(Ne )matomas Vilnius:
Tarpukario dailės ir
architektūros pavidalai:
Parodos katalogas, sudarė
Algė Andriulytė, Rasa Butvilaitė,
Ilona Mažeikienė, Vilnius:
Vilniaus dailės akademijos
leidykla, 2018, 80 p., iliustr.,
300 egz.
Dailininkė Edita Namajūnienė
Dar neišdilus tarpukario Vilniaus dailės ir architektūros parodos, nuo praėjusių metų liepos 12 iki rugsėjo 16 d. veikusios Vytauto Kasiulio muziejuje, prisiminimams, turime jos katalogą. Vietinėje praktikoje tai nutinka ne taip dažnai. Katalogų sulaukiame, jei apskritai sulaukiame, praėjus ir pusmečiui, ir metams, ir net dvejiems po parodos. Tačiau ne vien tuo šis katalogas ypatingas. Leidinys etapinis. Nesvarbu, kiek Vilniaus meno parodų dar bus surengta, šio katalogo nebeužtemdys jokie kiti, net storiausi ir išsamiausi foliantai. Algė Andriulytė, Rasa Butvilaitė ir Ilona Mažeikienė, padedant kino istorikei Annai Mikonis ir paveldosaugos tyrinėtojai Editai Povilaitytei-Leliugienei, pirmosios nubraukė dulkes nuo daugybės saugyklose tūnojusių kūrinių, juos identifikavo, susistemino ir ištraukė į šviesą Vytauto Kasiulio muziejaus (alias Vilniaus mokslo bičiulių draugijos) salėse, o neilgai trukus, ir parodos dokumente – gausiai iliustruotame kataloge su išsamiais eksponatų aprašais. Jame, regis, suregistruota net tai, ko parodos kuratorėms nepavyko parodyti, nes pasirinkta erdvė pasirodė per ankšta. Galima apgailestauti tik dėl vieno: katalogo tekstai labai trumpi, jie tepasiūlo kelis požiūrio rakursus, bet plačiau jų neplėtoja. Kita vertus, kadangi paroda – keliamečio tyrimo dalis, platesnių analizių tikėsimės ateityje.
O dabar dar truputį apie tai, ką jau turime. Kaip įžangoje rašo Andriulytė, paroda ir katalogas pristatė ir jau gana gerai žinomus (potvynio išplautų katedros požemių radinių atvaizdai, aukštutinės pilies tyrimai ir jų fiksacija, Stepono Batoro universiteto profesūros kūryba, Adomo Mickevičiaus paminklas ir jo statybos peripetijos), ir visai ar beveik nenagrinėtus tarpukario Vilniaus artefaktus. Tarp pastarųjų – bent trys sensacijos. Kad ir vietinio masto, kad ir tik šio laiko, bet sensacijos.
Pirmiausia tai jaunosios kartos dailininkų (Vlado Drėmos, Leono Kosmulskio, Hannos Halinos Milewskos, Olgos Żukowskos ir kt.) antioficiozinė kūryba, mūsų žvilgsniui atvėrusi Baroko bažnyčių atvaizdų ilgai gožtą miestiečių kasdienybę – paprastą, net skurdžią buitį, negudrias, bet mielas pramogas. Kurį nors iš šių kūrinių norėtųsi matyti ant katalogo viršelio, tačiau tai tik trumpalaikis įgeidis, nes negalima nesutikti su katalogo autorių pasirinkimu: būtent Eugenijos Sienkiewicz-Przyałgowskos „Moteris su verbomis“ („Vilniaus verbos“) nepalyginamai geriau perteikia tarpukario Vilniaus realybę. Velykų maldoje susikaupusios jaunyvos miestietės atvaizdas – tiksli tos realybės metafora. Šio atvaizdo akivaizdoje nesunku įsivaizduoti praeitimi besididžiuojantį seną miestą, kuris yra labai arti gamtos: mūriniai senamiesčio ir naujamiesčio namai skendi tarp medžių ir per žemaūgius priemiesčius vilnijančiomis kalvomis susilieja su aplink išsimėčiusiais kaimais ir miesteliais. Tai miestas, labiau besidairantis į praeitį, o ne į dabartį ir ateitį, neskubantis ieškoti vietos naujoje tikrovėje, gyvais saitais susijęs ne tiek su kitais Lenkijos didmiesčiais, kiek su kaimu ir gamta. Verbos fabrikinio mezgimo švarkeliu vilkinčios moters rankose tai ir pabrėžia: ne veltui lenkiškai jos iki šiol vadinamos palma wileńska, kitur tokių nėra.
Antras atradimas – 16 min. filmas Atsiminimai (1932). Šis vietinei Kino meno kūrėjų sąjungai priklausiusio Vilniaus jaunimo vaidybinė melodrama buvo nufilmuota odos dirbinių savininko sūnaus, filmo režisieriaus ir operatoriaus Edwardo Pietryko bute. Turime ne tik filmo kopiją, žinome ir jo veiksmo vietą, ir veikėjus. Įsigyventi į naivų, bet žavų kino eksperimentą traukia kataloge reprodukuotos Pietryko buto ir filmo kūrėjų fotografijos.
Ir pagaliau trečioji sensacija – ketvirto dešimtmečio pabaigos Vilniaus modernizavimo planus įkūniję architektūriniai projektai – Antonio Forkiewicziaus miestas-sodas Aukštuosiuose Paneriuose, Jano Borowskio art deco formų bažnyčia Kirtimuose. Tačiau įspūdingiausias yra Stanisławo Bukowskio baseinas. Įstiklintą angarą primenančio statinio interjero vaizdai netruko paplisti socialiniuose tinkluose ir viešojoje erdvėje kaip Vilniaus modernizacijos simbolis. Tokia reakcija – didžiausias komplimentas parodos ir katalogo rengėjoms, ji liudija, kad Vilniaus meno tyrėjų pasiūlytas pamokas skubame išmokti, norime savo miestą įkandin jų matyti kiek kitaip – pilniau, įvairiau, spalvingiau – nei ligi šiol. Katalogas visiems, kas trokšta geriau pažinti Vilnių, padės įsigyventi į neseną, bet daugelio nesavu laikytą praeities tarpsnį.
