Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Viltė Čepulytė. Gulinti nusidėjėlė. 2023. Drobė, aliejus. 79 × 100. Nuotrauka iš autorės ir The Rooster Gallery archyvų

KATALIKŲ PADĖTIS 1978 M.

Norint suvokti epochinius šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II pasiekimus per daugiau nei ketvirtį amžiaus trukusį istorinį pontifikatą, būtina žengti žingsnį atgal ir prisiminti, kokia buvo Katalikų Bažnyčios padėtis 1978 m.

Vatikano II Susirinkimas liko „nesuvirškintas“. Bažnyčią suskaldė dvi konkuruojančios Susirinkimo interpretacijos: viena interpretacija (kurią Josephas Ratzingeris vėliau pavadino „pertrūkio hermeneutika“) „perskaitė“ Susirinkimą kaip kvietimą iš naujo atrasti Bažnyčią tiek doktrinos, tiek sielovados požiūriu; kitai interpretacijai (Ratzingerio „reformos hermeneutikai, neprarandant tęstinumo su tradicija“) sunkiai sekėsi rasti veiksmingą pastoracinę išraišką. Šis esminis nesutarimas dėl Vatikano II Susirinkimo tikslų teologijos ir disciplinos prasme sukėlė tikrą pilietinį karą, dėl kurio subyrėjo bažnytinė bendrystė. Kraštutinis pavyzdys buvo plačiai paplitęs nepritarimas autoritetingam mokymui ir atviras pasipriešinimas bažnytiniam autoritetui po popiežiaus Pauliaus VI enciklikos Humanae vitae paskelbimo 1968 m.

Susirinkimo priėmimą dar labiau apsunkino dvi kultūrinės potvynio bangos: seksualinė revoliucija, kurią iš dalies įgalino kontraceptinės tabletės, ir išpuolis prieš visus nusistovėjusius autoritetus, kurį Vakarų europiečiai prisimena tiesiog kaip „1968-uosius“. Po šių didžiulių kultūrinių ir socialinių sukrėtimų atrodė, kad Bažnyčia beveik neturi ką pasakyti, matydama šeimos griūtį, naująjį feminizmą, radikalių kairiųjų išpuolį prieš pilietinę santvarką ir demokratiją arba itin paspartėjusią sekuliarizaciją istoriškai krikščioniškuose kraštuose.

Tuo tarpu Vatikano vykdomai Ostpolitik nepavyko sumažinti didžiulio politinio spaudimo Bažnyčiai už geležinės uždangos; kai kuriais atvejais Ostpolitik dar labiau pablogino padėtį, demoralizuodama katalikų dvasininkus ir pasauliečius, norėjusius tvirtai ginti religijos laisvę ir kitas pagrindines pilietines laisves. Tuo pat metu Varšuvos pakto slaptosios žvalgybos tarnybos buvo giliai įsiskverbusios į patį Šv. Sostą, dar labiau apsunkindamos pastangas siekti to, ką Ostpolitik architektas arkivyskupas Agostino Casaroli apibūdino kaip modus non moriendi Bažnyčiai Vidurio bei Rytų Europoje.

Iškart po Vatikano II Susirinkimo kilo didžiausia pasitraukimo iš kunigystės banga nuo XVI a. Reformacijos laikų, daugelio pašvęstojo gyvenimo institutų savimonė ir gyvenimo būdas sparčiai sekuliarėjo, Jėzaus Draugija ir kitas katalikiškas elitas demonstravo radikalias teologines ir politines pažiūras, suintensyvėjo dvasininkų seksualinis piktnaudžiavimas (tuo metu nedokumentuotas reiškinys, bet nuo 2002 m. atliktų statistinių tyrimų duomenys jį aiškiai atskleidžia).

Visa tai lėmė įvairialypę Bažnyčios demoralizaciją. Dideliems pasaulinės Bažnyčios sektoriams labai trūko evangelinės energijos. Atrodė, kad tokiu trapiu žmonijos istorijos momentu katalikybė yra beveik arba visai nepajėgi daryti įtaką pasaulio reikalams.

PASIKEITUSI BAŽNYČIA

Per 9665 dienas, nuo 1978 m. spalio 16 d. iki 2005 m. balandžio 2 d., Jonas Paulius II ėmėsi priemonių prieš šiuos posusirinkiminius reiškinius, ir daugeliu atvejų jam pavyko pakreipti Bažnyčios kursą, kad jis vėl taptų nuoseklus, o katalikai – vėl svarbūs pasaulinėje arenoje.

Tas kurso keitimas prasidėjo 1978 m. spalio 22 d. per Mišias, kurių metu buvo viešai inauguruotas Jono Pauliaus II pontifikatas. Tos dienos prasmę ir jos skambų raginimą tikėti bei liudyti krikščionių tikėjimą – „Nebijokite! Atverkite duris Kristui!“ – geriausiai užfiksavo prancūzų žurnalistas André Frossard‘as, kuris rašė: „Tai ne popiežius iš Lenkijos. Tai popiežius iš Galilėjos“.

Per kitus dvidešimt šešerius su puse metų šis „popiežius iš Galilėjos“, šis XXI a. apaštalas, priėmęs Petro misiją „stiprinti brolius“, kurią Viešpats pavedė Evangelijoje pagal Luką (22, 32), ir paraginęs daugiau kaip milijardą katalikų tapti mokiniais misionieriais, paskelbė trečiojo tūkstantmečio Bažnyčią: jo žodžiais, „naujosios evangelizacijos“ Bažnyčią, kurioje bažnytinės institucijos, apgintos ir išsaugotos Kontrreformacijos laikų Bažnyčios, bus paverstos misijos platformomis. Taip Jonas Paulius II užbaigė katalikiškos savimonės raidą, prasidėjusią popiežiaus Leono XIII (1878–1903) raginimu Bažnyčiai užmegzti ryšius su moderniuoju pasauliu, kad atverstų tą modernųjį pasaulį.

Šios „naujosios evangelizacijos“ Magna Carta tapo 1990 m. enciklika Redemptoris missio, kurioje Jonas Paulius II priminė, kad Bažnyčia neturi misijos, tarsi „misija“ būtų vienas iš daugelio Bažnyčios vykdomų dalykų. Ne, Bažnyčia yra misija: kiekvienas pakrikštytasis yra misionierius ir visur yra „misijos teritorija“.

Šia „didžiąja naujosios evangelizacijos strategija“ buvo grindžiama beveik kiekviena teologinė ir sielovadinė pontifikato iniciatyva.

Jonas Paulius II suprato, kad XX a. baisumai – du pasauliniai karai, trys totalitarinės sistemos, marios kraujo, kalnai lavonų, Holokaustas, GULAG‘o lageriai, Ukrainos holodomoras ir didžiausias Bažnyčios persekiojimas istorijoje – giliai pažeidė moralinį ir dvasinį žmonijos audinį, kuris liko sudraskytas ir kraujuojantis. Iškeldamas Dievo Gailestingumą, Jonas Paulius II pasiūlė pasauliui ir vaistą nuo skausmo, ir kelią į kilnesnę ateitį.

Jonas Paulius II suprato, kad seksualinė revoliucija suteikė žmogui ne daugiau laimės, o daugiau kančios, nes seksualinė revoliucija buvo ir yra tiesioginis pasikėsinimas į biblinį žmogaus asmens supratimą. Jo „kūno teologija“ buvo išradingas ir veiksmingas atsakas į šį iššūkį. Ir tose pasaulio vietose, kur kūno teologija įsiliejo į sielovadinę katalikiško gyvenimo struktūrą, ji transformavo katechetiką, pasirengimą santuokai ir Bažnyčios tarnystę tiems jos nariams, kurie patiria potraukį tos pačios lyties asmenims ir lyties disforiją.

Jono Pauliaus II Santuokos ir šeimos instituto įsteigimas Popiežiškajame Laterano universitete – ir su juo susiję centrai kituose žemynuose – buvo dar viena iniciatyva, kuria siekta atnaujinti Bažnyčios gebėjimą reaguoti į pasaulyje vykstančias milžiniškas kultūrines permainas ir jų poveikį svarbiausiems žmonių santykiams. Tie institutai ir 1993 m. enciklika Veritatis splendor per pastaruosius keturis dešimtmečius lėmė katalikiškos moralinės teologijos atgimimą, kuris gaivina pastoracinę praktiką gyvosiose Bažnyčios dalyse visame pasaulyje.

1978 m., kai buvo išrinktas Jonas Paulius II, daugelis Bažnyčios atstovų manė, kad vėlyvosios modernybės jaunimas nepajėgus išgirsti Evangelijos kvietimo atsiversti. Jonas Paulius II su tuo nesutiko. Susidūręs su nemenku skepticizmu, jis inicijavo Pasaulio jaunimo dienas, kurios tapo svarbiu pasaulio katalikų gyvenimo įvykiu ir įkvėpė daugybę naujų bei gyvybingų pastoracinių iniciatyvų.

Jonas Paulius II buvo didis katalikų kunigystės reformatorius. Herojiškas kunigiškos tarnystės modelis, kuriuo jis pats gyveno, įkvėptas jį įšventinusio kilmingo lietuviškų šaknų turinčio Krokuvos arkivyskupo Adamo Stefano Sapiehos ir Aušvico kankinio pranciškono Maksimilijono Kolbės pavyzdžių, savo ruožtu įkvėpė dvi Bažnyčios kunigų kartas visame pasaulyje ir, kaip sakė vienas amerikiečių kardinolas, pavertė Joną Paulių II didžiausiu „pašaukimų vadovu“ per visą istoriją. 1992 m. apaštalinis paraginimas Pastores dabo vobis pasiūlė pasaulinei Bažnyčiai seminarijų reformos planą; ten, kur į jo mokymą buvo rimtai atsižvelgta ir jis energingai įgyvendintas, seminarijos klesti. Jono Pauliaus II įvestos kanoninių procedūrų, susijusių su seksualiai priekabiaujančiais kunigais, reformos tebėra esminė vykstančios kunigystės reformos dalis.

Pašvęstasis vienuolinis gyvenimas pasauliui pasiūlė alternatyvą materialistinėms ir hedonistinėms žmogaus laimės ir klestėjimo sampratoms. 1996 m. apaštalinis paraginimas Vita consecrata paspartino autentišką Vatikano II Susirinkimo įpareigotą pašvęstojo gyvenimo institutų reformą; tie institutai, kurie laikėsi Susirinkimo mokymo, toliau auga, o jų pavyzdys yra dar vienas svarbus indėlis į naująją evangelizaciją.

Vatikano II Susirinkimas Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium mokė, kad šventumas nėra vien tik Bažnyčios išrinktųjų reikalas; atvirkščiai, kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į šventumą, o tai apima ir pasaulio pašventinimą. Jono Pauliaus II 1987 m. apaštalinis paraginimas Christifideles laici ir toliau tarnauja kaip planas vaisingam pasauliečių apaštalavimui, kurie šiandien stengiasi įgyvendinti popiežiaus enciklikos Redemptoris missio raginimą katalikams pasauliečiams būti pagrindiniais evangelizacijos veikėjais politikos, ekonomikos ir kultūros srityse.

Ir dar yra Bažnyčia Afrikoje. Jonas Paulius II daug dėmesio skyrė Afrikos katalikybei, puoselėjo ją per dešimt plačios apimties ganytojiškų vizitų į šį žemyną, skyrė Afrikos bažnytininkus į aukštus Bažnyčios centrinės administracijos postus. Tai, kad dabar Bažnyčia sparčiausiai auga Afrikoje, nemaža dalimi yra Jono Pauliaus II nuopelnas.

Didįjį 2000 metų Jubiliejų taip pat reikėtų suprasti Jono Pauliaus II inicijuoto Bažnyčios atnaujinimo šviesoje. Tai ypač pasakytina apie Jono Pauliaus II piligriminę kelionę į Šventąją Žemę 2000 m. kovą. Savaitę pravaikščiojęs ten, kur vaikščiojo Jėzus ir pirmieji krikščionių mokiniai, Jonas Paulius II priminė Bažnyčiai, kad krikščionybė nėra nei pasaka, nei pamaldus mitas. Krikščionybė prasidėjo tada, kai tikri vyrai ir moterys, – gyvenę tikrose vietose, kurias šiandien galima pamatyti ir paliesti, – susitikę su tuo, kurį pirmiausia pažinojo kaip keliaujantį rabiną Jėzų iš Nazareto ir kurį po to, kaip jie iš pradžių įsivaizdavo, patyrusį visišką katastrofą, iš naujo sutiko kaip prisikėlusį Viešpatį Jėzų Kristų, taip pasikeitė, kad jie ir jų įpėdiniai per du su puse šimtmečio atvertė, kaip dabar istorikai mano, nuo trečdalio iki pusės Viduržemio jūros pasaulio.

Tai primindamas Bažnyčiai per visą Didįjį Jubiliejų, bet pirmiausia eidamas ten, kur ėjo Viešpats Jėzus, Jonas Paulius II tam tikra prasme užbaigė autoritetingą Vatikano II Susirinkimo interpretaciją: Susirinkimo, kurį Jonas XXIII sušaukė, kad Bažnyčia į savo centrą vėl sugrąžintų Kristų. Per du dešimtmečius po Susirinkimo Bažnyčia dažnai buvo susitelkusi į save. Bažnyčios pertvarka, kurią Jonas Paulius II taip stengėsi įgyvendinti įvairiomis čia paminėtomis iniciatyvomis, iš esmės reiškė posūkį nuo ekleziocentrizmo prie kristocentrizmo: Bažnyčios gyvenimo ir misijos centre vėl atsidūrė skelbimas, kad Jėzus Kristus yra tautų šviesa.

PAKREIPTI ISTORIJOS EIGĄ HUMANIŠKESNE LINKME

Jei 1978 m. spalio 22 d. Jonas Paulius II pradėjo kristocentrinį Katalikų Bažnyčios atnaujinimą, tai po to sekusios dienos ir savaitės byloja apie Katalikų Bažnyčios, kaip pagrindinės šiuolaikinės istorijos dramos veikėjos ir žmogaus laisvės, ypač religijos laisvės, gynėjos, iškilimą pasaulio scenoje.

Skubus Wojtyłos kardinoliškosios zucchetto išsiuntimas į Vilniaus Aušros Vartų šventovę simbolizavo Jono Pauliaus II pasiryžimą tapti balsu tų, kurių balsą totalitarinė valdžia bandė užslopinti. Į šį asmeninio solidarumo gestą, nepraėjus nė mėnesiui po Wojtyłos išrinkimo, buvo atsakyta – įkurtas Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimo komitetas. Pagrindinių komiteto vadovų nuteisimas kalėti GULAG‘o lageriuose aiškiai parodė, kad sovietų valdžia šią iniciatyvą suvokė kaip mirtiną grėsmę.

O dar buvo Devynios Dienos – pirmoji piligriminė Jono Pauliaus II kelionė į Lenkiją 1979 m. birželio 2–10 d.

1992 m. išleista mano knyga Galutinė revoliucija: Pasipriešinimo bažnyčia ir komunizmo žlugimas buvo pirmoji knyga anglų kalba – o galbūt ir kitomis kalbomis, – kurioje teigiama, kad popiežius ir Bažnyčia buvo pagrindiniai veikėjai, prisidėję prie to, ką dabar vadiname 1989 m. revoliucija, Europos komunizmo žlugimu ir Sovietų Sąjungos iširimu 1991 m. Knygoje pateikta analizė tuo metu buvo sutikta gana skeptiškai. Tačiau praėjus pusantro dešimtmečio nuo knygos pasirodymo, pagrindinis Amerikos Šaltojo karo istorikas Johnas Lewisas Gaddisas iš Jeilio universiteto rašė, kad Europos komunizmo pabaiga prasidėjo, kai 1979 m. birželio 2 d. Jonas Paulius II išlipo iš lėktuvo Varšuvos oro uoste. Todėl dabar plačiai pripažįstama, kad Jonas Paulius II buvo svarbi 1989 m. revoliucijos dramos figūra, o galbūt ir svarbiausia figūra.

Tačiau galbūt ne taip gerai suprantama, kaip Jonas Paulius II padarė tai, ką padarė, ir kaip tai paveikė mūsų supratimą apie istorijos dinamiką.

Per devynias 1979 m. birželio dienas popiežius padėjo įžiebti sąžinės revoliuciją, kuri sudarė sąlygas vėliau įvykusiai nesmurtinei politinei revoliucijai. Jis įžiebė tą sąžinės revoliuciją, sugrąžindamas Lenkijos žmonėms tiesą apie juos pačius, jų istoriją ir, svarbiausia, jų kultūrą – lygiai taip pat, kaip šioje šalyje tai padarė Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Popiežius sakė: įsisavinkite šią kultūrą – įsisavinkite tiesą apie save kaip apie tautą, suformuotą savitos istorijos, kurioje jūsų krikščioniškas tikėjimas atliko svarbų vaidmenį, ir galiausiai rasite kultūrinio ir dvasinio pasipriešinimo įrankių, kuriems negali prilygti buka komunistinio materializmo jėga.

Pasodinęs tai, ką kunigas Józefas Tischneris vėliau pavadins „sužadintų sąžinių mišku“, Jonas Paulius II sudarė sąlygas savitai socialinei ir politinei transformacijai, kuri ne tik nuėmė komunistų valdžios jungą nuo Lenkijos, Lietuvos ir kitų pavergtų senojo Varšuvos pakto tautų; be to, jis dar ir falsifikavo jakobinišką požiūrį į istoriją (istorija – tai varžybos dėl valdžios, suprantamos kaip mano gebėjimas primesti kitiems savo valią) ir marksistinį požiūrį į istoriją (istorija yra beasmenių ekonominių jėgų šalutinis produktas). Jakobiniškas požiūris, susietas su marksistiniu, pagimdė lenininį totalitarizmą. Šį marą nugalėjo Jono Pauliaus II kultūrinis požiūris į istoriją: kultūra yra ilgalaikis istorijos variklis, o kultūros esmė yra „kultas“ – tai, kuo tikime ir ką garbiname.

 1991 m. buvo išleista Centesimus annus, labiausiai išplėtota Jono Pauliaus II socialinė enciklika. Joje popiežius šį „kultūros pirmumo“ požiūrį į istoriją pritaikė laisvosios visuomenės perspektyvoms pasaulyje po Šaltojo karo ir mokė, kad politinės ir ekonominės laisvės institucijos ir mechanizmai tinkamai veiks tik tada, jei juos palaikys gyvybinga visuomenės moralinė kultūra, įsišaknijusi tiesoje apie žmogaus asmenį ir gebanti puoselėti solidarumo dorybę – bendražmogiškumo, tarpusavio atsakomybės ir bendros moralinės pareigos visuomenėje jausmą, kuris paskatino 1989 m. revoliuciją ir Lietuvos išsilaisvinimą.

Taigi Jono Pauliaus II „pasaulinę“ įtaką derėtų suprasti kaip herojiškas pastangas sukurti kilnesnį humanizmą XXI amžiui ir trečiajam tūkstantmečiui.

Karoliui Wojtyłai nuo seno rūpėjo didžiojo Vakarų humanizmo projekto būklė, o tą rūpestį lėmė jo filosofinės studijos (parodžiusios, kad humanistinis projektas žlunga, virsdamas sekuliarizuoto ir į save nukreipto solipsizmo pavidalais) ir ganytojiška patirtis (parodžiusi, kokią žalą egocentrizmas daro asmeniniam gyvenimui, intymiems žmonių santykiams ir pačiai visuomenei).

Taigi savo pareiškime Vatikano komisijai, rengusiai Vatikano II Susirinkimo darbotvarkę, jaunasis vyskupas Wojtyła pasiūlė, kad Susirinkimas šią humanizmo krizę spręstų sutelkdamas dėmesį į Kristų kaip į tą, kuris atskleidžia ir tiesą apie Dievą, ir tiesą apie mūsų žmogiškumą: tą Susirinkimas ir padarė, ypač Pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes 22 ir 24 pastraipose. Panašiai savo pagrindiniame filosofiniame veikale Asmuo ir veiksmas Wojtyła stengėsi išvaduoti humanistinį projektą iš egocentrizmo kalėjimo, parodydamas, kad mumyse glūdi objektyvios moralinės tiesos, tiesos, kurias padeda atskleisti kruopšti analizė, ir kurios, praktiškai išgyvenamos, padeda siekti žmogaus individo klestėjimo ir socialinio solidarumo.

Šis nuolatinis rūpestis dėl Vakarų humanistinio projekto į popiežiaus sostą atėjo su Wojtyła ir buvo labai ryškus per visą Jono Pauliaus II pontifikatą.

1998 m. enciklikoje apie tikėjimą ir protą Fides et ratio Jonas Paulius II parodė abipusę šių dviejų pilnutinio žmogiškojo asmens savybių priklausomybę, mokydamas, kad tikėjimas padeda protui atsiverti platesniems patirties ir galiausiai pažinimo horizontams, o protas padeda apvalyti tikėjimą nuo prietarų. Arba, kaip jis teigė enciklikoje, tikėjimas ir protas yra du sparnai, ant kurių žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliaciją, ir tik tiesoje esame tikrai laisvi.

Atgaivintam ir išaukštintam humanizmui taip pat reikėjo naujo religijos ir mokslo dialogo: tai dar vienas Jono Pauliaus II pasiryžimo užgydyti tikėjimo ir proto prarają aspektas. Iš naujo išnagrinėjęs Galilėjaus bylą, popiežius pademonstravo pastangas peržengti nuo seno gyvavusią religijos ir mokslo antipatiją; tas pastangas liudijo ir jo nuolatinis asmeninis dialogas su mokslininkais, kuriuos jis ne kartą buvo subūręs popiežiškojoje vasaros rezidencijoje Castelgandolfe.

Istorinės Jono Pauliaus II pastangos užmegzti naują krikščionių ir žydų dialogą irgi atspindėjo pasiryžimą kurti kilnesnį humanizmą: pasauliui reikėjo, kad dvi Biblijos tautos liudytų tiesas apie neatimamą žmogaus asmens orumą, kurias apreiškė Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir Jėzaus Dievas. Tas liudijimas galėtų būti bendras tik tada, jei šios dvi tautos parodytų tikro tarpreliginio dialogo, peržengiančio istorijos skaudulius, galimybę.

Abiejose šiose iniciatyvose Jonas Paulius II stengėsi parodyti tikrąją „tolerancijos“ prasmę: tolerancija nereiškia ignoruoti skirtumus, bet veikiau įtraukti tuos skirtumus į civilizuotą ryšį, pagrįstą abipuse pagarba „kitam“ kaip tiesos ieškančiam bendrakeleiviui.

Rašydamas veikalą Asmuo ir veiksmas, Wojtyla prancūzų teologui Henri de Lubacui šį projektą apibūdino kaip atsaką į žmogaus asmens „susmulkinimą“ vėlyvosios modernybės pasaulyje. Jo pastangos kurti visuotinę gyvybės kultūrą ir pasipriešinimas tam, ką jis vadino „mirties kultūra“, kuri pasireiškė abortais ir eutanazija, buvo toks pat atsakas į šį „smulkinimą“, kaip ir jo iššūkis komunizmui. Todėl 1995 m. encikliką Evangelium vitae galima suprasti kaip kitokią „socialinės enciklikos“ formą, papildančią Centesimus annus laisvosios visuomenės analizę ir mokančią, kad demokratijos, kurios objektyvias moralines blogybes apibrėžia kaip „teises“, rizikuoja prarasti nuoseklumą, taip galiausiai pakertant demokratinę savivaldą. Taigi pasaulinis judėjimas už gyvybę, jo supratimu, buvo ir socialinis judėjimas, ginantis silpniausius ir pažeidžiamiausius žmones, ir esminis demokratijos moralinių bei kultūrinių pagrindų atnaujintojas. Gyvybės gynimo veikla negimusiųjų, žmonių su sunkia negalia ir sunkių ligonių labui buvo „išplėsto solidarumo“ reikalas ir dar viena atnaujinto bei sukilninto humanizmo platformos dalis.

SUNKŪS SPRENDIMAI

Buvau oficialus liudytojas Jono Pauliaus II beatifikacijos ir kanonizacijos byloje ir nemanau, kad pažeidžiu „popiežiškąją paslaptį“, kurią prisiekiau gerbti, pažymėdamas, kad, kaip ir kiti liudytojai, buvau paprašytas įvertinti Jono Pauliaus II gyvenimą per teologinių – tikėjimo, vilties ir meilės – dorybių bei kardinalinių – apdairumo, teisingumo, drąsos ir santūrumo – dorybių prizmę.

Tai iškėlė įdomų klausimą: ką reiškia didvyriškai gyventi pagal apdairumo dorybę (nes didvyriškas dorybių praktikavimas yra vienas iš šventumo matų)? Kai apie tai mąsčiau, man atrodė, kad didvyriškas apdairumo praktikavimas negali reikšti, jog kiekvienas popiežiaus sprendimas buvo teisingas. Tai neįmanoma. Popiežiai klysta, net ir šventieji popiežiai. Todėl priėjau prie nuomonės, kad didvyriškai praktikuoti apdairumo dorybę reiškia, jog popiežius sprendimus priimdavo po tinkamo apmąstymo, klausdamas kitų patarimo, bet svarbiausia – be baimės ar pataikavimo: sprendimai buvo priimami nebijant sulaukti kritikos (ar dar blogiau); sprendimai buvo priimami atsižvelgiant į reikalo esmę, o ne siekiant kam nors įtikti ar dėl kokių nors kitų paslėptų priežasčių.

Kaip suprantu, būtent taip Jonas Paulius II ėmėsi sunkiausių iššūkių, su kuriais susidūrė jo laikų Bažnyčia, ir būtent taip jis priėmė sprendimus dėl to, kaip reikės dorotis su šiais iššūkiais.

Dažnai sakoma, kad Jonas Paulius II nebuvo geras administratorius. Tai ne visai teisinga. Tiesa, kad jis nebuvo mikro-vadybininkas, kaip jo pirmtakas Paulius VI. Tačiau jei gero administratoriaus požymis yra išsikelti didelius tikslus ir kantriai jų siekti, tai mano ką tik aprašyti pasiekimai rodo, kad Jonas Paulius II buvo labai geras Bažnyčios reikalų tvarkytojas.

Jis neforsavo sprendimų, kol jiems nepribrendo laikas. Jis mokėjo kantriai sutelkti dėmesį į ilgalaikius tikslus. Jis pasitikėjo savo sprendimo galia, bet buvo atviras kitų nuomonei. Jam pakako nuovokos suprasti, kad yra žmonių, kurie tam tikrus dalykus išmano geriau už jį, ir pasinaudoti jų patarimais. Jam popiežiškoji valdžia nereiškė katalikiško carinės autokratijos atitikmens. Jis žinojo, kad yra katalikiškos tradicijos tarnas, o ne jos valdovas.

Tiems, kurie „skaito“ jo pontifikatą per tokių asmenų kaip Marcialis Macielis ir Theodore‘as McCarrickas prizmę, reikia pasakyti štai ką: Macielis ir McCarrickas buvo psichopatai, o psichopatai apgaudinėja žmones, net šventuosius. Teigti, kad Jonas Paulius II žinojo apie šių asmenų sunkias nuodėmes bei nusikaltimus ir juos ignoravo, yra ne kas kita kaip šmeižtas. Taip pat niekam, kas pažinojo Karolį Wojtyłą, neįsivaizduojama, kad jis būtų pritaręs kieno nors, ypač jaunų žmonių, seksualiniam išnaudojimui. Kai Jonas Paulius II per 2002 m. Amerikos piktnaudžiavimo krizę JAV vyskupams pasakė, kad „Kunigystėje ir vienuoliniame gyvenime nėra vietos tiems, kurie kenkia jaunimui“, jis išreiškė įsitikinimą, kuriuo gyveno visą savo gyvenimą tiek būdamas Krokuvos arkivyskupu, tiek Romos vyskupu.

Nėra tokios būtybės kaip „tobulas popiežius“. Tobulumas nėra standartas, kuriuo matuojame popiežiaus didybę – standartas yra ištikimybė Kristui ir nenuilstamas Kristaus tiesos liudijimas. Ir dėl to, kad jis atitiko šį standartą, daugelis iš mūsų pagrįstai ir su pasitikėjimu kalbame apie „šventąjį popiežių Joną Paulių Didįjį“.

GEORGE WEIGEL – Vašingtono etikos ir viešosios politikos centro, kuriame jis vadovauja Williamo E. Simono katalikiškų studijų katedrai, vyresnysis mokslinis bendradarbis, oficialus Jono Pauliaus II biografas. 2014 m. apdovanotas Lietuvos diplomatijos žvaigžde už darbą žmogaus teisių labui Lietuvoje ir paramą Lietuvos sąžinės kaliniams. Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą per 2023 m. gruodžio 9 d. Vilniaus universitete surengtą Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą 30-mečio minėjimą. Iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė.