Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Dar tik formuojantis nepriklausomos valstybės vizijai, lietuviai, sekdami anuomet regione paplitusiais pavyzdžiais, pradėjo galvoti apie Tautos namų statybą Vilniuje. Namams net nupirktas sklypas ant Tauro kalno šlaitų – viename iš panoraminių miesto taškų. Tačiau šiuos planus sustabdė Didysis karas. Po karo projektas tapo nebeaktualus, nes 1918 m. tautos namais tapo visa Lietuva. Tačiau 1919 m. sausį jaunosios respublikos vyriausybei teko trauktis į Kauną, kuriame ji ir liko iki pat sovietų okupacijos 1940 m. birželį. Vilnius buvo prijungtas prie Lenkijos. Vis dėlto valstybės kūrėjai nepamiršo nepastatytųjų rūmų – lietuvybės palaikymui skirto ir ją išaukštinančio statinio. Nebaigto darbo nerimo nenumaldė ir įgyvendinti projektai: laikinojoje sostinėje iškilę Lietuvos banko, Lietuvos pašto, Vytauto Didžiojo muziejaus pastatai, auganti Prisikėlimo bažnyčia1. Svajonės ir kartėliai galiausiai susijungė į pozityvų apsisprendimą: statyti Kaune Valstybės rūmus. Kad ir kaip būtų keista, ilgą laiką šis didingas ir ambicingas sumanymas mūsų savižinos istorijoje buvo ignoruojamas. Susidomėjimo juo nepažadino nei ambicijas nuo sovietmečio pabaigos kursčiusi Valdovų rūmų statybos kampanija, nei demagogiškai atnaujinta Tautos namų statybos Vilniuje akcija, nors abi skatino susimąstyti apie lietuviškų rūmų statybos moderniaisiais laikais epopėją ir jos varomąsias jėgas. Kita vertus, Valstybės rūmai – dar viena neišsipildžiusi svajonė, veikiau nesėkmės, o ne sėkmės istorija, tad ją prisiminti greičiau nepatogu, nei malonu.

Iki parodos Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940 ir jos katalogo2 buvo paviešinti tik du Valstybės rūmų vizijos atvaizdai, bet bent kiek plačiau ir giliau jų interpretuoti nebandyta. Morta Baužienė žurnale Archiforma 2001 m. publikavo vieno iš konkurso laimėtojų lenkų architekto Adolfo Szyszko-Bohuszo projektą, o Čekijos architektūros istorijoje pėdsaką palikusio Karlo Kurto Perlsee spalvotą, skulptūrinėmis alegorijomis dekoruoto reprezentacinio interjero vaizdą 2003 m. aš pati pritaikiau iliustruoti Lietuvos viešųjų erdvių ideologinio prisotinimo dailės kūriniais procesui knygoje Dailė ir valstybė: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940 (2003)3. Architektūros muziejuje saugoti, dabar Lietuvos nacionaliniame muziejuje atsidūrę Perlsee kruopščiai nubraižyti ir nuspalvinti planšetai bei 1939 m. išleista trikalbė konkurso sąlygų brošiūra – rimčiausias įvykio liudijimas ir pagrindinis šaltinis. Be jų, dar išliko konkurso rengėjų ir dalyvių susirašinėjimo fragmentai Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) Ministrų kabineto fonde, kelios žinutės ketvirto dešimtmečio lietuviškoje spaudoje, skelbimai apie konkursą užsienio architektūros leidiniuose, apie kuriuos žinome netiesiogiai, nes mūsų pačių jie kol kas neidentifikuoti, ir lietuvio architekto Jurgio Okunio eskizai. Dar yra Szyszko-Bohuszo, vienos estų ir vienos latvių komandos projektų nuotraukos, saugomos Vroclavo, Talino ir Rygos architektūros muziejuose. Medžiagos nedaug. Tačiau jos pakanka rekonstruoti viziją, o per tai – pasinerti į nepriklausomos Lietuvos Respublikos istorijos saulėlydžio laikus ir pamėginti įsivaizduoti, kaip šią situaciją suvokė, matė, vertino dalis šalies elito – konkurso sumanytojai.

Pradėjus gilintis į Valstybės rūmų konkurso istoriją, savaime kyla klausimas: kaip atsitiko, kad visą tarpukarį liepsnojusių ideologinių kovų dėl Vilniaus kontekste 1938 m. staiga buvo apsispręsta statyti Valstybės rūmus Kaune ir kodėl Vilniaus inkorporavimas į Lietuvos sudėtį 1939 m. rudenį niekaip nepaveikė konkurso eigos?

Po 1939 m. kovą ištikusio Klaipėdos krašto praradimo neišgaravusį organizatorių pasiryžimą tęsti konkursą tiktų apibūdinti kaip sunkiai suvokiamą optimizmą, daug panašesnį į desperatišką užkietėjimą. 1939 m. rugsėjį Vokietijos ir SSRS pradėtą Lenkijos puolimą, taigi Antrojo pasaulinio karo pradžią, Lietuva pasitiko kaip neutrali valstybė, bet jos naikinimas jau irgi buvo prasidėjęs. Šiandien girdime, kad retas tesuprato, kas vyksta, tačiau iš tiesų pakako žmonių, kurie aiškiai matė, kad Lenkijos sunaikinimo rezultatas – Vilniaus grąžinimas Lietuvai – buvo danajų dovana, nedviprasmiškai liudijanti komunistinio monstro kėslus. Istorinė sostinė grąžinta jau gerokai sovietų nualinta, be to, su priedu – karinėmis įgulomis visame krašte. Tad kodėl Valstybės rūmų konkursui leista plėtotis toliau? Aklai pasiduota patvirtintam planui ar nenorėta atsisveikinti su savivertę keliančia svajone?

VALSTYBĖS RŪMŲ POREIKIS: LAIKINOJI SOSTINĖ NEBELAIKINA?

1938 m. kovo 17 d. gavusi ultimatumą, žinomą pagal tuometinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Józefo Becko pavardę, Lietuva aiškiai suprato: artimiausiu metu Vilniaus jai nematyti, tad laikinąja sostine laikytą Kauną teks labiau pritaikyti nuolatinei valstybės sostinei. 1938 m. spalio 9 d. pirmą kartą nuo 1925 m. nebuvo minima Vilniaus gedulo diena. Taigi sprendimą statyti Valstybės rūmus Kaune padiktavo politinė tikrovė ir reali būtinybė. Pasak istorikės Vilmos Akmenytės, ketvirto dešimtmečio pabaigos privačių statybų bumas, miesto plano revizija, valstybės įstaigoms pritaikytų pastatų kapitaliniai remontai, siūlymai užsienio valstybes atstovaujantiems diplomatams atsisakyti nuomos ir įsigyti sklypus nuolatinėms atstovybių būstinėms liudijo blėstantį pojūtį, kad Kaune įsikurta laikinai. Valstybės rūmų konkursas, pasak jos, – atviras pripažinimas, kad istorinė sostinė Vilnius – tik siekiamybė, o realia sostine virsta laikinumo statusą bandantis nusimesti Kaunas4.

Iš tiesų istorinės sostinės atgavimo galimybe suabejota jau 1936 m., kai Beckas Tautų Sąjungos asamblėjos kuluaruose pasiūlė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Stasiui Lozoraičiui pagaliau susitarti dėl diplomatinių santykių užmezgimo, kaip tai padarė SSRS ir Rumunija, nepaisant ginčijamų Rumunijos teisių į Besarabiją. Vis dėlto kurį laiką tebesitikėta stebuklo ir visos svarbiausios valstybės institucijos – Prezidentūra, Ministrų kabinetas, Seimas dirbo kaip dirbę itin kukliose patalpose. Prezidentūra glaudėsi buvusioje gubernatoriaus rezidencijoje, kuri tenkino tik minimalius reprezentacijos reikalavimus5. Iš Vilniaus į Kauną persikėlusi Valstybės taryba ir Ministrų kabinetas iš pradžių dirbo buvusiuose Rusijos valstybinio banko rūmuose (past. 1913) ant dabartinių K. Donelaičio ir Maironio gatvių kampo (čia buvo išrinktas ir prisiekė pirmasis valstybės prezidentas)6, o 1921 m. Ministrų kabinetas įsikūrė buvusioje Kauno tvirtovės inžinierių valdybos viršininko rezidencijoje (past. 1890) K. Donelaičio gatvėje ir čia veikė iki pat 1940 m.7 Steigiamasis Seimas pradėjo posėdžiauti Miesto teatre, bet netrukus gavo patalpas Kauno gubernijos berniukų gimnazijoje (past. 1862, rekonstrukcija 1909) Gimnazijos gatvėje. Po Smetonos perversmo paleidus Seimą, pastatas 1927 m. atiteko valstybinei „Aušros“ mergaičių gimnazijai. 1936 m. sušauktą Ketvirtąjį Seimą (1936–1940) priglaudė Teisingumo ministerija (archit. Edmundas Frykas, 1929). Čia Seimas posėdžiavo iki pat sovietų okupacijos. Taigi, apsisprendus skelbti reprezentacinių rūmų projekto konkursą, reikėjo galvoti apie naujus namus visoms valstybinės valdžios institucijoms: Prezidentūrai, Seimui, Ministrų kabinetui ir aiškios vietos valdymo struktūroje neturėjusiai, bet tebeegzistavusiai Lietuvos valstybės tarybai. Iš tiesų ambicingas, įpareigojantis, valstybės brandą leidžiantis pademonstruoti sumanymas!

Valstybės rūmų Kaune konkursinis projektas „Amicus amico“. 1940. Architektas Karl Kurt Perlsee. Lietuvos nacionalinis muziejus

UŽSAKOVŲ VIZIJA

Valstybės rūmų konkurso komisija buvo sudaryta 1938 m. birželio 21 d. Iš pradžių jai pirmininkavo Prezidento kanceliarijos viršininkas Pijus Bielskus, greitai šias pareigas perėmė Ministrų tarybos kanceliarijos vadovas Mykolas Žilinskas8. Nutarta skelbti tarptautinį konkursą, nors 1938 m. rudenį Lietuvos inžinierių ir architektų draugija kreipėsi į komisiją, prašydama, kad konkursas būtų vietinis, tik vyktų pagal tarptautinius reikalavimus: dalyvautų vietiniai architektai, o žiuri daugumą sudarytų užsieniečiai, geriausia, manė draugija, – estai ir latviai9.

Dėl rūmų vietos ginčų nekilo. Pasirinktas Žaliakalnio plotas, naudotas žemės ūkio ir pramonės parodoms. Iš čia atsiveria puiki Kauno panorama, vieta gerai matoma iš pietryčių, pietų ir pietvakarių. Siekta, kad ant Parodos kalno iškilę Valstybės rūmai taptų ne tik ryškiu simboliniu pastatu, bet ir reikšmingu urbanistiniu akcentu, dalimi, jei remsimės vokiečių modernisto Bruno Tauto idėja, miesto karūnos – Stadtkrone, kurią pradėjo formuoti Prisikėlimo bažnyčia. Šventovė simbolizavo lietuvių tautos ir valstybės atgimimą, rūmai būtų liudiję valstybingumo galią ir tvirtumą.

Ne paskutinėje vietoje renkantis sklypą, matyt, buvo jau susiklosčiusi infrastruktūra. Iki 1938 m. gretima Žaliakalnio dalis spėjo virsti rezidenciniu kvartalu. Žalumos supamose vilose, nedideliuose ir patogiuose keliabučiuose apsigyveno naujasis valstybės elitas – teisininkai, gydytojai, rašytojai, universiteto profesūra, architektai, inžinieriai, mokytojai, dailininkai, diplomatai, politikai.

Nusprendus, kad rūmai bus statomi pietvakarinėje sklypo dalyje, iš kur atsiveria gražiausias vaizdas į Kauną ir gražiausias vaizdas iš Naujamiesčio pusės, o pietrytinėje pusėje įrengiamas iškilmingas privažiavimas ir parkas, pastebėta, kad nepakaks vietos prezidentūros sodui, tarnautojų gyvenamiesiems namams, ūkio pastatams, dėl to reikia išpirkti daugiau žemės. Sudarytas pirktinų sklypų sąrašas – iš viso 3,3 ha10, nustatytos jų kainos. Sąrašas turėjo būti įslaptintas, kad pasklidus kalboms apie valdžios ketinimus, nekiltų spekuliacijos banga.

Konkurso sąlygas komisija apsvarstė 1939 m. sausį11, o vasarį jos išleistos atskira brošiūra lietuvių, prancūzų ir vokiečių kalbomis12.

Sumanymo būta iš tiesų didingo. Planuojamą komp­leksą turėjo sudaryti grupė pastatų – Prezidento rūmai, Prezidentūros kanceliarija, Ministrų kabineto rūmai ir Valstybės tarybos įstaiga. Tikslus pastatų skaičius nenurodytas, tik išvardintos aštuonios funkcinės patalpų grupės: 1) reprezentacinės salės; 2) kambariai kasdienėms audiencijoms; 3) prezidento rezidencija; 4) gyvenamieji kambariai garbės svečiams; 5) Prezidentūros kanceliarija; 6) Ministrų tarybos ir Valstybės tarybos darbo kabinetai; 7) gyvenamosios patalpos Prezidentūros ir Ministrų tarybos tarnautojams; 8) ūkinės patalpos13. Prie reprezentacinės rūmų dalies turėjo būti įrengtas iškilmėms pritaikytas privažiavimas ir aikštė (cour d’honneur), reprezentacines patalpas nurodyta projektuoti pirmame aukšte, prezidento audiencijų ir gyvenamosioms patalpoms numatyti atskirus privažiavimus, prezidentui suprojektuoti privatų sodą, o dalį ansamblį supsiančio parko skirti oficialiems priėmimams (garden party) šiltuoju metų laiku14. Sąlygų priede gana smulkiai aptarta patalpų paskirtis, net nurodytas galimas iškilmių dalyvių skaičius, protokolo numatoma ceremonijos eiga. Pavyzdžiui, skyrelyje „Reprezentacinės patalpos“ paaiškinus, kad jos skirtos kredencialų įteikimui ir iškilmingoms vaišėms (pusryčiai 36–40 asmenų, pietūs 120 asmenų, priėmimai 300 asmenų), apibūdinamas kiekvienos iš šių ceremonijų vyksmas. Apie pietus 120 asmenų rašoma: „Svečiai sutinkami vestibiulyje ir didž[iojoje] galerijoj[e], lydimi į audiencijų salę, iš audiencijų salės eina į didįjį valgomąjį. Jų kelias iš audiencijų salės į valgomąjį pageidaujamas kiek ilgesnis, kad galėtų susiformuoti svečių eisena. Po pietų, kavai gerti, naudojami salionai ir žiemos sodas. Jei priešpiet daromas užkandis, tai jis paruošiamas didžiajame salione, arba mažajame valgomajame. Didžiajame valgomajame turi būti numatyta vieta salioniniam orkestrui“15.

Reikiamų patalpų sąraše nurodyti kai kurių matmenys: baliaus salė su vieta orkestrui – 300 m2, žiemos sodas – 150 m2 ir t. t. Įvairių patalpų aprašymai perteikia nemažai vertingų detalių, nušviečiančių tiek to meto privilegijuotųjų kasdienybę, tiek jos idealųjį modelį, siekiamybę. Pavyzdžiui, reprezentacinių renginių aptarnavimui skirtose ūkinėse patalpose turėjo būti „geroji“ ir „juodoji“ virtuvės. Pastarojoje – skyriai daržovėms, žuviai, mėsai ir paukštienai valyti, patiekalų žaliavai paruošti. Išskirtos virtų patiekalų ir užkandžių paruošimo, virimo ir kepimo patalpos, indų plovykla, atskiri kambariai gaminimo ir serviravimo indams, stalo baltiniams, produktų sandėliai, vyno rūsys, virtuvės šefo raštinė ir svėrimo patalpa, virtuvės darbuotojų valgomasis, drabužinės, prausyklos, tualetai, net atsarginių baldų sandėlis su dirbtuve16. Prezidento ir jo šeimos narių gyvenamosiose patalpose nurodyta suprojektuoti sporto salę ir turkišką pirtį (hamamą)17 – nieko panašaus nebuvo nė vienoje iš tarpukario Lietuvos rezidencijų.

Bendrų ūkinių patalpų apraše laiko realijas perteikia reikalavimai suprojektuoti sandėlius vėliavoms ir iliuminacijų prietaisams, numatyti vietą bendrai ledainei, kuri turėjo atlikti didelio šaldymo kambario funkcijas. Ištisas skyrius skirtas slėptuvėms išvardyti – tai patvirtina, kad karo grėsmė buvo suvokiama puikiai, ruoštasi nuo jos kiek įmanoma apsisaugoti.

Tikėtina, kad Lietuvos Valstybės rūmų viziją, be kitų pavyzdžių, įkvėpė ir kaimynai latviai, panašiu laiku ėmęsi įgyvendinti didingą prezidento Kārlio Ulmanio monumentalios statybos planą. 1936 m. Latvijos Ministrų kabineto nurodymu buvo įkurtas Nacionalinis architektūros komitetas. Jis inicijavo grandiozinius Rygos urbanistinio pertvarkymo planus, suprojektuota ir pastatyta monumentalių visuomeninių pastatų, tarp jų ir keletas ministerijų. Tiesa, aukščiausios valdžios institucijos liko, kur buvusios, – Rygos pilyje ir Landtage. Tačiau šios patalpos, dekoruotos tautinio stiliaus baldais ir Latvijos valstybingumą akcentuojančiais simbolinės prasmės dailės kūriniais, atitiko visus reprezentacijos reikalavimus.

Taigi ir Lietuvos Valstybės rūmus reikalauta projektuoti orientuojantis į ketvirto dešimtmečio pabaigoje modernizmą Vakaruose nustelbusį neotradicionalizmą. Tiesa, šis reikalavimas kaip tik ir kėlė daugiausia neaiškumų susidomėjusiems konkursu architektams. Pavyzdžiui, į žiuri narius pakviestas tarptautinis architektūros autoritetas švedas Erikas Gunnaras Asplundas, patvirtindamas savo dalyvavimą žiuri darbe, siūlė organizatoriams išsiuntinėti būsimiems konkurso dalyviams patikslinimą, kad nurodymas, jog „pastato architektūra turi išlaikyti klasikinio stiliaus dvasią“, reiškia ne privalomą orientaciją į klasikos paveldą, į istorinius stilius, bet tokio pobūdžio pastatui pageidautiną klasikinį monumentalumą ir orumą18. Tą patį klausimą kėlė ir čekas Janas Chomutovský19. Matyt, prašymų patikslinti reikalavimą būta daugiau, nes komisija parengė ir išsiuntinėjo projekto sąlygų aiškinamąjį raštą su štai tokia formuluote: „Klasikinėje dvasioje reiškia, kad pastatai turėtų didingą monumentalinę išvaizdą, charakteringą klasikinei architektūrai“20.

Išlikę projektų vaizdai liudija, kad konkurso dalyviai šį reikalavimą vis dėlto suprato labai siaurai. O Bauhauso išugdytas šveicarų modernistas Maxas Billas, kuris, atrodo, buvo rimtai pasirengęs dalyvauti konkurse, galiausiai netgi apskritai atsisakė savo ketinimo. Beje, kaip ir dera įsitikinusiam konstruktyvistui, susirašinėdamas su konkurso rengėjais Billas laikėsi bauhauziškų „demokratijos“ idėjų ir mašinėle rašė nenaudodamas „hierarchiškų“ didžiųjų raidžių21.

KONKURSAS IR JO DALYVIAI

Projekto sąlygų, Kauno urbanistinių planų ir aerofotonuotraukų prašė daugiau nei šimtas architektų. Tokį susidomėjimą visų pirma lėmė būsimo pastato prestižas ir premijų dydis. Bendras premijų fondas sudarė 55 000 litų, o pirmosios vietos laimėtojui už projektinį eskizą buvo numatytas 20 000 litų dydžio apdovanojimas. 1938 m. 55 000 litų prilygo maždaug 11 000 JAV dolerių. Tai buvo milžiniški pinigai. Palyginimui: 1938 m. surengto „Maisto“ fabriko darbininkų namų kolonijos projekto konkurso laimėtojui išmokėta 1000 litų – apie 200 tuometinių JAV dolerių.

Susidomėjimą konkursu, be abejo, skatino ir įtempta politinė padėtis, kuri ne vienoje Europos šalyje sumažino statybų apimtis ir paskatino architektus dairytis užsakovų užsienyje. Darbo ieškojo į karą įsivėlusios Vokietijos architektai, jo trūko nacių okupuotos Čekoslovakijos specialistams, jau nekalbant apie pabėgėlius, tarp kurių iš pradžių dominavo Vokietijos ir Čekijos žydai, neilgai trukus prisidėjo lenkai. Gauta nemažai paklausimų apie konkurso sąlygas ir eigą iš Šveicarijos, Italijos ir Prancūzijos, konkursu domėjosi vengrai, rumunai, bulgarai, serbai, slovėnai, slovakai, danai, olandai, belgai, ką ir kalbėti apie estus ir latvius, kurie ne kartą buvo dalyvavę ir laimėję Lietuvoje rengtuose architektūros konkursuose. Atkeliavo laiškų net iš Palestinos, Brazilijos, JAV.

Iš lietuvių konkurse dalyvavo Feliksas Bielinskis ir Jurgis Okunis. Panašu, kad projekto „2626“ autorius buvo Karolis Reisonas22. Be to, jungtinį projektą devizu „JM“ pateikė Kauno inžinierius Juozas Dačinskas ir Paryžiuje reziduojantis Marcas Solotareffas23. Prašydamas konkurso medžiagos – sklypo plano ir aerofotonuot­raukos – lietuviškai parašytu laišku į komisiją kreipėsi inžinierius B. Vincis iš Varšuvos24, tačiau, atrodo, kad galiausiai projekto jis neatsiuntė.

Informacija įvairiose šalyse sklido nevienodu greičiu. Ji platinta per Lietuvos atstovybes užsienyje ir kitų šalių atstovybes Kaune. Skelbimus apie konkursą ir visus su juo susijusius pakeitimus dėjo specializuota architektų spauda: nuolat į profesinę vokišką spaudą laiškuose konkurso komisijai referavo vokiečių architektai, italai minėjo žurnalą Architettura25, JAV architektai – Amerikos architektų instituto žurnalą Octagon26.

Atrodytų, kad operatyviausia vis dėlto buvo Vokietijos architektų spauda. O štai Alexis A. Zakharoffas iš Čikagos skundėsi, kad jis ir jo kolegos apie kvietimą sužinojo tik 1939 m. birželio pradžioje, o per du mėnesius tokio atsakingo darbo padaryti neįmanoma, tad gal yra vilties, kad konkursas bus pratęstas27. Terminą prašė prailginti ir vienu jo laimėtojų tapęs Eugenas Lutterklasas iš Rio de Žaneiro28.

Konkurso terminas buvo pratęstas kelis kartus. Iš pradžių nustatyta, kad galutinė projektų pateikimo data yra 1939 m. rugsėjo 1 d. (sic!), tačiau, atsižvelgiant į potencialių konkurso dalyvių skundus, kad laiko susipažinti su tokio reikšmingo konkurso sąlygomis turėta per mažai, be to, pasirengimus konkursui sujaukė karas, terminas pratęstas dar du kartus: pirmąkart dviem mėnesiams – iki 1939 m. lapkričio 1 d.29, antrąkart – iki 1940 m. gegužės 1 d.30 Net ir dėl šios datos kilo klausimų bei problemų. Pavyzdžiui, Billas prašė patikslinti, ar 1940 m. gegužės 1 d. yra projekto išsiuntimo, ar jo gavimo Kaune diena, nes, pasak jo, „dabartinėmis komp­likuotomis susisiekimo sąlygomis tai ypač aktualu“31.

Galiausiai Kauną pasiekė 51 projektas. Konkurso rezultatus apibendrino žiuri ir kviestinių architektų ekspertų posėdis 1940 m. birželio 8 d. Žemės ūkio ministerijoje32. Komisija, kurią, be Ministrų kabineto parinktų valdžios atstovų, sudarė lietuviai architektai ir inžinieriai Antanas Jokimas, Jonas Krikščiukaitis, Antanas Novickis, Mykolas Songaila ir švedas Asplundas, nutarė vietų neskirstyti ir padalijo po 15 000 litų trijų projektų autoriams: lenkams Adolfui Szyszko-Bohuszui ir Janui Oglódekui (devizas „Mano Lietuvai“), latviams Nikolajui Bodei ir Nikolajui Volitui (devizas „76086“) ir Eugenui Lutterklasui iš Rio de Žaneiro (devizas „471“)33. Už likusius pinigus – 10 000 litų – nupirkti dar du projektai: paryžiečio Marcelio Chapey (devizas „3K9“) ir tuo metu Berlyne gyvenusios poros – austro Rolando Rainerio ir jo žmonos Ilsės Rainer (devizas „117936“). Pastarasis derinys būtų gan įprastas: prancūzai ir vokiečiai buvo nuolatiniai Kauno architektūros konkursų dalyviai, keletas šių šalių architektų projektų buvo įgyvendinta, kaip tik tuo metu pagal prancūzų Urbaino Cassano, Elie’io Ouchanoffo ir lietuvio Felikso Belinskio projektą buvo baigiamas statyti ne tik Kauno mastais didžiulis universiteto klinikų kompleksas. Tačiau Valstybės rūmų konkurso pabaigoje Prancūzija ir Vokietija buvo kariaujančios pusės, ir birželio 8 d. jau buvo aišku, kad „Berlynas“ laimi prieš „Paryžių“…

Vienos aukštosios technikos mokyklos bei Berlyno miestų statybos ir planavimo akademijos auklėtinis Raineris veikiausiai taikė sumoderninto neoklasicizmo idiomą. Tačiau tai tik hipotezė, nes jo projekto kol kas nepavyko rasti, trūksta ir palyginamosios medžiagos hipotezei paremti.

Kai ką panašiai monumentalaus, didingo, matyt, siūlė ir Chappey. Jis pradėjo karjerą art deco epochoje ir kūrybos pradžioje buvo tipiškas šio stiliaus atstovas, bet nuo ketvirto dešimtmečio vidurio perėjo prie griežtesnių formų, įsiliedamas į neotradicionalistų gretas, gavo prestižinį Prix de Rome ir net buvo pakviestas dėstyti tuometinėje prancūziškojo neotradicionalizmo citadelėje Paryžiaus École des beaux-arts. Šį autorių dėl neišaiškintos priežasties protegavo ir Lietuvos bei Prancūzijos diplomatai. Archyvuose išliko Prancūzijos atstovo Lietuvoje Georges‘o Dulongo laiškas Ministrų kabineto kanceliarijos viršininkui, rašytas pačiose žiuri sprendimų priėmimo išvakarėse34. Laiško autorius labai mandagiai, bet kartu primygtinai teigia neabejojąs, kad vertintojai pastebėjo tiek Chappey gebėjimą spręsti pastatų funkcinio pritaikymo problemas, tiek ryškius jo projekto estetinius privalumus, ir atkreips komisijos dėmesį į prancūzo darbą. Dulongas nepraleido progos priminti ir apie Paryžiuje Lietuvai atstovaujančio įgaliotojo minist­ro Petro Klimo pastangas, kad šis vertingas projektas laiku pasiektų Kauną ir būtų pristatytas konkursui.

Birželio 11 d., likus keturioms dienoms iki sovietų okupacijos, Žemės ūkio ministerijoje eksponuota projektų paroda buvo atidaryta viešam lankymui. Ji turėjo veikti lygiai dvi savaites – iki birželio 25 d. Žinoma, kad prasidėjus sovietų invazijai, parodos, projektų ir Valstybės rūmų vizijos likimas niekam neberūpėjo. Kas ištiko parodos eksponatus, įmanoma tik įsivaizduoti. Taigi apie Lutterklaso projektą nežinome nieko, kaip ir apie patį autorių, nors galima spėti, kad jis – iš Europos, turbūt iš Vokietijos arba Austrijos į Braziliją karo išvakarėse emigravęs žydas. Jo laiškas konkurso komisijai rašytas vokiškai. Latviai – gana garsus duetas, Ulmanio monumentaliosios architektūros plano dalyviai, jau laimėję vieną konkursą pastatui Kaune: Bodė su Voitu užėmė pirmąją vietą 1939 m. vykusiame Latvijos atstovybės Lietuvai konkurse. Vienas jų, Voitas, ruošdamasis Valstybės rūmų konkursui, kaip tik vadovavo grupei Rygos miesto architektų, kuriai buvo pavesta parengti naujo grandiozinio Latvijos sostinės municipaliteto administracijos pastato projektą35. Tokia patirtis, be abejo, skatino ir monumentalius dueto užmojus, projektuojant Lietuvos Valstybės rūmus. Tačiau ne mažiau latvius galėjo įkvėpti ir visoje Europoje dygę visuomeniniai pastatai, kurių simboliu dažnai laikomi 1937 m. Paryžiaus tarptautinės parodos proga iškilę Palais de Chaillot. Panašumų tarp latvių pasiūlyto Kaunui varianto ir tikėtino prancūziško prototipo esama.

Deja, išlikusi skurdi konkurso medžiaga neleidžia rekonstruoti jo visumos; netgi nėra nustatytos visų dalyvių pavardės. Įdomu, kad tarp konkurso dalyvių būta moterų: be Ilsės Rainer, savo projektą atsiuntė Latvijoje įsikūrusi lietuvė Janė ar Jonė Jasėnaitė36 ir trijų latvių architekčių komanda – Ilzė Jēpe, Alma Dunga ir Sofija Šimanskis37. Tai įsidėmėtinas faktas, nes architektės moterys Baltijos šalyse buvo reta išimtis, o Lietuvoje Marijai Drėmaitei kol kas pavyko identifikuoti tik vieną – Sarą Mitkovskaitę38, kai Lenkijoje ar Vokietijoje jų reiškėsi ne taip mažai.

KONKURSO MĮSLĖS

Knieti spėti, kad estų, latvių ir lenkų dalyvavimą konkurse, gal net latviams ir lenkams skirtus apdovanojimus be kitų patrauklių konkurso ypatybių paskatino siekis gerinti kaimyniškus santykius su Lietuva. Dip­lomatinį, politinį aspektą būtų galima įžvelgti ypač autoritetingo valstybės oficiozo kūrėjo Szyszko-Bohuszo dalyvavime konkurse, ką tarsi patvirtina ir jo projekto devizas – „Mano Lietuvai“. Estų komanda – Augustas Taukas, Antonas Soansas ir Konstantinas Böhlau – savo projektą irgi pavadino Lietuvos patriotų širdis virpinančiu vardu – „Trakai“39. Jų atveju akivaizdus kultūrinės diplomatijos veiksmo įrodymas – Estijos architektūros muziejuje Antono Soanso fonde saugoma nuotrauka, užfiksavusi architekto Tauko namuose 1940 m. balandžio 28 d.  „lietuviško konkurso“ proga (tai liudija įrašas fotografijos nugarėlėje) susirinkusią kompaniją. Be buto šeimininko ir Soanso, nuot­raukoje matome ir dailininką Peetą Areną, kuris laiko rankose estų kalba 1935 m. išleistą lingvisto, poligloto, vertėjo, kritiko, Vidurio ir Rytų Europos kultūros žinovo Bernhardo Lindės knygą apie Lietuvą taip, kad matytųsi jos viršelis (už visą šią informaciją bei nuotraukos skeną dėkoju kolegai Maitui Väljasui).

Tačiau Szyszko-Bohuszo atveju diplomatinės kurtua­zijos hipotezė ir lieka hipoteze, nes aplinkybės, kuriomis buvo kuriamas projektas „Mano Lietuvai“, dvišalių santykių gerinimą skatino pamiršti. 1940 m. gegužės pirmąją, kai baigėsi projektų pristatymo terminas, Lenkija jau aštuonis mėnesius kentėjo nuo nacių sauvalės. Vietos gyventojų kasdienybė buvo nepaprastai suvaržyta. Nei Krokuvoje, nei kitur lenkų menininkai negalėjo užsiimti vieša veikla, retas architektas turėjo laimės dirbti nuolat apmokamą pagalbinį darbą nacių įstaigose, o privati jų veikla buvo uždrausta. Sunku įsivaizduoti skurdo ir teroro baimės kamuojamus lenkus architektus, kurie įkvėptai braižo Lietuvos Valstybės rūmų didingus vaizdus, skaičiuoja priėmimo salių, kabinetų, valgomųjų, virtuvių, drabužinių ir daugybės kitų taikiam metui reikalingų patalpų kvadratūrą, ieško sėkmingiausių panoraminių rakursų ir dėlioja menines puošmenas. Juolab kad kiti konkurse dalyvavę lenkai – Jerzys Wierzbickis (devizas „44042“), Mieczy­sławas Pręczkowskis (devizas „PS“) ir keturių architektų komanda, kurią sudarė Wiktoras Espenhanas, Leonardas Kario, Stanisławas Płoskis ir Włodzimierzas Wasilewskis (devizas „113“) laiškuose konkurso žiuri pranešė, kad ankstesni jų adresai Varšuvoje nebegalioja ir susisiekti su jais galima per Raudonojo Kryžiaus sanatoriją Birštone40. Išeitų, kad su karo pabėgėlių srautu atsidūrę Lietuvoje jie bandė tęsti profesinę karjerą, kas be ko, tikėdamiesi piniginio laimėjimo, kuris būtų pagerinęs benamių klajūnų dalią.

Sunku pasakyti, kokio lygio buvo jų projektai, žinome tik tiek, kad konkurso žiuri nuomone jie nusileido Szyszko-Bohuszo pasiūlymui. Telieka spėlioti. Wierzbickis nuo 1932 m. iki karo pradžios turėjo Varšuvoje architektūros biurą, projektavo naująjį Mokotowo rajoną, atskirus visuomeninius pastatus sostinėje ir kituose Lenkijos miestuose, kitaip sakant, buvo pripažintas ir sėkmingas architektas. Pręszkowskis tik 1939 m. baigė Varšuvos politechnikos institutą ir pradėjo dirbti savarankiškai; karo metais architektūrą greičiausiai metė, įsitraukė į pasipriešinimo kovą, o 1944 m. jis žuvo Varšuvos sukilime. Lvovo Politechnikos instituto auklėtinis Espenhanas daugiau žinomas savo pokario veikla Varšuvoje, tačiau iki karo jis dirbo Vilniaus miesto planavimo biure, tad žvelgė į Lietuvos architektūrą suinteresuotu specialisto žvilgsniu. Tikėtina, kad tai jis ir paskatino tremtyje atsidūrusius kolegas išmėginti jėgas dalyvaujant Valstybės rūmų Kaune konkurse. Varšuvos politechnikos instituto absolventas Kario iki karo daugiausia dirbo Varšuvoje, karo pradžioje su pabėgėlių banga atsidūrė Lietuvoje, 1943 m. mirė Vilniuje. Apie Wasilewskį žinių beveik nėra, išskyrus, kad jis – Varšuvos politechnikos auklėtinis ir buitinės chemijos įmonės „Inco-Veritas“ specialistas. Garsiausias iš ketverto buvo Płoskis, baigęs studijas 1929 m. ir jau spėjęs Lenkijoje suprojektuoti ryškių modernistinės architektūros pastatų, tarp kitų – Švedijos jūrininko namus ir firmos „Polskarob“ biurų ir butų pastatą Gdynėje.

Tačiau grįžkime prie Szyszko-Bohuszo. Be jokios abejonės būtent jis buvo projekto „Mano Lietuvai“ ideologas ir pagrindinis autorius. Oglódekas veikiausiai atliko tik techninio pobūdžio užduotis. Jis dirbo Szysz­ko-Bohuszo studijoje nuo 1932 m. ir padėjo savo metrui įgyvendinti ne vieną Krokuvos Vavelio interjero rekonstrukcijos projektą, dalyvavo projektuojant ir įrengiant maršalo Józefo Piłsudskio kriptą Vavelio katedroje. Didingas Kauno rep­rezentacinio komplekso sumanymas apjungė įvairialypę Szyszko-Bohuszo patirtį. Ryškiausiu jo nuopelnu laikomas austrų laikais nuniokoto Vavelio atstatymas, tačiau architektas suprojektavo ir nemažai modernių visuomeninių pastatų, tarpukariu prisidėjo prie Krokuvos urbanistinių pertvarkymų, tad ir Valstybės rūmų Kaune projektiniuose pasiūlymuose jungiasi modernizmo ir istorizmo elementai. Architektas lankėsi Vilniuje dar iki Pirmojo pasaulinio karo, atliko Bernardinų bažnyčios apmatavimus ir nubraižė jos brėžinius Krokuvos paveldosaugos inventoriams; tikėtina, kad dirbant Vavelyje šio apsilankymo prisiminimai nuolat sugrįždavo. Nostalgija, asmeniniais jausmais ir būtų tiksliausia aiškinti sentimentalų devizą „Mano Lietuvai“. Antraip, prisiminus nesenas lietuvių ir lenkų kovas dėl Vilniaus, toks šūkis skambėtų beveik provokuojamai.

Szyszko-Bohuszo padėtis net ir nacių okupacijos metais skyrėsi nuo kolegų, ją galima laikyti privilegijuota. Jis, kaip pats teigia prisiminimuose, su lenkų antinacinio pogrindžio sutikimu, liko dirbti Vavelyje41. Pilį užėmę vokiečiai turėjo visokių pertvarkos idėjų ir kompleksą nuodugniai pažįstantis specia­listas jiems buvo naudingas. Vavelyje rezidavo Generalinės gubernatūros valdovas Hansas Frankas. Jis troško patobulinti naująją savo būstinę, kai kuriuos pakeitimus net suspėjo įgyvendinti, be to, Vavelyje planuota įrengti ir apartamentus Hitleriui jo galimo apsilankymo proga. Oficialia Szyszko-Bohuszo darbo vieta buvo Vavelio architektūrinius pertvarkymus vykdęs Köttheno ir Horstmanno biuras, kuriame jam teko eskizų piešėjo pareigos. Pagal architekto prisiminimus, didelių sunkumų darbe jis nepatyrė, net įstengė išgelbėti kai kurias senojo ir modernaus paveldo vertybes; iš pastarųjų, pavyzdžiui, apgynė nacių suimto ir Aušvice įkalinto skulptoriaus Xawero Dunikowskio kūrinius, kuriuos ketinta sunaikinti. Išei­tų, kad Szyszko-Bohu­szas turėjo pakankamai geras darbo sąlygas ir galėjo ramiai projektuoti Valstybės rūmus Kaune, be didelio vargo išsiuntė į Lietuvą planšetus, prieš tai juos tvarkingai nufotografavęs.

Dėl to apie Szyszko-Bohuszo projektą žinome daugiausia – Vroclave saugomos visų 8 jo nubraižytų planšetų nuotraukos. Eugenas Lutterklasas buvo atsiuntęs dvigubai daugiau – 16 brėžinių, bet kol kas nė vieno jų kopija nerasta. Nikolajus Bodė ir Nikolajus Voitas atsiuntė irgi 16 brėžinių, liko 7 jų vaizdai. Didžiausias stebuklas, kad mus pasiekė 5 iš 18 jokio apdovanojimo negavusio Perlsee (projektas „Amicus amico“) planšetų originalai42. Jau vien dėl to Perlsee darbas vertas dėmesio. Beje, projekto autoriaus biog­rafija taip pat primena, kokiomis įtemptomis sąlygomis dirbo nemaža dalis konkurso dalyvių. Pirmieji jo laiškai rašyti ant inžinieriaus studijos blanko iš Prahos43. 1940 m. pavasarį Perlsee jau atsiuntė žinią, kad jo adresas pasikeitė, jis yra apsistojęs „Hotel Lion d’or“ mažyčiame laikrodininkų miestelyje Le Sentier Šveicarijos Vaud kantone44. Tai buvo trumpalaikė priebėga prieš ilgą kelionę už Atlanto. Kita Perlsee žinutė jau nukreipia į Ang­liją, į Cranbrooką Kente, nutolusiame apie 60 km nuo Londono, kur jis apsigyveno kaip Royal Institute of British Architects narys45. Ir pagaliau komisija gavo Perlsee prašymą, kad jei projektas „Amicus amico“ laimėtų, pinigai autoriui būtų nusiųsti į JAV Hanso Maut­nerio adresu: Dr. Hans Mautner,
880 1 / 2 Mainstreet, Waltham Mass., U.S.A.46 Neilgai trukus ir pats „Amicus amico“ autorius persikėlė į kitą Atlanto pusę. Perlsee buvo priverstas palikti Prahą ir savo studiją, siekdamas išvengti žydų persekiojimų. Jo atvejis skatina susimąstyti, ką patyrė kiti jo kolegos iš Prahos ar Brno, kurių laiškuose Valstybės rūmų konkurso komisijai atgaliniame adrese vietoje Čekoslovakijos nurodomas Bohemijos ir Moravijos protektoratas – Protektorat: Böhmen-Mähren.

Tačiau didžiausia konkurso mįslė: kodėl atgavus Vilnių jis nebuvo sustabdytas arba bent jau dalyviams nepasiūlyta pagalvoti apie projektuojamų rūmų pritaikymą istorinėje sostinėje? Pastarasis klausimas jaudino ir pačius konkurso dalyvius. Tik ką minėtas Perlsee jau 1939 m. spalio 14 d. parašė laišką domėdamasis, ar Vilniaus grąžinimas Lietuvai nepakeis konkurso paskirties: gal būsimieji rūmai nebebus statomi Kaune, gal atsirado tikimybė, kad jie bus perkelti į Vilnių?47 Ko tikėtis iš konkurso po to, kai Vilnius grįžo Lietuvai, teiravosi ir austrų architektas Walteris Traglis iš Insbruko48.

Situacija tikrai buvo neaiški ta prasme, kad tokie rūmai, kuriuos planuota statyti Kaune, Vilniui nebuvo reikalingi. Bent prezidentūrą ir Valstybės tarybą čia juk buvo galima įkurdinti istoriniuose rūmuose, kaip nepriklausomybės pradžioje tuojau po Pirmojo pasaulinio karo buvo padaryta Latvijoje, Estijoje, Čekijoje. Juk ir XX a. pabaigoje, ieškant vietos nepriklausomos Lietuvos prezidentūrai Vilniuje, svarstyti įvairūs variantai, kol pasirinktas dabartinis – generalgubernatoriaus poreikiams pritaikyti senieji Vyskupų rūmai. Be abejo, norint suformuluoti pageidavimus, ko reikėtų aukščiausioms valstybės valdžios institucijoms Vilniuje, būtų reikėję ištirti jų poreikius. Atgavusi istorinę sostinę, Lietuva tvarkė opiausius – ūkio, švietimo reikalus, neskubėdama imtis simbolinės prasmės politinių veiksmų. Pavyzdžiui, pirmasis prezidento Antano Smetonos vizitas į atgautąją istorinę sostinę buvo numatytas tik 1940 m. birželį-liepą. Jis taip ir neįvyko.

Na, ir pagaliau paskutinis Valstybės rūmų konkurso aspektas. Netgi skurdžios vizualinės medžiagos, kuria disponuojame, pakanka konstatuoti, kad Lietuvos meno lauke ketvirto dešimtmečio pabaigoje papūtė nauji vėjai. Ne vien Valstybės rūmų vizijos, bet ir kai kurie iki šiol Kaune stovintys pastatai liudija apie neotradicionalizmo įsigalėjimą. Neotradicionalizmas paveikė ne vien architektūrą, bet ir tapybą, grafiką, skulptūrą, dizainą, fotografiją, tai gana ryški šio laikotarpio literatūros, ypač poezijos, tendencija. Ilgą laiką šio posūkio nenorėta pastebėti, o kai reikėdavo pripažinti, jis vertintas negatyviai, kaip oficialaus, valstybės remiamo stiliaus įsigalėjimas, slopinęs laisvą kūrybinę mintį, ribojęs meninės raiškos įvairovę. Tai, be abejo, tiesa, bet ji nėra absoliuti. Viena vertus, neotradicionalizmas neužgniaužė kai kurių autentiškų talentų ir leido jiems pasireikšti. Kita vertus, šiandien kaip niekada aiškiai suvokiame, kad tai buvo ir dar vienas desperatiškas mėginimas iškelti laiko patikrintas vertybes, mėginti jomis grįsti kultūros ir plačiau – gyvenimo gaires ir taip kurti tvirtą pagrindą, kuris leistų atsispirti pasaulyje įsisiautėjusiai destrukcijai. Naivi pastanga, kurios simptomus atpažįstame ir savo dabartinėje tikrovėje. Bet istorijos pamokų, kaip žinome, žmonės nesimoko ir neišmoksta.

 

1 Žr. pokalbį šiame žurnalo Nr. apie „optimizmo architektūrą“.

2 Giedrė Jankevičiūtė, Vaidas Petrulis, „Neįgyvendintas valstybingumo simbolis: Valstybės rūmai“, in: Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940, sudarė Marija Drėmaitė, Vilnius: Lapas, 2018, p. 140–149.

3 Morta Baužienė, „Valstybės rūmų eskizinio projekto konkursas“, in: Archiforma, 2001, Nr. 2, p. 84–86; Giedrė Jankevičiūtė, Dailė ir valstybė: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2003, p. 47. Tarptautiniu mastu Szyszko-Bohuszo projektą paviešino: Andrzej Szczerski, Modernizacje: Sztuka i architektura w nowych państwach Europy Środkowo-Wschodniej 1918–1939, Lódź: Muzeum Sztuki w Lódźi, 2010, p. 288, il. 139.

4 Vilma Akmenytė, „Lietuvos nelaimė, tapusi Kauno laime: Laikinosios sostinės fenomenas“, in: Optimizmo architektūra, p. 41.

5 Šiuose Saliamonui Feinbergui priklausiusiuose namuose gubernatorius įsikūrė dar 1866 m. Pasibaigus nuomos sutarčiai, t. y. 1876 m., valdžia pastatą įsigijo. 1877 m. namai rekonstruoti; be kitų patobulinimų, įrengta vietinė kanalizacija. Feinbergo namus pritaikant Lietuvos Respublikos prezidentūrai, pastatas 1924 m. buvo remontuojamas, įrengta centrinio šildymo sistema. Šis patobulinimas, kaip ir carinių laikų kanalizacija, to meto Kaune buvo išimtinis patogumas.

6 Išsiskirsčius Valstybės tarybai, kuri perdavė įgaliojimus Steigiamajam Seimui, pastate liko dirbti Finansų ministerija, iki 1928 m., kol buvo statoma nauja banko būstinė, veikė Lietuvos bankas.

7 Pastate buvo vietinis vandentiekis ir kanalizacija. 1922 m. pastatas padidintas, jo plotas išplėstas šoniniams flygeliams pristačius antrąjį aukštą. Stengtasi, kad pakeitimų nebūtų matyti ir tai sėkmingai pasiekta. 1930 m. pagal Vladimiro Dubeneckio projektą rekonstruoti rūmų in­terjerai, pakeistas vamzdynas ir santechnikos įranga. Namas nedidelis, bet jame atsirado vietos ir tarnybiniam butui. 1934–1939 m. šiame bute gyveno užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis su šeima.

8 Valstybės rūmams statyti tarpžinybinės komisijos protokolas, 1938-06-25, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1524, l. 127–127ap.

9 Architektūros sekcijos sekretoriaus A. Varno 1938-11-10 raštas su Lietuvos architektų ir inžinierių sąjungos architektų sekcijos 1938-10-31 susirinkimo protokolo ištrauka, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1524, l. 53.

10 Devyni sklypai, kurių plotas 7386 m2, prie Prūsų gatvės, trys sklypai prie Kipro Petrausko gatvės (3692 m2), sklypas prie Radastų gatvės, o kad prieigos ir vaizdai būtų tinkami, siūlyta išpirkti ir 13 sklypų prie Donelaičio, Lydos ir Parodos gatvių (Valstybės rūmams statyti komisijos posėdžio protokolas, 1938-12-12, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1524, l. 129–130ap).

11 Tarptautinį konkursą nutarta skelbti 1939 m. sausio 30 d. Šį nutarimą priėmė Ministrų kabinete susirinkusi Valstybės rūmams statyti komisija, pirmininkaujant komisijos pirmininkui Ministrų tarybos kanceliarijos direktoriui Mykolui Žilinskui ir dalyvaujant komisijos nariams Respublikos prezidento kanceliarijos viršininkui Pijui Bielskui, URM protokolo šefui Stasiui Girdvainiui, KAM Karo butų skyriaus viršininkui Juozui Barzdai-Bradauskui, VRM vyr. statybos ir sauskelių inspektoriui inž. Antanui Novickiui, Inžinierių ir architektų draugijos atstovui, VDU architektūros profesoriui Mykolui Songailai (Kauno m. savivaldybė inž. arch. Antanui Jokimui, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1524, l. 50).

12 Valstybės rūmų eskizinio projekto konkurso sąlygos = Conditions du concours pour le project d’esquisse de la construction du palais présidentiel a Kaunas = Bedingungen für den Entwurfs-wettbewerb zum bau des Staatspalais in Kaunas, Kaunas: Spindulys, 1939.

13 Ibid., p. 3.

14 Ibid., p. 4.

15 Ibid., p. 7.

16 Ibid., p. 8–9.

17 Ibid., p. 10.

18 Gunnaro Asplundo laiškas Mykolui Žilinskui, 1939-02-18, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1524, l. 150–151.

19 Jano Chomutovský laiškas A. Varnui, 1939-06-03, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1537, l. 42.

20 Valstybės rūmų konkurso komisijos raštas, 1939-04-30, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1524, l. 136.

21 Maxo Billo laiškas Valstybės rūmų konkurso rengėjams, 1940-01-16, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1536, l. 78.

22 Valstybės rūmų Kaune projektų autoriai (slapyvardžiai, pavardės, adresai), in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1585, l. 43–44.

23 Ibid., l. 29.

24 Inžinieriaus B. Vincio laiškas, 1939-07-10, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1536, l. 49.

25 Lorenzo Chiaraviglio laiškas, 1939-12-09, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1536, l. 15.

26 Joshua D. Lowenfisho laiškas, 1939-05-30, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1537, l. 56.

27 LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1536, l. 47.

28 Eugeno Lutterklaso laiškas Valstybės rūmų statybos komisijai, 1939-07-08, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1536, l. 63.

29 Valstybės rūmų statybos komisijos posėdžio protokolas, 1939-06-26, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1524, l. 57.

30 Valstybės rūmų statybos konkurso komisijos posėdžio protokolas, 1939-10-05, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1524, l. 126.

31 Maxo Billo laiškas Valstybės rūmų konkurso rengėjams, 1940-01-16, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1536, l. 78.

32 LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1525.

33 Valstybės rūmų eskizinio projekto konkursas, in: Lietuvos aidas, 1940-06-13.

34 Georges’o Dulongo laiškas, 1940-05-27, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1536, l. 16.

35 Ilze Martinsone, „Reflection of Autoritarianism in Latvian Architecture“, in: Art History of Latvia, t. 5: Period of Neo-Romanticist Modernism 1890–1915, edited by Eduards Kļaviņš, Rīga: LMA Mākslas vēstures institūts, 2016, p. 549–550.

36 Valstybės rūmų Kaune projektų autoriai (slapyvardžiai, pavardės, adresai), l. 7.

37 Ibid., l. 97–99.

38 Marija Drėmaitė, „Migruojantys modernistai“, in: Optimizmo architektūra, p. 60.

39 Valstybės rūmų Kaune projektų autoriai (slapyvardžiai, pavardės, adresai), LCVA, l. 66.

40 Ibid., l. 46, 104–105, 108, 110.

41 Łukasz Gazur, „Adolf Szyszko-Bohusz: Architekt który zaprojektował „wszystko“, in: www.dziennikpolski24.pl/artykul/3278460,adolf-szyszkobohusz-architekt-ktory-zaprojektowal-wszystko,id,t.html.

42 Visa ši statistinė informacija saugoma: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1525.

43 LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1537, l. 67, 84.

44 Valstybės rūmų Kaune projektų autoriai (slapyvardžiai, pavardės, adresai), l. 22–23.

45 Ibid., l. 65.

46 Ibid., l. 62.

47 Karlo Kurto Perlsee laiškas, 1939-10-14, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1536, l. 67.

48 LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1537, l. 29.