I. KODĖL „EGZOTIŠKI“?
Erichui Friedui šių metų gegužės 6 d. būtų sukakę 100 metų. 1938 m., jam, šešiolikmečiui, teko pamatyti, kaip gestapas mirtinai nukankino jo tėvą. Jau atsidūrus Londono egzilyje, prasidėjo jo karjera – ir kaip kairiosios politikos aktyvisto, ir kaip itin sėkmingo, gausiai skaitomo XX a. antros pusės vokiečiakalbių lyriko. Jam priklauso ir šis eilėraštis:
Atsidūrus prie jūros
privalu pradėti tylėti
ties paskutiniais kuokštais žolės
dera pamesti giją
ir įkvėpti
iškvėpti
ir vėlei įkvėpti
sūrią putą
ir šaižų švilpesį vėjo
išgirdus gurgždesį smėlio
ir akmenukų čežesį
ilgose bangose
privalu privalėjus liautis
ir nieko daugiau nenorėti norėti tik jūros
tik jūros1
„Atsidūrus prie jūros / privalu pradėti tylėti“, – tiesą sakant, sulig šiais žodžiais tokia tema kaip „krantas“ ar „pakrantė“ turėtų jau būti priėjusi pabaigą. Vakar vakare aš laivu po 21 valandos kelionės iš Kylio pasiekiau Klaipėdos pakrantę, ir Kuršių nerija mane išsyk vėl užvaldė. Mat būtent: „išgirdus gurgždesį smėlio / ir akmenukų čežesį / ilgose bangose / privalu privalėjus liautis / ir nieko daugiau nenorėti norėti tik jūros“. Tačiau nutilimas jūros pakrantėje padeda ir išsivaduoti iš priverstinio nebylumo. Tai rodo vokiečių televizijos filmas Meeresleuchten (Jūros švytėjimas), kurio didžioji dalis įstabių, žavių gamtos epizodų praėjusiais metais buvo nufilmuota čia, Kuršių nerijoje, ir kurį aš visiems šio puikaus kraštovaizdžio mylėtojams galiu tik rekomenduoti. Lėktuvas nukrinta į Baltiją, tėvų pora netenka dukters. Atvažiavęs į oficialias gedulo iškilmes, tėvas nusiperka nugyventą krautuvėlę pakrantėje, norėdamas taip šioje vietoje dvasiškai būti arčiau dukters. Ir toje apleistoje vietovėje randasi naujas gyvenimas, žmones pasiveja senos istorijos. Drauge tėvui pavyksta įveikti savąjį gedulo nebylumą, jis net tampa žmonių santykių katalizatorium. Ulrichas Tukuras, vaidinantis tėvą Tomą, viename interviu sako: „Aš esu veikiau kalnų žmogus, užaugęs ritmingame Pietų Vokietijos kraštovaizdyje. Bet, žinoma, jūros žavesys negali manęs neveikti. Tokia begalybė, tokia galybė! Kažkoks neįtikėtinas grožis“2. Man irgi tas pat, kas Ulrichui Tukurui. Būdamas Bavarijos žmogus, aiškiau save galiu apibrėžti ne jūros pakrantėmis, o kalnais. Tai pirmas dalykas, kodėl šio teksto antraštėje atsirado žodis „egzotiški“. O antras egzotiškas dalykas, be abejo, yra tai, kad esu teologas.
Tačiau kartais, kaip žinia, gali būti kaip tik įdomu klausytis pašaliečio patirčių. Beje, teologija irgi iš dalies kalta, kad man leista šiandien su jumis kalbėtis. Mat 2010 m. Vilniuje skaičiau pranešimą3, o jame citavau ankstyvųjų krikščionių bendruomenės regulą iš Sirijos, V a. surašytą vadinamąjį Testamentum Domini4. Ten išsamiai išdėstytos ir diakono funkcijos: „Jeigu diakonas darbuojasi pajūrio mieste, jis privalo rūpestingai apieškoti pakrantę, ar neras ten išplauto kokio sudužusio laivo keleivio kūno. Diakonas privalo jį aprengti ir palaidoti“. Man tai labai įtaigus paveikslas: pajūrio miestas, kur diakonas pakrantėse ieško žuvusių sudužusio laivo keleivių, kur žmonių viltys dūžta į uolas ir rifus. Juk galėjo būti tiesiog parašyta: diakonas turi apeiti gatves ir skersgatvius, ieškodamas mirusių. Antikos miestų siaurose gatvėse ir gatvelėse dažnai buvo aptinkamos naktį nužudytos, dažniausiai neatpažįstamos smurto aukos. Tačiau, pabrėžiant sudužusių laivų žuvusiuosius, pirmykštis pavojingos, uolėtos pakrantės įvaizdis įgyja dar ir kur kas gilesnę simbolinę įtaigą.
Žodžiu, ši citata įstrigo stebėtinoje Thomo Manno festivalio organizatoriaus pono Antano Gailiaus atmintyje, tad šitaip man ir kaip kraštovaizdžio požiūriu tikram egzotui, ir kaip nuo temos iš pradžių galbūt šiek tiek nutolusiam teologui tenka kalbėti apie krantą, pakrantę, pajūrį – kad ir kaip ši ypatinga gamtos ir kultūros vieta būtų vadinama. Taigi aš išsyk, pasiteisinęs dėl žodžio „egzotiški“, antruoju savo „egzotiškų žvilgsnių“ žingsniu žengiu tiesiai prie klausimo: krantas, pakrantė, pajūris – kokį vaidmenį jie vaidina Biblijoje?
II. KIEK VISKO NUTINKA BIBLINĖSE PAKRANTĖSE
Mat „pakrančių“ tema teologui iš pradžių yra tikras iššūkis. Kokios gi Senajame ar Naujajame Testamente pakrantėje vykstančios scenos pirmiausia ateina į galvą Biblijos žinovui? Su „kalnais“ būtų aiškiai lengviau: Mozė Sinajaus kalne su dešimties įsakymų lentelėmis, arba Jėzaus laiminimai per Kalno pamokslą, arba Jėzaus atsimainymas Taboro kalne, arba jo pakilimas nuo kalno į dangų, kaip pasakoja evangelistas Matas. Bet pakrantės, kranto scenos kaip teologiškai reikšmingos vietos? Paminėsiu tris, kurios man ateina į galvą.
Pirmoji: lemiamasis įvykis, į kurį, pasak Senojo Testamento pasakojimų, Izraelio tauta visada gręžėsi kaip į centrinį potyrį, ypač krizinėse situacijose: Išėjimas, egzodas, žygis per Raudonąją jūrą ir išsigelbėjimas nuo besivejančių egiptiečių. Išėjimo knygoje rašoma: „Taip Viešpats išgelbėjo tą dieną Izraelį nuo egiptiečių. Izraelis matė gulinčius negyvus egiptiečius ant jūros kranto. Kai Izraelis pamatė galingą ranką, kurią Viešpats pakėlė prieš Egiptą, bijojo Viešpaties, pasitikėjo Viešpačiu ir jo tarnu Moze. Tada Mozė ir izraeliečiai giedojo Viešpačiui šią giesmę: „Aš giedosiu Viešpačiui, nes jis šlovingai nugalėjo – nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją“ (Iš 15, 1). Raudonosios jūros pakrantė kaip priešo pražūties, kaip tautos išsigelbėjimo, todėl ir Dievo garbinimo vieta. Vieta, kurią prisiminti bus visų kartų užduotis. Iki šiol ją prisimename ir mes, krikščionys – visų naktų naktį, Velykų naktį, skelbdami, skaitydami, giedodami šį Senojo Testamento tekstą.
Naujajame Testamente esama visai panašios scenos, tiesa, su priešingu ženklu. Paskutinė Biblijos knyga, vadinamasis Apreiškimas Jonui, parašyta kaip paguodos knyga persekiojamai, įsibaiminusiai krikščionių grupei apie 100 m. e. m., o jos fone tvyro Romos imperijos vykdytų persekiojimų patirtis. Taigi ji painiomis, patrakusiomis, kartais net iš pažiūros sujauktomis scenomis vaizduoja galutinį gėrio ir blogio, Dievo ir Dievui priešiškų istorijos jėgų susidūrimą. Tas jėgas kaip tiesiog blogio žvėris, kaip gyva Dievo paveikslo priešingybė simbolizuoja slibinas. Apie tą slibiną Apreiškimo knygoje gana netikėtai ir be jokios sąsajos su pavaizduotomis kovos scenomis sakoma: „Ir slibinas žengė į jūros pakrantę“ (Apr 12, 18). Vėl pakrantė, tik čia, priešingai nei Išėjimo knygoje, ji yra linija, skirianti Dievą ir jo priešus. Čia ribą ženklina slibinas, o ne Dievą garbinanti tauta.
Mano pati mėgstamiausia su „kranto“ tema susijusi vieta Naujajame Testamente yra Evangelijos pagal Joną 21-ame skyriuje. Šis skyrius buvo prijungtas prie jau esamos ir užbaigtos evangelijos, todėl vadinamas priedu. Jame dar kartą apmąstoma žinia apie Jėzaus prisikėlimą ir giliau atskleidžiama jo prasmė. Priede aprašoma tokia situacija: jau po Jėzaus mirties mokiniai iš Jeruzalės grįžta šiaurėn į gimtąją Galilėją ir vėl imasi savo amato – žvejybos, kaip kadaise, prieš Jėzui pašaukiant juos sekti paskui jį: „Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo. Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama“ (Jn 21, 3–4). Ta nepažįstama figūra liepia jiems plaukti dar kartą: „Jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, nes buvo neapsirengęs, ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų uolekčių – ir atitempė tinklą su žuvimis. Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėta žuvų, ir duonos. […] Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“ – nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats“ (Jn 21, 6–9, 12).
Kokį vaidmenį šiame pasakojime vaidina Genezareto ežero krantas? Jis tikslut tikslutėliai ženklina ribą, skiriančią, viena vertus, mokinių kasdienybę, jų amatą, žvejybą, normalų pasaulį, kuriame jie gyvena, – ir kuriame mes gyvename, – nuo, kita vertus, tikrovės anapus kasdienybės, kitos gyvenimo dimensijos, kurią mes vadiname Dievu arba dangumi, arba Anapusybe, arba prisikėlusiuoju Kristumi. Nujaučiama, kad ten kažko esama, kad ten kai kas mūsų laukia, bet pirma turime gauti nuorodą – kaip Petras iš Jono. O tada ten esama „žėrinčių žarijų“. Graikiškas žodis anthrakia visame Naujajame Testamente aptinkamas tik du kartus: čia ir Evangelijoje pagal Joną (Jn 18, 18). Ten kalbama apie ugnį nukryžiavimo išvakarėse, prie kurios Petras vyriausiojo kunigo tarnų akivaizdoje išsižada Jėzaus. Dabar būtent Genezareto ežero pakrantėje, sakytumei, tarp kita ko, primenama apie pavojų nesuvokti kitos tikrovės anapus mūsų kasdienybės – pažodžiui: neįžvelgti, kad ji tikra, sąmoningai ją neigti, taigi nesuvokti tos ribos, kurią ženklina pakrantė, – ten, kur stovi Kristus.
Mozė Raudonosios jūros pakrantėje, slibinas jūros pakrantėje, Jėzus ir žioruojančios anglys Genezareto pakrantėje: tris kartus pakrantė tampa dviejų radikaliai priešingų pasaulių – persekiojimo ir pergalės, Dievo ir šėtono, šiapusybės ir anapusybės – perskyros simboliu.
III. MĖGINIMAS UŽČIUOPTI KITOKIUS PASAULIUS
Taip priėjome tašką, pasislėpusį mano teksto antraštėje, kuri kai kam gali sukelti nuostabą: ką reiškia „Pakrantė – egzotiški žvilgsniai į vietą ne vietą“? Siūlyčiau priimti „pakrantę“ kaip žodį, nusakantį pačias pirmines mūsų, žmonių, patirtis, toli pranokstančias tuos vaizdus, kuriuos mes patys jau turime galvodami apie pakrantę: ar tai būtų čionykščiai Baltijos jūros, ar Italijos, Graikijos prie Viduržemio jūros, ar dar kokie kiti vaizdai. Bet galbūt kaip tik ši neįtikėtinai graži pakrantė, kurią matome prieš akis ir kurią mums duota patirti, gali suteikti dvasinių impulsų. Prisiminkime čia vykusią istoriją; ji buvo ir šiandien tebėra, ko gero, viena centrinių Europos sankryžų, pagalvokime, kas tik čia negyveno, kokioms valstybėms, kokioms tautoms priklausė šis kraštovaizdis, ką galėtų papasakoti visai netoli einanti Rusijos siena. Ir taip toliau, ir taip toliau. Žvelgiant tokiu atviru žvilgsniu, tezė, apie kurią galėtume kalbėtis, būtų tokia: krantas, pakrantė yra kur kas daugiau nei maudynių paplūdimys, tai net nėra vieta, kurioje gyvenama, tai nėra erdvė, kurioje galima jaukiai įsikurti. Todėl krantas, pakrantė niekad negali būti gimtinė. Krantas, pakrantė visai nėra jokia vieta. Tai riba tarp dviejų priešingų realių tikrovių ir tarp dviejų priešingų vidinių patirčių. Prisiminkite Biblijos pavyzdžius. Taigi pakrantės negalima nė topologiškai nustatyti, ji nėra topos, veikiau jau ji – a-topos, u-topus, utopija. Vieta ne vieta.
Tačiau tuomet apie pakrantę, apie krantą kalbėti galima tik pasakojimais apie ribą, apie ribų peržengimą, apie šiapus ribos ir anapus ribos. Kitaip tariant: krantas, pakrantė yra mitas, kurį pasitelkdami galime kalbėti apie visų mūsų gyvenimus. Kaip tik apie tai kalba, pavyzdžiui, italas Claudio Magris. Gimęs 1939 m., jis iki šiolei liko ištikimas savo gimtajam Triesto miestui. Laikomas, ko gero, svarbiausiu intelektualiniu atstovu tos Vidurio Europos, kurią kelis šimtmečius ženklino Habsburgų dinastija. Kaip žmogus iš Triesto ir gyvenantis Trieste, jis gyvena ne tik prie jūros, prie Adrijos, taigi yra ne tik perdėm pakrantės žmogus, – juk Trieste ir jo apylinkėse susikerta trys kultūros, susiliečia trys skiriamosios ribos, trys sienos: austrų, Istrijos slavų ir italų. Todėl jam literatūra tarp kitų dalykų, vaizdingai šnekant, yra „ėjimas pakrante“. Štai ką jis rašo: „Utopija reiškia, kad nepamirštame tų nežinomų aukų, tų milijonų, kurie visais šimtmečiais žuvo nuo neapsakomų žiaurybių ir nukeliavo į užmarštį, nebuvo įtraukti į pasaulio istorijos analus. Istorijos tėkmė nusineša su savimi ir pragaišina mažąsias individų istorijas, užmaršties banga ištrina jas iš pasaulio atminties; rašyti, tarp kitų dalykų, reiškia ir eiti pakrante, plaukti prieš srovę, rankioti sudužusių laivų nelaimėlius, surasti išplukdytas į krantą gėrybes ir laikinai įkurdinti popierinėje Nojaus arkoje“5.
Štai ir vėl tie „sudužusių laivų nelaimėliai“, kaip ir pradžioje minėtoje senovės Sirijos bendruomenės reguloje. Taigi pakrantė kaip literatūros paveikslas: eiti ja žvalgantis, ar neatsiras išplukdytų kitų, pamirštų, išstumtų tikrovių, grąžinti joms orumą. Tuomet ne pati pakrantė grąžina orumą milijonams istorijos aukų, bet žvilgsnis, kurį pakrantė įgalina, kai įmanoma iš savojo pasaulio pažvelgti į svetimąjį. Taigi žengimai per ribą.
IV. PERĖJIMAI
Radikaliausias ir visų mūsų laukiantis žengimas per ribą, žinoma, yra mirtis. Ex-itus, „iš-ėjimas“ iš gyvenimo – toks medicininis terminas. Tuomet gyvenimas tampa ex, tampa baigtas. Tačiau filosofinė ir teologinė tradicija tam turi sukūrusi kitą, gilesnę sąvoką: trans-itus, „per-ėjimas“. Perėjimas yra gryniausia paslaptis. Paslaptis, kuri regisi mus sunaikinanti, paslaptis, kuri mus vilioja.
Todėl du didieji vokiečiakalbės literatūros meistrai ne šiaip sau garsias mirties scenas vaizduoja pakrantėje. Vienas jų yra, laikantis genius loci, Thomas Mannas. Ir, žinoma, kalbame apie novelę „Mirtis Venecijoje“. Prieš 110 metų, 1911 m. pirmą kartą buvo išleista ši „orumo netekties tragedija“, per kurią rašytojas Gustavas Ašenbachas viliasi atrasti savo paties jaunystę, įsikūnijusią keturiolikamečio lenko Tadziaus asmenyje. Tačiau užsidegusi meilė nesulaukia atsako, į šeštąją dešimtį perkopęs, šiandieniu požiūriu anaiptol dar ne senis miršta, netekęs orumo. Štai paskutiniai šios novelės sakiniai. Veiksmas vyksta paplūdimyje, krante, Venecijos Lido pakrantėje. Šios eilutės aprašo tai, ką aš ką tik mėginau pateikti, kalbėdamas apie „pakrantę“ kaip ribos mitą:
Stovėjo jis [Tadzius] palei pat vandenį, nuleidęs galvą, kojos pirštais piešdamas figūras drėgname smėlyje, o paskui žengė į seklią atlają, kuri giliausioje vietoje nesiekė jam nė iki kelių, ir, atsainiai perbridęs ją, nužingsniavo iki smėlio juostos jūroje. Ten, atgręžęs veidą į tolumą, akimirką pastovėjo, o tada iš lėto leidosi žingsniuoti į kairę ilgu ir siauru sausumos rėželiu. Nuo kranto atskirtas plačių vandenų, su išdidžia užgaida atsiskyręs nuo saviškių, jis, kaip itin išskirtinė ir su niekuo nesusijusi figūra vėjo plaikstomais plaukais traukė štai ten per jūrą miglų gaubiamos begalybės fone. Ir staiga, lyg ką prisiminęs, lyg pajutęs kokį impulsą, viena ranka įsirėmęs į šoną, jis, gražiai pasisukęs iš savo pagrindinės stovėsenos, per petį pažvelgė į krantą. Stebintysis [Gustavas fon Ašenbachas] sėdėjo ten, kur kitados sėdėjo, kai, atsiliepdamos nuo to paties slenksčio, šios pilkos prieblandų akys pirmąsyk su jo žvilgsniu susidūrė. Į atkaltę atremta jo galva iš lėto sekė per jūrą žengiančiojo judesius; dabar ji, lyg pasitikdama žvilgsnį, pakilo ir nusviro ant krūtinės, tad jo akys ėmė žvelgti iš apačios, o veide radosi glebi gilaus snaudulio išraiška. Regėjosi jam, lyg blyškusis ir meilusis psichogogas iš tolumų šypsotųsi jam, lyg jam motų; tarytumei, pakėlęs ranką nuo šono, rodytų kryptį, pirma jo sklęstų į pažado ir šiurpo kupiną tolybę. Ir, kaip ne sykį jau, Ašenbachas susiruošė sekti jam įkandin.
Kelios minutės praėjo, kol žmonės suskubo krėsle į šalį susmukusiajam į pagalbą. Nunešė jį į kambarį. Ir dar tą pačią dieną pagarbiai sukrėstas pasaulis patyrė žinią, kad jis pasimirė.6
Taigi „pakrantė“ yra ir tai: ten lyg kviesdamas laukia psichogogas – dėmesio, ne psichologas, bet psichogogas, sielų vedlys, mirusiųjų palydovas. Bet, norėdamas paskui jį sekti, turi sumokėti mirties kainą.
Manno „Mirtis Venecijoje“ veda mus prie kitos mirties scenos vokiečiakalbėje literatūroje. Čia ir vėl pakrantė:
Minia darbais mane palaiko,
Ir žemę su savim sutaiko;
Banga nedrįs tolyn judėti,
Kai jūrą pylimas apjuos.7
Tai mirties scena iš Johanno Wolfgango Goethe’s Fausto antros dalies penkto veiksmo. Apakęs, mirties slenkstį priėjęs Faustas nori valdyti pakrantę, taigi tapti gyvenimo ribos viešpačiu:
Pelkynai, besidriekiantys šlaituos,
Naikina, kas sukurta mūsų;
Jeigu pavyktų man nusausint juos,
Šlovingai vainikuočiau visą triūsą.
[…]
Čia, viduje, bus tikras rojaus kraštas,
O ten tegu sau jūra šniokščia, taškos,
Ir net jeigu bandys pralaužti angą,
Bendrų jėgų jai sulaikyt pakanka.8
Faustas girdi kastuvų džeržgesį. Jam regisi, kad pakrantės grėsmė pagaliau įveikta, riba tarp vandenų ir žemės kontroliuojama, jai reguliuoti kasamos tranšėjos. Tačiau Mefistofelis sausai komentuoja:
Mane kita žinia pasiekt suspėjo,
Kad kasamas čia kapas, ne tranšėja.9
Ir taip Faustas miršta ant pačios ribos. Mefistofelis:
Jisai, man priešgyniavęs nuolatos,
Dabar smėly susmukęs, laikui pavaldus.10
V. ŽVILGSNIAI Į SAVO ŠIRDĮ IR Į TOLUMĄ
Tačiau prie krantų, pakrantėse, žinoma, ne vien mirštama. Ji gali sukelti labai skirtingus jutimus. Tuo pačiu metu, kai Johannas Wolfgangas Goethe paskutinįkart dėjo ranką prie savo Fausto antros dalies, taigi apie 1830 m., vienas tapytojas Kotbuse išsitraukė piešinius ir eskizus, kuriuos jis padarė 1828–1829 m., vienerius metus praleidęs Italijoje. Anuomet jį, suformuotą gimtosios Šiaurės Vokietijos, apžavėjo Italijos šviesa. Sugrįžęs namo, Italijoje apmestų eskizų pagrindu jis ėmėsi komponuoti fantastinius kraštovaizdžius, kuriuose Italijoje sukaupti įspūdžiai jungėsi su paties dailininko ilgesingai savyje puoselėjamais jutimais ir vaizdais. To dailininko vardas – Carlas Eduardas Ferdinandas Blechenas, gimęs 1798 m., jau 1840 m., sulaukęs keturiasdešimt dvejų, mirties išvaduotas iš sunkios depresijos ir visiško proto aptemimo. Drauge su 24 metais vyresniu Casparu Davidu Friedrichu jis vainikuoja vokiečių romantizmo peizažo meną. O 1830 m. datuojamas ir tas Blecheno paveikslas, kuriam priskiriamas arba Grotos Neapolio įlankoje, arba Dviejų vienuolių pavadinimas. Jo tapytuose Italijos paveiksluose vis sutinkame vienuolius – jam, kaip Šiaurės Vokietijos protestantui, vienuoliai, matyt, buvo kitoniško Viduržemio jūros pasaulio įvaizdis. Dažniausiai vienuoliai vaizduojami uolėtame pakrantės peizaže – arba pasinėrę į pašnekesį, kaip šiame paveiksle, arba vieniši, žvelgiantys į jūrą.
Taigi pakrantės, o kartu ir ilgesio paveikslas. Čia regime sunkiai pasiekiamą uolėtą vietovę, kurioje iškalti keli laipteliai, – tai galimybė pasitraukti nuo visų, pabūti vienam, – ir žmones, pasitraukusius prie šios ribos, kartu ir visai nugrimzdusius į save. Tai ne tolių šaukiami jūrininkai, trokštantys tyrinėti naujus žemynus. Ne, tai žmonės, kurių vidinį gyvenimą, dvasinę veiklą atitinka kaip tik tokia aštriabriaunė vieta, ne kviečianti užsibūti, o vien nurodanti į jų ieškomą kitoniškybę.
Žvelgiant į šio paveikslo skleidžiamą šviesą, galima suprasti, kad garsiosios Kreidos uolos Riugene irgi buvo parduodamos kaip Blecheno originalas. Kaip tokį jį įsigijo žydų kilmės Berlyno meno kolekcininkas Julius Freundas, fotografės Giselės Freund tėvas. Tik 1920 m. paveikslas, be abejo, pagrįstai buvo priskirtas Casparui Davidui Friedrichui.
Gisele Freund kartą sakėsi gimusi po šiuo paveikslu, kas galbūt ir ne visai tiesa, tačiau paveikslas kabojo virš sofos svetainėje. Kadangi paaiškėjo, kad čia ne Blechenas, Julius Freundas 1930 m. per pasaulinę ekonomikos krizę pardavė paveikslą Oskarui Reinhartui, kurio kolekcijoje jis ir šiandien tebekabo Šveicarijoje, Vintertūro mieste.
Tai irgi pakrantės paveikslas, bet šįsyk čia žvelgiama žemyn į gelmę ir į jūros tolius. Taigi čia nebe introspekcija, ne sielos atvaizdas, kaip Blecheno paveiksle, o vaizdas itin savitos pakrantės, kuria vaikštinėdami žavisi žmonės, šiandien vadintini „turistais“. Suvaldytas, biurgeriškai doras malonios vasariškos atgaivos ilgesys. Tačiau jis mus veda prie, ko gero, apskritai giliausio, mąsliausio, bedugnes atveriančio pakrantės paveikslo. Žinoma, tai Vienuolis prie jūros, taip pat Casparo Davido Friedricho kūrinys11.
1809 m. tapytojas iš vieno amatininko nusipirko beveik pusketvirto metro ilgio drobę. Perkirpo ją į dvi dalis ir užtempė ant dvejų greta vieni kitų pastatytų medžio rėmų. Vienas paveikslas turėjo vaizduoti mirtį, snieguotą žiemą. Bet išėjo Abatija Eichvalde. O antrasis turėjo vaizduoti dangų, pakrantę ir jūrą, begalybę. Tai – Vienuolis prie jūros.
Kai abu paveikslai 1810 m. buvo parodyti Berlyno akademijoje, o vėliau juos nupirko kronprincas, suinteresuotuose intelektualų sluoksniuose kilo aistringos diskusijos. Ir aš šiandien, kaip ir kiekvienas, nuo to meto apie šį paveikslą kalbėjęs, turiu pacituoti garsųjį Heinricho von Kleisto sakinį apie Vienuolį prie jūros: „Kadangi jo, tokio monotoniško ir be krantų, priekiniame plane nėra nieko, išskyrus rėmus, žiūrėdamas į jį jautiesi taip, lyg tau būtų nurėžtos blakstienos“.
Žvilgsnis į begalybę, niekaip neribojamas – nei jokio priekinio, nei giluminio plano. Tik dar krantas kaip riba, viršum kurios tolyn žvelgia vienuolis. Vienuolį Friedrichas iš pradžių buvo sumanęs ir nutapęs pasisukusį šonu; tik vėliau atgręžė į mus jo nugarą. Apie tai dar byloja šiek tiek įkypai stovinčios kojos. Taigi mes drauge su vienuoliu žvelgiame tiesiai priešais save į grandiozišką, žmogų sukrečiančią gamtą, į Dievo begalybės atminimo ženklą.
Prieš aštuonerius metus paveikslas buvo nuodugniai ištirtas ir restauruotas; jis atgavo pirmykštę šviesos galią ir vaiskumą. Nuo to meto vėl aišku: vienuolis žvelgia ne į kylančią audrą, ne tiesiai į artėjančią negandą, o į begalinę tolybę.
Iš pradžių sumanytus du mažus laivelius Friedrichas užtapė – užtapė net trečią, kuris buvo aptiktas tik 2013 m. ir apie kurį iki tol niekas nežinojo. Niekas neturi blaškyti žvilgsnio žinios, kurią Friedrichas savo ranka kaip tikras maldingas protestantas suformulavo šitaip: „Tiesa, gilūs yra tavo pėdsakai dykoje, smėlėtoje pakrantėje; tačiau lengvas vėjelis užneša juos, ir tavo pėdsakų nebematyti: paikas žmogau, kupinas tuščios puikybės!“
Žvelgiant į tokį paveikslą, darosi aišku, kad šioje vietoje ne vietoje, kuri yra tik riba, negali būti jokio statinio. Su viena išimtimi: švyturiu, sakytum, kokiu visų statinių pirmavaizdžiu, kuris klaidžiuose vandenyse nurodo seklumas ir kitas pavojingas vietas ir nuo kurio švyturio sargas žvelgia į neperprantamas tolumas.
XIX a. vokiečių romantinės peizažų dailės paveikslai perteikia labai skirtingus dvasios virpesius, kuriuos mums gali sukelti pakrantės: kaip mes, žmonės, elgiamės ties ribomis, kodėl einame prie ribų, kodėl mus traukia tai, kas yra anapus visokių ribų: kad galėtume ten nueiti į savo vidų, arba iš domėjimosi ir paprasto smalsumo, arba ilgėdamiesi visiško kitoniškumo. Todėl turime dvejopai pakeisti perspektyvą: pirma, ką reiškia palikti ligšiolinio gyvenimo krantą ir leistis į jūrą? O antra: ką reiškia išlaikyti sąmonėje gimto-
sios pakrantės ilgesį, kad galėtume į ją sugrįžti?
VI. PALIKTI PAKRANTĘ
Jau II tūkst. pr. Kr. pirmtakai tų graikų, kurie mums pažįstami nuo Homero laikų, plaukiojo laivais po Viduržemio jūrą – taip pat ir kariauti, bet pirmiausia – varyti prekybą. Ne veltui senojoje graikų kalboje esama keturių vieną žodį „jūra“ išreiškiančių visiškai skirtingų sąvokų12: visų pirma, halys, „sūrioji“, sūri, gėlam vandeniui priešinga materija, taigi tai, kas svetima žmogaus gyvasčiai, kas nevartotina; antra, pelagos, neištiriama gelmė, audrai pakilus, viską praryjanti ryklė, plačioji jūra, neišmatuojama vandenų gausybė; tačiau ir trečia, thalatta, žydros jūros reginys, visų garsiausią šios minties formuluotę pateikė karys ir rašytojas Ksenofontas – kaip džiaugsmo šūksnį, kai Aleksandro Didžiojo kariai, grįždami į tėvynę ir nužygiavę tūkstančius mylių, ūmai išvysta prieš save tvyrančią jūrą, spindulingai mėlyną jūrą; galiausiai, ketvirta, pontos, jūra kaip kelias, kaip perėjimas, kaip tiltas iš vienos vietos pereiti į kitą.
Antikos graikų mituose nusėdo pirmykštės patirtys žmonių ir kartų, nuolat paliekančių gimtuosius krantus ir plaukiančių ieškoti kitų pakrančių. Šie mitai žodžiais perteikia mūsų gyvenimo tiesas ir papildo jas istorijomis, todėl iki šiai dienai kaip exercitium spirituale gali būti naudojami asmeninei, individualiai mūsų condition humaine refleksijai. Taip jie priklauso didžiuliam priešerdviui to, kas gali būti vadinama pasaulio interpretacija arba tikėjimu.
Iš turtingos šių mitų lobių skrynios mūsų klausimui apie „pakrantę, krantą kaip impulsą leistis į kelią“ pasitelksiu tik vieną nedidelę sceną. Ją aprašo poetas Apolonijas Rodietis veikale Argonautika13. Jasonas yra Tesalijos miesto Jolko karaliaus sūnus; tas miestas buvo netoli šiandieninio Volo Centrinėje Graikijoje. Dar būdamas berniukas jis su savo jaunaisiais draugais pasistatydintu Argo laivu išplaukia pargabenti sakmėmis apipintos Aukso vilnos iš tolimo Juodosios jūros pakrantės miesto Kolchidės. Jasonas palieka gimtąją pakrantę, trokšdamas suaugti. „Bet Jasonas su ašaromis nugręžė akis nuo savo tėvynės“, – rašo Apolonijas, ir tas net labai suprantama.
Taigi jaunieji argonautai suka laivo vairą į vieną pakrantę po kitos, kur jų laukia iki šiol nepatirti išmėginimai. Ir visą laiką tenka keliauti toliau, išsaugoti ilgesį paskutinės didžios Kolchidės pakrantės, kur jiems teks atlikti sunkiausius žygius.
Mūsų scena vyksta Tinijos pakrantėje. Ten gyvena aiškiaregys Finėjas. Jis turi pranašystės dovaną ir klausiantiesiems visados pasako viską, nieko nenutylėdamas. Taigi būdamas malonaus, minkšto būdo, jis negali atstumti nė vieno prašymo ir tiems, kas ateina pas jį, papasakoja ateitį su visomis smulkmenomis, tačiau dėl to žmonės aptingsta ir netenka iliuzijų. Jie žino savo ateitį dar jos neišgyvenę, netenka jėgų ir ryžto leistis į kelią. Lieka kiūtoti namuose, iškeliavimo į nežinomą ateitį pakrantė pasidariusi jiems nebeįdomi. Todėl dievai nubaudė jį, atimdami regėjimą, ir harpijos, moterys paukščių veidais, aštriais snapais kasdien plėšia jam maistą iš burnos ir rankų. Argonautai išvaduoja jį nuo tų kankintojų.
Finėjas, nustebintas tokios jaunuolių drąsos, nusprendžia savo kerais paremti argonautų laivo kelionę į naujas pakrantes. Tačiau pirmą kartą jis ryžtasi pasakoti ne viską, ką apie jų ateitį žino. Apolodoras taip aprašo jo kalbą: „Klausykit! Jums, tiesa, neleista viską neklystamai patirti. Bet tiek, kiek dievams bus malonu, nenuslėpsiu nuo jūsų. Anksčiau aš irgi klydau, per savo neapdairumą iš eilės ir iki galo skelbdamas Dzeuso mintį. Mat Dzeusas geidžia pranašyste atskleisti žmonėms ne visas dievų ištarmes, idant jiems dievų mintis būtų bent šiek tiek dar reikalinga“.
Ateitis lieka tamsi. Todėl reikia drąsos leistis nuo kranto į jūrą. Ir Finėjas taip formuluoja savo linkėjimą: „Stipriai traukit rankomis irklus ir sparčiai kirskit sūriųjų vandenų sąsmauką, nes ne tiek šviesos turėtų maldose tverti, kiek rankų jėgoj“. Argonautai, kaip rašo Apolodoras, „persimainę gelsvai pažaliavo“, kai jiems buvo pavaizduoti jų laukiantys pavojai. Ir vis dėlto jie leidžiasi į žygį; mat jiems tapo aišku: leistis į žygį reiškia ne vien žinoti tikslą, žinoti ateitį, bet ir pripažinti gyvenimo permainą. Iki šiol Graikijoje esama tokios gyvenimo išminties: „Nevalia gręžiotis atgal į paliekamą krantą, kitaip tave amžinai kamuos ilgesys, liga, šaukianti atgalios, vos iškelsi bures“14.
VII. MANO ILGESIO KRANTAS
Bet lieka dar vienas, tas paskutinis klausimas: o kaip gi paliktoji pakrantė? Kokią ją rasim sugrįžę? Kaip jos paveikslas, kaip jos prisiminimas paveikė mus per visą mūsų klajonių jūromis laiką? Kaip gi toji pakrantė, kuri lydi mus visą gyvenimą kaip tik dėl to, kad ją paliekame?
Mūsų europinėje kultūroje esama vieno veikalo, kurio 24 giesmės ir 12 110 eilučių skirtos vien šiam klausimui: Odisėja, VIII a. pr. Kr. pradžioje sumanyta genialaus poeto, kurį esame pratę vadinti Homeru. Po dešimtį metų trukusio karo prie Trojos seka dešimtis metų klajonių jūra. Odisėjas pasiekia daug pakrančių, praranda visus bendražygius, patiria daug nuotykių, taip pat ir meilės, mėginančių sulaikyti jį ten, kur „daugio žmonių miestus jis aplankė, jų papročius matė, / Ir vandenynuos plačiuos su pavojumi rungės ne kartą Dėlei gyvybės savos ir dėl bendražygių grįžimo“ (I, 3–5)15, – kaip rašoma pačioje pradžioje.
I a. vienas romėnų filosofas suformulavo tokią mintį: „Odisėjo klajonės, įdėmiau pažvelgus, yra alegorijos“. Odisėjas – klastūnas, kantrusis, melagis, kentėtojas. Tas, kuris paskui, persirengęs elgeta, grįžta į gimtosios Itakės pakrantę, kurį iš pradžių atpažįsta tik šuo ir kuris atkuria buvusią tvarką. Bet neketinu dabar eiti per Homero Odisėją ir aiškinti jos alegorijų, noriu tik pristatyti du eilėraščius, tęsiančius Homero mintį16.
1833 m. dvidešimt ketverių metų anglų romantikas Alfredas Tennysonas parašė 70 eilučių draminį Odisėjo monologą „Ulysses“. Jame Odisėjas mąsto apie karčią ironiją: gyvenimas Itakėje ne toks, kokį jis vaizdavosi per visus klajonių metus: jo tauta „necivilizuota“, jis pats „dykaduonis karalius“, žmona Penelopė – „senstanti moteris“, sūnus Telemachas pareigingas, bet nuobodus. Sugrįžimas yra problema, klajonės teikė prasmę jo gyvenimui. Tad Odisėjas prisimena nuotykius, sąmoningai darydamas užuominą į mano ką tik minėtas pirmąsias Odisėjos eilutes:
daug mačiau ir patyriau – žmonių miestus,
papročius, klimato zonas, sprendimus, valdžias,
mačiau ir save nemažai, bet visų gerbiamą,
esu visų sutiktųjų dalykų dalis.
Tad jis, kitaip nei Homero poemoje, trokšta vėl išplaukti:
Nes jau tvirtai apsisprendžiau
Kelti bures ir plaukti anapus saulėlydžio ir visų
Vakarų žvaigždžių, kolei numirsiu.
Garsiajam graikų poetui Konstantinui Kavafiui Alfredo Tennysono eilėraštis buvo žinomas, tema jį žavėjo ir įkvėpė rašyti savo veikalą. Dar 1894 m., būdamas trisdešimties, jis paskelbė pirmą eilėraščio variantą, vis iš naujo perkūrinėjo jį 15 metų ir galutinį variantą paskelbė 1911 m., kai jau buvo bebaigiąs penktąją dešimtį. Tas eilėraštis, beje, sulaukė didelio dėmesio – pirmiausia Graikijoje, bet ir JAV – kai buvo perskaitytas 1994 m. laidojant Jacqueline Kennedy Onassis.
Eilėraštyje nė karto neminimas Odisėjo vardas, su juo kalbasi nepažįstamas žmogus, todėl eilėraščio „tu“ gali sau prisitaikyti kiekvienas skaitytojas ir klausytojas. Šiam poetui tebus duotas paskutinis žodis. Bet pirma noriu dar kartą paraginti: stovėdami ar sėdėdami čia, Kuršių nerijoje, prie šios nuostabiai gražios, svetingos pakrantės, leiskite savo mintims visiškai ramiai suktis ir prisiminkite pakrantės potyrius savo gyvenime:
Ar ligšioliniame savo gyvenime bent kartą irgi galėjote žvelgti nuo didelės pergalės kranto?
Ar patyrėte tokią palaimingos artumos nuojautą kaip mokiniai Genezareto ežero pakrantėje?
Ar ką nors žinote apie tokius meilės potyrius pakrantėje kaip Thomo Manno novelėje prie Venecijos Lido arba apie tokio nepasotinamai aktyvaus žmogaus kaip Faustas potyrius?
Ar esama dvasinių pakrantės potyrių, kur ribos tyrinėjamos kaip Carlo Blecheno paveiksluose?
Ar jau esate stovėję kaip Friedricho vienuolis begalybės jūros akivaizdoje?
Ar dažnai turėjote drąsos kaip Jasonas ir argonautai palikti įprastas pakrantes?
O gal jums artima tokia patirtis gimtosios pakrantės, kurion trokštate grįžti ir grįšite, kokia ji netrukus nušvis Konstantino Kavafio eilėraštyje?
Taip žvelgiant į Baltiją ir apmąstant savo prisiminimus, teisingą impulsą galbūt pagaliau galėtų duoti ir Erichas Friedas:
išgirdus gurgždesį smėlio
ir akmenukų čežesį
ilgose bangose
privalu privalėjus liautis
ir nieko daugiau nenorėti norėti tik jūros17
Ir dar Konstantinas Kavafis iš „Itakės“:
Kada išplauksi praraston Itakėn,
prašyk dievus, kad kelias būtų ilgas,
klaidus ir pilnas paslapčių.
[…]
Todėl prašyk, kad kelias būtų ilgas,
kad vasaros rytais tau būtų lemta
įplaukt į nematytus uostus,
kad jie džiaugsmingai sveikintų tave.
Svečiuokis finikiečių mugėse
ir įsigyk jų prekių –
koralų, perlamutro, gintaro ir juodmedžio;
įvertink nuostabią kvapių aliejų įvairovę;
pirk tiek kvapių aliejų, kiek įstengsi;
lankyk šimtus Egipto miestų
ir mokykis iš tų, kurie pranoksta mus.
Ir visada mąstyk apie Itakę.
Ji – tavo tikslas, kur bebūtum.
Bet įvykių neskubink.
Tegul kelionė trunka daugel metų;
atplauk į tėviškę visai pasenęs,
įgijęs išminties ir patyrimo,
nes ji neduos tau jokio turto.
Itakė dovanojo tau kelionę.
Jei jos nebūtų, nevertėtų plaukti,
bet šiaip Itakė – nežymi sala.
Nors ji skurdi, ji neapgaus.
Kada įgysi išminties ir patyrimo,
tikrai suprasi, kas gi tos Itakės.18
FLORIAN SCHULLER (g. 1946) – monsinjoras, teologijos daktaras, buvęs Bavarijos Katalikų akademijos (Katholische Akademie in Bayern) direktorius, ilgus metus užsiėmė akademine sielovada (žr. jo straipsnius NŽ-A, 2001, nr. 6; 2019, nr. 2). Čia publikuojamą tekstą, parengtą pagal pranešimą, skaitytą 2021 m. liepos 14 d. Nidoje, Thomo Manno festivalyje „Kultūros kraštovaizdžiai. Pakrantės“, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius.
1 Vertė Antanas Gailius.
2 Augsburger Allgemeine, 2021-02-16.
3 Žr. Florian Schuller, „Ir akis gali būti intelektuali: Bažnyčios dalyvavimas ir reikšmė dvasiniame ir kultūriniame visuomenės diskurse“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2010, nr. 12, p. 437–444.
4 Ignatius Ephraem Rahmani, Testamentum Domini nostri Jesu Christi, Hildesheim: Olms, 1968 (11899).
5 Claudio Magris, Utopie und Entzauberung: Geschichten, Hoffnungen und Illusionen der Moderne, München: Carl Hanser Verlag, 2002.
6 Thomas Mann, Sämtliche Erzählungen, Frankfurt im Main: S. Fisher Verlag, 1963, p. 416 ir t.; iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius.
7 Johann Wolfgang Goethe, Faustas, iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas, Vilnius: Tyto alba, 2018, eil. 11540–11543.
8 Ibid., eil. 11559–11562, 11569–11572.
9 Ibid., eil. 11557–11558.
10 Ibid., eil. 11591–11592.
11 Apie toliau dėstomus dalykus žr. Kia Vahland, „So schön ist die Unendlichkeit“, in: Süddeutsche Zeitung, 2016-01-22; Andreas Kilb, „Die Bilder klingen wie am ersten Tag“, in: Frankfurter Allgemeine Zeitung, 2016-01-22.
12 Apie tai žr. Paolo Rumiz, Der Leuchtturm, Wien – Bozen: Folio Verlag, 2017, p. 15.
13 Apie toliau dėstomus dalykus žr. Andrea Marcolongo, Das Meer, Die Liebe, Der Mut aufzubrechen: Was uns die Argonautensage erzählt, Wien – Bozen: Folio, 2020, p. 78 ir t.
14 Paolo Rumiz, op. cit., p. 154.
15 Iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas.
16 Apie tai žr. Daniel Mendelsohn, Eine Odyssee: Mein Vater, ein Epos und ich, München: Siedler Verlag, 2019, p. 225–229.
17 Vertė Antanas Gailius.
18 Konstantinas Kavafis, „Itakė“, vertė Tomas Venclova, in: http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LH00/Konstantinas_Kavafis._Poezija.LHX500.pdf.
