsakomybę už daugiau kaip dešimtmetį trunkančio karo pradėjimą. Koks paveikus yra tas pasakojimas apie jau prasidėjusį galutinį mūšį, rodo rusiškos pasaulinio karo propagandinės butaforijos elementų sklaida ne tik koronaviruso neigėjų ir apsišaukėlių Reicho piliečių vokietkalbėse Telegram grupėse, bet ir tarp Vokietijos Bundestago ir žemių parlamentų politikų.
Branduolinės grėsmės šešėlis
Rusijos propagandos poveikis Vokietijoje yra ypač stiprus, mat galimo branduolinio karo ateities istorija nėra praradusi galios. Istorinė buvimo tiesioginėje Trečiojo pasaulinio karo kovų zonoje savimonė bus palikusi kolektyvinę traumą. Tai paaiškina, kodėl vienodai garsiai ir Rytų, ir Vakarų Vokietijoje skamba taikos lozungai ir raginimai Ukrainai kapituliuoti. Trečiojo pasaulinio karo baimė suvienija taikos judėjimo šalininkus, socialdemokratus, kairiuosius, BSW (Sahros Wagenknecht sąjungą) ir kraštutinius dešiniuosius, kuriuos ne vienoje žemėje remia daugiau kaip trečdalis gyventojų. Būtent apie tą vokiečių jaučiamą baimę, o ne apie Ukrainos žmones ir sukasi taikos demonstracijos Berlyne ir kituose miestuose, kaip ir taikos išlygos Rytų Vokietijos žemių valdžios koalicinėse sutartyse bei kolektyviniuose raginimuose kapituliuoti. Taikos lozungus kursto istorinis vaizdinys, kad Vokietija taps būsimo pasaulinio karo mūšio lauku. Jie įmanomi tik todėl, kad tie patys demonstrantai ir manifestų signatarai yra išstūmę iš atminties tai, jog nacionalsocializmas buvo nugalėtas tik pasitelkus tankus, artileriją ir lėktuvus. Jie linkę pamiršti, kad 1945 m. pradžioje reikalavimus sudaryti taiką kėlė tie SS ir Vėrmachto veikėjai, kurie tikėjosi galėsią toliau kovoti kartu su Vakarų sąjungininkais Trečiajame pasauliniame kare prieš Sovietų Sąjungą. Ir jie ignoruoja, kad šią vokiečių baimę Putinas yra tvirtai įkalkuliavęs į savo strategiją. Šiandien aiškinant nuo 2014 m. vykdomą Rusijos agresiją Ukrainoje, praeities ir ateities vaizdiniai atlieka pagrindinį vaidmenį, nes jie integrali karo dalis, – Rusijoje, Ukrainoje, taip pat ir Vokietijos Bundestago rinkimų kampanijoje.
Buvo įkurtos dvi vokiečių valstybės ir tuo pat metu stojo Šaltasis karas, todėl laikinoji Vokietijos padalijimo būklė buvo stipriai fokusuota į hipotetiškai gresiantį fizinį sunaikinimą. Šis susitelkimas į rytdienos apokalipsę netiesiogiai padėjo Vokietijos visuomenei atitraukti žvilgsnį nuo vakardienos apokalipsės, kurią sukėlė ji pati. Lemiamos reikšmės šiam fokuso pakeitimui turėjo suvokimas, kad tiesioginis Sovietų Sąjungos ir JAV karinis konfliktas tiesiog paverstų Vokietiją Trečiojo pasaulinio karo mūšio lauku. Nors per Antrąjį pasaulinį karą daugiausiai žmonių gyvybių buvo sunaikinama Europos Rytuose, pačių vokiečių būsimojo karo vaizduotę formavo didžiųjų Vokietijos miestų totaliniai bombardavimai ir asmeninė pabėgėlių patirtis. Būsimo pasaulinio karo kolapsas dabar tapo įsivaizduotas viduryje Vokietijos. Todėl nestebina, kad veikimui pokario tikrovėje ateitis tapo svarbesnė už praeitį. Galimo sunaikinimo baimė užgožė neapdorotas ką tik įvykusio Vokietijos Reicho susinaikinimo traumas. Tad ir per Šaltąjį karą Vokietijos visuomenę veikė individualūs ir kolektyviniai Antrojo pasaulinio karo nuniokojimai. Tą neatslūgstantį spaudimą savo ruožtu veikė ir nuolat išliekanti Trečiojo pasaulinio karo naikinamoji grėsmė, kas veikiau blokavo nei skatino permąstyti savąją patirtį.
Praėjusios ateities šešėlis
Trečiojo pasaulinio karo istorijos šešėlis užkloja ne tik šiandienes Rusijos televizijos diskusijas. Iš to, kaip žmonės asmeniškai reaguoja į tankų kolonų, sugriautų Ukrainos miestų, bėgančių moterų ir vaikų vaizdus, matyti, kad Vokietijos visuomenėje iki šiol didele dalimi liko neapdoroti ir neišpasakoti nacionalsocialistiniai sugriovimai. Tik baigiant išmirti paskutinei karo vaikų kartai, daugelyje vokiečių šeimų prasidėjo savųjų žaizdų ir jų poveikio vėlesnėms kartoms įsisąmoninimas. Atsikartojantis kvietimas siekti taikos kaip reakcija į agresiją, taikos derybų reikalavimai, reaguojant į kasdienį civilinės infrastruktūros bombardavimą ir pagrindinis Olafo Scholzo vadovaujamos SPD argumentas, kad bet kuriuo atveju būtina užkirsti kelią Vokietijai tapti karo šalimi, – visa tai rodo, kad Trečiojo pasaulinio karo istorija ir toliau netiesiogiai veikia dabartį kaip ateities scenarijus. Putinas ir jo pokalbių šou generolai gali pasikliauti nuolatiniu šios tik tariamai praėjusios ateities apokalipsės poveikiu. Politinės diskusijos dėl taikos paminėjimo Tiuringijos žemės valdžios koalicinės sutarties preambulėje matosi, kokia reali yra postnacionalsocialistinė hipotetinio sunaikinimo baimė. Skirtumas čia yra tik laiko matmenyje: Rusijoje esama valstybės ir visuomenės konsensuso, kad Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjęs, o Vokietijos visuomenė yra persmelkta savaime suprantamų pastangų jį mentaliai atitolinti.
Suvokus, kad pokario dešimtmečiais po 1949-ųjų lygiagrečiai tvėrė ir pokario, ir prieškario dabartys, liks aišku, kad Vokietijos visuomenė išlieka masyvaus sugriovimo auka. Ji aktyviai nesieja ateisiančio branduolinio sunaikinimo matmens su ikibranduoline destrukcija, jau įvykusia per Vokietijos naikinamąjį karą. Šiandien, regint vaizdus iš Bachmuto, Mariupolio ir Donecko, nejuntama mentalinių sąsajų su Vėrmachto ir SS prievarta tuose pat miestuose. Realus, fizinis ištisų Ukrainos didmiesčių išgriovimas daugeliui vokiečių primena nepraėjusią Trečiojo pasaulinio karo ateitį, bet ne praėjusią Vokietijos naikinamojo karo prieš Sovietų Sąjungą praeitį.
Amžinasis pokaris
Nėra privaloma šiuo metu Ukrainoje vykstantį karą aiškinti kaip Trečiojo pasaulinio karo dalį. Tačiau pats klausimas apie šio karo reikšmę iš esmės išlieka politinis, nes į jį galima atsakyti įvairiai. Nuo atsakymo priklauso artimiausia Ukrainos ateitis. Jau seniai akivaizdu, kad buvo klaida Vokietijai nuo 2014 m. daryti viską, kad Rusijos įvykdyta Krymo aneksija ir Maskvos vairuojamos kovos Rytų Ukrainoje nebūtų pavadintos karu. Angelos Merkel ir Franko W. Steinmeierio inicijuotų Minsko susitarimų esmė buvo karą traktuoti kaip regioninį konfliktą. Tai leido Rusijos Federaciją prie derybų stalo traktuoti taip, tarsi ji pati nebūtų karo šalis. Net ir šiandien jaučiamas didelis politinis spaudimas tęsti šią Vokietijos užsienio politikos liniją, nes ji leidžia mentaliai išlikti tame pokaryje, kai atrodė, kad karas ateityje apskritai negalimas. Kadangi 2014 m. Rusijos pradėtas karas Vokietijoje nuosekliai taip nevadintas, pagrindinis Kremliaus lobistas Gerhardas Schröderis net po septynerių metų, turėdamas plačią CDU ir SPD paramą, sugebėjo prastumti Nord Stream 2 dujotiekį. Jau dėl Nord Stream 1 Vokietijos komunalinių paslaugų įmonės ir korporacijos kasmet sistemingai pildė Rusijos valstybės iždą, iš kurio buvo apmokama plėtotė ir gamyba ginklų, dar ir šiandien Ukrainoje griaunančių namus ir šilumines elektrines. Kitaip nei Rytų Europos šalys, Vokietijos visuomenė 2014 m. nesuvokė, kad tai yra karas, vykstantis ir dėl jos pačios artimiausios ateities. Tai retrospektyviai savo neseniai pasirodžiusiuose atsiminimuose patvirtina ir Merkel. Palyginimas su Baltijos šalimis ir Lenkija rodo, kad dauguma rytų vokiečių sovietinės okupacijos patirties nepavertė veiksniu atminimu dabartyje. Pavyzdžiui, Lietuvoje iškart po 2014 m. Krymo aneksijos suaktyvėjo atmintis apie Molotovo-Ribbentropo pakto padarinius. Sovietinių trėmimų atmintis ten yra ne tik šeimos pasakojimų dalis, bet ir valstybinės atminties pagrindas. Tokio reflekso negalima užčiuopti Rytų Vokietijoje, nes daugumai žmonių čia pokaris nėra įsisąmonintas kaip okupacijos metas. Todėl sovietinių filtravimo lagerių, deportacijų, NKVD ir GULAG‘o istorija vargiai projektuojama į dabartinę Rusiją. Šiandien Vilniuje ir Varšuvoje aiškiai matyti, kad Nord Stream 1 ir Nord Stream 2 įkūnyta Vokietijos vizija apie nesibaigiantį pokarį tiesiogiai priklauso karo Ukrainoje priešistorei.
Užstrigimas postnacionalsocialistiniame laike, kuris sukabino Vokietijos visuomenės savimonę su permanentine nacionalsocializmo įveika, sukūrė nuolatinio pokario iliuziją. Tai epocha, kurioje iš esmės ignoruojami ne tik karai už Europos ribų, bet ir tie karai, kurie dar vyks Europoje. Iš šios perspektyvos posakis „Zeitenwende“ (paž. „laikų posūkis“, reikšmė „epochų slenkstis“, – vert.), kuriuo Scholzas įsirašė į naujausią vokiečių kalbos istoriją, įgauna dar vieną reikšmės matmenį. Šis terminas ne tik ragina mus pažvelgti į realų karą mūsų kaimynystėje, bet ir pripažinti naują laiko modusą, kai pokaris yra negrįžtamai pasibaigęs.
Felix Ackermann – Nuotolinio universiteto Hagene Viešosios istorijos profesorius, NŽ-A bendradarbis. Tekstą (Frankfurter Allgemeine Zeitung, 2024-12-12) iš vokiečių kalbos vertė Nerijus Šepetys.
