Dizainerė Deimantė Rybakovienė
Poezija ir dramaturgija. Pirmoji kliaujasi žodžiu, jo išdėstymu. Dramaturgija, priešingai, turi daugiau atramų – muziką, scenografiją, judesį, balsą… Tačiau šis draminio kūrinio žemiškumas, t. y. daug materialesnė prigimtis, nėra aspektas, dėl kurio drama kaip žodžio menas galėtų būti mažiau komplikuota, kaip tik – sąlyginai lengvesnė prieiga prie dramos kūrinio diktuoja ir paaštrėjusią uoslę neįtikinamumui, dirbtinumui. Galbūt dėl to, kad dramaturgija lengviau pasiduoda redukcijai į kasdienybę, tiesioginiam interpretavimui, teatras Lietuvoje daug populiaresnis už poeziją. Teatras yra pramoga. „Teatras – tai magija“, – kaip atsakas iškyla frazė iš interviu su Gintaru Grajausku (https://www.15min.lt/kultura/naujiena/teatras/gintaras-grajauskas-ne-teatro-reikalas-dirbti-zurnalistu-psichologu-teatras-tai-magija-283-1166710). Ar išties egzistuoja tas magiškasis Teatras, kurį rašytume didžiąja raide? Jei taip, tai sakyčiau, kad magiškasis teatras yra tas, kuris levituoja, kurio magiškumas išlieka ir be garso, kūno, dekoro atramų. Ar Grajauskui pjesių rinkiniu Kas prieš mus pavyko tokį sukurti?
Mąstydama apie teatro fenomeną Lietuvoje užtikau Monikos Jašinskaitės statistinį tyrimą „Lietuvos teatras skaičiais – ar galime sakyti, kad esame teatro šalis?“ (http://www.menufaktura.lt/?m=1052&s=68980), kuriame dėmesį atkreipė faktas, kad Lietuvoje sparčiai daugėja lietuvių autorių pastatymų – 2018 m. jie sudarė beveik pusę visų įvykusių premjerų. Tai, kad lietuvių dramaturgija yra reikalinga, patvirtina ir detalė, jog trys iš keturių rinkinio Kas prieš mus pjesių jau pastatytos teatre: Brunoną ir barbarus Šilutės kameriniame dramos teatre 2010 m. pastatė Linas Mikuta, Pašaliniams draudžiama – 2016 m. Oskaras Koršunovas, Kas prieš mus – Klaipėdos dramos teatre 2018 m. Jonas Vaitkus.
Dar šiek tiek skaičių. Pagal Grajausko tekstus spektakliai statomi nuo 1997 m., didžioji dalis – Klaipėdos teatro scenoje. Pirmoji pjesių knyga – Mergaitė, kurios bijojo Dievas – išleista 2007 m. Vadinasi, pirma suvaidinama, po to išleidžiama. Pjesės, kurios buvo patikrintos scenos testu. Kas prieš mus – antrasis šiais metais pasirodęs Grajausko literatūrinis projektas, kitas svarbus kūrinys – Sabinos Brilo eilėraščių vertimai Tiras Biblio. Taigi Grajauskas – poetas, vertėjas, muzikantas, o ir dramaturgas?
Dėmesio prašosi knygos Kas prieš mus dizainas. Deimantė Rybakovienė, knygos dizainerė, nusipelnė pagyrų už puikiai išnaudotą teatro uždangos motyvą, skiriantį pjeses, taip pat įdomus ir beserifinio šrifto pasirinkimas. Galima numanyti, kad pjesės išdėstytos chronologine tvarka pagal parašymo datą. Paskutinioji pjesė Tinkle iš kitų išsiskiria ne tik tuo, kad ji dar nėra tapusi spektakliu, bet ir tuo, jog jos vienintelės veiksmo laikas – ateitis.
Grajausko dramai, atvirkščiai nei poezijai, labai svarbi laiko plotmė. Iš klasikinių dramų, kurių universalumo nekvestionuojame, regime, kad aprašomojo laikmečio kontekstas netrukdo kūriniui būti universaliam. Skaitytojas/žiūrovas, radęs sąsajų su savo patirtimi ir bendražmogiškomis problemomis, netikėtai pajunta artumą duotam kontekstui, ir taip tekstas tampa veiksmingu. Žinoma, egzistuoja ir kita galimybė – atimti kūrinio savarankiškumą užsižaidžiant aktualijomis ir vienadieniu humoru – anekdotinėmis situacijomis. Būtent šis pasirinkimas, galbūt nesąmoningas, sutrukdo Grajausko pjesėms tapti magija. Norėdamas sukurti pirmųjų nepriklausomybės metų nuotaiką, siejamą su absurdiškomis situacijomis, biurokratizmu ir besikuriančiu kapitalizmu, Grajauskas pjesėje Pašaliniams draudžiama sunkiai kovoja su humoro ir ironijos iššūkiu. Tekste vaizduojama laikraščio redakcija, kurios darbuotojos Marytė ir Onutė kalbasi apie muilo operąir jos pagrindinį herojų Antonijų, kuris „toks gražuolis. Ir toks niekšas…“ Kontekstą papildo trečioji scena darbo biržoje, kur bedarbiai švaistosi „visa valdžia – vagys“, „visur vieni iškrypėliai“ ir kitomis panašaus stiliaus replikomis (p. 21), kurios jei ne tapusios kliše, tai tiesiog pabodusios ir nebejuokingos.
Pjesėje pasigedau išplėtoto Valytojos – tylios vienišos moters, kantriai dirbančios savo darbą – personažo, kuris, regis, turi potencialą tapti labai įdomiu. Nors Grajauskas kaip ir Valytojai, taip ir Poetui, Bitininkui ar Fotografui nesuteikia vardų, palieka juos tarsi abstrakčias figūras, tačiau šie veikėjai išsiskiria savo laikysena, kalbėjimo būdu ir atrodo labai gyvi, gal todėl, kad už jų ryškiai regimi prototipai. Poetą galime įsivaizduoti kaip Grajausko alter ego, tai išduoda jo laikysena sociume ir pokalbiai su kritikais (pavyzdžiui, devintos scenos epizodas, kuriame Poetas tautai sako: „Gal jau aš pats nuspręsiu, ką ir kaip man rašyti“ (p. 48)). Fotografas autsaideris – Raimondas Urbonas, o po kadaise poetu buvusio Bitininko šalmu, kaip spėju iš netikėtai Poetui mesto epiteto „lakišius“, pasislėpęs Gintautas Dabrišius. Sukuriamas panašumas tarp bitininko aprangos ir skafandro leidžia rastis poeto ir „kosmonauto“ paralelei.
Scenos Fotografo kamarėlėje ir susitikimai prie parduotuvės su medumi prekiaujančiu Bitininku smarkiai pagyvina labiau „Dviračio šou“, o ne dramos kūrinį primenančią pjesę. Paradoksalu, bet būtent šie teksto elementai mažiausiai ironiški. Juose atsiskleidžia veikėjų pasaulėvoka ir, drįstu teigti, labiausiai priartėjama prie poezijos. Tai išreiškia ir graži pjesės pabaiga – Poeto virtimas Bitininku ir skaitomas eilėraštis, tarytum pačios poezijos parašytas apie save: „Kas aš? / Nežinau, ką atsakyti. / […] / Ką aš veikiu? Stoviu. / Laukiu, kol tu parašysi mane“ (p. 76–77).
Kontrastą tarp poetiškumo ir ironijos kuria ir dainos, skambančios didžiojoje dalyje scenų, dažniausiai jų pabaigoje. Dainomis tarsi siekiama apibendrinti pjesės veiksmą, sukurti ryšį tarp personažų, tačiau Pašaliniams draudžiama skambančios dainos nedera su scenos nuotaika. Vienas tokių pavyzdžių – neorganiškas peršokimas nuo Valytojos deklamuojamo Poeto ars poetikos (p. 52–55) prie Poeto ir Valytojos dueto (p. 57–58), kuriame personažai save prilygina balų vėžliams, aligatoriams ir voverėms rate. Galbūt stebint spektaklį scenoje tai atrodytų visiškai kitaip, tačiau skaitant šie paradoksai ir šaipymasis iš visuomenės ydų įgauna moralizavimo poskonį. Ironija sminga tada, kai atskleidžia tai, kas netikėta, tuomet skaitytojui ir smagu, ir juokinga.
Staigmena pavyksta komedijoje Brunonas ir barbarai, kurioje lėbaujantys futbolo sirgaliai iš Vokietijos susikivirčija su dienas pakelės užeigoje leidžiančiais vietiniais. Amžina dilema – futbolas ar krepšinis – perverčiama į susidūrimą tarp krikščionybės ir pagonybės istoriniame kontekste, kuriame pirmą kartą paminimas Lietuvos vardas. Pjesė sukurta būtent Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, ir tai vienintelė pjesė rinkinyje, šalia kurios nurodyta sukūrimo data.
Vis dėlto šioje komedijoje pati įdomiausia teminė linija – tai siekis suformuluoti lietuvio tapatybės esmę. „Mįslinga ta jūsų šalis, ir ta jūsų dvasia. Nepyk, bet kartais atrodot tokie beviltiški slunkiai… O kartais – tikrų tikriausi herojai…“ (p. 132), – atvirauja vokietis Brunas, svetimšalių idėjinis vadas. Brunas nesuvokia lietuvių nepilnavertiškumo komplekso priežasties. „Tiesiog pamirškit tas savo paranojas ir tiesiog gyvenkit sau – ramiai, taip, kaip jums atrodo gera ir tinkama“ (p. 130). Į tokį patarimą Algis, prieš tai vožęs Brunui bokalu, atsako: „Teisus tu, be abejo, – tik kad nėra taip paprasta – ramiai sau gyventi“ (p. 130). Komedijoje brėžiama jungtis su Grajausko „Eilėraščiu apie lietuviškojo identiteto paieškas“ (Naujausių laikų istorija: Vadovėlis pradedantiesiems: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p. 24–25), kurį pradeda epigrafas: „Iš vieno vokiečių turisto kelionės įspūdžių“. Atsikartojanti eilėraščio eilutė „nes nyku mums šitaip gyventi“ netiesiogiai atsako į Bruno klausimą, kodėl lietuvių elgesys toks keistas ir dažnai visai neracionalus.
Vis dėlto lietuviškos prigimties ir tautinio charakterio temos nėra pakankamai atskleistos – didesnis dėmesys skiriamas gan banaliems kultūriniams stereotipams, tokiems kaip lietuvių puikavimuisi alumi ar šviesiaplaukėmis lietuvaitėmis. Tad ar dramos kūrinį turėtume vertinti kaip poeziją, pagal tai, kas jame tiesiogiai nepasakyta, tik implikuojama arba atskleista iš dalies? Manau, kad ne. Panašių recepcijos sunkumų kelia ir kita pjesė Kas prieš mus, kurios centre – realiai egzistavusi asmenybė, visų numylėtinis, poetas Gabriele d’Annunzio, tapęs Fiumė valstybės diktatoriumi. Kūrinyje savitai interpretuojami istoriniai faktai skatina reflektuoti, ką reiškia būti valdovu, kaip politinėse peripetijose keičiasi galios pozicija, kaip iš chaoso formuojama politinė sistema. Tačiau pačiame tekste apie šiuos probleminius aspektus tik užsimenama, regis, autoriui nepavyksta suvaldyti medžiagos gausos ir apsiriboti tik svarbiausiomis d’Annunzio charakterio detalėmis.
Pjesės Kas prieš mus pavadinimas pasirinktas ir visam rinkiniui pavadinti. Šį Fiumė valstybės šūkį d’Annunzio bendražygiui paaiškina: „Na, yra toks posakis – jei Dievas su mumis, tai kas prieš mus. Tai čia ta antroji jo pusė“ (p. 168). Žodis „prieš“ lietuvių kalboje gali reikšti tris skirtingus dalykus: ankstesnį laiką, fizinę poziciją, t. y. buvimą priešais, ir nesutarimą. Todėl Mussolinio vadovaujamiems fašistams užėmus Fiumė, d’Annunzio pasinaudoja žodžių žaismu ir pripažįsta: „Netikusį šūkį pasirinkom. Turėjo būti ne „tai kas prieš mus“, o „tai kas po mūsų““ (p. 187). Rinkinio pavadinime ši frazė įgyja naują reikšmę – lyg trys pirmosios pjesės, kalbančios ir savitai interpretuojančios praeities įvykius, būtų tai, kas buvo prieš mus, anksčiau negu mes, o pjesė Tinkle – tai, kas prieš mus ateityje, kas dar laukia.
Rinkinio pjesėse randame nemažai sąlyčio taškų su kasdienybe ir šiuolaikinėmis aktualijomis, tačiau didelį dėmesį skiriant stereotipams ir viešojoje erdvėje matomoms klišėms, nepavyksta kūrinio ironijos paversti skoningu humoru. Skaitytojas jaučiasi kaip pjesės Tinkle herojus, kuriam draugas pasakoja šimtus kartų girdėtus anekdotus. Stipriausios rinkinio vietos – tos, kuriose Grajauskas labiau negu dramaturgas yra poetas ir leidžia sau juo būti. Pjesėse randamas poetinis pasaulėvaizdis yra magiškas, universalus ir daug labiau paveikus negu dar vienas pasakojimas apie poetą, nepritampantį santvarkoje, kurioje klesti valdžia nusivylę pašalpų prašytojai.
