Antanas Kazakauskas. Be pavadinimo. XX a. septintas dešimtmetis. Popierius, tušas. 52,3 × 59,7. Autoriaus šeimos nuosavybė

Iš anglų kalbos vertė Mantas Tamošaitis

1945 m. parašytas, o 1946 m. žurnale „Horizon“ publikuotas George’o Orwello pokario tekstas laikomas vienu svarbiausių jo eseistinių kūrinių. Jis parašytas jau po „Gyvulių ūkio“ pasirodymo, tad Orwellui tapus sėkmingu rašytoju tiek komercine, tiek kritikų įvertinimo prasme. Tekstas vertintas ir amžininkų, ir vėlesnių kritikų, kurie ne kartą jį pavadino vienu svarbiausių anglų kalba parašytų tekstų apie teksto stilių, tačiau net ir šiandien jis tebevertinamas literatūros tyrinėtojų ne vien dėl stilistinių pastabų, bet ir dėl politinės kalbos demistifikavimo.

Teksto vertime pasirinkta ten, kur dėl vienokių ar kitokių priežasčių (pavyzdžiui, tekste aptariama žodžių daryba, konkretūs frazeologizmai) aktualus originalo tekstas, jį ir pateikti. Šių teksto vietų atitikmenys, vertimas ar vertėjo paaiškinimai pateikiami išnašose, žymimose arabiškais skaitmenimis. Paties autoriaus išnašos tekste žymimos romėniškais skaitmenimis ir pateikiamos teksto pabaigoje. Versta iš: George Orwell, Essays, Penguin Classics, 2000.

Dauguma žmonių, kuriems tai apskritai bent kiek rūpi, pripažintų, kad anglų kalbos būklė yra prasta. Bet dažniausiai priimta manyti, kad sąmoningais veiksmais nieko pakeisti negalime. Manoma, kad mūsų civilizacija išgyvena nuosmukį ir mūsų kalbai neišvengiamai lemta subyrėti kartu. Iš to plaukia, kad bet kokia kova prieš piktnaudžiavimą kalba yra sentimentalus archaizmas – kaip, tarkime, pirmenybė žvakėms vietoje elektros šviesos ar karietoms vietoje lėktuvų. Už to slypi pusiau sąmoningas įsitikinimas, kad kalba yra natūraliai besivystantis organizmas, o ne įrankis, kurį formuojame pagal savo tikslus.

Žinoma, kad kalbos nuosmukį vienaip ar kitaip lemia politinės ir ekonominės priežastys – tai nėra tik bloga vieno ar kito konkretaus rašytojo įtaka. Tačiau čia pasekmė gali tapti priežastimi, sustiprindama pirminę priežastį ir sukeldama tokį patį, bet stipresnį poveikį – ir taip be galo. Žmogus gali imti gerti, nes jaučiasi esąs nevykėlis, o paskui žlugti dar labiau, nes geria. Beveik tas pats vyksta ir su anglų kalba. Ji darosi bjauri ir netiksli, nes mūsų mintys yra kvailos, bet dėl kalbos nešvarumo mums lengviau kyla kvailų minčių. Tačiau svarbu tai, kad šis procesas yra grįžtamas. Šiuolaikinėje anglų kalboje, ypač rašytinėje, gausu blogų įpročių, kurie plinta per mėgdžiojimą ir kurių pasistengus galima išvengti. Atsikračius šių įpročių, galima mąstyti aiškiau, o aiškus mąstymas yra būtinas pirmas žingsnis politinio atsinaujinimo link: kad kova su prasta ang­lų kalba nebūtų lengvabūdiška ir nebūtų vien profesionalių rašytojų rūpestis. Prie to dar grįšiu ir tikiuosi, kad iki tol taps aiškiau, ką noriu pasakyti. Paimkime čia penkis pavyzdžius tokios anglų kalbos, kokia dabar įprasta rašyti.

Šias penkias ištraukas pasirinkau ne todėl, kad jos ypatingai prastos – būčiau norėjęs, būčiau galėjęs pacituoti daug prastesnių – bet todėl, kad jos iliustruoja įvairias mus kamuojančias proto ydas. Jos yra šiek tiek žemiau stilistinio vidurkio, tačiau tai gana reprezentatyvūs pavyzdžiai. Sunumeravau, kad prireikus galėčiau jomis pasiremti:

1. I am not, indeed, sure whether it is not true to say that the Milton who once seemed not unlike a seventeenth-century Shelley had not become, out of an experience ever more bitter in each year, more alien (sic) to the founder of that Jesuit sect which nothing could induce him to tolerate.1

Profesorius Haroldas Laskis (Esė apie žodžio laisvę)

2. Above all, we cannot play ducks and drakes with a native battery of idioms which prescribes egregious collocations of vocables as the basic put up with for tolerate, or put at a loss for bewilder.2

Profesorius Lancelotas Hogbenas (Interglossia)

3. On the one side we have the free personality: by definition it is not neurotic, for it has neither conflict nor dream. Its desires, such as they are, are transparent, for they are just what institutional approval keeps in the forefront of consciousness; another institutional pattern would alter their number and intensity; there is little in them that is natural, irreducible, or culturally dangerous. But on the other side, the social bond itself is nothing but the mutual reflection of these self-secure integrities. Recall the definition of love. Is not this the very picture of a small academic? Where is there a place in this hall of mirrors for either personality or fraternity?3

Esė apie psichologiją, išspausdinta

Politics (Niujorkas)

4. All the ‘best people’ from the gentlemen’s clubs, and all the frantic Fascist captains, united in common hat­red of Socialism and bestial horror at the rising tide of the mass revolutionary movement, have turned to acts of provocation, to foul incendiarism, to medieval legends of poisoned wells, to legalize their own destruction of proletarian organizations, and rouse the agitated petty-bourgeoise to chauvinistic fervor on behalf of the fight against the revolutionary way out of the crisis.4

Komunistų brošiūra

5. If a new spirit is to be infused into this old country, there is one thorny and contentious reform which must be tackled, and that is the humanization and galvanization of the B.B.C. Timidity here will bespeak canker and atrophy of the soul. The heart of Britain may be sound and of strong beat, for instance, but the British lion’s roar at present is like that of Bottom in Shakespeare’s A Midsummer Night’s Dream – as gentle as any sucking dove. A virile new Britain cannot continue indefinitely to be traduced in the eyes or rather ears, of the world by the effete languors of Langham Place, brazenly masquerading as ‘standard English’. When the Voice of Britain is heard at nine o’clock, better far and infinitely less ludicrous to hear aitches honestly dropped than the present priggish, inflated, inhibited, school-ma’amish arch braying of blameless bashful mewing maidens!5

Laiškas, išspausdintas Tribune

Kiekviena iš šių ištraukų turi savų trūkumų, tačiau, be įmanomo išvengti bjaurumo, visoms joms būdingos dvi savybės. Pirmoji – tai pašvinkę vaizdiniai, antroji – tikslumo stoka. Rašytojas arba turi mintį ir negali jos išreikšti, arba netyčia pasako ką nors kita, arba jam beveik nesvarbu, ar jo žodžiai ką nors reiškia, ar ne. Šis neapibrėžtumo ir grynos nekompetencijos mišinys yra ryškiausias šiuolaikinės anglų prozos, ypač bet kokių politinių rašinių, bruožas. Kai tik iškeliamos tam tikros temos, konkretumas ištyžta, pavirsdamas abstrakcija, ir atrodo, kad niekas nebesugeba sugalvoti kalbos figūrų, kurios nebūtų nuvalkiotos: proza vis rečiau ir rečiau susideda iš žodžių, parinktų dėl jų prasmės, ir vis dažniau iš frazių, suklijuotų viena prie kitos kaip surenkamos vištidės dalys. Toliau išvardinsiu, su pastabomis ir pavyzdžiais, įvairias gudrybes, kurių pagalba paprastai bandoma išsisukti nuo prozos kūrimo darbo.

Mirštančios metaforos. Naujai sugalvota metafora padeda mąstyti, sužadindama vaizdinį, o metafora, kuri techniškai yra visai „mirusi“ (pavyzdžiui, iron resolu­tion6), iš esmės yra atvirtusi įprastu žodžiu ir gali būti vartojama neprarandant vaizdingumo. Tačiau tarp šių dviejų grupių yra didžiulis nudėvėtų metaforų sąvartynas, kurios prarado bet kokią išraiškos galią ir vartojamos tik todėl, kad žmonėms nereiktų vargti patiems galvojant frazes. Pavyzdžiui: Ring the changes on, take up the cudgels for, toe the line, ride roughshod over, stand shoulder to shoulder with, play into the hands of, no axe to grind, grist to the mill, fishing in troubled waters, on the order of the day, Achilles’ heel, swan song, hotbed7. Daugelis jų vartojamos nežinant jų reikšmės (pavyzdžiui, kas yra rift8?), taip pat dažnai yra perpinamos nesuderinamos metaforos, o tai jau aiškus ženklas, kad rašytojui neįdomu tai, ką jis sako. Kai kurios dabar galiojančios metaforos nukrypo nuo savo pirminės prasmės, jas vartojantiems to nė nežinant. Pavyzdžiui, kartais toe the line9 rašoma kaip tow the line10. Kitas pavyzdys – kūjis ir priekalas, dabar visada vartojamas su mintimi, kad priekalas gauna lupti. Tikrovėje priekalas visada sulaužo kūjį, o ne atvirkščiai: rašytojas, kuris sustotų ir pamąstytų, ką sako, išvengtų originalios frazės iškraipymo.

Operatoriai arba žodiniai protezai. Jie padeda išvengti vargo renkant tinkamus veiksmažodžius ir daiktavardžius, o kartu kiekvieną sakinį papildo skiemenimis, kurie suteikia simetrijos įspūdį. Būdingos šios frazės: render inoperative, militate against, prove unacceptable, make contact with, be subject to, give rise to, give grounds for, have the effect of, play a leading part (role) in, make itself felt, take effect, exhibit a tendency to, serve the purpose of, ir t. t. ir t. t.11 Svarbiausia čia yra tai, kad nebelieka paprastų veiksmažodžių. Vietoj vieno žodžio, pavyzdžiui, break, stop, spoil, mend, kill12, veiksmažodis tampa fraze, sudaryta iš daiktavardžio ar būdvardžio, prijungto prie kokio nors bendros paskirties veiksmažodžio, pavyzdžiui, prove, serve, form, play, render13. Be to, visur, kur tik įmanoma, vietoj veikiamosios rūšies vartojama neveikiamoji, o vietoj gerundijaus14 vartojamos daiktavardinės konstrukcijos (by examination of vietoj by examining15). Veiksmažodžių spektras dar labiau susiaurinamas, vartojant -ize ir de- formas, o banaliems teiginiams suteikiamas svarumo įspūdis, vartojant not un-16 formą. Paprasti jungtukai ir prieveiksmiai keičiami tokiomis frazėmis kaip with respect to, having regard to, the fact that, by dint of, in view of, in the interests of, on the hypothesis that17; o sakinių pabaigos gelbstimos nuo kulminacijos stokos tokiomis skambiomis bendro pobūdžio frazėmis kaip greatly to be desired, cannot be left out of account, a development to be expected in the near future, deserving of serious consideration, brought to a satisfactory conclusion18ir t. t., ir pan.

Pretenzinga dikcija. Tokie žodžiai kaip fenomenas, elementas, individas, objektyvu, kategorinis, efektyvus, virtualus, principinis, pirminis, propaguoti, konstituoti, eksponuoti, eksploatuoti, utilizuoti, eliminuoti, likviduoti vartojami siekiant pagražinti paprastus teiginius, o šališkiems vertinimams suteikti mokslinio nesuinteresuotumo įspūdį. Tokie būdvardžiai kaip epochinis, epinis, istorinis, nepamirštamas, šlovingas, senasis, neišvengiamas, nenumaldomas, tikrasis vartojami siekiant suteikti taurumo niekingiems tarptautinės politikos procesams, o rašiniai, kuriais siekiama pašlovinti karą, paprastai įgauna archajišką atspalvį; jiems būdingi šie žodžiai: karalystė, sostas, karo vežimas, geležinis kumštis, ietis, kalavijas, skydas, vėliava, kerzas, ragas. Svetimžodžiai ir posakiai, tokie kaip cul de sac, ancien régime, deus ex machina, mutatis mutandis, status quo, Gleichschaltung, Weltanschauung, vartojami siekiant kultūros ir elegancijos įspūdžio. Išskyrus naudingas santrumpas i.e., e.g. ir etc., nėra jokio realaus poreikio vartoti šimtus dabar anglų kalboje vartojamų svetimžodžių. Blogus rašytojus, o ypač mokslo, politikos ir sociologijos sričių, beveik visada persekioja mintis, kad lotyniški ar graikiški žodžiai yra didingesni už saksų kalbos žodžius, ir tokie nereikalingi žodžiai kaip expedite, ameliorate, predict, extraneous, deracinated, clandestine, sub-aqueous19 ir šimtai kitų vis įsitvirtina vietoje anglosaksiškų kalbinių atitikmenųi. Marksistams būdingą žargoną (hyena, hangman, cannibal, petty bourgeois, these gentry, lackey, flunkey, mad dog, White Guard20 ir t. t.) daugiausia sudaro žodžiai, išversti iš rusų, vokiečių ar prancūzų kalbų. Šiandien įprastas būdas sukurti naują žodį yra pavartoti lotynišką ar graikišką šaknį su atitinkama priesaga ir, jei reikia, -izuoti. Dažnai yra lengviau sugalvoti tokius žodžius (deregionalize, impermissible, extramarital, non-frag­mentatory21 ir t. t.) nei sugalvoti angliškus žodžius, kurie atitiktų reikšmę. Dėl to apskritai didėja kalbos nešvara ir neaiškumas.

Bereikšmiai žodžiai. Tam tikruose tekstuose, ypač meno ir literatūros kritikoje, įprasta susidurti su ilgais pasažais, kuriuose visiškai nėra prasmėsii. Tokie žodžiai kaip romantiškas, plastiškas, vertybės, žmogiškas, negyvas, sentimentalus, natūralus, vitališkas, taip kaip jie vartojami meno kritikoje, yra visiškai bereikšmiai ta prasme, kad jie ne tik nenurodo į jokį apčiuopiamą objektą, bet net ir skaitytojas to vargiai besitiki. Kai vienas kritikas rašo: „Išskirtinis pono X kūrybos bruožas yra jos ypatingas gyvumas“, o kitas rašo: „Iš pat karto X kūriniuose sukrečia jų savitas negyvastingumas“, skaitytojas tai priima kaip tiesiog paprastą nuomonių skirtumą. Jei vietoj žargoninių žodžių negyvastingumas ir gyvumas būtų vartojami tokie žodžiai kaip juoda ir balta, jis iš karto suprastų, kad kalba vartojama netinkamai. Panašiai piktnaudžiaujama daugeliu žodžių politikoje. Žodis fašizmas dabar turi tik tiek reikšmės, kad reiškia „kažką nepageidaujamo“. Žodžiai demokratija, socializmas, laisvė, patriotiškas, realistiškas, teisingumas turi po kelias skirtingas reikšmes, kurių neįmanoma suderinti tarpusavyje. Kalbant apie tokį žodį kaip demokratija, ne tik kad nėra sutarto apibrėžimo, bet ir bandymui jį sukurti priešinamasi iš visų pusių. Beveik visuotinai manoma, kad vadindami šalį demokratine, mes ją giriame – todėl bet kokio režimo gynėjai tvirtina, kad tai yra demokratija, ir bijo, kad gali tekti nustoti vartoti šį žodį, jei jis bus susietas su kokia nors viena reikšme. Tokie žodžiai dažnai tyčia vartojami nesąžiningai. Tai reiškia, kad juos vartojantis asmuo turi savo asmeninį apibrėžimą, bet leidžia klausytojui manyti, kad turi omenyje visai ką kita. Tokie teiginiai kaip „maršalas Pétainas buvo tikras patriotas“, „sovietų spauda yra laisviausia pasaulyje“ ar „katalikų bažnyčia yra prieš persekiojimą“ beveik visada sakomi norint apgauti. Kiti žodžiai, vartojami įvairiomis reikšmėmis, daugeliu atvejų daugmaž nesąžiningai, yra šie: klasė, totalitarinis, mokslas, progresyvus, reakcingas, buržuazinis, lygybė.

Dabar, kai jau sudariau šitą apgavysčių ir iškraipymų sąrašą, pateiksiu dar vieną pavyzdį, prie kokio rašymo tai veda. Šį kartą jis turės būti išgalvotas. Išversiu geros anglų kalbos ištrauką į blogiausios padermės šiuolaikinę anglų kalbą. Štai gerai žinoma eilutė iš Koheleto knygos:

I returned and saw under the sun, that the race is not to the swift, nor the battle to the strong, neither yet bread to the wise, nor yet riches to men of understanding, nor yet favour to men of skill; but time and chance happeneth to them all.22

Štai ji šiuolaikine anglų kalba:

Objective considerations of contemporary phenomena compels the conclusion that success or failure in competitive activities exhibits no tendency to be commensurate with innate capacity, but that a considerable element of the unpredictable must invariably be taken into account.23

Tai yra parodija, bet ne pati bjauriausia. Pavyzdžiui, anksčiau pateiktame 3 pavyzdyje yra kelios tos pačios anglų kalbos atplaišos. Bus matyti, kad neišverčiau iki galo. Sakinio pradžia ir pabaiga gana tiksliai atitinka originalo prasmę, tačiau viduryje konkretūs vaizdiniai – race, battle, bread24 – ištirpsta miglotoje frazėje success or failure in competitive activities25. Taip ir turėjo nutikti, nes joks iš mano aptariamų šiuolaikinių rašytojų, t. y. niekas, kas sugeba vartoti tokias frazes kaip objective considerations of contemporary phenomena26, niekada nebūtų taip tiksliai ir išsamiai paeiliui išdėstęs savo minčių. Visa šiuolaikinė proza tolsta nuo konkretumo. Dabar atidžiau paanalizuokite šias dvi ištarmes. Pirmojoje yra 49 žodžiai, bet tik 60 skiemenų, ir visi žodžiai yra kasdienio gyvenimo žodžiai. Antrojoje yra 38 žodžiai, kuriuos sudaro 90 skiemenų: 18 žodžių kilę iš lotynų kalbos, o vienas – iš graikų. Pirmajame sakinyje yra 6 ryškūs vaizdiniai ir tik viena frazė (time and chance27), kurią būtų galima pavadinti neaiškia. Antrajame sakinyje nėra nė vienos šviežios, dėmesį prikaustančios frazės. Nepaisant 90 skiemenų, jis pateikia tik sutrumpintą pirmojo sakinio prasmės versiją. Tačiau neabejotinai būtent antrasis sakinio tipas vis labiau įsitvirtina šiuolaikinėje anglų kalboje. Nenoriu perlenkti. Tokia rašymo forma dar nėra visuotinė, o paprastumo atodangų šen bei ten pasitaikys net ir blogiausiai prirašytame puslapyje. Vis dėlto jei jums ar man lieptų parašyti keletą eilučių apie žmogaus likimo netikrumą, tikriausiai būtume daug arčiau mano įsivaizduojamo sakinio, nei sakinio iš Koheleto.

Kaip bandžiau parodyti, blogiausiuose šiuolaikiniuose tekstuose žodžiai nėra pasirenkami dėl jų prasmės, o vaizdiniai nėra kuriami, kad ta prasmė taptų aiškesnė. Juos sudaro ilgų žodžių juostų, kurias jau sutvarkė kažkas kitas, klijavimas, taip paprasčiausia apgaule rezultatą paverčiant rodytinu viešai. Toks rašymas traukia, nes yra lengvas. Lengviau – o įgijus įprotį, net greičiau – pasakyti mano nuomone, nėra nepagrįsta prielaida, kad negu pasakyti aš manau. Jei naudojate iš anksto paruoštas frazes, jums ne tik nereikia medžioti žodžių, bet ir vargti dėl sakinių ritmikos, nes šios frazės paprastai būna sudėliotos taip, kad daugiau ar mažiau darniai skambėtų. Kai kuriate paskubomis, pavyzdžiui, diktuodami stenografuojančiam arba sakydami viešą kalbą, natūralu, kad pasiduodate pretenzingam, lotynizuotam stiliui. Tokios žymės kaip aplinkybė, į kurią turėtume atsižvelgti ir kurią reiktų turėti omenyje arba išvada, kuriai, manau, visi mielai pritartume, išgelbės ne vieną sakinį nuo griūties. Vartodami švinktelėjusias metaforas, palyginimus ir idiomas, sutaupote daug proto pastangų, bet dėl to prasmė lieka neaiški ne tik skaitytojui, bet ir jums pačiam. Tokia yra mišrių metaforų reikšmė. Vienintelis metaforos tikslas – sužadinti mąstyme vaizdinį. Kai šie vaizdiniai susikerta – kaip The Fascist octopus has sung its swan songthe jackboot is thrown into the melting pot28 – galime būti tikri, kad rašytojas neįsivaizduoja savo paties įvardijamų objektų, kitaip tariant, jis iš tikrųjų nemąsto. Dar kartą pažvelkite į pavyzdžius, kuriuos pateikiau šio rašinio pradžioje. Profesorius Laskis (1) punkte 53 žodžiuose pavartoja 5 neiginius. Vienas iš jų yra perteklinis ir visą ištrauką paverčia nesąmone, be to, yra ir dar viena nesąmonė – vietoje akin slystelta ir parašyta alien29, kartu matome ir keletą vengtinų griozdų, kurie tekstą daro dar neaiškesnį. Profesorius Hogbenas (2) punkte švaistosi į kairę ir dešinę su baterija, galinčia kažką asignuoti, ir nuvertindamas kasdienės kalbos junginį put up with, nenori žodyne pasitikrinti, ką reiškia egregious30. (3) punktas, jei į jį žiūrėsime atjautos stokojančiu žvilgsniu, yra tiesiog beprasmis: tikriausiai būtų galima išsiaiškinti jo numanomą reikšmę, perskaičius visą straipsnį, kuriame jis pasirodo. (4) punkte rašytojas daugiau ar mažiau žino, ką nori pasakyti, bet užspringsta švinktelėjusių frazių sankaupa lyg kokiomis arbatžolėmis, užkimšusiomis kriauklę. (5) punkte žodžiai ir prasmė beveik pasuko skirtingais keliais. Taip rašantys žmonės paprastai turi omenyje bendro pobūdžio emociją – jie nemėgsta vieno dalyko ir nori išreikšti solidarumą su kitu, – bet jų nedomina tai, ką jie sako. Skrupulingas rašytojas kiekviename sakinyje užduoda sau bent keturis klausimus: Ką noriu pasakyti? Kokiais žodžiais tai išreikšti? Koks įvaizdis ar idioma padės tai išsakyti aiškiau? Ar šitas vaizdinys pakankamai šviežias, kad darytų poveikį? Ir tikriausiai sau užduos dar du klausimus: Ar galėčiau tai pasakyti trumpiau? Ar nepasakiau ko nors šlykštaus, ko būtų galima išvengti? Tačiau jums nebūtina užsikrauti tiek vargo. Norint nuo jo išsisukti, tereikia atverti protą, ir kaip mat ten ims spiestis iš anksto paruoštos frazės. Jos už jus sudėlios sakinius – iki tam tikros ribos net pamąstys už jus – ir prireikus iš dalies net atliks svarbią paslaugą dalinai paslėpdamos jūsų teksto reikšmę net nuo jūsų pačių. Ir čia išryškėja ypatingas ryšys tarp politikos ir kalbos infliacijos.

Mūsų laikais beveik nekyla abejonių, kad politiniai rašiniai yra prasti rašiniai. Priešingais atvejais įprastai paaiškėja, kad rašytojas yra tam tikras maištininkas, išreiškiantis savo asmeninę nuomonę, o ne „partinę liniją“. Regis, bet kurios pakraipos politinė ortodoksija reikalauja negyvo, mėgdžiojančio stiliaus. Politiniai dialektai, kurių galima rasti lankstinukuose, svarbiausiuose straipsniuose, manifestuose, vyriausybės ataskaitose ir ministerijų sekretorių kalbose, žinoma, skiriasi priklausomai nuo partijos, tačiau visi jie panašūs tuo, kad juose beveik niekada nerasime gaivios, ryškios, naminės kalbos figūros. Stebint, kaip koks nors pavargęs rašeiva iš tribūnos mechaniškai kartoja pažįstamas frazes – žvėriški nusikaltimai, geležinė priespauda, krauju susitepusi tironija, laisvosios pasaulio tautos, stokime petys į petį – dažnai apima keistas jausmas, kad žiūri ne į gyvą žmogų, o į kažkokią kaliausę: šis jausmas staiga sustiprėja tais momentais, kai šviesa, patekusi ant kalbėtojo akinių, paverčia juos tuščiais diskais, už kurių, rodos, nėra žmogaus akių. Ir tai nėra vien prasimanymas. Kalbėtojas, vartojantis tokią frazeologiją, išties yra gerokai pažengęs link to, kad paverstų save mašina. Iš jo gerklų sklinda atitinkami garsai, bet jo smegenys šiame procese nedalyvauja taip, kaip būtų, jei jis pats rinktų žodžius. Jei sako vieną tų kalbų, kurias yra įpratęs kartoti ir kartoti, jis gali net beveik nesuvokti, ką sako, kaip žmogus, kartojantis atliepus bažnyčioje. Ir ši sumenkusio sąmoningumo būsena, jei ir nėra būtina, tai bent jau palanki politiniam konformizmui.

Mūsų laikais politinį kalbėjimą ir rašymą daugiausia sudaro nepateisinamų dalykų gynimas. Tokie dalykai kaip britų valdžios Indijoje tęstinumas, valymai ir deportacijos Rusijoje, atominių bombų numetimas ant Japonijos iš tiesų gali būti ginami, bet tik tokiais argumentais, kurie yra pernelyg žiaurūs daugumai žmonių ir neatitinka politinių partijų išpažįstamų tikslų. Todėl politinę kalbą turi sudaryti daugiausia eufemizmai, cikliški argumentai ir tiesiog migloti neapibrėžtumai. Bombarduojami beginkliai kaimai, gyventojai išvaromi į laukus, galvijai šaudomi kulkosvaidžiais, lūšnos pleškinamos padegamosiomis kulkomis: tai vadinama pacifikacija. Iš milijonų valstiečių atimami jų ūkiai ir jie paliekami klampoti palei kelius su tiek daiktų, kiek telpa į glėbį: tai vadinama gyventojų perkėlimu arba sienų ištaisymu. Žmonės metų metus kalinami be teismo, šaudomi į pakaušį arba siunčiami mirti nuo skorbuto į miško pramonės lagerius Arktyje: tai vadinama nepatikimų elementų valymu. Tokios frazeologijos prireikia, jei norima įvardyti dalykus, nesužadinant mintyse jų vaizdinių. Paimkime, pavyzdžiui, kokį nors įsipatoginusį anglą profesorių, ginantį rusiškąjį totalitarizmą. Jis negali tiesiai pasakyti: „Aš tikiu, kad verta žudyti savo oponentus, jei tai leidžia pasiekti gerų rezultatų“. Todėl veikiausiai jis pasakys kažką tokio:

While freely conceding that the Soviet régime exhibits certain features which the humanitarian may be inclined to deplore, we must, I think, agree that a certain curtailment of the right to political opposition is an unavoidable concomitant of transitional periods, and that the rigours which the Russian people have been called upon to undergo have been amply justified in the sphere of concrete achievement.31

Išpūstas stilius savaime yra šioks toks eufemizmas. Lotyniškų žodžių masė krinta ant faktų lyg minkštutis sniegas, išsklaidydama kontūrus ir paslėpdama visas detales. Didysis aiškios kalbos priešas yra nenuoširdumas. Kai tarp tikrųjų ir deklaruojamų tikslų atsiranda atotrūkis, žmogus instinktyviai griebiasi ilgų žodžių ir nuvalkiotų idiomų, tarsi sepija, išpurškianti rašalą. Mūsų amžiuje nėra tokio dalyko kaip „nesikišimas į politiką“. Visi klausimai yra politiniai klausimai, o pati politika – tai melo, išsisukinėjimų, kvailysčių, neapykantos ir šizofrenijos gniutulas. Kai bendra atmosfera bloga, kenčia ir kalba. Manyčiau, nors tai tik spėjimas, kuriam patikrinti neturiu pakankamai žinių, kad vokiečių, rusų ir italų kalbų lygis per pastaruosius dešimt ar penkiolika metų smuktelėjo dėl diktatūrų.

Tačiau jei mintis gadina kalbą, tai ir kalba gali gadinti mintį. Bloga vartosena gali paplisti per tradiciją ir mėgdžiojimą net tarp žmonių, kurie kalbą turėtų išmanyti ir išmano geriau. Mano aptarta nuvalkiota kalba tam tikra prasme yra labai patogi. Tokios frazės kaip a not unjustifiable assumptionleaves much to be desiredwould serve no good purposea consideration which we should do well to bear in mind32, yra nuolatinė pagunda, pakelis aspirino, visad esantis po ranka. Peržvelkite šią esė ir tikrai pastebėsite, kad vieną po kitos darau tas pačias klaidas, prieš kurias protestuoju. Šį rytą paštu gavau brošiūrą apie situaciją Vokietijoje. Autorius man sako, kad jis „jautėsi pastūmėtas“ ją parašyti. Atsiverčiu ją bet kur ir štai beveik pirmas sakinys, kurį pamatau: „(Sąjungininkai) turi galimybę ne tik pasiekti radikalią Vokietijos socialinės ir politinės struktūros transformaciją tokiu būdu, kad išvengtų nacionalistinės reakcijos pačioje Vokietijoje, bet kartu pakloti pamatus kooperatyviai ir suvienytai Europai“. Matote, jis „jaučiasi pastūmėtas“ rašyti – matyt, jaučia, kad turi ką nors naujo pasakyti – tačiau jo žodžiai, tarsi kavalerijos žirgai, atsiliepiantys į trimitą, savaime rikiuojasi į gerai pažįstamą niūrią schemą. Tokio gatavų frazių įsiveržimo į žmogaus protą (pakloti pamatuspasiekti radikalią transformaciją) galima išvengti tik nuolat budint sargyboje, o kiekviena tokia frazė sukelia dalinę smegenų nejautrą.

Anksčiau sakiau, kad mūsų kalbos nuosmukį tikriausiai galima išgydyti. Tie, kurie tai neigia, argumentuotų, jei išvis rastų argumentų, kad kalba tik atspindi esamas socialines sąlygas ir kad negalime daryti įtakos jos raidai, tiesiogiai keisdami žodžius ir jų konstrukcijas. Jeigu kalbame apie bendrą kalbos toną ar dvasią, tai gali būti tiesa, tačiau tai nėra tiesa, kai kalbama apie detales. Kvaili žodžiai ir posakiai dažnai išnykdavo ne dėl evoliucijos, o dėl sąmoningų mažumos veiksmų. Du nesenus pavyzdžius – explore every avenue ir leave no stone unturned33 – pražudė kelių žurnalistų pašaipos. Egzistuoja ilgas apmusijusių metaforų sąrašas, kurių taip pat būtų galima atsikratyti, jei užtektinai žmonių susidomėtų šiuo darbu; taip pat turėtų būti įmanoma išjuokti un- konstrukcijasiii, sumažinti lotynų ir graikų kalbos kiekį vidutiniame sakinyje, pašalinti kitakalbes frazes ir pasiklydusius mokslinius žodžius ar apskritai paversti pretenzingumą nemadingu. Tačiau visa tai – smulkmenos. Anglų kalbos gynimas reiškia daugiau nei tai, ir galbūt geriausia pradėti nuo to, ko jis nereiškia.

Pirmiausia tas gynimas neturi nieko bendra su archaizmu, pasenusių žodžių ir posakių gelbėjimu ar nustatymu „bendrinės anglų kalbos“, nuo kurios negalima nukrypti. Priešingai, kalbos gynimas tiesiogiai susijęs su visų žodžių ar idiomų, kurios jau pergyveno savo paskirtį ir yra nebenaudingos, atsisakymu. Tai neturi nieko bendra nei su taisyklinga gramatika, nei sintakse, kurios yra nesvarbios, jei tik mintis išreiškiama aiškiai, nei su amerikonizmų vengimu, nei su vadinamuoju „geru prozos stiliumi“. Kita vertus, jis nesusijęs nė su dirbtiniu paprastumu ir bandymu rašytinę anglų kalbą paversti šnekamąja. Tai taip pat nereiškia, kad kiekvienu atveju reikia rinktis saksų, o ne lotynų kalbos žodį, bet kad reikia vartoti kuo mažiau ir kuo trumpesnius žodžius, kurie perteikia prasmę. Visų svarbiausia, reikia leisti prasmei pasirinkti žodį, o ne atvirkščiai. Blogiausia, ką prozoje galima padaryti su žodžiais, tai pasiduoti jiems. Kai galvojate apie konkretų objektą, galvojate be žodžių, o tada, kai norite apibūdinti daiktą, kurį įsivaizdavote, veikiausiai leidžiatės į žodžių medžioklę, kol surandate būtent tuos, kurie tinka jam nusakyti. Kai galvojate apie ką nors abstraktaus, jau iš pat pradžių esate labiau linkę vartoti žodžius, ir jei sąmoningai nesistengsite tam užkirsti kelio, esamas dialektas atskubės ir atliks darbą už jus, tačiau užgoš ar net pakeis jūsų mintį. Tikriausiai geriau kuo ilgiau atidėti žodžių vartojimą ir stengtis kuo aiškiau išreikšti prasmę per vaizdus ir pojūčius. Po to galima pasirinkti (o ne tiesiog priimti) frazes, kurios geriausiai atspindės reikšmę, o tada susikeisti vietomis su skaitytoju ir nuspręsti, kokį įspūdį šie žodžiai gali padaryti kitam žmogui. Šis paskutinis proto judesys pašalina visus priplėkusius ar sumaišytus vaizdinius, iš anksto paruoštas frazes, bereikalingus pasikartojimus, ir nesąmones bei neaiškumus apskritai. Tačiau žmogui dažnai gali kilti abejonių dėl žodžio ar frazės poveikio, todėl jam reikia taisyklių, kuriomis galėtų pasikliauti, kai nuojauta nepadeda. Manau, kad šios taisyklės tinka daugeliui atvejų:

i)   Niekada nevartokite metaforos, palyginimo ar kitos kalbos figūros, kurią esate įpratę matyti spaudoje;

ii)  Niekada nevartokite ilgo žodžio, jei tinka trumpas;

iii) Jei įmanoma išbraukti žodį, visada jį išbraukite;

iv) Niekada nenaudokite neveikiamosios rūšies ten, kur galima naudoti veikiamąją;

v) Niekada nevartokite užsienietiško posakio, mokslinio ar žargoninio žodžio, jei galite sugalvoti kasdienį anglišką atitikmenį;

vi) Geriau pažeiskite bet kurią iš šių taisyklių, negu pasakykite ką nors visai barbariško.

Šios taisyklės skamba elementariai, jos tokios ir yra, tačiau jos reikalauja, kad kiekvienas, įpratęs rašyti dabar madingu stiliumi, pakeistų savo požiūrį iš esmės. Galima laikytis visų šių taisyklių ir vis tiek rašyti prasta anglų kalba, bet nepavyktų parašyti kažko tokio, ką citavau penkiuose pavyzdžiuose šio straipsnio pradžioje.

Čia aš nesvarstau apie literatūrinį kalbos vartojimą, tik apie kalbą kaip priemonę minčiai išreikšti – ne paslėpti ar užkirsti jai kelią. Stuartas Chase’as ir kiti jau vos ne pareiškė, kad visi abstraktūs žodžiai yra bereikšmiai, ir pavertė tai pretekstu propaguoti savotišką politinį kvietizmą. Kadangi nežinote, kas yra fašizmas, kaip galite kovoti prieš fašizmą? Nereikia imti ir nuryti tokio absurdo kaip šis, bet reikėtų pripažinti, kad dabartinis politinis chaosas yra susijęs su kalbos irimu, ir kad, ko gero, galima šiek tiek pagerinti situaciją, pradedant nuo žodžių. Jei supaprastinsite savo anglų kalbą, išsivaduosite nuo didžiausių ortodoksijos kvailysčių. Negalėsite kalbėti nė vienu iš privalomų dialektų, o kai išsakysite kvailą pastabą, jos kvailumas bus akivaizdus – net ir jums patiems. Politinė kalba – ir su tam tikrais nukrypimais tai pasakytina apie visas politines partijas, pradedant konservatoriais ir baigiant anarchistais – skirta tam, kad melas skambėtų kaip tiesa, žmogžudystė – garbingai, o gryniems tauškalams būtų sudaryta solidumo regimybė. Viso to pakeisti per akimirką neįmanoma, bet galima bent jau pakeisti savo įpročius, o retkarčiais, jei tik pakankamai garsiai šaipysiesi, galima ir kokią nors nusidėvėjusią ar nereikalingą frazę, kokį nors jackboot, Achilles’ heel, hotbed, melting pot, acid test, veritable inferno34 ar kitą žodinių išėdų kratinį pasiųsti į šiukšlių dėžę – ten, kur jam ir vieta.

i Įdomiai tą iliustruoja tai, kaip dar visai neseniai vartotus angliškus gėlių pavadinimus išstumia graikiški: snapdragon [žioveinis] tampa antirrhinum, forget-me-not [neužmirštuolė] – myosotis ir t. t. Sunku įžvelgti kokią nors praktinę šios naujos mados priežastį. Greičiausiai taip atsitiko dėl instinktyvaus gręžimosi nuo savo žodžio ir neapibrėžto jausmo, kad graikiškas žodis yra moksliškas.

ii Pavyzdys: „Comfort’s catholicity of perception and image, strangely Whitmanesque in range, almost the exact opposite in aesthetic compulsion, continues to evoke that trembling atmospheric accumulative hinting at a cruel, an inexorably serene timelessness… Wrey Gardiner scores by aiming at simple bullseyes with precision. Only they are not so simple, and through this contented sadness runs more than the surface bitter-sweet of resignation“ (Poetry Quarterly.) [Comforto percepcijos ir vaizdo visuotinumas, keistai vitmeniškas savo diapazonu, beveik visiškai priešingas savo estetine pastanga, ir toliau sužadina tą virpančią atmosferinę sankaupą, kurioje glūdi užuomina apie žiaurų, nenumaldomai romų belaikiškumą… Wrey’us Gardineris laimi, taikydamasis tiesiai į paprasčiausius viduriukus. Tik jie nėra tokie paprasti, ir per šį užganėdintą liūdesį teka kur kas daugiau nei vien paviršinis karčiai saldžios rezignacijos alsavimas.]

iii Galima išsigydyti nuo not un- konstrukcijų, įsimenant šį sakinį: A not unblack dog was chasing a not unsmall rabbit across a not ungreen field [Ne nejuodas šuo vaikėsi ne nemažą triušį per ne nežalius laukus].

1 Aš nesu, tiesą sakant, tikras, ar teisinga sakyti, kad tas Miltonas, kuris kadaise neatrodė visai nepanašus į XVII a. Shelley’į, netapo, dėl savo patirties kasmet vis aršesnis, vis labiau svetimas (sic) tam jėzuitų sektos įkūrėjui, kurio jo niekas negalėjo paskatinti toleruoti.

2 Visų pirmiausia, mes negalime švaistytis į kairę į dešinę su vietine idiomų baterija, kuri asignuoja negirdėtai baisias vokabulų kolokacijas, kaip, pavyzdžiui, paprastas put up with [pakęsti]vietoje tolerate [toleruoti], ar put at a loss [apstulbinti]vietoje bewilder [šokiruoti].

3 Viena vertus, turime laisvą asmenybę: pagal apibrėžimą ji nėra neurotiška, nes neturi nei konfliktų, nei svajonių. Jos troškimai, tokie, kokie jie yra, yra skaidrūs, nes jie yra tik tai, ką institucinis pritarimas laiko sąmonės priešakyje; kitas institucinis modelis pakeistų jų skaičių ir intensyvumą – juose mažai kas yra natūralu, neredukuojama ar kultūriškai pavojinga. Tačiau, kita vertus, pats socialinis ryšys yra ne kas kita kaip abipusis šių savaime saugių integralumų atspindys. Prisiminkime meilės apibrėžimą. Argi tai ne mažojo akademiko paveikslas? Kur šioje veidrodžių karalystėje yra vietos asmenybei ar brolybei?

4 Visi „gerieji žmonės“ iš džentelmenų klubų ir visi siautėjantys fašistų kapitonai, vienijami bendros neapykantos socializmui ir žvėriško siaubo dėl kylančios masių revoliucinio judėjimo bangos, griebėsi provokacijų, nešvaraus kurstymo, viduramžiškų legendų apie užnuodytus šulinius, kad legalizuotų pačių vykdomą proletarinių organizacijų naikinimą ir sunerimusią smulkiąją buržuaziją pažadintų su šovinistiniu užsidegimu kovoti prieš revoliucinį kelią iš krizės.

5 Jei norime į šią seną šalį įlieti naujos dvasios, reikia imtis vienos dygios ir ginčytinos reformos, kurią reikia įveikti, t. y. B.B.C. humanizavimo ir galvanizavimo. Drovumas čia tereiškia sielos piktžaizdes ir atrofiją. Štai, pavyzdžiui, Britanijos pulsas galbūt yra tvirtas ir stiprus, tačiau dabar britų liūto riaumojimas panašus į Metmens riksmą Shakespeare’o Vasarvidžio nakties sapne – švelnus kaip jaunas balandėlis. Vyriška naujoji Britanija negali be galo ilgai būti juodinama pasaulio akyse, ar, greičiau jau, ausyse Langham Place [gatvė, kurioje yra BBC būstinė, – vert. past.] išlepusiu skystumu, įžūliai užsimaskavusiu kaip „bendrinė anglų kalba“. Kai devintą valandą skamba „Britanijos balsas“, daug geriau ir nepalyginamai mažiau juokinga girdėti nuoširdžiai išsprūstančius h nei dabartinį bjaurų, papūstą, suvaržytą, tamstamokytojišką nepakaltinamų mergelių drovų miauksėjimą!

6 Pažodžiui: „geležinis apsisprendimas“; turima omenyje „geležinė valia“, rimtas nusistatymas kažkokio tikslo atžvilgiu. Orwellas, pateikdamas šį pavyzdį, „mirusiomis“ metaforomis iš esmės vadina sustabarėjusius žodžių junginius ir metaforas, prie kurių kalbantieji ar skaitytojai yra taip pripratę, kad nebekreipia dėmesio į šių kalbos figūrų metaforišką prigimtį, jos yra tapę visiškai įprastomis, pavyzdžiui, angl. deadline arba liet. ateina vakaras ir pan.

7 Pateikiami tipiški anglų kalbos frazeologizmai, dažnai vartojami publicistikoje, ypač politinėje, tokie kaip: petys į petį, Achilo kulnas, gulbės giesmė, žibalą pilti į ugnį ar pan.

8 Pažodžiui: „plyšys“, „įtrūkimas“; žodis vartojamas vienas arba išplėstoje idiomoje rift in/within the lute (įtrūkimas liutnioje), nusakant nedidelę problemą, kuri gadina visą reikalą, panašiai kaip šaukštas deguto, gadinantis medaus statinę.

9 Pažodžiui: „Kojų pirštus laikyti ties linija“; frazeologizmo reikšmė – laikytis taisyklių.

10 Tempti virvę.

11 Apytikriai: „neutralizuoti, užkardyti, pasirodė nepriimtinas, užmegzti kontaktą, būti paveiktam, sukelti, teikti pagrindą, pasireikšti kaip, suvaidinti pagrindinį vaidmenį, būti jaučiamu, tapti galiojančiu, rodyti tendenciją, pasitarnauti tikslui“.

12 Sulaužyti, sustabdyti, pataisyti, nužudyti.

13 Pasirodyti, pasitarnauti, formuoti, vaidinti, atvaizduoti.

14 Anglų kalbos veiksmažodžio forma su priesaga -ing, su kuria daromi eigos veikslo (continuous) sudėtiniai laikai, vartojama ir kaip veiksmažodinis daiktavardis (trunkančio veiksmo pavadinimas).

15 Apytikriai: „apžiūros būdu“ vietoje „apžiūrėjus“.

16 Dvigubas neiginys, kaip, pavyzdžiui, frazėje „nėra neįmanoma“.

17 Pateikiamos dažnos anglų kalbos frazės, lietuvių kalboje daugiau mažiau atitinkančios tokias frazes kaip „įvertinant šiuos veiksnius“, „atsižvelgiant į“, „remiantis gerai žinomu faktu“, „remiantis hipoteze, kad“ ir pan.

18 Pateikiamos dažnos anglų kalbos frazės, lietuvių kalboje atitinkančios tokias frazes kaip „yra daugiau nei pageidautinas“, „negali būti paliktas nuošalyje“, „pokytis tikėtinas artimiausioje ateityje“, „vertas rimtesnio apsvarstymo“, „prieita prie patenkinamos išvados“.

19 Pažodžiui: „pagreitinti, palengvinti, nuspėti, pašalinis, su šaknim ištrauktas, slaptas, povandeninis“. Darybinę situaciją čia geriausiai atskleidžia sub-aqueous vartojimas vietoje underwater, kai vietoje „povandeninis“ sakoma „subakvatinis“.

20 Hiena, budelis, kanibalas, smulkioji buržuazija, tie dvarininkai, pakalikas, klapčiukas, pasiutęs šuo, baltoji gvardija.

21 Pažodžiui: „deregionalizuoti, neleistinas, ekstramaritalinis (nesantuokinis), nefragmentuotas“.

22 Be to, pastebėjau po saule, kad greitieji ne visuomet laimi lenktynes, narsuoliai ne visuomet nugali kovoje, išmintingieji ne visuomet užsidirba sau pragyvenimą, gudrieji ne visuomet tampa turtingi ir mokytieji ne visuomet įgyja palankumą, nes nesėkmės metas ištinka juos visus. (Antano Rubšio Senojo Testamento vertimas)

23 Objektyvūs šiuolaikinių fenomenų vertinimai verčia daryti išvadą, kad sėkmė ar nesėkmė konkurencinėse veiklose neturi tendencijos būti proporcinga įgimtiems gebėjimams, bet neišvengiamai reikia turėti omenyje didelį nenuspėjamumo elementą.

24 Lenktynės, kova, duona (pagal Rubšio Senojo Testamento vertimą – „lenktynės, kova, pragyvenimas“).

25 Sėkmė ar nesėkmė konkurencinėse veiklose.

26 Objektyvūs šiuolaikinių fenomenų vertinimai.

27 Pažodžiui: „laikas ir šansas“ arba „laikas ir atsitiktinumas“ (Rubšio vertime – „nesėkmės metas“).

28 Pažodžiui: „Fašistinis aštuonkojis sugiedojo savo gulbės giesmę, kerzas metamas į katilą“. Turimas omenyje neadekvatus metaforų derinimas, kai vaizdiniai prieštarauja vienas kitam, tarkime: „Imperialistiniai rykliai tiesia savo nagus“.

29 Sumaišyti žodžiai akin („panašus“) ir alien („svetimas“) visiškai pakeičia teksto prasmę.

30 Negirdėtas, išskirtinis (neigiama prasme).

31 Laisvai pripažindami, kad sovietinė santvarka pasižymi tam tik­rais bruožais, kuriuos iš humanitarinės perspektyvos galėtume būti linkę smerkti, man atrodo, mes privalome sutikti, kad tam tikras politinės opozicijos teisių apribojimas yra neišvengiamas tranzicinių periodų atributas, ir kad suvaržymai, kuriuos rusų tauta buvo pašaukta patirti, buvo daugiau nei pakankamai legitimuoti konkrečių pasiekimų sferoje.

32 Nėra nepagrįsta manyti, teikia vilčių, nepasitarnautų jokiam geram tikslui, aplinkybė kurią, turime turėti omenyje.

33 „Kiekvieną taką patikrinti“ ir „Nepalikti akmens ant akmens“.

34 Pateikiami daugiausia anksčiau autoriaus aptarti nuvalkioti frazeo­logizmai, įvardinti kaip „mirštančios metaforos“, pavyzdžiui, „Achilo kulnas“.