Dėl tebesitęsiančio Rusijos karo prieš Ukrainą Vokietijos institucijos susiduria su klausimu, kaip elgtis su savuoju imperiniu paveldu Rytų Europoje. 2024 m. vasarį Vokietijos Užsienio reikalų ministerija patenkino Ukrainos reikalavimą, pakeisdama oficialią rusišką sostinės Kiew (Kijevas) vartoseną į ukrainietišką Kyiw (Kyjivas). Tas pats nutiko ir su istoriniu vokišku Lietuvos sostinės pavadinimu Wilna: ministerija irgi įvedė lietuvišką pavadinimą Vilnius, o Vokietijos ambasados vidaus santrumpą pakeitė iš Wiln į Viln. Šis nedidelis pokytis oficialioje korespondencijoje yra reikšmingas ženklas Lietuvos visuomenei, kurios elitams jau senokai kliuvo sostinės vokiškoji forma. Nors daugumoje vokiškų knygų, kelionių vadovų ir reportažų jau dešimtmečiais vartotas lietuviškas pavadinimas Vilnius, Berlyno užsispyrimas atkakliai laikytis Wilna nemažėjo.
Todėl teisinga, kad ministerija dabar oficialiame rašte pažymi: „Dėl reikšmingų kalbos vartojimo pokyčių ir lietuvių kalbos savaimingumo pripažinimo kaip matomas pagarbos ženklas Vokietijos Federacinės Respublikos oficialiame pasaulio šalių sąraše sostinės pavadinimas Wilna buvo pakeistas į Vilnius“. Savo ruožtu, kolonijinio tęstinumo ženklu iki tol laikyta tai, kad Vokietija naudojo tą patį istorinį sostinės pavadinimą, kaip ir per abiejų pasaulinių karų okupacijas. 1915–1918 m. Vokietijos imperija buvo sukūrusi karinę administracinę teritoriją Oberostą, apėmusią ir Vilniaus sritį. Diskutuojant apie sąryšį tarp hererų genocido ir Holokausto, jungiamąja grandimi tarp Vokietijos kolonijinių nusikaltimų Afrikoje ir naikinamojo karo Rytų Europoje laikomas karine jėga paremtas pakėlimas į aukštesnį lygį, nes čia kolonijinio valdymo asimetrija perkeliama į Europos žemyno gilumą, sujungiant ją su rasiškai grįsta kultūrinio ir ekonominio atsilikimo idėja. Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos Reichas Vilniuje surengė maždaug 70 000 žydų tautybės gyventojų žudynes, o likusius gyventojus krikščionis persekiojo.
Tačiau Wilna atsisakymas kaip dekolonizacijos ženklas atveria daugiau sluoksnių nei Kiew atveju, kur pokytis visų pirma yra simbolinis veiksmas, kuriuo siekiama sumažinti Rusijos dominavimą Rytų Europos mentaliniame žemėlapyje. Tuo tarpu daug formų turinčio miesto vardo atveju primygtinis lietuviško pavadinimo preferavimas gali pasirodyti ir kaip istorinio netikrumo išraiška. Argi Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas 1323 m. lotyniškai nekvietė Liubeko, Kelno, Brėmeno ir Magdeburgo gyventojų įsikurti [vietovėje] Vilna, idant pagelbėtų jam tverti Didžiąją kunigaikštystę? Gedimino kvietimą priėmė daugybė amatininkų ir pirklių, juos primena Vokiečių gatvė istoriniame miesto centre. Vokietkalbiai gyventojai greta Wilna netgi naudojo kitą pavadinimą – Wilda, – kuris žymėjo Neries upės laukines pakrantes. Lietuviška forma Vilnius raštu paliudyta maždaug nuo 1600 m. Jidiš ir hebrajų kalbomis tai Vilne, baltarusiškai – Vilnja. Nors miestas visada buvo istorinėje Lietuvoje, tačiau kaip Wilno jis atliko pagrindinį vaidmenį Lenkijos savivaizdyje. Valstybės kūrėjas Józefas Piłsudskis po Rusijos imperijos žlugimo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje jėga prijungė Wilno prie Lenkijos Respublikos.
Miesto vardas Wilna Lietuvoje kelia disonansą ir dėl to, kad yra itin artimas lenkiškajam Wilno; o W – ta pati abejur. Kova su lenkiškos praeities šešėliu Lietuvoje jau seniai vyksta ir abėcėlės lygmeniu, kurioje nėra W, tik V. Nuo 2022 m. Lietuvos Respublikos lenkų tautybės piliečiams oficialiuose dokumentuose leidžiama rašyti savo pavardes jau ir su W ir kitais specialiaisiais rašmenimis. Lenkiško vardo dominavavimas ryškus ir po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų naudotame istoriniame rusiškame Wil’no. Taip Rusijos gubernijos centras vadintas ir XIX a., ir tik po kelių rašybos reformų gubernijos centras tapo Wil’na. Taigi Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse rusiškas ir vokiškas miesto pavadinimai skambėjo beveik identiškai. Šiandien, siekiant aiškumo šiame istoriniame palimpseste, visose kalbose esą turėtų likti vienintelė forma Vilnius.
Tačiau formos Vilnius atsiradimo vokiečių kalboje istorija yra su dvigubu dugnu, nes ji susijusi ir su sovietinės dekolonizacijos atmaina. Molotovo-Ribbentropo paktas nulėmė, kad Antrojo pasaulinio karo metais miestas tapo Lietuvos SSR sostine, mat Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas Ribbentropas tąsyk, prieš 85 metus, dėl prasto Vokietijos pusės pasirengimo deryboms turėjo perleisti Lietuvą iš vokiečių į sovietų interesų sferą. Forma Vilnius vokiečių kalboje įsitvirtino tik po karo, kai dėl sisteminio nacionalinių kalbų pripažinimo atsidūrė sovietinių respublikų pavadinimų sąraše. Pirmiausia rusų kalboje Wil’na pakeitė Vilnius, taip siekiant pabrėžti miesto priklausomybę Lietuvos Sovietų Socialistinei Respublikai ir simboliškai palaikyti Lietuvos komunistus. Skirtingai nei Vokietijos Federacinė Respublika, Vokietijos Demokratinė Respublika šią nuostatą iš rusų kalbos perėmė į vokiečių. Todėl šiandienis politiškai korektiškas laikymasis formos Vilnius drauge nevalingai primena ir sovietinės kalbos politikos politikorektiškumą.
Galiausiai Vokietijos URM irgi formaliai perėmė lietuvišką formą Vilnius, o kad tai yra postkolonijinis pripažinimo aktas, rodo atvirkštinė asimetrija. Juk Lietuvos visuomenė savo ruožtu neketina formos Berlynas pakeisti į Berlin ar Bona į Bonna. Lietuvos Respublikos ambasada Vokietijoje, kaip skelbiama jos interneto svetainėje, tebėra įsikūrusi adresu „Charitéstr. 9, 10117 Berlynas“. Lietuvių kalboje galioja griežtos tikrinių vardų linksniavimo taisyklės. Todėl dabartinis Vokietijos Federacijos prezidentas lietuviškai vadinamas Franku Valteriu Šteinmajeriu. Tai ženklina problemą, kurios aptariamas Vokietijos URM nutarimas neišsprendė. Būdvardinė forma Vilnius vokiečių kalboje neapibrėžta. Kas skaito apie Vilniusser Architektur (vilnietišką architektūrą) ir mato dvigubą ss, tas supras, kodėl miestas vokiškai vadinasi Wilna.
Be to, lieka neaiški logika, kaip Vokietijos URM pratęs simbolinę dekolonizaciją oficialioje miestų vardų vartosenoje. Kadangi buvo įvesti Kyjiw ir Vilnius, tai nuosekliai toliau turėtų atsirasti Tbilissi. Juk Gruzijos (Georgien) sostinės vadinimas Tiflis primena, panašiai kaip Kiew, Rusijos imperijos nomenklatūros galiojimą ir istoriškai glaudžius Sankt Peterburgo ir Berlyno santykius. XIX a. Tiflis pirmiausia įsitvirtino rusų kalboje, ir tik taip, per aplinkui, pateko į vokiečių kalbą. Gruzinams šis pavadinimas siejasi su Gruzijos padalijimu į atskiras Tbilisio, Kutaisio, Karso ir Suchumio gubernijas. Kelionių organizatorė Katrin Tevdorašvili Georgia Insight svetainėje ir paklausta elektroniniu paštu nesiliauja aiškinusi, kad Tiflis ir šiandien vartoja daugelis pirmą kartą atvykstančiųjų, o gruzinai nori prisitaikyti prie savo svečių vokiečių, nes esą sunku ištarti dvi priebalses žodžio pradžioje. „Vis dėlto pavadinimas Tiflis yra pasenęs ir, kadangi kilęs iš Rusijos, turi kažką kolonijinio ir šiek tiek įžeidžiančio. Jei paklausite išsilavinusio gruzino, paprastai sulauksite pasipiktinusio atsakymo, kad miestas, be abejo, vadinasi Tbilissi.“
Tekstą, publikuotą Frankfurter Allgemeine Zeitung (2024-06-27), iš vokiečių kalbos vertė Antanas Meilūnas.
