Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Viltė Čepulytė. Marija Magdalietė. 2023. Drobė, aliejus. 100 × 80.
Nuotrauka iš autorės ir The Rooster Gallery archyvų

VALDŽIOS PRIEVARTOS NAUDOJIMAS

Kadangi visada esama vagių ir apgavikų, smurtinių užpuolikų prieš savo kaimynus ir žudikų, ir kadangi, jei nėra įstatymų, kuriuos remtų atitinkama jėga, paprastai atsiranda banditų gaujos, ir kadangi daugelyje vietų įstatymus prižiūri žmonės, kurie patys įsako naudoti prievartą, kad įstatymas įsigaliotų jų pažeidėjams, – tai [iš viso to] kyla klausimas: kokia yra teisinga nuostata tokios valdžios [čia ir toliau – rulers] ir jai pavaldžių valdininkų prievartinės galios smurtinio panaudojimo atžvilgiu?

Galimos dvi nuostatos: viena, kad pasaulis yra visiškos džiunglės ir kad valdžios prievartinės galios naudojimas yra tik jos apraiška, ir kita, kad toks galios naudojimas yra būtinas ir teisingas, kad dėl jo pasaulis daug mažiau primena džiungles, negu kad ta galia nebūtų naudojama, todėl iš principo reikėtų džiaugtis tokios galios buvimu ir nepritarti tik neteisingam jos naudojimui.

Ir taip yra aišku, kad valdžios ir įstatymų dėka pasaulis mažiau primena džiungles ir kad prievartą naudoti šioms institucijoms, kokios jos dabar yra, tiesiog būtina. Visa tai taip akivaizdu, kad veikiausiai tik [Alfredo] Tennysono pažangos sampratos dėka žmonės, nenorintys atsiriboti nuo pasaulio, gali manyti, kad vis dėlto tokia prievarta yra nepriimtina, kad kada nors, šioje esamoje santvarkoje, mes apsieisime be jos, ir kad pacifistas yra žmogus, kuris suvokia ir mėgina laikytis idealios krypties, kuria vieną dieną privalės žengti ateities civilizacija. Tai iliuzija, kuri būtų fantazija, jei nebūtų tokia pažįstama.

Taikioje ir įstatymus gerbiančioje šalyje, tokioje kaip Anglija, galbūt nėra iš karto akivaizdu, kad valdžiai reikia įsakyti naudoti smurtą, net iki žūtbūtinės kovos, prieš tuos, kurie tam priešinasi; tačiau trumpai apmąsčius paaiškėja, kad taip ir yra. Mat tie, kurie priešinasi įstatymą palaikančiai jėgai, ne visada sustos prieš žūtbūtinę kovą ir ne visada gali būti numalšinti be žūtbūtinės kovos.

Tada tik tokiu atveju, jei jėga priversti nepaklusnią valią yra savaime blogai, valdžios prievartinės galios naudojimas gali būti blogas kaip toks. Prieš tokią sampratą, jei ji būtų teisinga, tokios galios įgyvendinimo būtinybė ir nauda iš tiesų būtų nenaudingas argumentas. Tačiau tokia samprata neturi jokios prasmės, nebent ją lydėtų pasitraukimo iš pasaulio kaip vienintelio būdo žmogui išsigelbėti teorija; bet kuriuo atveju ji yra klaidinga. Mes esame mokomi, kad Dievas prievarta sulaiko piktąją velnio valią tam tikrose ribose: mums neaiškinama, kad Dievas leidžia velniui viską, ką šis sugeba. Šiuolaikiniu supratimu krikščionybė turinti apreiškimą, kad blogį visada reikia nugalėti gryna meile be prievartos; ankstesni svarstymai parodo, kad bent jau tai yra klaidinga. O be tariamo apreiškimo nebūtų jokio pagrindo tikėti tokiu dalyku.

Manyti, kad prievartinė visuomenės valdžia yra blogis, yra tas pats, kas manyti, jog kūnas yra blogis, o šeimos gyvenimas – irgi blogis. Šie dalykai priklauso dabartinei žmonijos sąrangai; ir jei prievartinės galios naudojimas yra blogio apraiška, o ne teisinga priemonė jam pažaboti, tai žmogaus prigimtis yra visiškai sugedusi taip, kaip niekada nemokė krikščionybė. Juk visuomenė yra būtina žmogaus gėriui, o visuomenė be prievartos galios apskritai neįmanoma.

Ta pati valdžia, kuri malšina vidinius vaidus, skelbia įstatymus ir sulaiko tuos, kurie juos pažeidžia, jei gali, turi lygiai taip pat kovoti su išorės priešais. Ne tik tais, kurie atakuoja teisėtos valdžios valdomos šalies sienas; bet ir, pavyzdžiui, piratai, dykumų plėšikai ir apskritai tie, kurie yra už valdžios galiojimo ribų ir kurių veikla jai yra labai žalinga. Romėnai, įtvirtinę savo valdžią Galijoje, turėjo pagrindo pulti Britaniją, kur buvo ugdomi druidai, kurių mokiniai užtvindė šiaurinę Galiją ir kurių praktika patiems romėnams atrodė kaip dira immanitas. Be to, kadangi egzistuoja toks dalykas kaip bendrasis žmonijos gėris ir akivaizdus nusikaltimas prieš jį, kaip galime abejoti gerumu tokio veiksmo, kurio ėmėsi Didžiosios Britanijos vyriausybė, vadovaujama [lordo] Palmerstono, kai jėga nuslopino žmonių grobimus1? Dabartinė „agresijos“ samprata, kaip ir daugelis kitų didelę įtaką turinčių sampratų, yra bloga. Kodėl turi būti blogai kovojant suduoti pirmąjį smūgį? Vienintelis klausimas – kas, jei išvis, yra teisus.

Tačiau žmogaus puikybė, pagieža ir žiaurumas yra tokie įprasti, kad galima sakyti, jog karai dažniausiai būdavo tiesiog abipusė piktadarybė. Kaip žmogus nuolatos manys esąs teisus, kad ir ką jis darytų, – ir vis tiek egzistuos toks dalykas kaip būti teisiam; taip ir valstybės nuolat klaidingai manys esančios teisios, – ir vis tiek egzistuos toks dalykas kaip valstybė, esanti teisiojo pusėje. Palmerstonui, žinoma, nekilo abejonių pradedant Opijaus karą su Kinija, kuris buvo velniškas; lygiai taip pat jis džiaugėsi nušlavęs vergvaldžius. Tačiau nekyla abejonių, kad vienu atveju jis buvo monstras, o kitu – teisusis.

Tikėtina, kad kariavimas yra neteisybė, kad gyvenimas, einant karinę tarnybą, yra blogo gyvenimo militia vel malitia, kaip tai pavadino šv. Anzelmas. Ši tikimybė yra didesnė už tikimybę (kuri taip pat egzistuoja), kad su piktavališkumu bus susijęs priklausymas policijos pajėgoms, mat kariavimas yra išskirtinis: jis suteikia ypatingų progų žiauriai neteisingiems karo vadų ir kariaujančių valstybių valdžių veiksmams, kurie tuo metu sulaukia žmonių pagyrų, o ne kaltinimų. Taip pat ir valdančiojo gyvenimas paprastai yra ydingas, bet tai nereiškia, kad valdymas savaime yra ydinga veikla.

Didžiausia blogybė, gundanti kariaujančiuosius, yra žudyti nekaltus žmones, kas dažnai gali vykti nebaudžiamai ir net tai vykdančiųjų šlovei. Daug kur ir dažnai tai buvo laikoma savaime suprantamu dalyku kaip neatsiejama karo veiksmų dalis: vadas, o ypač užkariautojas, žudo žmones tūkstančiais todėl, kad arba siekia asmeninės šlovės, arba tai jam yra teroro priemonė, arba jo taktikos dalis.

NEKALTUMAS IR TYČINIO ŽUDYMO TEISĖ

Būtina aptarti čia vartojamą nesamo nekaltumo (non-innocence) sąvoką. Nekaltumas yra teisinė sąvoka; tačiau šiuo atveju nėra taip, kad kaltinamasis būtų pripažįstamas kaltu pagal galiojantį teisės kodeksą, pagal kurį jis būtų teisiamas nešališko teisėjo, ir todėl atsidurtų taikiklyje. Vargu ar tai įmanoma; mat teisingumas vykdomas prižiūrint suvereniai valdžiai; tačiau kariaudama arba jėga malšindama pilietinius neramumus suvereni valdžia pati dalyvauja kaip ginčo šalis ir nėra pavaldi kitai žemiškai ir laikinai valdžiai, kuri gali spręsti klausimą ir priimti kaltinamajam nepalankų nuosprendį. Juo stabilesnė visuomenė, juo rečiau suvereniai valdžiai nebeliks nieko kita, tik sulaikyti vidaus priešą ir jį teisti: net stabiliausioje visuomenėje pasitaiko atvejų, kai valdžiai tenka kovojant su vidiniu priešu pasitelkti ir žudymą, kaip kad nutinka kariaujant su išorės priešo pajėgomis tarptautiniame konflikte; ir tada jos priešo pripažinimas nesant nekaltu nėra ratifikuotas teisinio proceso būdu.

Tačiau tai nereiškia, kad šioje situacijoje nekaltumo sąvoka yra klaidinga. Idant užpultieji nebūtų nekalti mums rūpima prasme, reikia, kad jie patys būtų įsitraukę į objektyviai neteisingas veiklas, kurias užpuolikas turi teisę paversti savo reikalu; arba – taip dažniausiai nutinka – pats būna neteisėtai užpultas. Tada jis gali pats juos pulti, siekdamas sustabdyti; taip pat jų tiekimo linijas ir ginkluotės gamyklas. Tačiau žmonės, kurių vien egzistavimas ir tam padedanti veikla – auginant javus, siuvant drabužius ir t. t., jam trukdo, – tokie žmonės yra nekalti, todėl juos pulti ar paversti taikiniu puolimo, jo manymu, padėsiančio pasiekti pergalę, yra žudikiška. Žmogžudystė yra sąmoningas nekaltų žmonių žudymas, nesvarbu, ar žmonės žudomi dėl jų pačių, ar kaip priemonė tolesniam tikslui pasiekti. Teisę pulti siekiant nužudyti paprastai turi tik teisėta valdžia ir veikiantieji jos liepimu. Teigiau, kad ši teisė priklauso valdžiai, nes būtent valdančiųjų keliama smurtinės prievartos grėsmė yra būtina pilietinei visuomenei egzistuoti. Nereikėtų apsimesti, kad valdovai ir jų pavaldiniai nesirenka2 savo priešų žudymo kaip priemonės, kai prasideda kova, kurioje jie yra pasiryžę laimėti, o jų priešai priešinasi iki pat žudymo: tai galioja net vidaus neramumams.

Kai privatus asmuo kovoja su priešu, jis neturi teisės siekti jį nužudyti, nebent, atsižvelgiant į jo užpuolimo aplinkybes, jį galima traktuoti veikiant su įstatymo galia, ir kova pasiekia tokį tašką. Sakydama „privatus“ asmuo, turiu galvoje asmenį visuomenėje; nekalbu apie žmones, kurie gyvena vieni, be valdžios, atokiose vietose; mat tokie žmonės nėra nei viešieji asmenys, nei „privatūs“. Savigynos (arba kieno nors kito gynimo) argumentas, iškeliamas tada, kai privatus asmuo nužudo kitą asmenį, privalo jei ne teisės, tai sąžinės požiūriu būti toks, kad kito asmens mirties nebuvo siekiama, bet tai buvęs šalutinis poveikis priemonių, pasitelktų užpuolimui atremti. Draudžiama šauti siekiant nužudyti, paspęsti mirtinus spąstus arba, tarkime, padėti nuodų žmogui, kuris kelia pavojų jūsų gyvybei. Sąmoningas sprendimas kovojant sukelti mirtį yra tik valdžios institucijų ir jų pavaldinių teisė (čia nekalbu apie teisėtą maištą ir kovą su uzurpuota valdžia).

Sakydami, kad privatus asmuo negali rinktis žudymo, paliečiame „dvigubo efekto“ principą. Šio principo neigimas pažeidė nekatalikišką mintį, o piktnaudžiavimas juo – katalikišką mintį. Abiem atvejais tai turi pražūtingų padarinių, kuriuos pamatysime. Šis principas nepripažįstamas Anglijos teisėje: sakoma, kad paprastai įstatymas neskiria numatomų (foreseen) ir siekiamų (intended) veiksmo padarinių. Taigi jei nustumsiu nuo uolos žmogų, keliantį grėsmę mano gyvybei, jo mirtis bus laikoma tyčine iš mano pusės, tačiau mano ketinimas bus pateisintas dėl savigynos. Tačiau jei padėčiau nuodų, vargu ar teisininkai tai toleruotų kaip savigynos veiksmą, tik kaip nužudymą smurto veiksmu smurto akimirką. Krikščionių moralės teologai mokė, kad net ir šiuo atveju galima nesiekti užpuoliko mirties, bet, nesant kitų savigynos būdų, galima panaudoti tokį smurtą, kuris iš tikrųjų lemtų jo mirtį. Akivaizdu, kad kai kuriais atvejais skirtumas yra labai menkas: galima paklausti, kas čia būtų intencija, jei šiuo atveju galima sakyti, kad jos nėra, išskyrus paprastą norą ar troškimą?

Tačiau kitais atvejais skirtumas yra labai aiškus. Jei aš verčiau sėsiu į kalėjimą, negu atliksiu kokį nors veiksmą, joks protingas žmogus nepavadins atsitiktinių mano atsisakymo pasekmių, pavyzdžiui, darbo praradimo, tyčinėmis vien dėl to, kad žinojau, jog taip atsitiks. O tuo atveju, kai sergant mirtina liga, skiriamas skausmą malšinantis vaistas, ir gydytojas žino, jog vaistas tikrai gali nužudyti pacientą, jei pirmiau to nepadarys liga, skirtumas yra akivaizdus; jo nebuvimas paskatino vieną Anglijos teisėją šnekėti nesąmones apie tai, kad tokiu atveju vaisto skyrimas iš tiesų nebuvo mirties priežastis, nors pomirtinė ekspertizė rodo, kad taip ir buvo. Juk visi supranta, kad labai skirtingi dalykai yra taip suleisti vaistą, ir suleisti turint tikslą nužudyti. Vis dėlto dvigubo efekto principas turi svarbesnių pritaikymo būdų karyboje, ir prie jo aš dar grįšiu.

PACIFIZMO ĮTAKA

Pacifizmas kaip reikšmingas sąjūdis anglakalbėse šalyse egzistavo nuo Pirmojo pasaulinio karo. Pacifizmo doktriną suprantu taip, kad kariauti kare eo ipso yra blogai, o ne kad blogai būti verčiamam kariauti arba kad bet kuris žmogus ar žmonės gali atsisakyti kariauti, – ir manau, kad ji klaidinga dėl jau nurodytų priežasčių. Tačiau dabar noriu aptarti ypatingą jos poveikį: manau, kad šios doktrinos įtaka buvo milžiniška, gerokai viršijanti įtaką jos pačios šalininkams. Pirmiausia turėtume atkreipti dėmesį, kad pacifizmo pagrindas yra karo prievolė ir privaloma visų vyrų karo tarnyba. Be šaukimo į kariuomenę pacifizmas tėra privati nuomonė, kuri įgalintų jos šalininkus laikytis atstu nuo kariuomenės, į kurią jie bet kuriuo atveju neprivalo stoti. Tuo tarpu visuotinis šaukimas, išskyrus ypatingas priežastis, t. y. kaip normalus paprotys daugelyje šalių, yra toks pasibaisėtinas blogis, kad jo atsisakymas automatiškai kelia tam tikrą pagarbą ir užuojautą.

Mums rūpi ne kokios nors savotiškos sektos pacifizmas, kuri, šiaip ar taip, tam tikru mastu atsiskiria nuo pasaulio, o žmonių, esančių pasaulyje ir nenorinčių nuo jo atsiskirti, pacifizmas. Kai kurių jų pacifizmas negali būti tik teorinė nuostata, nes jie gali būti pašaukti į karinę tarnybą, todėl yra pasirengę jai priešintis; arba gali tiesiogiai paveikti kai kurių žmonių, kuriems galioja karo prievolė, požiūrį.

Stipri šio pacifizmo sudedamoji dalis yra vyraujantis krikščionybės įvaizdis. Šis įvaizdis kelia sentimentalią pagarbą žmonėms, kurie netiki krikščionybe, t. y. krikščioniškomis dogmomis, bet tiki tam tikra idėja, kurią jie laiko „tikrosios krikščionybės“ dalimi. Todėl svarbu suprasti šį krikščionybės įvaizdį ir žinoti, koks jis klaidingas. Toks supratimas svarbus ne tik tiems, kurie nori tikėti krikščionybe, bet ir visiems, kurie, neturėdami nė menkiausio noro tikėti, vis dėlto yra giliai paveikti šio krikščionybės įvaizdžio. Pagal šį įvaizdį krikščionybė yra ideali ir graži religija, praktiškai neįgyvendinama, išskyrus keletą retų asmenybių. Ji skelbia meilės Dievą, kurio bijoti nėra jokio pagrindo; ji leidžia išsivaduoti nuo Senajame Testamente pateiktos kerštingo ir pavydaus Dievo, kuris nuožmiai baudžia savo priešus, sampratos. Krikščioniškasis Dievas yra roi faineant, kurio vienintelis triumfas yra ant Kryžiaus; jis apeliuoja į gėrį ir nesavanaudiškumą, o sekti juo, reiškia elgtis pagal Kalno pamokslą – atsukti kitą skruostą ir nesipriešinti blogiui. Pagal tokią interpretaciją kai kurie evangeliniai patarimai yra atrenkami kaip aprėpiantys visą krikščioniškąją etiką, t. y. jie paverčiami priesakais. (Tik kai kurie jų; vargu ar kas nors, kas išveda pacifizmo pareigą iš Kalno pamokslo ir priekaišto Petrui, sutiks, kad „prašančiam duok“ irgi taptų visuotinai privalomu priesaku.)

Patarimus pavertus priesakais, randasi prakilniai skambantys principai. Principai, kurie klaidingai laikomi prakilniais ir griežtais, yra spąstai. Galiausiai jie nesunkiai gali tiesiogiai ar netiesiogiai nuvesti prie siaubingų dalykų pateisinimo. Taigi jei evangelinis patarimas dėl neturto būtų paverstas priesaku, draudžiančiu turėti nuosavybės, žmonės sakytų, kad palaiko jį kaip idealą, tuo tarpu praktiškai užsiimtų sukčiavimu. „Absoliutus sąžiningumas!“ – sakytų jie. – „Tai aš galiu gerbti, bet, žinoma, tai reiškia neturėti jokios nuosavybės, ir, nors gerbiu tuos, kurie laikosi tokio požiūrio, pats turiu eiti į kompromisą su niekinguoju pasauliu.“ Taigi jei tenka „eiti į kompromisą su blogiu“, turint nuosavybės ir užsiimant prekyba, tuomet sukčiavimo kiekis priklausys nuo patogumo. Šis įsivaizduojamas atvejis susijęs su tuo, apie ką paprastai sakoma: absoliutus pacifizmas yra idealas; negalėdamas juo vadovautis ir įpareigotas „eiti į kompromisą su blogiu“, žmogus turi eiti iki galo ir kariauti a outrance

Tačiau iš tiesų krikščionybė yra griežta ir praktiškai įgyvendinama religija, o ne gražus, bet praktiškai neįgyvendinamas idealas. Jos moraliniai priesakai (išskyrus griežtesnius įstatymus dėl santuokos, kuriuos Kristus įvedė, panaikindamas kai kuriuos Senojo Įstatymo leidimus) yra Senojo Testamento priesakai, o jos Dievas yra Izraelio Dievas.

Naujojo Testamento neišmanymas trukdo žmonėms tą suprasti. Pacifizmui būdinga menkinti Senąjį Testamentą ir aukštinti Naująjį: tai visiškai prieštarauja paties Naujojo Testamento mokymui, kuris visada atsigręžia į Senąjį Testamentą ir juo remiasi. Kaip būdinga, kad Kristaus žodžiai: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau. […]“ suprantami kaip Senojo Testamento etikos atsižadėjimas! Žmonės retai pasižiūri, kiek kartų ši frazė pasirodo Senojo Testamento teisiniame kodekse, ten, kur jai priklauso būti ir kur ji yra pasigėrėtinas teisės principas, pagal kurį baudžiama už tam tikrus nusikaltimus, pavyzdžiui, už kito asmens neteisėtą nubaudimą duodant melagingus parodymus. Dabar žmonės gana dažnai cituoja šią frazę, norėdami pateisinti asmeninį kerštą; be abejonės, tai buvo dažnai „girdima sakant“, kai apie tai kalbėjo Kristus. Tačiau asmeninėje etikoje, kurios moko Senasis Testamentas, tam nėra jokio pateisinimo. Atvirkščiai. Ką mes randame? „Nekeršysi“ (Kun 19, 18) ir „Jei užtiktum paklydusį savo priešo jautį ar asilą, parvesi jį jam. Jei pastebėtum pargriuvusį po našta savo priešininko asilą, nepalik priešininko vieno, – turi jam padėti asilą pakelti“ ( 23, 4–5). Ir: „Jei tavo priešas yra alkanas, pavalgydink jį duona; jei jis yra ištroškęs, pagirdyk jį vandeniu“ (Pat 25, 21). Tai tik vienas pavyzdžių. Turint pakankamai vietos, būtų lengva parodyti, kaip klaidinga yra manyti, kad Kristaus mokymas pakoregavo senovės izraelitų religiją ir pakeitė jų religiją aukštesne ir „dvasingesne“. Mano aprašytas klaidingas vaizdinys užima svarbią vietą pacifistinėje etikoje ir etikoje daugelio žmonių, kurie nėra pacifistai, bet patyrė pacifizmo įtaką.

Iš evangelinių patarimų ir priekaišto Petrui išgauti pacifistinę doktriną, t. y. pasmerkti valdžios institucijų jėgos naudojimą ir kariavimą kaip profesiją, reiškia nepaisyti to, kas parašyta kitur Naujajame Testamente. Tai reiškia pamiršti šv. Jono nurodymą kareiviams: „Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga“, ir Kristaus pagyrimą šimtininkui, kuris valdžią savo kareiviams palygino su Kristaus valdžia. Pacifistų požiūriu, būtų panašiai, jei viešnamio šeimininkė sakytų: „Aš žinau, kas yra valdžia, aš liepiu šiai merginai padaryti tai, ir ji daro…“, o Kristus pagirtų jos tikėjimą. Šimtininkas buvo pirmasis pakrikštytas pagonis. Naujajame Testamente nėra jokios užuominos, kad kariavimas laikytas nesuderinamu su krikščionybe. Martirologe išvardyta daugybė kareivių, kurių kankinystės priežastis buvo ne pasipriešinimas kariauti, o atsisakymas atlikti stabmeldiškus veiksmus.

Vienas įsakmiausių ir dažniausiai kartojamų judėjų-krikščionių tradicijos mokymų yra tas, kad dieviškasis įstatymas draudžia pralieti nekaltą kraują. Joks žmogus negali būti nubaustas kitaip, kaip tik už savo nusikaltimą, o tie, kurie „bėga tekini, greiti lieti nekaltą kraują“, visada vaizduojami kaip Dievo priešai.

Ilgą laiką atrodė, kad pagrindiniai šio mokymo bruožai tėra akivaizdi moralė: štai kodėl, pavyzdžiui, skaičiau Ronaldo Knoxo veikalo ištrauką, kurioje skundžiamasi dėl „nesibaigiančio moralizavimo“, prikaišioto tarp aprašymų apie niekšybes, bailumą, pagiežą, žiaurumą, išdavystes ir žmogžudystes, sudarančio didžiąją Senojo Testamento dalį. Ir tikrai tai labai akivaizdu, kad nekaltųjų žudymas yra baisus dalykas: moralė, taip griežtai draudžianti tai daryti, turi būti labai patraukli žmonijai, ypač vargšėms pavojuje atsidūrusioms aukoms. Kam reikėjo Sinajaus griausmų, kam pranašams reikėjo kentėti ir pamokslauti, kad būtų išleistas toks įstatymas? Tačiau žmonių puikybė ir pagieža visur pasidarė tokios stiprios, kad dabar, krikščionybei nykstant iš Vakarų sąmonės, ši moralė vėl iškyla kaip reikalavimas, kuris išdidumo ir baimės kamuojamiems žmonėms atrodo pernelyg bekompromisis. Knoxui jis atrodė iki nuobodumo akivaizdus; ir jis nesugebėjo atpažinti jo lydimuose pasakojimuose apie kraują ir žiaurumus nuogos tiesos apie žmones, kuria taip pasižymi Senasis Testamentas3.

Pacifizmas moko žmones neskirti nekalto kraujo praliejimo ir bet kokio žmogaus kraujo praliejimo. Taip pacifizmas sugadino begales žmonių, kurie nesielgs pagal jo principus. Jie įsitikina, kad daugybė dalykų yra blogi, nors jie nėra tokie, todėl nematydami būdo išvengti to blogio, jie nenustato jam jokių ribų. Kaip nepaliaujamai pacifistai įrodinėja, kad kiekvienas karas turi būti a outrance, kad tie, kurie kariauja, turi eiti tiek, naikindami priešo žmones, kiek leidžia technologinė pažanga. Tarsi per Napoleono karus būtų buvę neišvengiamai daugiau žudynių nei Anglijos karaliaus Henriko V kare prieš Prancūziją. Tai netiesa: buvo atvirkščiai. Technologinė pažanga taip pat nėra itin svarbi. Paprasčiausias lepumas atgraso žmones, kurie pritartų teritoriniam bombardavimui, nuo milžiniškų žudynių rankomis, kurios kadaise vykdytos. 

Miestų naikinimo politiką per paskutinį karą taikė sąjungininkai. Jiems nereikėjo žengti to žingsnio; jis buvo žengtas labiausiai dėl piktadariškos neapykantos, kaip pasekmė dabar visuotinai smerkiamos „besąlygiškos kapituliacijos“ politikos. (Ši politika savaime buvo akivaizdžiai bloga, ir tuo metu ji galėjo būti ir buvo taip įvertinta; nenuostabu, kad ji sukėlė katastrofiškų padarinių, net jei niekam tuo metu neužteko proto ir objektyvumo tai numatyti.)

Pacifizmas ir pagarba pacifizmui nėra vienintelis dalykas, dėl kurio visuotinai pamirštamas įstatymas, draudžiantis žudyti nekaltus žmones, bet jis prie to prisidėjo.

DVIGUBO EFEKTO PRINCIPAS

Vis dėlto katalikai vargiai gali išvengti bent jau lūpomis išpažinti šį įstatymą. Tad turime paklausti, kaip nutiko, kad apie tai vyksta taip palyginti mažai sąžinės pratybų? Skirtumas tarp siekiamų ir tik numatomų laisvanoriško veiksmo padarinių iš tiesų yra labai svarbus krikščioniškajai etikai. Juk krikščionybė draudžia daugelį dalykų kaip savaime blogus. Tačiau jei už numatomus veiksmo ar atsisakymo padarinius atsakysiu ne mažiau nei už patį veiksmą, tada šie draudimai negalios. Jei kas nors nekaltas mirs, man nepadarius kokio nors blogo dalyko, tada, šiuo požiūriu, atsisakydamas tai padaryti, tapsiu žudiku, – taigi man belieka tik pasverti blogius. Čia įsikiša teologas su dvigubo efekto principu ir sako: „Ne, tu nesi žudikas, jei to žmogaus mirtis nebuvo nei tavo tikslas, nei pasirinkta priemonė, ir jei tu privalėjai arba pasielgti taip, kad tas poelgis lėmė mirtį, arba daryti ką nors absoliučiai draudžiamo“. Nesuprantant šio principo, galima – ir norima – pateisinti bet ką, o krikščioniškas mokymas, kad jokiomis aplinkybėmis nevalia žudyti, svetimauti, atsižadėti tikėjimo (tai tik keli pavyzdžiai), pamirštamas. Šie absoliutūs krikščionybės draudimai nieku gyvu neišsemia visos jos etikos; yra didžiulė sritis, kurioje teisingumą iš dalies lemia apdairus pasekmių pasvėrimas. Tačiau šie draudimai yra pagrindas, ir be jų krikščioniškoji etika subyra į šipulius. Iš čia kyla dvigubo efekto sąvokos būtinybė.

Kita vertus, šiuo principu buvo ne kartą piktnaudžiaujama nuo XVII a. iki dabar. Priežastys glūdi filosofijos istorijoje. Nuo XVII a. iki šiol filosofų ir teologų mąstyme vyravo tai, ką galima pavadinti kartezine psichologija. Pagal šią psichologiją, intencija yra vidinis proto aktas, kurį galima sukelti savo noru. Jei intencija yra labai svarbi – o ji tokia yra, – nustatant, veiksmas geras ar blogas, tada, remiantis šia teorija apie intenciją, atsirado nuostabus būdas bet kokį veiksmą padaryti teisėtu. Tereikėjo tik tinkamai „nukreipti savo intenciją“. Praktiškai tai reiškia tyliai sau pakuždėti: „Tai, ką aš noriu daryti, yra…“

Šią ydingą doktriną Šventasis Sostas ne kartą pasmerkė nuo XVII a. Pakaks kelių pavyzdžių, kad pamatytume, kaip viskas vyksta. Tipiškos XVII a. doktrinos atrodė taip: nieko bloga, jei tarnas prilaiko kopėčias nusikaltimą darančiam šeimininkui, jei jis taip elgiasi tik dėl to, kad nebūtų atleistas; arba žmogus gali trokšti savo gimdytojo mirties, jei tik turėjo galvoje sau iš to tenkančią naudą; arba kad siūlyti pinigus ne kaip kainą už dvasinę naudą, bet kaip paskatą ją suteikti, nėra simonija. Smerkiama šių dienų doktrina yra ta, kad praktikuoti coitus reservatus yra leistina: tokia doktrina tegalėjo atsirasti tik sąryšyje su ta „intencijos kryptimi“, kuri viską sutvarko, nesvarbu, ką žmogus daro. Vyras praktikuoja nutrauktą lytinį aktą, sakydamas sau, kad nori išvengti sėklos išsiliejimo. Žinoma (jei tokia yra jo praktika), jis paprastai taip ir padaro, bet tada įvykis yra atsitiktinis ir praeter intentionem: trumpai tariant, tai yra „dvigubo efekto“ atvejis. Ta pati doktrina naudojama siekiant išvengti bet kokių abejonių dėl bombardavimo nušluojant miestą nuo žemės paviršiaus. Pamaldus katalikas bombarduotojas „intencijos krypties“ dėka užtikrina, kad bet koks nekalto kraujo praliejimas bombardavimo metu yra „atsitiktinis“. Pažįstu kataliką berniuką, kurį suglumino jo mokytojo pasakymas, kad Hirošimos ir Nagasakio gyventojai ten buvo nužudyti atsitiktinai. Iš tiesų, kad ir kaip absurdiškai tai atrodo, tokios mintys dažnai pasitaiko tarp kunigų, kurie žino, kad dieviškasis įstatymas jiems draudžia pateisinti tiesioginį nekaltų žmonių žudymą. 

Nesąmonė yra apsimesti, kad neketinate daryti to, ko imatės kaip priemonės savo pasirinktam tikslui pasiekti. Priešingu atveju visiškai nėra jokio pagrindo Pauliaus mokymui, kad nevalia daryti bloga, kad išeitų gera. 

KELETAS DAŽNIAUSIAI GIRDIMŲ ARGUMENTŲ

Yra keletas sofistinių argumentų, dažnai arba kartais naudojamų, kalbant šiomis temomis, ir į juos reikia atsakyti. 

Kur nubrėžti ribą? Kaip sakė daktaras Johnsonas, prieblandos faktas nereiškia, kad negalima atskirti dienos nuo nakties. Esama ribinių atvejų, kai atliekant veiksmą sunku atskirti priemonę nuo to, kas priemonės atžvilgiu yra atsitiktinis, tačiau tomis aplinkybėmis neatsiejamas dalykas. Bombardavimas nušluojant miestą nuo žemės paviršiaus nėra ribinis atvejis. 

Senosios „teisingo karo sąlygos“ neatitinka šiuolaikinio karo sąlygų, todėl tai turi būti iš karto pasmerkta. Žmonės, kurie taip sako, visada įsivaizduoja tik didžiuosius karus tarp didžiųjų valstybių, o šios valstybės iš tiesų dabar yra tiek „įbridusios į kraują“, kad neįsivaizduojamas toks jų tarpusavio karas, kuris nebūtų viena kitą sekančios didžiulės civilių gyventojų žudynės. Tačiau tai ne vieninteliai karai. Kodėl Suomija iki šiol tebėra laisva? Bent iš dalies dėl „karinės parengties laikysenos“, dėl kurios, atsižvelgiant į šalies pobūdį, pavergti suomius būtų buvusi sunki ir nedėkinga užduotis. Per Izraelio karinę kampaniją prieš Egiptą 1956 m. nebūta plano paversti civilius gyventojus kariniais
taikiniais.

Šiuolaikiniame kare skirtumas tarp dalyvaujančiųjų ir nedalyvaujančiųjų karo veiksmuose yra beprasmis, todėl išpuolis prieš bet kurį priešo pusėje esantį asmenį yra pateisinamas. Tai gryna nesąmonė. Net ir karo metu labai daug priešo gyventojų tiesiog palaiko šalies gyvenimą, arba yra ligoniai, senyvo amžiaus, arba vaikai. 

Turi būti teisėta laikytis nuomonės, t. y. kad miestų naikinimas bombarduojant yra teisėtas, jei tą įrodinėja kompetentingi teologai, o Šventasis Sostas nėra oficialiai pasisakęs prieš. Argumentas, išvedamas iš Šventojo Sosto tylėjimo, buvo pasmerktas paties Šventojo Sosto (Denzinger, ed. 28, 1127). Kaip tai galėtų būti sveiko proto doktrina, turint galvoje begalinį žmogaus proto suktumą? 

Ar karas yra teisingas, ar ne, turi spręsti ne privatus žmogus: jis turi paklusti savo valdžiai. Kartais taip gali būti, ypač kai tai susiję su karo priežastimis. Tačiau asmuo, kuris prisideda prie miesto naikinimo, kaip ir nacis, žudantis kaimo gyventojus, pernelyg akivaizdžiai pasirodo esąs žmonijos priešas, kad galėtų pasislėpti už tokio argumento.

Galiausiai, kad ir kaip baisu tai pastebėti, net argumentai apie dvigubą efektą, – kurie bent jau parodo, kad žmogus nėra linkęs atvirai pateisinti nekaltųjų žudymo, – dabar ima atrodyti senamadiški. Kai kurie katalikai nesidrovi sakyti, kad ginant tolesnį Bažnyčios egzistavimą ir laisvę Vakaruose, galima pateisinti bet ką. Sakyti tokius dalykus skatina baisi komunizmo baimė. „Mūsų Viešpats įsakė mums bijoti tų, kurie gali sunaikinti kūną ir sielą, o ne bijoti kūno sunaikinimo“, – šie žodžiai buvo šventvagiškai ištarti vienam mano bičiuliui; o tai reiškė: „Vadinasi, turime labiau bijoti Rusijos viešpatavimo, negu žmonių kūnų sunaikinimo per bombardavimus, nušluojant miestus nuo žemės paviršiaus“.

Tačiau ko Viešpats įsakė mums bijoti, sakydamas: „Aš parodysiu, ko turite bijoti“ ir „Nebijokite tų, kurie žudo kūną. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“? Jis liepė mums bijoti Dievo Tėvo, kuris gali sunaikinti ir sunaikins neatgailaujančius nepaklusniuosius – kūną ir sielą – pragare. Katalikas, kuris yra gundomas mąstyti taip, kaip aprašiau, turėtų prisiminti, kad Bažnyčia yra dvasinis Izraelis: tai reiškia, kad katalikai yra tai, kas buvo senovės žydai – žemės druska ir Dievo tauta – ir kad tai, kas pasakytina apie kai kuriuos pamaldžius senovės žydus, lygiai taip pat gali būti pasakytina ir apie mus dabar: „Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius“. Ar katalikai kartais galvoja, kad yra apsaugoti nuo tokios galimybės? Kad fariziejai, kurie sėdėjo Mozės krasėje ir taip uoliai gynė tikrąją religiją, buvo tokie blogi, kokie mes nebūsime, jei tik būsime uolūs? Manau, kad galvoja. Tačiau mūsų tikėjimas nemoko, kad esame apsaugoti, jis moko priešingai. „Visą gyvenimą esame pavojuje.“ Taigi turime bijoti Dievo ir laikytis jo įsakymų, o tai, kas geriausia, skaičiuoti tik to paklusnumo ribose žinant, kad ateitis yra Dievo galioje ir kad niekas neišplėš iš Tėvo rankų tų, kuriuos jis atidavė Kristui.

Ne miglotas tikėjimas dvasios pergale prieš jėgą (tam yra ganėtinai mažai pagrindo), o tvirtas tikėjimas dieviškaisiais pažadais verčia mus tikėti, kad Bažnyčia negali žlugti. Todėl tie, kurie mano, kad turi būti pasirengę kariauti su Rusija, įskaitant tyčines skerdynes miestuose, turi būti pasirengę pasakyti Dievui: „Mes turėjome sulaužyti Tavo įstatymą, kad tavo Bažnyčia nesužlugtų. Mes negalėjome paklusti Tavo įsakymams, nes netikėjome Tavo pažadais“.

GERTRUDE ELIZABETH MARGARET ANSCOMBE (1919–2001) – britų filosofė, analitikė, Ludwigo Wittgensteino mokinė, ilgametė Kembridžo universiteto profesorė, kryptingiausiai užsiėmusi moralės filosofija. Dar nuo Antrojo pasaulinio karo metų – katalikė, Pro Life aktyvistė, 7 vaikų motina, ekscentriška ir komunikabili asmenybė. Šalia vienintelės, ypač tvirtą autoritetą atnešusios autorinės knygos Intention (1957), kur dėstoma klasikinė aristotelinė veiksmo teorija, ją labiausiai išgarsino straipsnis „Modern Moral Philosophy“ (1958), kur ji įvedė ilgainiui išpopuliarėjusią klasifikacinę konsekvencionalizmo sąvoką. Beje, Anscombe pažinojęs Kęstutis K. Girnius savo moralės filosofijos straipsniuose tokią aiškinimo strategiją vadina pasekmizmu. Tekstą „War and Murder“ (iš: Walter Stein (ed.), Nuclear Weapons: A Catholic Response, London and New York, 1961) vertė Rūta Tumėnaitė.

1 Neišmanėliai galvoja, kad šių dalykų neapkenčia ir juos smerkia tik šiuolaikinis liberalizmas. Mozės įstatymas tai prakeikia ir numato mirties bausmę. Pagal tą kodeksą pabėgę kitų tautų vergai irgi turėjo teisę į prieglobstį Izraelyje.

2 Buvo iškelta mintis, kad jie gali teisėtai daryti tai, ką daro, bet neturėtų turėti intencijos žudyti tų, kuriuos užpuola, ir ši mintis, tinkamai išreikšta, galėtų atrodyti didžiadvasiška. Tačiau tas, kuris gali save apgauti tokiu mąstymo šuoliu, taip apgaus save, kad jo pagalba pateisins bet kokį, nesvarbu, kokio žiaurumo, dalyką.

3 Galbūt reikia pastebėti, kad čia nekalbu apie visišką tam tikrų išvardytų Kanaano genčių išnaikinimą, kurį, kaip sakoma Senajame Testamente, įsakė Dievas. Tai visiškai nesusiję su Mozės Įstatymo nuostatomis dėl karo veiksmų.