Dizaineris Saulius Bajorinas
Ant knygos viršelio – Petro Lincevičiaus Prosenelio maldaknygė, pavadinimas – tarsi autorės vardo anagrama. Ir atspindys – regis, tai tikslus žodis šiai knygai apibūdinti. Eilėraščiai kaip senos, šalto kolorito nuotraukos. Prislopinti, apsiblausę, tačiau nepraradę metališko aštrumo, gebėjimo smeigti.
Recenzijos tikslas – kad ji būtų žmogiška. Kaip ir baltarusių poetės Sabinos Brilo Tiras „Biblio“. 78 eilėraščiai šiuolaikinės poezijos lauke ypatingi: taupūs, trumpi, konkretūs. Ir neapkarstyti nei simbolikos, nei kontekstinių nuorodų girliandomis. Dalis posmuoti, kiti astrofiniai. Vienur nėra skyrybos ženklų ir didžiųjų raidžių, kitur – paklūstama rašybos normoms. Vis dėlto tiek raiška, tiek turiniu Brilo poezija – vientisa, harmoninga. Maža to, tekstai kalbasi tarpusavyje: pavyzdžiui, vieno eilėraščio eilutę „Kartais apima nesuvaldomas linksmumas“ (p. 32) atliepia kito eilėraščio pradžia: „O kartais, kai ima atrodyti – viskas svetima“ (p. 33); p. 39 tekstas pradedamas: „ir man nieko daugiau nebeliko / vien prasibraut prie tavęs pasivertus / lietum. Dieve (štai taip, kaip kvailys, / pats į save kreipiuosi)“, o tolimesniame atvarte – eilutės: „Ir čia Dievui staiga iš tavęs / kažin ko prireikė“ (p. 40).
Postmodernistinę poeziją dažnai galima skaityti kaip milžinišką nuasmenintą intertekstą, o Brilo eilėraščiai kuria įspūdį (ar bent iliuziją?), kad tai individualios pasaulėjautos atspindys ar, greičiau – anagrama. Taip taip, jau girdžiu: atskirkime rašytoją nuo eilėraščių lyrinio subjekto! Tik kad Brilo eilėraščiai yra brilo-iški.
„Koks katastrofiškas pasirodė esąs metodas, kai nagrinėji tik kūrinį, atplėštą nuo autoriaus individualybės“ (Witold Gombrowicz, Dienoraštis: 1957–1961, t. II, iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, Vilnius: Vyturys, 1999, p. 202). Gombrowicziaus Dienoraštyje gana kategoriškai teigiama, kad meno kūrinys yra žmogaus gyvenimo dalis, jo dvasinės veiklos rezultatas: „Jeigu šiuolaikinės kritikos žodis turi atgauti sodrumą, visuomeniškumą, efektyvumą žmonių pasaulyje, privalome pamatyti ne tik žmogaus kūrybą, bet ir patį žmogų, bent jau kaip vadinamąjį išeities tašką“ (Ibid., p. 203). Tai padrąsina klausti: „Koks žmogus yra anapus Brilo eilėraščių?“
Pirmiausia – tikintis likimu. Likimas šioje poezijoje „dalykas rimtas“ (p. 14), užklumpantis sutapimais ir atsitiktinumais. O žmogus (ir vyras, ir moteris) elgiasi tarsi sapno subjektas, neturintis pasirinkimo, bejėgis kontroliuoti situaciją, todėl sekantis nurodytais ženklais. Poetiniame Brilo pasaulyje iš dviejų alternatyvų – odinės striukės ir nailoninės prijuostės – įprastai dominuojanti bus ta nežavinti, buitiškoji. Kadangi tikra, neapnikta dirbtinumo, buitis ir kasdienybė nugali tai, kas įspūdinga, patrauklu visuomenei. Todėl lyrinis subjektas netikėtai išpažįsta fantazuojantis apie skalbėją ir tramvajaus vairuotoją („nukankino mane, daktare, nuodėmingi galvojimai“, p. 41). Čia pat ironizuojami moteriškumo stereotipai kaip neišvengiama jos lemtis (lazerinė depiliacija, želatina lūpose, jaunystės injekcijos), ir pabrėžiama profanum – to, kas žemiška ir kasdieniška, pergalė: „pavirs prijuoste, / migdomaisiais, / kremu nuo raukšlių“ („Ne šiandien ir ne dvyliktą“, p. 15).
Pasitelkus Abraomo aukos ir pasaulio sukūrimo motyvus (p. 12, 53), sacrum interpretuojamas sandūroje su nuoboduliu ir beprasmybe. Lyrinis subjektas nėra Abraomas – užuot stojęs pasirinkimo akistaton, jis užima Izaoko, laukiančio paaukojimo akimirkos, vietą. Nuosprendžiu žmogui eilėraštyje „Skiltininkas“ (p. 53) tampa jo darbas – savaitinis beprasmybės dauginimas. Monotonija saugi, tačiau saugumas kelia nuobodulį, niveliuoja emocijas. Apie tai ir kito eilėraščio eilutės: „Kas yra ir kas buvo – viskas šaldytuve. / Tai kontraktas, mažyte: antrasis punktas – saugumas, / pirmasis – dugno ilgėjimasis“ („Jis prisiartins, paims tave už rankos“, p. 18).
Rinkinyje asmeninės žmogaus patirtys yra išdidinamos: priartinama smulki detalė, tarkime, prie orkaitės stiklo prikepusių anties taukų gramdymas, atskleidžianti visą išgyvenimų spektrą. Kita vertus, jausmai pridengiami, neafišuojami, kalbėjimas tylus, nerėksmingas. Lyrinio subjekto balse – apatija: „jie sako: viskas tavo rankose, liurbi tu / pakelk subinę, eik raškyti žvaigždžių // ką jie ten vėjus šneka / negaliu net pasikasyti“ („toks oro drėgnumas“, p. 38).
Brilo eilėraščiuose ryški „aš“ – „jie“ priešprieša. Asmuo patiria konfrontaciją tarp to, kas priimtina jam, ir to, kas įprasta visuomenėje. Siekiant apsispręsti, ar prisitaikyti, ar ne, šmėkšteli etinė dvejonė: „– Bet galbūt tai mes / gyvenam teisingai, ne jie? / – Tylėk, dukrele, jų daug“ („Mama, kas visi šitie žmonės“, p. 60).
Nuovargis, antipatija konformizmui smelkiasi pro paradoksalų socialinės normos postulavimą: „jeigu nebūtų būtina daryti visko kaip reikia / jei nereikėtų atrodyti kaip visi normalūs žmonės“ („jeigu nebūtų būtina…“, p. 36). Pasyvumas, baimė priešintis ir nepasitikėjimas savimi skatina sunormalėti, tačiau įveikti tai, kas skiria nuo kitų, yra labai sunku.
Troškimas prisitaikyti kyla patiriant vienatvę, ieškant meilės ir žmogiškojo ryšio. Atmintis sugrąžina į kasdienybę, kurioje – kadaise uždangstyti laikrodžiai (eil. „Tą, kurią tu mylėjai“, p. 19) ir gelbstintis nuo šalčio susirengiami visi drabužiai (eil. „Galima užsitempti kojines“, p. 21). Vienatvė – gyvenimo dėsnis, eilėraštyje „Raštingumas“ deklaruojamas kaip vaikystės pamokoje: „Kiekvienas pradinukas / Rašo tai, ką pamatė: / „Musei retkarčiais skauda.“ / „Kiekvienas norėtų meilės““ (p. 47). Panašiai, pasitelkus vaiką kaip retorinį adresatą, pažindinamasi su lemtimi: „Mažyli, tu bijai likti vienas. / Nebijok, mažyli – liksi. / Iš visų pusių apsuptas žmonių“ („Mažyli, tu bijai likti vienas“, p. 30).
Svetimumas, neišvengiamas net ir būnant tarp žmonių, lyginamas su miško tankme (p. 8, 10). Tačiau medžiais galima pasikliauti kaip kelrodžiais, eilėraščio kalbėtojas juos supriešina su žmonėmis, kurie šaiposi ir klaidina, rodydami į tai, ko iš tikrųjų nėra. Vienišumo klišėmis žaidžiama neslepiant temos banalumo. Pradedama prisipažinimu, kad tai, apie ką kalbama – ne kartą girdėta: „Ir aš parašysiu apie karą, / kuris nesibaigia“ (p. 23). Radikaliai abejojama žmonių ryšiu: „Mes neperžengsime ribos – nei aš, nei tu. / Ir tu, ir aš, vienas nuo kito liksim per pusę žingsnio“ (p. 35). Groteskiškame „Jeigu aš būčiau namas“ (p. 80) žmogus-viešbutis, įsileidžia „laikinus, nepažįstamus“ ir gyvena „su viltimi / vienąkart kurį nors pažinti“. Taiklios eilutės apie šios vilties absurdą ir beprasmybę:
visi tik tuo ir užsiima
ieško savųjų
puldinėja vienas prie kito
kol nenugriūva iš nuovargio
šalia kieno nors
kol neužminga prigludę
prie kurio nors svetimo
(„o gal ir tikrai“, p. 58)
Atpažinimo klausimas grąžina prie atspindžio motyvo – Brilo poezijoje kito akys žmogų perkeičia, paverčia anagrama. „Manau, dauguma žmonių / laiko mane idiotu“ (p. 62), – taria lyrinis subjektas, o po kelių puslapių atsiliepiama: „Išoriškai tai aš tokia pat nuobodi / kaip ir visi likusieji / o kas ten viduje / vienas tik chirurgas težino“ (p. 67). Nepažinumas apmąstomas kaip esminė egzistencijos problema.
Sabina Brilo ne tik išvengia snobiškos egzaltacijos, pakylėtų svarstymų apie rašytojo vaidmenį, bet dargi pasišaipo iš savęs: „Gyvenimas sako: o dieve, ir tau ne gėda / apsiskelbti šitos banalybės autore?“ (p. 50). Jai kūrėjo misija à la Gombrowicz: „Tegu sau kuria poeziją, tik kad bet kurią akimirką galėtų suvokti jos ribotumus, bjaurumus, juokingumus ir kvailumus. […] Tegu, būdamas poetas, nė akimirką nenustoja būti žmogus ir tegu nereikalauja žmogaus priklausomybės nuo „poeto“ (Witold Gombrowicz, Dienoraštis: 1953–1956, t. I, iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, Vilnius: Vyturys, 1998, p. 102).
Žmogui, kūrėjui džiaugsmą kelia sąmoningas pasirinkimas eiti, beeinant – pastebėti. Sabinos Brilo eilėraštis nelyg punktyras sujungia pavienes tokio kelio atkarpas:
O visgi, vienas smagumas
dar liko –
tiesiog eiti.
Išilgai kelio auga,
tarsi prinokę vaisiai,
ženklai.
(„O visgi, vienas smagumas“, p. 13)
