Aleksandra Kasuba, Tiksintis vaikas: Atsiminimai, sudarytoja Elona Lubytė, iš anglų kalbos vertė Aida Martinaitytė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2023, 110 p., 500 egz.
Aleksandros Kasubos vardą pirmąkart išgirdau 2009 m., kai Baltos lankos išleido jos parengtą knygą Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai 1988–1992. Visi perskaitėme su įdomumu, bet intrigą kaitino santykis su Greimu, o ne pačios Kasubos darbai. Tik vėliau, 2021 m., kai Nacionalinėje dailės galerijoje surengta paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“, Kasubai prilipo žodis „vizionierė“. Pati paroda darė didelio atradimo įspūdį, lyg būtų atrastas naujas Jurgis Mačiūnas ar lig šiol nežinota antra Marija Gimbutienė.
Todėl Kasubos atsiminimų knyga man svarbi – autorę laikau iškilesne menininke už jos vyrą, skulptorių Vytautą Kašubą. Tiksintis vaikas dedikuota tėvams, apsiribojama tik vaikystės atsiminimais. Tėvų tarpusavio meilė pabrėžiama nuo pat pirmųjų eilučių, ji nesimuliuojama – knygoje net kelis kartus minimas mamos artumas, aprašomas skirtingose situacijose. Svarbus ir pabaigos žodis, kuris tarsi įrėmina dedikaciją: „Iki šiol esu dėkinga tėvams, kad nesistengė manęs formuoti pagal savo skonį ir nesaugojo nuo patirties. O svarbiausia – už gydančią tylą, kuri paliko pirmuosius jausmus nepaliestus, nesuvaržytus aiškinimais ar moraliniais priesakais. Jų santūrumas patvirtino, jog esu pakankamai stipri, kad galėčiau viską ištverti pati“ (p. 107).
Atsiminimai yra autobiografinis pasakojimas, savo gyvenimo pasakojimas – čia svarbus procesas, ne baigtinė tiesa. Kasuba pasakoja su estetiniu pasimėgavimu, bet jos apibendrinimai tvirti, be dvejonių – ji tiksliai žino, ką nori pasakyti. Manoma, kad savo gyvenimą kiekvienąkart pasakotume vis kitaip, bet kai tai užrašoma, patvirtinamas „galutinis“ variantas. Pasak naratologo Jenso Brockmeierio, tapatybė yra intervalas; tai laikiška sąvoka. Intervalas tarp „ano“ žmogaus (praeitis) ir šio, pasakojančio (dabartis). Teorijos skelbia, kad tik naratyvinė tapatybė ir įmanoma: į klausimą „kas aš esu“ atsakoma pasakojimu. Pasakojimas pasikeičia, kai įvyksta koks nors esminis lūžis – pasakotojas patiria sukrėtimą, įsimyli, netenka (Kasubos knygoje tokie lūžiai jaučiami, jie kuria pasakojimo dramaturgiją). Pavyzdžiui, tipinis kultūrinis vyro pasakojimas – kaip jis sunkiai kovojo/dirbo/stengėsi, kol tapo tuo, kuo yra. Kasuba atsiminimuose neseka Pelenės pasakos: vaikystėje ji jau yra viskuo, kuo dar taps, jai nereikia valstietiškai alinančiai dirbti, tereikia pereiti iniciacijų slenksčius. Atsiminimai rašyti vėliau (ji pakankamai pripažinta menininkė, jai nereikia pasakojimu to įrodyti) – Kasuba jau virtusi savimi, bet pasakoja apie vaikystę, ir tas pasakojimas dar labiau išryškina unikalias jos asmenybės briaunas. Naratologai kalba apie tapatybę kaip apie subjektų darną: Kasubos pasakojimas stilistiškai vientisas, logiškas, įtikinamas – tai individualios patirties pavertimas vieša (ne atvirkščiai, kaip dažniausiai būna „paprastų“ žmonių pasakojimuose). Istoriniams įvykiams, tokiems kaip namų netekimas, pasitraukimas iš Lietuvos, Kasubos knygoje kliūva itin mažai vietos:
Šie pasakojimai padėjo man išgyventi 1940-ųjų įvykius, kai Lietuvoje prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai šeimai buvo liepta palikti dvarą per 24 valandas. Nebuvo nė menkiausios kartėlio užuominos, nejautėme jokios neteisybės savo atžvilgiu, savigailai neiššvaistėme nė vienos ašaros ar atodūsio. Buvo tik jausmas, kad pamatinį teisingumą pamina tie, kurie sukelia karus. Tuomet buvau septyniolikos, mums buvo leista pasiimti tik po vieną lagaminą, ir kai eidama pro šalį pamačiau, kaip Mama į savąjį deda 48 linines servetėles, kurių niekada nenaudojome, nes jos buvo išsiuvinėtos karūnomis, nustebusi paklausiau, kas jas dabar panaudos. „Turiu dvi dukras, – atsakė ji, – o lininės servetėlės geriausiai tinka vystyklams.“ Mano sesuo jas puikiai panaudojo. (p. 79–80)
Gana svarbi pasakotojos tapatybės dalis gali būti įvardijama kaip tai, kas šiandien vadinama neuroįvairove. Didžiausią įtampą sukelia epizodas, kuriame pasakotoja dėsto, kaip dideliu akmeniu vos neužmušė į svečius atvykusio vyresnio berniuko Justino. Mokykloje ji vargsta su tokiomis užduotimis kaip atpasakojimai arba veiksmų ir žodžių susiejimas. Ankstyvieji prisiminimai netgi šokiruoja: „Kitas prisiminimas – brolis Jurgis, metais ir keturiais mėnesiais jaunesnis už mane, stovi ant mėlynu audeklu aptraukto vaikų kambario stalo ir rankose laiko savo penį. Stoviu priešais jį ant kėdės, kurią prisitraukiau, rankoje laikau per dideles suvaldyti žirkles, bandau nukirpti tą nereikalingą ataugą, atsikratyti jo anomalijos. Senelė šaukia nuo durų, bėga siekdama žirklių, kalba uždususi, bet aš nesuprantu, kam Jurgiui reikia šito daikto, kai aš galiu siusioti ir be jo“ (p. 7). Aprašą galima būtų interpretuoti ir froidistiškai, kaip itin ankstyvą pasakotojos emancipaciją, bet Tiksinčio vaiko tikslas ne toks.
Aleksandros mama dvejus su puse metų studijavo mediciną Berlyne, aktyviai dirbo miesto ligoninės valdyboje, rėmė savo mamos įsteigtus našlaičių namus, rūpinosi dvare gyvenančių šeimų sveikata. Atsiminimuose yra aprašas, kaip ji susitvarko su psichozės apimta moterimi, sutramdo pasileidusį bulių, globoja moteris prieglaudoje. Iš cituotos ištraukos matyti, kad vaiko nesiekiama „perlaužti“, perauklėti, išmuštruoti. Aleksandros savitumas priimamas su motiniška meile ir medikės subtilumu:
Tuo metu jau miglotai suvokiau, kad mano padėtis kažkokia kebli. Kai išgirdau, kaip Sofija paklausė Mamos, kodėl niekada nesu barama už keistą elgesį, Mama atsakė, kad jei būčiau barama už tokius dalykus, girdėčiau vien priekaištus. Kitą kartą nugirdau Mamą sakant, kad aš niekuo nesiskiriu nuo kitų vaikų, bet patiriu tuos pačius dalykus tarsi kvadratu. Ir neprisimenu, kas paskatino Mamą tokiems žodžiams, bet vieną popietę ji man pasakė, kad dauguma žmonių visą gyvenimą nugyvena vienos jausmų oktavos ribose, o to, kas nepatenka į tą diapazoną, jų sąmonė nefiksuoja, jų netrikdo, ir pridūrė, kad man tenka tvarkytis trijose tokiose oktavose, o susivokti tokioje įspūdžių gausybėje nėra taip paprasta. (p. 100–101)
Skaitydama prisiminiau Marinos Stepnovos romaną Sodas – ne vien dėl to, kad Aleksandros vaikystės Ginkūnų dvarą iš trijų pusių supa sodas: jis svarbus kaip daugelio įvykių erdvė, namų ir prisiminimų dalis. Verandoje slavišku papročiu bendraujama prie samovaro, perrenkamos ir valomos uogos; knygoje yra net sodo planas. Kasuba iš mamos pusės yra slavų kilmės. Knygoje pateikiamas giminės medis rodo, kad seniausias (19 kartų) žinomas Zubovų (senelio) šeimos protėvis buvo karvedys ir Aukso ordos duoklių rinkėjas Amraganas Naugarde. O Billewiczių (senelės) protėvis (12 kartų) buvo Jonas Žodeika, Lietuvos didysis maršalka XIII a. Aleksandros Kasubos knyga – aristokratiškos vaikystės, kuri kaip reikiant skiriasi nuo lietuvių literatūroje įprastos valstiečių ar darbininkų, memuaristikos atvejis. Nuo pat mažumės Aleksandra paveldėja savo mamos guvernantę miss Jenny O’Sullivan iš Airijos, vėliau iš Vokietijos atvyksta Frau Juzefi, dar vėliau – jaunesnė guvernantė, knygoje vadinama Fräulein. Vaikai mokomi ne tik kalbų ir elgesio, bet ir meno – pirmąja fortepijono mokytoja tampa senelė, vėliau muzikos mokytojai samdomi. Pasakotoja mini, kaip vasarą pabunda nuo pianino, kuriuo skambina mama. Šeima turi styginių kvartetą, kuriame Aleksandra griežia violončele. Jaunesnysis brolis Jurgis Fledžinskas tapo profesionaliu altininku, pedagogu, dirigentu. Nebūta tik religinio auklėjimo, todėl viena iš tarnaičių, sunerimusi dėl religijos stokos, pasakojo vaikams šventųjų istorijas. Aristokratų šeimose suaugusieji žaisdavo bendrus žaidimus su vaikais – tai buvo įprasta laisvalaikio kultūros dalis. Mama, paauglystėje privačiai mokiusis dailės, veda vaikams ir piešimo pamokas – moko, kaip laikyti anglį; piešiami natiurmortai. Ir, be abejo, mama perteikia savo profesines žinias:
Tą rudenį Mama vieną vakarą pranešė, kad kitą rytą neisime į mokyklą, o turėsime anatomijos pamoką namuose. Po pusryčių ji nusivedė mus į rūsį, kur ant improvizuoto stalo gulėjo paskersta kiaulė, ore tvyrojo apsvilusių šerių kvapas. Skerdiena buvo padėta netoli lango, išrikiavusi mus aplink kiaulę Mama apsivilko chalatą, užsimovė gumines pirštines, tada atidarė Tėvo dovanotą chirurginių instrumentų rinkinį. Šalia jos stovėjo virėja, o prie kojų buvo daugybė kibirų ir kubilų. […]
Kai būdama šešiolikos patekau į privačią ligoninę apendektomijai atlikti, ant operacinio stalo pasakiau chirurgui, kad norėčiau stebėti, kaip jis operuoja. Kadangi nė nemirktelėjau, kai jis įbedė ilgą adatą man į pilvą, darydamas vietinį nuskausminimą, paliepė slaugytojai pakelti man galvą, o pats pakoregavo mažą veidrodėlį, pritvirtintą prie rėmo. Mačiau, kaip jis padarė pjūvį, įkišo pirštą į pjūvio vidų, ištyrė apendiksą, ištraukė jį, tada surišo ir nupjovė, rodydamas man storą rausvą kirminą, kurio vienas galas buvo labiau paraudęs. Per operaciją man du kartus norėjosi kikenti, pirmą kartą dėl to, kad mano riebalai atrodė visai kaip vištos, o paskui – kai chirurgas mane siuvo: tie judesiai buvo tokie pažįstami, tokie jaukūs stebėti. (p. 98)
Kiaulės darinėjimas paliko Aleksandrai tokį didelį įspūdį, kad nepamena net nemalonių kvapų, kurie turėjo būti intensyvūs. Mergaitė imli biologijai – ją žavi senovinis atlasas su augalų ir gyvūnų sandaros piešiniais; ji gedi, kad mama Baden Badene nenupirko ir lauktuvių neparvežė mokslinio botanikos žinyno, skirto suaugusiems. Visa tai pasakojama rafinuotai, su išraiškingomis detalėmis, tiksliai. Knygos viršelyje pavaizduota Aleksandros galva iš nuotraukos, kai jai buvo aštuoneri: persikloja su laikrodžio mechanizmu. Tai ir užuomina į knygos pavadinimą. Laikrodis galėtų būti metafora, kurią pati autorė įvardija kaip lenktyniavimą su laiku – vaikystėje jai patiko tempą diktuojantis laikrodžio tiksėjimas ir galimybė ištverti nuobodžią užduotį sulig nustatytu laiko tarpsniu (beje, tokią discipliną įvedė guvernantė vokietė).
Tik viena techninė pastaba knygos rengėjams – nuotraukoje (p. 65) veikiausiai jaunesnis Aleksandros brolis Jurgis, o ne vyresnysis Vytautas.
