Dailininkė Asta Puikienė
Skaitydama šią knygą niekaip negalėjau atsiriboti nuo išankstinio žinojimo, kad autorė užsiima psichologijos praktika. Nors tai nėra nei autobiografinė, nei dokumentinė proza, į galvą lindo įvairios schemos – asmenybės tipai, sutrikimai, elgesio modeliai. Laiminga pabaiga?.. Išoriškai jokiomis laimingomis pabaigomis apsakymuose net nekvepia. Visų penkių istorijų pagrindinės veikėjos – gyvenimo vėtytos ir mėtytos, su itin ryškiu aukos sindromu, emociškai kopriklausomos nuo kitų. Regis, Rasa Aškinytė sąmoningai vaizduoja jas kaip nevykėles (žvelgiant iš „sėkmingo“ statistinio žmogaus pozicijų); išeiti iš aukos vaidmens joms beveik neįmanoma. (Ir gyvenime tas pats, kai pagalvoji.) Bet visos veikėjos tą priima kaip lemtį, susitaiko, nenusižudo; patiria lūžį, ima gyventi kitaip, atranda dvasingumą, nesukelia skausmo kitiems.
Schema galvoje, kad autorė nagrinėja kopriklausomybę ir emocinę priklausomybę, buvo ypač įkyri. Atpažįstami mechanizmai – įtikti, patikti, galvoti už kitą žmogų (nuolat svarstyti, ką jis apie mane galvoja), tarnauti, vergauti, mylėti ligi visiško atsidavimo. Kai aptarinėjome Penkias istorijas apie meilę su laiminga pabaiga knygų klube, nemažai skaitytojų atpažino savo mamas, tetas, pažįstamas ir net save (tik vienas atvejis, bet negebėjo išsamiau mentalizuoti). Pirmajame apsakyme „Apie Leilą“ iškart įjungiamas magiškojo realizmo registras: Leilą pagimdžiusi mama numetė ją nuo skardžio, ji kelias dienas išgulėjo skuduruose, kuriuos saugojo gyvatės, o kaimo vaikai spardė gniutulą vietoj kamuolio. Logika keistoka, bet gyvatės metafora graži: ligoninėje Leila žiūri į gyvatės atspaudą ant patalynės. Ją užauginusi močiutė geba gydyti prisilietimais ir glostymu, net atgaivina skeletą (na, jau visai Meksika). Atgijėlis nulipdo iš molio šventyklą, ten prisirenka kitų skeletų – atpasakojimas gali skambėti šaržuotai, nes pabrėžiu tik magiškuosius bruožus: iš tikrųjų Aškinytė rašo subtiliu, skaidriu stiliumi, kai kurie pasažai tikrai vykę ir ironiški, nenusentimentalinti, tiksliai išreikštas veikėjos sielvartas ir nuoskaudos.
„Alkyje“ bevardė veikėja įsimyli archyvuose sėdintį vyrą ir palikinėja laiškus jo segtuve. Nors pasakojama dviem balsais, vyro ir moters, veikėja įdomesnė savo nestabilumu: pavagia kūdikį, vėliau jį grąžina. Turbūt tai meilės alkis, tik į jį neatsakoma. „Laukime“ moteris vietoj trokštamų vaikų nuo niekšo vyro dovanų gauna šunį, nors savo ištikimybe ir atsidavimu greta jo pati atrodo kaip šuo. Simptomai preciziškai atskleisti:
Paieškosiu feisbuke, gal ten kokią draugę rasiu, gal iš vaikystės ar universiteto, juk turėjau, turėjau turėti. Tik prieš tai patikrinsiu, ką jis veikia. Kelios naujos nuotraukos, tiesiog iš kavinės, tokioj prietemoj, bet labai meniškos, dar pora vyrų ir moterų. Dirba. Gerai, kad dirba. Kažin ar dirba. Matyt, dirba. O gal ne? Koks galėtų būti jo feisbuko slaptažodis, daugiau pažiūrėčiau. Gal mano vardas? Gal mūsų pažinties data? Gal tas, gal anas, viską bandau, kas šauna į galvą. Nieko. Pažiūriu į laikrodį. Penkios. O gal kuris nors iš jo mėgstamų modelių vardų? Surenku pirmą, šovusį į galvą, vardą ir pavardę. O Dieve, profilis atsidaro. Klaikiai išsigąstu, nebegaliu įkvėpti oro, rankos nutirpusios, smegenyse dilgčioja. Skausmas nežmoniškas, kūnas virsta didžiule žaizda, aptraukta peršviečiama sudirgusia plėve, širdis gangrenuoja, o siela tyli, kaip seniai sudegusi anglis. (p. 91–92)
Taikli ribų neturėjimo anamnezė.
Kitos veikėjos, Brigitos Magijos, tėvai valdingi – kiekvienas šaukia ją atskiru savo rinktu vardu, moko skirtingų kalbų, primeta individualius lūkesčius. Kas išeina iš vaiko, pasakojama apsakyme „Užkalbėtoja, arba pažvelk, gyvenime, pro mano langą“ – pavadinimas ne visai originalus, bet gal jis turėtų veikti kaip intertekstas. Abortas vaizduojamas sudramatintai, tačiau su empatija. Penkiose istorijose nemažai epigrafų, jie atrodo kaip aliuzija į Rytų išmintį ar ezoteriką, bet tik apsakyme „Mergaitė linų spalvos plaukais“ paaiškėja visos knygos dedikacija „Skiriu Šviesai“ (kas tai? Dievas, aukštesnioji jėga, gėrio abstrakcija?..). Šviesa deklaruojama gal ir naivokai, bet pagrįstai – paskutinėje istorijoje veikia organizacija „Šviesos moterys“, postuluojami net jos įstatai. Konstruojama asmeninė kristologijos versija: „Aš nesu Šviesa, bet atėjau liudyti apie Šviesą, – vieną dieną pareiškė Matilda, prieš sakydama gerai apsižiūrėjusi, kad aplink nieko nebūtų, kad nieks neišgirstų, neišsigąstų, tyliai pasakė, tik pati sau“ (p. 168). Veikėjos kaunasi už sąmoningo moralumo persvarą nedraugiškame pasaulyje, bet tam neretai trukdo jų pačių ne visai sveika savivoka, praeities įvykiai, savigaila.
Įdomu, nes, tarkime, Eglės Frank knygoje Mirę irgi šoka akcentuojama moterų veikėjų vidinė tamsa, bet abi autorės savo knygas yra pristatinėjusios kartu – antipodai geriausiai matomi kontrasto principu, nors nepasakyčiau, kad idėjos skiriasi kaip diena ir naktis. Aškinytė neidealizuoja savo veikėjų, bet ji jas savaip myli ir tikrai atjaučia. Kitaip nebūtų skiriama tiek dėmesio traumoms, apleistumui ir gailesčiui. Visos veikėjos su tuo tvarkosi savarankiškai, taip, kaip moka: aplinkoje ne per daugiausia galinčiųjų padėti. Apsakyme „Mergaitė linų spalvos plaukais“ maža Matilda nuo šeimos barnių slepiasi šiaudų stirtoje, bet šiene kyla gaisras, ji klykia ir verkia nesustodama. Aškinytė sugeba vaizdingai aprašyti traumą, rasti jai tinkančias metaforas, neegzaltuotai ir nenusaldintai įvardyti tolesnį veikėjų likimą (ironija neutralizuoja):
Klykė Matilda taip, kad net niekada nieko nebijojęs vyras išsigando, o moteris lėkė garso link, dega vaikas, kitaip nepaaiškinsi. Rado mergaitę krūmynuose toli nuo ugnies, gulinčią kaip buvo numesta, tik akys išsprogusios, o burna lyg bedugnė, tiek pražiota, net lūpos kraštuos įplyšusios. Vyras nusikeikė, bandė ausis rankomis prisidengt, burną samanomis užkišt, bet kur tau, klyksmas veržėsi per samanas lyg per orą, sklido, kilo aukštyn lig žvaigždžių, kurių nesimatė, bet buvo, skverbėsi per visatą nežinomas lig pat Dievo ausies. (p. 144)
Svarbu, kad būtent moterys, ne vyrai tampa tomis, kurios „turi daugiau drąsos, atsparumo ir atkaklumo, nei yra įmanoma“ ir „kalba ne triukšmu, o tyla“ (p. 179). Psichologinis moters pranašumas ne plakatiškai deklaruojamas, o paprasčiausiai įtvirtinamas pasirenkant moteris pagrindinėmis veikėjomis.Ilgai galvojusi apie literatūros ir psichologijos ryšį, visgi priėjau išvadą, kad gal tų dviejų dalykų simbiozė nėra taip blogai, kaip esu galvojusi anksčiau. Atmintis niekaip neištrina Jono Aisčio minties, esą poezija taip skirtinga nuo filosofijos, kaip pienas nuo žibalo… Jie, atskirai paimti, esą geri dalykai, bet, juos sumaišius, gauni niekam netinkamą daiktą, kurio negali nei deginti, nei gerti (in: Aidai, 1952, Nr. 2, p. 89). Tačiau tai galioja ne išskirtinai literatūriškai Aškinytės prozai, o labiau bendram šiandieninės prozos kontekstui, kai jau sunku atskirti, kur terapija, o kur grožinė kūryba, kur fikcija, o kur diagnozė. Nors Penkių istorijų viršelis ryškiai rožinis (turbūt tokia jau rinkodara, pardavimų algoritmai), turinys nedvelkia populiariąja literatūra. Ją palanku aptarinėti su vadinamaisiais „ne literatūros burbulo“ žmonėmis, paprastais skaitytojais: jie nekelia didelių kriterijų literatūrai ir apie tai, kas vaizduojama, mąsto kaip apie gyvenimą, kaip tik tokiu būdu atpažindami šį tą savyje ir kituose. Kad pabaiga vis dėlto nelaiminga, netrunka suvokti. Tačiau ir beatodairiška veikėjų meilė apsakymuose jiems kelia dvejonių: ar tai tikrai ji?.. Savipagalbos knygos ir portalų antraštės yra išmokiusios bėgti nuo tokių mylimųjų, bet Aškinytės knyga kalba ir apie atvejus, kai pabėgti nėra kur, tenka tame išbūti. Atsiribojant net nuo krikščioniškos „mylėsiu ligi mirties“ perspektyvos, nes knygoje ji ne visai aktuali.
