Pūkuota švino uždanga prasiskiria ir apačioje pradeda matytis kiemų kontūrai ir trobų stogai, apsupti miško ir žaislinių kalvų. Žemė artėja. Moteris su uniforma praneša, kad nuo dabar siusioti draudžiama. Prisisegu diržą ir pabaigiu kavą. Šalia sėdinti jauna mergina angliškai paklausia, ar aš iš Vilniaus.
– Mhm, kodėl klausi? – nepatikliai linkteliu. Įsijungia gynybinis mechanizmas. Gal išvadins netikra lietuve? Pati nesuprantu, kodėl taip pagalvojau.
– Nes skaitai angliškai, – parodo į mano Kindle.
Numykiu bandydama sugalvoti, kaip amerikietei (girdžiu iš akcento) paaiškinti, kas yra vertimas, kiek ilgai užtrunka, kol mažos šalies skaitytoją knygos pasiekia jo gimtąja kalba, o kartais ir išvis nepasiekia. Dar tas pažeminimas, kad Kindle neįmanoma nusipirkti lietuviškų knygų. Lyg Amazon būtų nusprendusi, kad mes neegzistuojame. Atsidūstu galvodama apie amerikiečius, jų korporacijas, mažas šalis ir dideles. Kiekvienam savo.
– Dažnai skaitau angliškai, – atsakau kiek sugebu neutraliau.
Ji tai priima kaip vietinių papročių keistenybę, kurių turbūt tikisi ne vienos. Jauna, kokių devyniolikos, ir negali pykti ant vaiko išplėstomis draugiškomis akimis, kad savo klausimais it peiliu bado į mano trapios tapatybės plutelę, kuri bet kada gali pratrūkti ir išsilieti.
– Ar tau patinka? – nusišypso.
– Kas? – pažiūriu į nuogus medžius po mumis.
– Vilnius?
Sustingstu.
Tiesą sakant, man patinka mano vėlesnieji miestai, kuriuos pati pasirinkau būdama suaugusi – Penangas, Tokijas ar Milanas. Gimtasis miestas kas kita. Panašiai kaip tėvai – prireikia ilgų saviterapijos metų, kad suprastum, kaip giliai jis tave sužeidė ir kartu kokia dėkinga turėtum būti už visas žaizdas, iš kurių vėliau krauju suneri auksą.
Vilnius yra miestas, kuriame gimiau, užaugau ir gyvenau iki devyniolikos. Trečios kartos vilnietė. O gal antros? Nesuprasi, bet matuoju pagal tai, kad per Kalėdas visa šeima likdavome Vilniuje, kur gyveno ir seneliai, praleidę sostinėje beveik visus savo gyvenimus. Mano bobutė Vilniuje gyvena daugiau nei septyniasdešimt metų. Grįžau sulaukusi trisdešimties. Per tą laiką mes abu pasikeitėme – ir aš, ir jis. Tiek daug visko telpa į šį nedidelį miestą, kad mūsų santykis jau seniai peržengė patinka-nepatinka ribą.
Už lango vėlyvo rudens dulksna ir nežinau, ką atsakyti. Devyniolikmetė aš būčiau klykusi – nekenčiu. Ir netgi dabar mieliau būčiau likusi Milane nei šitam nuogam lapkričio performanse, bet visgi esu čia, ir ten apačioje lauks šeima. Ir namai.
Kodėl grįžau? Pati sau vis bandau rasti atsakymą, kurį suprasčiau. Vilnius vienu metu mane ir traukia, ir stumia tolyn.
Miestas vis dar mažas ir troškus. Pavasariai vis dar ilgi, purvini, besitaškantys pajuodusiu šlapiu sniegu, o alyvos pražysta truputį per vėlai, kad numalšintų žiauriausiojo mėnesio ilgesį. Kulinarinė dykuma driekiasi beveik visuose restoranų valgiaraščiuose, socialinis gyvenimas sukasi aplink madinga-nemadinga ašį. Visi turi daugiau pinigų ir ambicijų nei kada nors anksčiau, bet kartu – mažą nacionalistinę pasąmonę, kuri neleidžia atsiverti naujiems dalykams, įskaitant ir mane. Daugybė istorinių įvykių, tiesų ir faktų vis dar glūdi nustumti giliai giliai po idealizuoto kaimo vaizdeliu.
Vilnius man įaugęs nervų galūnėmis į stuburo šerdį. Žinau jo paslaptis, jis žino manąsias. Pavyzdžiui žinau, kad Stiklių gatvėje, kur dailios mergaitės fotkinasi prie plastikinėmis gėlėmis aplipdytos sienos, anksčiau buvo didelė karo ir sovietmečio palikta skylė ir tas pastatas nėra nei senas, nei autentiškas, o statytas dutūkstančiaikažkelintais. Dar prieš tai ten buvo žydų getas. Dabar kruasanai su kava ir nuotraukų dieta. Viskas sukasi ratu. Aukštyn žemyn. Mirtis ir gyvenimas toje pačioje gatvėje padeda man nepamiršti pilno spektro žmogiškųjų patirčių. Kičas yra toks pat tikras kaip ir prievarta. Gal tik mažiau fotogeniškas.
Vilnius pirmasis išmokė, kad dalykai nėra tokie, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Visad įtariau, kad po puošniais fasadais glūdi kaimo dvasia, tokia stipri ir neįvardyta, kad virto juodu šešėliu, savo kietakaktišku homogeniškumu trukdanti miestui vystytis ir augti. Giliausiai tamsa glūdėjo manyje pačioje, nes aš atspindžiu vidinę Vilniaus geografiją, o jis raizgosi gilyn atminties neuronų čiuptuvais.
Pirmąkart sąmoningai galėjau suformuoti šios nuojautos šaknis perskaičiusi pokario Vilniaus gyventojų interviu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto projekte „Individualaus modernėjimo siužetai pirmosios kartos miestiečių autobiografiniuose pasakojimuose (pokario Vilnius)“. Man buvo taip netikėta (ir kartu visiškai akivaizdu), kad etninių lietuvių 1931 m. tebuvo mažiau nei vienas procentas. Žinojau, kad buvo mažai, bet tiek?! Kur dingo visi tie žmonės, kurie čia gyveno iki karo? Ir iš kur atsirado nauji gyventojai? Kelis mėnesius sapnuodavau dykumos smėlio užpiltą Pilies gatvę, kuria kopiu lyg į Golgotos kalną nešdama labai sunkų pintą krepšį grybų ir vaisių ir uogų ir pomidorų. Visur aplink tuščia. Nėra žmonių. Tik griuvėsiai.
Pasakojimuose žmonės prisimena, kaip ant Trijų kryžių kalno ir Rasų kapinėse ganėsi ožkos, kaip naujieji gyventojai plėšė senamiesčio butų grindis ir ten pat augino bulves, palei gatves sodino sodus. Pokario Vilniuje visur visur kiek akys matė plytėjo darželiai su daržovių lysvėmis. Tai štai iš kur tas kaimo šešėlis! Aš jo neišsigalvojau. Jis tikras. Štai iš kur tas liguistas kaimo sudievinimas, kurį mums bruko mokykloje lyg prarastą rojų. Netgi ne pats kaimas, o kažkokia užpūliavusi nostalgija gyvenimui, kurio mes, Vilniaus gatvių vaikai, niekada nepatyrėme ir nesupratome. Kartu neįsisąmoninome ir savosios patirties, nes ji buvo užtemdyta nežinojimo ir ritualų nebuvimo, nustumta į pakraštį kaip neautentiška, netikra ir priešpriešinama tikresnei, tyresnei gamtos ir kaimo egzistencijai.
Kaimas iš didžiosios raidės nėra paskiras geografinis vienetas, o įsivaizduojama mitinė erdvė, su kuria nieko iš esmės nėra blogai, tai gili kultūrinė tradicija su savo apeigomis, vertybėmis ir kasdienybe. Tik augant devyniasdešimtaisiais jos jau seniai nebebuvo. Vasaromis per atostogas tyrinėdavau griūvančių fermų ir gyvulių mėšlo užterštą kraštovaizdį su prasigėrusia populiacija ir niekaip negalėjau įžvelgti gyvenimo išminties šlapimu dvokiančiose bobutėse iš vienkiemių. Man, vaikui, buvo labai skaudus tas neatitikimas tarp politikų – garsiai, ir subtiliau, bet primygtinai – kultūros – deklaruojamo Kaimo vaizdo, iš Kaimo kylančio tikrojo lietuviškumo (nes, aišku, egzistuoja ir tas netikrasis, miesčioniškas Vilniaus lenkiškumas; žydiškas, lenkiškas, baltarusiškas lietuviškumas ar tiesiog šiuolaikiškumas) ir tikrovės, kurią patyriau.
Po Antrojo pasaulinio karo Vilnius liko tuščias. Kur dingo didžioji dauguma senųjų gyventojų? Nužudyti. „Repatrijavo“ į Lenkiją. Išsikraustė. Išvežti į Sibirą. Kartais užgniaužia kvapą pagalvojus, kiek smurto bangų perskalavo gimtąsias gatves. Užsimerkusi bandau įsivaizduoti vaiduoklišką miestą, į kurį penktame dešimtmetyje iš Ukrainos atvyko mano bobutė, iš Žemaitijos glūdumos – mano dėdulis.
Kodėl man niekas to nepasakojo? Kodėl nebuvo jokių sakytinių mitų bent per šeimos šventes apie miestą ir jo kitimą, pražuvusius žydus ir išvežtus lenkus? Vietoj to pasakos apie lietuvių tyrumą, privilegijuotą kilmę iš baltų ir itin didelį pasididžiavimą, kad paskutinieji priėmėme krikščionybę ir išsaugojome itin indoeuropietišką kalbą. Visa tai buvo taip seniai ir taip mažai siejosi su sujaukta kasdienybe, tad buvo daug saugesni ir romantiškesni mitai, nei tai, kas įvyko vos prieš kelis dešimtmečius. Kaip galėjau būti tokia naivi ir nieko nežinoti apie gatves, kuriose praleidau dešimtmečius?
Vilnius žino mano paslaptis – gėdą, kai vaikystėje sugėriau visas sakmes apie išdidžius baltus, šalį nuo jūros iki jūros, ypatingą seną taurią lietuvių kalbą ir dar ypatingesnį lietuviškumą, kuriam vieninteliam lemta viešpatauti šiame mieste. Vėliau teko visa tai „atsimokyti“ ir iš naujo, apgraibomis ieškoti paralelinių Vilniaus ir Lietuvos istorijų.
Netgi užaugus mažojo geto teritorijoje nelabai ką apie jį žinojau išskyrus tai, kad toks buvo, ir tik iš lentelės Žydų gatvėje. Buvo seniai seniai. Neverta apie tai kalbėti. Buvo – ir pražuvo. Šeimoje ši tema buvo tabu, o aplink dauguma suaugusiųjų skleidė subtilias (kartais, tiesa, mažiau subtilias) antisemitiškas vibracijas. Juk gali žydai ateiti ir butus atimti – tokios buvo devyniasdešimtųjų senamiesčio gyventojų baimės. Mušk žyduką su lazda! – dainuodavome per Užgavėnes, net nemąstydami kodėl.
Netgi dabar, prabėgus tiek dešimtmečių nepriklausomybės, valstybės (ir ypač) Vilniaus tapatybė tam tikruose ratuose neretai suspaudžiama į siauras, troškias nacionalines ribas, atmetant kitakalbius ir kitatikius – nelietuvius. Uždarumo ribas atspindi lapkritį kilęs skandalas dėl privalomos literatūros programos. lrt.lt rašoma: „Nerimą ir net teisinius ginčus įskėlę užsienio autoriai išbraukti iš 11 ir 12 klasių lietuvių kalbos ir literatūros bendrojo ugdymo programos projekto privalomų autorių sąrašo. Čia nebeliko Williamo Shakespeare‘o, Johanno Wolfgango Goethe‘s, Albert‘o Camus, Franzo Kafkos. Šie kūrėjai buvo vieninteliai užsienio rašytojai programoje“. Kilus pedagogų pasipiktinimui, Nacionalinė švietimo agentūra ramina, kad viskas bus gerai, bet mane neramina, kai politikams ar netgi mokytojams, švietimo programų sudarinėtojams nerimą kelia užsienio klasikai, nes jie… iš užsienio.
Turbūt visa tai būdinga ne tik Lietuvai: Marina Abramovič savo atsiminimuose Eiti kiaurai sienas mini, kad gavusi kvietimą atstovauti Venecijos bienalėje Serbijai ir Juodkalnijai, ji valstybės institucijoms nusiuntė savo pasiūlymą Balkanų karo tema ir gavo dviprasmišką atsakymą, kuriame buvo abejojama jos „juodkalniškumu“. Galiausiai vietoj Abramovič šaliai atstovavo peizažų tapytojas, žinantis, kas yra tikrosios dvasinės šaliai vertybės, o ji savo kūrinį „Balkanų barokas“ atliko pagrindinėje ekspozicijoje ir laimėjo 1997 m. bienalės Auksinį liūtą. Serbijai ir Juodkalnijai jos talento nereikėjo, reikėjo prisitaikėliško „dvasingo“ meno. Galbūt tai visų periferijos kompleksą turinčių šalių simptomas? Tik kaip nuo jo išgyti?
Lietuvoje tapatybės matas dažnai vis dar išlieka tradicinės tikrosios kaimo vertybės (net springstu iš liūdno juoko garsiai skaitydama šį žodžių rinkinį). Suprantu, kad žmonės užaugę miesteliuose ir kaimeliuose skiriasi, ir tai yra nuostabu – juk galėtume turėti vietos daugybei autentiškų ir skirtingų tapatybės linijų, į kurias tilptų ir kitakalbių kultūros, ir senamiesčio vaikų paranoja, kad nepažįsta savo miesto. Šiemet Nacionalinėje dailės galerijoje surengta paroda „Čiabuvių pasakojimai“ (kuratorė Margarita Matulytė), kuri neva turėtų peržvelgti dominuojančius pasakojimus apie kaimą, bet… juos toliau pasakoja. Labai gerą ir konstruktyvią kritiką „Čiabuvių pasakojimams“ tinklaraštyje Nara.lt pateikia antropologės Kristina Jonutytė ir Ugnė Barbora Stankutė, tad neišsiplėsiu apie tai, kas negerai su „prigimtinės“ kultūros nuostatomis, tačiau jų eksponavimas NDG 2021 m. man kelia gėdos jausmą.
Kažkaip paslaptingai nuo tų „tikrųjų vertybių“ išsivystė alergija. Teatleidžia man tie, kurie patyrė tikrąjį kaimą ir jiems jis nėra tik tuščia papuvusi butaforija. Ir netgi ne pačiam Kaimui išsivystė alergija, o tai nuodingai nostalgijai ir menkavertiškumo komplekso kamuojamai nacionalinei tapatybei, kurios tikrąjį veidą atskleidė amžina diskusija apie Lukiškių aikštę. Vilnius yra mūšio laukas, kuriame norima nuslėpti gyvenimo įkalčius ir palikti tik sterilią, didingą ir netikrą jo versiją.
Natūraliai ateina noras sukilti, tik nežinai kaip, nes net artimiausi draugai nustemba, išgirdę mano požiūrį į šias Vilniaus problemas. Norisi išrėkti garsiai, kad šis identitetas – netiesa, o tik praėjusios kartos supelijusi sovietinė nostalgija. Šitos deklaruojamos vertybės neturi nieko bendro su kasdieniu gyvenimu. Tačiau sunku apibrėžti, kokia turėtų būti ta tikroji tiesa, todėl nutyli ir dvylikai metų išvažiuoji.
Kai augau Vilniuje, egzistavo milžiniškas atotrūkis tarp miesto ir to, kokias istorijas, pasakojimus, mitus man maitino mokykloje, šeimoje ir visur kitur – teatre, parodose. Atotrūkis tarp įvardijimo ir realybės. Kaip suprantu, ne man vienai. Tinklalapiui Nara.lt duotame interviu dr. Rasa Antanavičiūtė mini, kad užaugo viename iš namų Didžiojoje gatvėje. Pro Didžiosios sinagogos kiemą ji praeidavo keliaudama į darželį, vėliau ir į mokyklą, bet tik suaugusi sužinojo apie šio kiemo svarbą. Aš ėjau į darželį, stovintį Didžiosios sinagogos vietoje, ir apie jos egzistavimą sužinojau daug vėliau, vėlyvoje paauglystėje, o simbolinę prasmę vis dar bandau įsisąmoninti iki šiol. „Vilnius yra pakankamai tragiško likimo erdvė. Tai, kad miestas neturi atminties savo gyventojų istorijoje, yra rimta trauma ir miestui, ir gyventojams“, – teigia Antanavičiūtė.
Būtent. Rimta trauma, kurią pats sau gali įvardinti tik suaugęs, subrendęs. Vis dėlto jauti, kad miestas, kurį laikai savo tikraisiais namais, nėra toks, kokį tau, vaikui, pateikė kolektyvinė sąmonė, nuslėpdama dideles, nepatogias istorijos dalis ir pakeisdama jas gražiomis pasakomis apie lietuvišką Gedimino sapną, Šventaragio slėnį su vaidilutėmis ir tūkstantmetes lietuviškumo Vilniuje ištakas.
Traumos šerdį sunku apibrėžti ar komunikuoti, ji labiau jaučiama nei suprantama, bet tai gilus savos etninės tapatybės ambivalentiškumas: ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu ji tarsi buvo nesaugi, reikėjo įrodyti tapatybės vertę seilėtomis pasakomis apie kunigaikščius, baltus; nuolat ginti savo kalbą nuo svetimų įtakų, ginti mūsų kultūrą, priešpriešinant ją žydų, lenkų ar slavų kultūroms. Tas nesaugumas taip giliai įaugo, kad reikia nuolatinių pastangų, jog išmokčiau bent truputį atsiverti, kad patikėčiau, jog esu kažkas daugiau nei tos siauros užbrėžtos ribos, kad kaip menininkė galiu semtis įkvėpimo iš pilno Vilniaus paveldo, neišgrynindama tik etninio lietuviškojo prado. Galiu, bet kažkodėl vis jaučiu įtampą, lyg tai būtų uždraustas vaisius. Labai giliai įskiepytos ribos tarp „mes“ ir „kiti“. Eini ilgą ieškojimų kelią norėdamas suvienyti padalintą pasaulį, sulipdyti jį iš gabalų ir nebijoti gyventi savo autentiškos istorijos, net jeigu joje maišosi instagramo nuotraukos su genocido aukomis.
Kai gyvenau Malaizijoje ir manęs prašydavo papasakoti apie Vilnių, nežinodavau ką sakyti, tad rodydavau oficialius turistinius filmukus, kur iš paukščio skrydžio matosi senamiestis, Šv. Onos bažnyčia, katedra ir kitos grožybės. Draugai žavėdavosi, bet mane pykindavo žiūrint į saldžią ir lėkštą gimtojo miesto reprezentaciją, o savosios versijos dar neturėjau.
Galbūt grįžau, nes pagaliau supratau, kad Vilnius yra daug įdomesnis, gilesnis ir kartu tragiškesnis, nei kada nors sąmoningai suvokiau ir man reikia iš naujo pažinti save būtent šiame mieste. Aišku, pasiilgstu gero indiško maisto, oro uosto su daugiau nei dešimt tiesioginių skrydžių per dieną, žmonių, kurie myli savo darbą, kasdienių Penango šypsenų ir paplūdimio. Daug ko pasiilgstu, bet dabar esu čia.
Ilgus metus prieš besileidžiant į Vilniaus oro uostą vis žvelgdavau žemyn bandydama suprasti, kur yra tie paslaptingi rajonai su užburtais kalneliais ir pušų slėniais, kuriuos matau iš lėktuvo. Pavilnys? Antakalnis? Senamiesčio vaikui neregėtas Vilnius. Niekada nebuvau Obelų laukymėje, Šveicarijos takuose ar Montwiłłos Rasose. Taip po truputį atradau naujus miesto veidus ir dabar gyvenu viename iš tų namų, slėnyje tarp pušų, kuris matosi maždaug keturios minutės iki paliečiant žemę. Turbūt todėl, kad Sapieginės glūdumos yra vienas mažiausiai pažintų miesto vietų. Jokių prisiminimų. Tuščias popieriaus lapas. Galima pradėti iš naujo.
Pasisuku į jaunąją amerikietę, nusišypsau ir pradedu vardinti:
– Vilnius is wonderful. You should visit…
