Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Augminas Petronis, NEDETEKTYVAI: Trumpos istorijos, serija Pirmoji knyga, Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2023, 112 p., 500 egz.
Dizaineris Tomas S. Butkus

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtą pirmosios prozos konkursą laimėjęs Augminas Petronis į literatūros bendruomenę ateina ne iš mūsų daugmaž filologinio burbulo. Tai ir įdomiausia: mažiau lituanistinių klišių, mažiau savaime suprantamybių, mažiau išankstinio žinojimo. Žinoma, atsineša ir savo specifinius rakursus – specialybės ir pomėgių, darbo, patirties ir profesinės aplinkos. Sakyčiau, labai sveikas fenotipo paįvairinimas.

Nors knyga pavadinta Nedetektyvai, kiekvienoje novelėje esama detektyvo bruožų. Narkotikų verslas, dingęs žiedas, turto reketavimas, dingęs aktorius ir dingęs pjesės sidabras, režisieriaus savižudybė, pamesti daiktai, studento bandymas nusižudyti, avarija, prismaugimas, dingęs fotografas, susipjaustymas stikline, sufantazuota žmogžudystė, fotografas bagažinėje. Kartais pasakojama iš visažinio pasakotojo pozicijos (viena novelė taip ir pavadinta – „Visažinio pasakotojo beieškant“), kartais – pirmuoju asmeniu. Romena, Beatričė, Bazilijus, Lilė keliauja iš vienos novelės į kitą – atsargi pretenzija į novelių romaną.

Jau pačioje pirmojoje istorijoje veikėjas, pavadintas „tikra detektyvine mįsle“, irgi tampa pasakotoju – bando rašyti, pasakojimas rutuliojamas jo balsu. Tekstas metatekste, visažinystės mistifikacija. Kitoje novelėje nuo gyvenimo pavargęs senjoras, postringaująs apie genialumą (charakteringa asmens tipo išraiška), lyg tarp kitko ištaria: „Rašytojas, viena vertus, niekada nemeluoja, kita vertus, meluoja visada. Bet jei meluoja pasakotojas, kuris dedasi visažiniu, tai išeina, kad… Dievas su velniu apsikeitė vietomis. […] Bet su žiūrovu vis tiek reikia žaisti sąžiningai. Gali jį apgaudinėti, bet pabaigoje turi jam duoti suprasti, kad maustei“ (p. 58). Regis, į veikėjo lūpas įdedama sumanymo užuomina: rašyti polifoniškai, kad vienoje novelėje ataidėtų kitos motyvai, veikėjai ir įvykiai. Beje, citatoje irgi aidi mažo berniuko Bazilijaus infernaliniai vaizdiniai.

Labai giriu autorių už išmoningą novelių kompoziciją, ironiją, atidumą meniškai ar juokingai detalei. Pavyzdžiui, kaimyno, kuris Kaziuko mugei verda muilus, greta eterinių aliejų primaišydamas ir „Kurmio“, portretas. Arba senelis, kurio namuose ant dulkėtos spintos galima aptikti katės pėdsakus. Krivio gertuvė iš briedžio skrandžio, o ir pats Krivis, galįs pabūti Kalėdų seniu, Amūru ir laidotuvių raudotoju, rusiškai besikeikiąs per pagonišką vestuvių ceremoniją. Petronis remiasi klasikinės prozos tradicija, jo pasakojimas senamadiškas, bet tvirtas – be siužeto skylių. Vienoje skaidriausių novelių „Rasti motiną“ (skaitytojas gali susigaudyti, kad vaizduojama daugmaž gariūnmečio aplinka) berniukas visai rimtai svarsto tikėjimo klausimą: „Jeigu mama būtų demonas, ji nenorėtų, kad Bazilijus tikėtų Dievą. Todėl ji negali būti demonas. Nebent Dievas būtų velnias. Bet Dievas yra Dievas“ (p. 48). Nors knygoje nėra deklaruojami religiniai įsitikinimai, Petronį dėl jo publicistikos Bernardinuose.lt laikau katalikiškos krypties autoriumi, ir jį, panašiai kaip Gilbertą Keithą Chestertoną, turbūt neatsitiktinai traukia detektyvo žanras. Manoma, kad kaip tik detektyvai yra geriausias trenažas, mokantis rašyti, komponuoti daugiadimensinį prozos kūrinį. Knygos pristatyme autorius minėjo mėgstąs žiūrėti serialą Puaro LRT mediatekoje, o viena labiausiai jam įspūdį palikusių knygų – Evelyno Waugh Sugrįžimas į Braidshedą. Pagirtina, kad novelėse nėra jokios irracionalios, haliucinacijomis paremtos mistikos, veikėjai „nesvaigsta“ nuo egoistinių religinių patyrimų, ir net tas, kuris po šuolio nuo tilto pasidarė „bezbožnai religingas“, netransliuoja savo atsivertimo monologų tiesiogiai. Priešingai, į tai žiūrima su lengvu skepsiu, liekant prie daugmaž racionalios, tikroviškos, apčiuopiamos katalikybės versijos. 

Kitoje novelėje veikėjas, vardu Bazilijus, aptinkamas jau kaip sociologijos studentas, išmestas iš universiteto už plagiatą. Replikuojama jo paties mėgstama fraze: „Čia ne jis nusirašinėjo, čia sociumas per jį nusirašinėjo“ (p. 76). Aliuzija į rašytojo nusirašinėjimą nuo gyvenimo – juk naudojama informacija, net ir perkeista, turi savo prototipus ir bent kiek tikrovišką pagrindą. Petroniui sekasi vaizduoti savo bendraamžius (nors kitas amžiaus grupes jis irgi vaizduoja vykusiai, charakteringai) – kartais naivius, infantilokus, egzaltuotus, bet ir filosofuojančius, mėginančius būti savarankiškais, išsilaikyti: steigti save. Režisierės Teresės portretas tarsi ir nesukelia didelių simpatijų, bet autorius gan adekvačiai parodo bandymą pragyventi iš kūrybos: „Kažką darai, sulauki komplimentų, bet didesnio dėmesio – nelabai. Štai ką supratau per pastaruosius metus: meno pasauly niekam neįdomu, ką tu darai. Žmonėms, kurie patys daro meną, beveik neįdomu, o tiems, kas toliau nuo meno, – vapšė. Kiek tu pati nusiteikusi eit į priekį, tiek ir gali kažko pasiekt. O tas kažkas šiais laikais yra sugebėt išgyvent iš savo veiklos“ (p. 49). Visiškai sutinku, kad meno projektų vykdytojų gretose apstu šūdmalystės ir apdairaus pinigų įsisavinimo; retokai pats menas tampa gyvenimo prasme. Adekvačiai perteiktas ir hipsterių slengas.

Goodreads platformoje Virginija Kulvinskaitė iš esmės pozityviai vertina Petronio knygą: giria už žaidimą ir intrigą vietoj nuosavų būsenų sureikšminimo, bet kritikuoja už moterų vaizdavimą: „Erzino ir moterų personažių sudaiktinimas, jų tas neva žavingas bukumas, ir vidinės logikos stoka kuriant personažų psichologinius (tegul ir abstrakčius) portretus“. Per knygos pristatymą rašytojų sąjungos klube autorius mėgino paneigti tokią kritiką. Nors vyrai Nedetektyvuose taip pat neretai atskleidžiami kaip komiški nevykėliai, Beatričės aprašą vis dėlto pacituosiu: „Jos veidas buvo nusėtas spuogų randeliais, dantys išsirikiavę ne visai tvarkingai, bet veido bruožai dailūs, taisyklingi, mergaitiški. Ji turėjo gražius šviesius plaukus ir dailią figūrą. Rengėsi kaip dailioškės studentė. Kuo ne Panelė Poezija? Jaučiau jai trauką, bet žinojau, kad su ja pasirodyti prieš savo draugus man būtų truputį gėda. Visi tyliai galvotų: „Negi tiek tesugebėjai?“ Bent aš tikrai galvočiau, kad jie taip galvoja“ (p. 79–80). Net jei vertinama plevėsos studento akimis, sudaiktinimas akivaizdus. Literatūroje jis atleidžiamas, čia bet kas gali būti vaizduojamas bet kaip, kaip, deja, pasitaiko ir gyvenime – žmonės yra ydingi, ir jie būna visokie. Rašantieji turi teisę vaizduoti juos kaip tik norisi ir nesigėdyti savo rakurso. Bet: feministės tikrai atkreips dėmesį, jeigu knygoje vaizduojamų moterų ydos tendencingai nustelbia jų gerąsias savybes, arba jeigu jusliškumas užgoš asmenybiškumą.

Visažinis pasakotojas, be abejo, yra privilegijuotas – jis žino tai, ko nežino tas, kuris tekstą dar tik skaitys. Visažiniu gali būti tik tvirtą tapatybę ir aiškią pažiūrų sistemą turįs pasakotojas: ne toks, kuriam save patį tektų rankioti iš dalių ir aiškintis savo paties ribas. Jis turi galią parodyti veikėjus satyriškai, mėtyti jų pėdas, kitaip sakant, iš tikrųjų maustyti skaitytoją. Nesunku nuslysti į beveik smagų pažeidžiamųjų ironizavimą, tarsi profesinė sėkmė ar turtinė padėtis savaime taptų asmens vertingumo matu. Ko nuoširdžiai linkėčiau debiutantui (jo galimybėmis neabejoju) – vengti to labai privilegijuoto žvilgsnio į pasaulį, nes jis kaipmat gali imti ir apvirsti.