Moulmeine, žemutinėje Birmoje, manęs nekentė daugybė žmonių – vienintelis kartas gyvenime, kai buvau tam užtektinai svarbus. Buvau miesto policijos poskyrio pareigūnas, o betikslio, savo esme smulkaus antieuropietiškumo jausmas buvo labai ryškus. Niekas neturėjo drąsos maištui surengti, bet jei europietė moteris per turgų leistųsi viena, tai greičiausiai kas nors jos suknią apspjautų betelio palmės vaisiaus sultimis. Kaip pareigūnas buvau akivaizdus taikinys – buvau užgauliojamas kaskart, kai tą daryti atrodė saugu. Kai futbolo aikštėje mitrus birmietis mane pargriovė, o teisėjas (dar vienas birmietis) nusisuko priešingon pusėn, žiūrovai prapliupo bjauriai juoktis. Ir taip nutiko daugiau nei kartą. Galiausiai – visur mane pasitinkantys pašaipūs geltoni jaunų vyrų veidai, įžeidžiantys šūksniai, palydėdavę mane tik nutolus – visa tai man kėlė nemenką įtampą. Blogiausia – jauni budistų vienuoliai. Mieste jų buvo keletas tūkstančių ir nepanašu, kad jie turėjo kuo užsiimti, išskyrus stovėjimą pakampėse ir pašaipas iš europiečių.
Visa tai glumino ir liūdino. Nes jau tada buvau nusprendęs, kad imperializmas – daiktas blogas ir kuo greičiau šveisiu šalin savo darbą ir nuo viso to pabėgsiu, tuo geriau. Teoriškai – ir, žinoma, slapta – buvau visom keturiom už birmiečius ir prieš jų opresorius britus. Kalbant apie darbą, kurį dirbau – nemėgau jo labiau nei, atrodo, galiu paaiškinti. Tokiam darbe nešvarius imperijos darbelius pamatai iš arti. Pasigailėjimo verti kaliniai, besigrūdantys prasmirdusiuose areštinių narvuose, pilki ir įbauginti ilgai kalinčių nuteistųjų veidai, randuoti bambukais nuplaktų vyrų pasturgaliai – nuo viso to mane prislėgė nepakeliamas kaltės jausmas. Tačiau negebėjau į nieką pažvelgti platesniu žvilgsniu. Buvau jaunas ir prasto išsilavinimo, o savo bėdas turėjau apmąstyti visiškoje tyloje, kuriai pasmerktas kiekvienas anglų jaunuolis Rytuose. Anuomet net nežinojau, kad Britų imperija miršta, juolab nežinojau, kad ji žymiai geresnė už jaunesniąsias, kurios ją pranoks ir pakeis. Viskas, ką žinojau, tai kad esu įstrigęs tarp neapykantos imperijai, kuriai tarnauju, ir pykčio, nukreipto prieš piktavalius mažus bjaurybes, bandančius paversti mano darbą nepakeliamu. Dalis manęs apie Britų Indiją galvojo kaip apie nepalaužiamą tironiją, kažkokią parklupdytų tautų valios priespaudą in saecula saeculorum, kita dalis galvojo, kad didžiausias pasaulyje džiaugsmas būtų suvaryti durtuvą tiesiai į budistų vienuolio žarnas. Tokie jausmai – įprastas šalutinis imperializmo produktas, paklauskite bet kurio Britų Indijos pareigūno, jei pagausite ne tarnyboje.
Vieną dieną nutiko šis tas netiesiogiai nušviečiančio. Savaime tai menkas nutikimas, bet jis leido pažvelgti į imperializmo prigimtį geriau nei kada nors anksčiau – į tikruosius despotiškų valdžių elgesio motyvus. Vieną ankstyvą rytą kito miesto galo policijos stoties jaunesnysis inspektorius paskambino man telefonu ir pranešė, kad po turgų siautėja dramblys. Gal galėčiau atvykti ir kaip nors tai išspręsti? Nenumaniau, ką galėčiau padaryti, bet norėjau pamatyti kas vyksta, tad šokau ant nedidelio žirgo ir išvykau. Pasiėmiau šautuvą – seną 44 kalibro vinčesterį, gerokai per mažą drambliui nukauti – bet pamaniau, kad garsas gali praversti in terrorem. Įvairiausi birmiečiai mane stabdė ir pasakojo dramblio nuveiktus darbus. Žinoma, tai buvo ne laukinis dramblys, bet prijaukintas ir apimtas rujos. Jis buvo sukaustytas taip kaip ir visi drambliai sukaustomi rujos metui artėjant, tačiau praėjusią naktį nutraukė grandines ir pabėgo. Dramblio prižiūrėtojas – vienintelis žmogus, galintis jį suvaldyti tokioje būsenoje – šoko dramblio vytis, bet nusuko ne tuo keliu ir dabar buvo už dvylikos valandų kelio. Ryte dramblys staiga atsirado mieste. Birmiečiai ginklų neturėjo, tad prieš dramblį buvo bejėgiai. Jis jau sugriovė kažkieno bambukinę lūšną, užmušė karvę, nusiaubė vaisių pardavėjų stalus, surydamas pastarųjų turinį. Maža to, susikirto su savivaldybės šiukšliaveže ir, vairuotojui iššokus bei dėjus į kojas, apvertė automobilį, jį gerokai aplamdydamas.
Birmietis jaunesnysis inspektorius ir keletas indų konsteblių laukė manęs kvartale, kuriame buvo pastebėtas dramblys. Kvartalas buvo labai skurdus – purvinų bambukinių lūšnelių labirintas, sulopytas palmių lapais ir vingiuojantis stačioje pakalnėje. Pamenu, buvo debesuotas, tvankus rytas prieš prasidedant liūtims. Pradėjome žmones klausinėti, kur patraukė dramblys, ir, kaip įprasta, jokios aiškios informacijos neišgavome. Rytuose visad taip būna: iš perspektyvos istorija visuomet atrodo aiški, bet kuo labiau artėji prie veiksmo vietos, tuo labiau miglota ji darosi. Keletas žmonių sakė, kad dramblys patraukė į vieną pusę, dalis – kad į kitą, dar kiti pripažino apskritai nieko apie jokį dramblį negirdėję. Jau buvau beveik nusprendęs, kad visa ši istorija – melagysčių rinkinys, kai netoliese išgirdome šauksmus. Tai buvo garsus ir papiktintas šūksnis: „Šalin, vaike! Lauk, tuojau pat!“ ir iš už lūšnos kampo išlindo sena moteriškė su rykštele rankoje, piktai vaikydama būrį nuogų vaikų. Iš paskos ėjo dar keletas moterų, caksėdamos liežuviais ir šūkaliodamos: aiškiai buvo kažkas, ko vaikai neturėjo pamatyti. Apėjau lūšną ir pamačiau negyvo vyro kūną, išdribusį purve. Jis buvo indas – juodaodis dravidų darbininkas, beveik nuogas ir nepanašu, kad seniai miręs. Žmonės sakė, kad dramblys staiga išlindo iš už lūšnos, čiupo jį straubliu, darbininko nugarą prispaudė padu ir įtrėškė jį į žemę. Buvo lietingas sezonas, žemė buvo minkšta ir jo veidas išarė pėdos gylio, kelių jardų ilgio vagą. Gulėjo jis ant pilvo, rankos – kryžiumi, o galva griežtai nusukta į vieną pusę. Veidas padengtas purvu, akys plačiai atmerktos, dantys nuogi ir perkreipti nepakeliamos kančios šypsnio. (Beje, niekada man nepasakokit, kad mirusieji atrodo taikiai. Dauguma mano matytų lavonų atrodė velniškai.) Nuo didžiulio žvėries pėdos susidariusi trintis nulupo vyro nugaros odą – beveik taip švariai, kaip nudiriant triušį. Vos tik pamatęs lavoną nusiunčiau pasiuntinuką pas netoliese gyvenantį draugą paimti drambliui tinkamo šautuvo. Žirgą jau buvau išsiuntęs atgal, nenorėdamas, kad užuodęs dramblį persigąstų ir pasiutęs nušveistų mane žemėn.
Po kelių minučių pasiuntinukas grįžo su šautuvu ir penkiais šoviniais. Tuo pat metu atbėgę birmiečiai pranešė, kad dramblys yra apačioje, ryžių laukuose – vos keli šimtai jardų nuo mūsų. Leidausi į kelią ir praktiškai visi kvartalo gyventojai būriais išlindę iš lūšnelių pasuko paskui mane. Pamatę šautuvą visi susijaudinę šaukė, kad einu nušauti dramblio. Negali pasakyti, kad jie labai domėjosi drambliu, kai šis tiesiog trypė jų namus, bet dabar viskas buvo kitaip: jis bus nušautas. Jiems tai vis šiokia tokia pramoga – lygiai kaip būtų ir anglų miniai. Be to, jie norėjo mėsos. Man darėsi truputį neramu. Neplanavau nušauti dramblio – paprašiau šautuvo vien tam, kad galėčiau prireikus apsiginti – galiausiai juk visada ima jaudulys, kai paskui tave seka minia. Žingsniavau kalnu žemyn ir besijausdamas, ir atrodydamas kvailai – su šautuvu ant peties ir vis didėjančia armija žmonių, besistumdančių už manęs. Apačioje, už lūšnelių, buvo žvyro dangos kelias, už kurio – tūkstančio jardų pločio klampios ryžių laukų liekanos, dar neartos, bet pažliugusios nuo pirmo lietaus ir taškuotos nuo šiurkščios žolės kauburėlių. Dramblys stovėjo aštuoni jardai nuo kelio, kairiu šonu atsisukęs į mus. Nė kiek nekreipė dėmesio į artėjančią minią. Rovė kuokštus žolės, valė juos plekšnodamas per savo kelius ir grūdo į burną.
Sustojau ant kelio. Vos tik pamatęs dramblį visiškai užtikrintai žinojau, kad neprivalau jo nušauti. Nušauti darbinį dramblį buvo rimtas reikalas – lygintinas su didžiulės brangios ūkio mašinos sunaikinimu – ir savaime suprantama, pageidautina taip nedaryti, jei tik įmanoma to išvengti. Ramiai ėdantis dramblys iš toli atrodė ne ką pavojingesnis už karvę. Tada pagalvojau, ir dabar taip manau, kad jo rujos priepuolis jau buvo bepraeinąs, kas reiškia, kad jis viso labo taikiai klaidžiotų, kol grįžęs prižiūrėtojas jį pasigaus. Maža to, nė kiek nenorėjau jo nušauti. Nusprendžiau, kad kurį laiką jį pastebėsiu ir įsitikinęs, kad jis nepakvaišo vėl, iškeliausiu namo.
Bet tą sekundę žvilgtelėjau atgal į minią, kuri atėjo paskui mane. Tai buvo milžiniška minia – mažiausiai du tūkstančiai žmonių, kurių kas minutę darėsi daugiau. Ji užtvėrė ilgą kelio gabalą iš abiejų pusių. Pažiūrėjau į virš ryškių apdarų tyvuliuojančią geltonų veidų jūrą – visi veidai laimingi ir sujaudinti dėl būsimos linksmybės, visi įsitikinę, kad dramblys bus nušautas. Jie stebėjo mane taip, kaip stebimas burtininkas, tuoj parodysiantis fokusą. Jie nemėgo manęs, bet su magišku šautuvu rankose buvau vertas šiek tiek dėmesio. Ir tada supratau, kad visgi turėčiau nušauti tą dramblį. Kad žmonės iš manęs to tikisi ir aš turiu tai padaryti; jaučiau du tūkstančius jų lūkesčių, nenumaldomai stumiančių mane pirmyn. Ir būtent štai šiuo momentu, stovėdamas su šautuvu rankose, aš pirmą kartą užčiuopiau baltųjų žmonių karaliavimo Rytuose bergždumą ir tuštumą. Štai buvau aš: baltasis žmogus su savuoju ginklu, stovintis priešais beginklę vietinių minią – atrodytų, pagrindinis šio spektaklio aktorius. Bet realiai aš buvau tik absurdiška lėlė, pirmyn atgal stumdoma pagal šių geltonų veidų norus. Tą akimirką supratau, kad baltasis tapdamas tironu sunaikina savo paties laisvę. Jis tampa kažkokia tuščiavidure vaidinančia iškamša, sutartine sahibo figūra. Nes jo valdžios sąlyga – gyvenimą praleisti bandant nustebinti „vietinius“, todėl kiekvienos krizės metu jis turi elgtis taip, kaip iš jo tikisi „vietiniai“. Jis dėvi kaukę, o jo veidas į ją įauga. Aš turėjau nušauti dramblį. Įsipareigojau tai padaryti tą pačią akimirką, kai pasiunčiau pasiuntinuką šautuvo. Sahibas turi elgtis kaip sahibas; jis turi atrodyti ryžtingas, apsisprendęs ir veikti aiškiai. Sukarti tokį kelią su šautuvu rankoje, dviem tūkstančiais žmonių iš paskos ir tada nedrąsiai kiūtinti šalin nieko nenuveikus – ne, taip negalima. Minia mane išjuoktų. Ir visas mano gyvenimas, kiekvieno baltojo gyvenimas Rytuose, tebuvo viena didelė ir ilga pastanga nebūti išjuoktam.
Bet nušauti dramblio aš nenorėjau. Žiūrėjau kaip jis, toks močiutiškai susikaupęs, kaip būdinga drambliams, plaka žolių kupstą sau į kelius. Man atrodė, kad nušauti jį būtų žmogžudystė. Gyvūnų žudymui tokiame amžiuje nebebuvau jautrus, bet niekada nebuvau nušovęs dramblio ir niekada nenorėjau. (Kažkaip visuomet atrodo blogiau nušauti didelį gyvulį.) Be to, reikėjo omenyje turėti ir gyvulio savininką. Gyvas tas dramblys buvo vertas mažiausiai šimto svarų, miręs jis vertas tik tiek, kiek vertos jo iltys – greičiausiai penkių svarų. Bet reikėjo veikti greitai. Kreipiausi į porą dar iki mums atvykstant čia buvusių birmiečių – jie atrodė patyrę – klausdamas kaip dramblys elgėsi. Visi jie sakė tą patį: nekreipia dėmesio, jei paliksi ramybėje, bet priėjus per arti, gali pulti.
Buvo visiškai aišku, ką turiu daryti. Reikia eiti artyn, tarkim, dvidešimt penkis jardus nuo dramblio ir pažiūrėti kaip elgsis. Jei puls, galėsiu šauti, o jei nekreips į mane dėmesio, reiškia saugu jį palikti iki kol sugrįš prižiūrėtojas. Bet taip pat žinojau, kad taip nedarysiu. Buvau prastas šaulys, o po kojomis buvo minkštas purvas, į kurį smegčiau su kiekvienu žingsniu. Jei dramblys pultų ir prašaučiau, šansų man panašiai tiek, kiek varlei po volu. Bet net ir tada galvojau ne visai apie savo kailį, o apie atidžius geltonus veidus už savęs. Nes miniai žiūrint aš bijojau ne įprasta prasme, kaip kad bijočiau būdamas vienas. Baltasis negali būti išsigandęs matant „vietiniams“ ir todėl, bendrai paėmus, jis nebijo. Mano galvoje sukosi vienintelė mintis – jei kas nutiktų ne taip, tie du tūkstančiai birmiečių matytų mane vaikomą, pagautą, sutryptą ir sumenkintą iki besišypsančio lavono, tokio kaip anas indas ant kalvos. Ir jei taip nutiktų, visai tikėtina, kad dalis jų juoktųsi. Taip netinka. Buvo tik viena alternatyva. Sugrūdau šovinius į dėtuvę ir nuguliau ant kelio nusitaikyti.
Minia kaipmat nutilo ir iš nesuskaičiuojamų savo gerklių išleido laimingą, tylų ir gilų atodūsį – kaip žiūrovai, kurie galiausiai pamato teatro užuolaidą kylant. Šautuvas buvo nuostabus vokiškas daiktas su kryžminiu taikikliu. Tada nežinojau, kad šaunant į dramblį reikia šauti lyg bandytum perkirsti įsivaizduojamą kartį, besitęsiančią nuo ausies iki ausies. Turėjau, kadangi dramblys stovėjo šonu, taikytis tiesiai į jo ausies ertmę, bet taikiausi keli coliai į priekį nuo jos, manydamas, kad smegenys turėtų būti kiek labiau priekyje.
Nuspaudęs gaiduką neišgirdau trenksmo ir nepajutau smūgio – niekada neišgirsti, kai šūvis sėkmingai suranda kelią – užtat išgirdau velnišką piktdžiugos gausmą, banga nusiritusį per minią. Tą pačią akimirką, per pernelyg trumpą laiką, galėtum pagalvoti, net kulkai iki ten nukakti, paslaptingas ir bauginantis persimainymas apėmė dramblį. Jis nei sujudo, nei nukrito, bet kiekviena jo kūno linija pasikeitė. Jis staiga atrodė sukrėstas, susigūžęs, siaubingai senas, tarsi baisus šovinio cvaktelėjimas jį būtų paralyžiavęs, bet nepakirtęs. Galiausiai – po, atrodė, ilgo laiko – drįsčiau sakyti, galėjo tai būti ir penkios sekundės – jis išdribęs susmuko ant kelių. Iš burnos tįso seilės. Atrodė, kad jį apėmė nepakeliama senatvė. Galėtum įsivaizduoti jį esant tūkstantmečių senumo. Dar kartą iššoviau į tą pačią vietą. Po antro šūvio jis ne sukrito, bet bejėgiškai lėtai pastatė pėdas ir pasikėlė aukštyn – kojos linko, o galva sviro. Iššoviau trečią kartą. Šitas šūvis jį pakirto. Galėjai matyti, kaip kančia nupurtė visą jo kūną ir išmušė iš kojų paskutines likusias jėgas. Bet bekrisdamas jis sekundę atrodė lyg kiltų – jo galinės kojos sukrito ir jis svėrėsi aukštielninkas tarsi didžiulis besiverčiantis akmuo, straubliu lyg medis besistiebiančiu į dangų. Pirmą ir vienintelį kartą sutrimitavo. Ir tada krito, pilvu manęs link, plodamasis taip, kad žemė, atrodo, sudrebėjo net ir ten, kur gulėjau aš.
Atsikėliau. Birmiečiai, skubėdami per purvus, jau lenkė mane. Buvo aišku, kad dramblys niekada nebepakils, bet jis nebuvo miręs. Jis kvėpavo labai ritmingai, giliais ir virpančiais įkvėpimais. Kalvos dydžio jo šonas skausmingai kilo ir krito. Burna buvo plačiai atverta – galėjau giliai pažvelgti į rausvus jo gerklės urvus. Ilgai laukiau, kol jis numirs, bet kvėpavimas nesilpo. Galiausiai du paskutinius savo šūvius paleidau ten, kur maniau esant jo širdį. Tirštas kraujas pasipylė iš jo kaip raudonas aksomas, bet jis nemirė. Jo kūnas net nesutrūkčiojo, kai kulkos pataikė, jo kvėpavimas tęsėsi be pertrūkių. Jis merdėjo, labai lėtai ir didžiulėse kančiose, bet kažkokiame kitame, man tolimame pasaulyje, kuriame net kulka nebegalėjo jo sužeisti labiau. Jaučiau, kad turiu padaryti galą tam siaubingam garsui. Buvo šiurpu matyti didingą gyvūną tysantį čia ir bejėgį net pajudėti, o kartu bejėgį ir numirti, pačiam net nesugebant jo pribaigti. Paprašiau atnešti mažąjį mano šautuvą ir papyliau šūvius vieną po kito jam į širdį ir gerklę. Atrodė, kad jokio įspūdžio jie nedaro. Kankinantys įkvėpimai tęsėsi taip ramiai, kaip tiksi laikrodis.
Galiausiai viso to nepakeldamas iškeliavau. Vėliau girdėjau, kad numirti jam užtruko pusvalandį. Birmiečiai geležtes ir krepšius nešėsi dar man neišėjus, ir, pasakojo, kad jo kūną dar prieš popietę nulupo beveik iki griaučių.
Po viso to, žinoma, niekaip nesibaigė kalbos apie nušautą dramblį. Savininkas buvo įniršęs, bet tebuvo indas ir nieko padaryti negalėjo. Be to, teisiškai aš pasielgiau teisingai, nes pasiutęs dramblys, kaip ir pasiutęs šuo, turi būti nušautas, jei šeimininkas jo nesužiūri. Tarp europiečių nuomonių buvo įvairių. Vyresni sakė, kad pasielgiau teisingai, jaunesni sakė, kad apmaudu dramblį nušauti dėl sutrypto darbininko, mat dramblys vertas gerokai daugiau nei bet koks sumautas indų uždarbiautojas. Po visko buvau labai laimingas, kad tas darbininkas buvo užmuštas – dėl to teisine prasme likau teisus ir tai buvo pakankama priežastis nušauti dramblį. Dažnai svarstydavau, ar bent kas suprato, kad tai padariau tik tam, jog nepasirodyčiau esąs kvailys.
GEORGE’O ORWELLO esė „Nušauti dramblį“ priskirtina ankstyvajai rašytojo kūrybai. Publikuota 1936 m. žurnale New Writing, vėliau, 1940 m., perpublikuota Penguin New Writing, 1948 m. transliuota BBC radijo, galiausiai tapo vienu klasikinių ir dažniausiai aptarinėjamų Orwello eseistinių tekstų. Tai vienas svarbesnių britų kritikos imperializmui pavyzdžių. Nors Orwellas iš tiesų tarnavo Birmos (tuomet – Indijos provincijos) imperinėje policijoje 1922–1927 m., tačiau teksto autobiografiškumas ir istoriškumas, nepaisant Orwello žmonos paliudijimo, mokslininkų kartais ginčijamas. Iš anglų kalbos (George Orwell, Essays, Penguin Classics, 2000) vertė Mantas Tamošaitis.
