Mykolo Saukos romaną Kambarys prarijau kaip lengvoką skaitalą, kuris net kelis kartus prajuokino. Dialogai priminė Marijos Kavtaradzės filmus: sklandi, natūrali šnekamoji kalba, smagiai skaitoma, ironiška. Ironija, beje, senovinė – ne kaip Tomo Vaisetos ar Ievos Dumbrytės, arčiau Sigito Parulskio mokyklos. Danielio N. Watterio knygoje The Existential Importance of the Penis: A Guide to Understanding Male Sexuality (2022) postuluojama daugmaž tokia mintis: mes inertiškai smerkiame vyrus už daugpatystę ir dažnesnį lytinių santykių poreikį, bet tai yra jų būdas (žinia, ne visų) patirti emocinį artumą – tokia aksioma tinka ir aptariant naująją Saukos knygą.
Dizaineris Jurgis Griškevičius
Kambarys – romanas (nors gal apysaka?) apie žmonių santykius, nerimą ir baimę, nemokėjimą bendrauti. Šiek tiek autofikcinis – pasakotojas yra menininkas, skulptorius, vardu Mykolas. Pažinčių programėlėse jis norėtų susipažinti su mergina ar bent susirasti partnerę maloniam laiko praleidimui. Knygoje pasakojami jo nesėkmingi bandymai ir nuotykiai. Santykių ieškotojas turi humoro jausmą, bet merginoms to nepakanka („Taip, savižudybių prevencijos numeris. Tikrai prireiks“, p. 16). Pavadinimas – apie galios pusiausvyrą ribotoje erdvėje, t. y. santykiuose. Ne ne, vyrui nereikia atskiro kambario, kad galėtų rašyti ar kurti skulptūras. Jam norėtųsi moters jo kambaryje.
Moterų elgesys pažinčių programėlėse, švelniai tariant, keistokas. Tarsi jos nenorėtų būti surastos (nors gal tokia taktika – manoma, kad tas vengimas susitikti dar labiau pakursto ieškančiojo aistrą?). Maža to, itin kritiškos pirmąkart matomam (ar nematomam, tik virtualiam) pašnekovui. Dauguma jų (deja, tai statistika) nesuvokia, kad pagrindinis veikėjas – ne visai eilinis bičas. Skulptoriaus profesija joms atrodo nevykėlio atributas ir kone skurdo sinonimas, nors savo pačių diletantiškus svaičiojimus linkusios perreikšminti, o būsimą partnerį prie jų… pritaikyti. Devyniolikmetė Fausta ir aštuoniolikmetė Maša drąsiai „žaidžia šeimą“, perauklinėja, užsiima didaktika. Regis, tai tas merginų tipas, kuris apibūdinamas kliše „žino, ko nori“ (verčiau jau nežinotų). „Tu dump downini, – sako Amanda, – pažemini savo intelektą, kad pritaptum“ (p. 259). Pasakotojas iš tikrųjų nepuola eksponuoti merginoms savo darbų sąrašo, bet juk jo intelektines galimybes galima būtų atpažinti iš pirmųjų pokalbio sakinių, humoro. Deja… Vartotoja, skelbianti, kad ieško „gilių pokalbių“ jį ištrina, palaikiusi, matyt, fryku – negeba atpažinti rafinuotesnio kalbos lygmens. Paprastos merginos pažindvietėse vaidina sudėtingas, nes „kvailumas neseksualu“, bet jų pozos atrodo dirbtinės ir komiškos. Reprezentacija virtualybėje ir tikrovė dažniausiai skiriasi kaip diena nuo nakties:
Jų pomėgiai: kava, arbata, grožis, taika pasaulyje, gilūs pokalbiai. Moterys su maltos bišonais, kurių kakučius, jei būsi geras, leis tau surinkti. Moterys, kurios visose nuotraukose pačiame centre, o jeigu kurioje nors fotografijoje jos šiek tiek nuo centro nutolusios, vadinasi, būtent tiek judėjimo laisvės gyvenime jos suteiks ir tau. Per centimetrą. Daug tokių, kurios apie save parašo: normal is boring. A little bit of crazy makes life perfect.1 Jos visos stovi turistinėse vietose, ant vienos kojos, išskėtusios į dangų iškeltas rankas. Crazy. (p. 18)
Regis, saugi beprotybė statistiniu protu kaip tik ir suvokiama taip – kaip banalybių ir klišių rinkinys: tipinė poza tipinėje vietoje. Merginos iš tinderio kelia nežmoniškus reikalavimus partneriui, bet nesupranta, kad ieško savęs, o ne ko nors kito. Ir nors pasakotojas pabaigoje konstatuoja įsimylėjęs tinderį, taip nėra – jis sąžiningai ieško santykio, tik susiduria su galybe prietarų apie idealius partnerius ir santykius. Nežinia, kas juos dabar formuoja – mano jaunystės laikais tą atlikdavo visokie „Cosmo“ tipo žurnalai, o dabar – nesidomiu, tai ir nežinau. Kelios veikėjos pastebi, kad Mykolas neišlaiko akių kontakto – turbūt tai laikoma defektu. Visos kitos savybės taip pat pasveriamos itin racionaliai:
[…] Žinok, čia aš parašiau, aš pakviečiau tave, nes Akvilei reikia… bet pala, pirma išsiaiškinkim kai kuriuos dalykus. Apklausa. Dabar taip, sakyk. Trampas?
– Nepatinka.
– Hi five2. – Ji, pusiau pataikydama, teškia delnu man į delną. – Dar, antivakseris nesi?
– Ne.
– Hi five.
– LGBT teisės?
– Reikalingos.
– Hi five! Ok, tu esi normal bičas, tai dabar pasakok… Akvilė tuojau ateis… (p. 23–24)
Pagrindinis veikėjas nėra alfos arba mačo tipo vyrukas. Jis pagarbiai elgiasi su merginomis, yra mandagus, net feministas. Nors gal maskulinistas? Panašiai kaip Vaivos Grainytės romane Rožės ir bulvės, esama nemažai citatų ar bent intertekstų: iš Sloterdijko, jūtuberių, Marxo, Althusserio, Bernhardo, Žižeko, Fowleso, Yalomo, Appolinaire’o ir kt., berods, vien vyrų. Iš interneto cituojama išmintis apie vyrų tipus: alfa, beta, delta, gama, omega, zeta ir sigma. Kadangi, anot ironiško pasakotojo, alfomis gali būti ne visi, daugelį guodžia viltis, kad galbūt jie sigmos – autsaideriai, patinų hierarchijoje turį tą patį statusą, kaip ir alfa. Šiek tiek feministinės prozos mes turime (Paulina Pukytė, Virginija Kulvinskaitė, Patricija Tilvikaitė), bet maskulinistinės – nelabai (neskaitant Artūro Tereškino, kuris rašo iš homoseksualaus vyro pozicijų). Vyro vaidmuo šiuo metu yra ribinis, oksimoroniškas: viena vertus, iš jo tikimasi, kad guldys galvą už tėvynę, antra vertus, išlieka reikalavimas būti ir kariu, ir tėvu, ir lyderiu, ir verkti gebančiu jautruoliu. Šios ribos nuolat tikrinamos, nuolat primenant ką nors „iš aukšto“, tarsi patys vyrai nebūtų protiškai pajėgūs jų įsisąmoninti. Pabandykime įsivaizduoti, kaip heteroseksualus vyras šiandien galėtų derinti ir vado įsakymus vykdančio kario, ir reguliariai apsiverkiančio tėvo pareigas – regis, tai pernelyg prieštarauja vienas kitam. Iššauti jis gal ir galėtų, bet vėliau neišvengiamai reflektuotų tai, ką daro – nes vyrai skirtingi, jie įvairiai toleruoja karo veiksmus, pasekmes, tvarkosi su traumomis. Kambario pasakotojo atvejis įdomus tuo, kad romanu parodomas trisdešimtmečio vyro bejėgiškumas: poravimosi etiketas transformuojasi į kone neįmanomą, todėl susirasti partnerę tampa sudėtingu uždaviniu. Jeigu vyras rodo iniciatyvą suartėti, jis yra nuolat sustabdomas, perspėjant, kad „seksas yra dviejų žmonių susitarimas“. Įdomu, kad viliodamos merginos tarsi sutinka turėti lytinių santykių, bet staiga persigalvoja ir juos nutraukia – veikiausiai tai santykių tęstinumo garantijos metodika. Amanda, kuri nebijo sekso, bijo prisirišimo: buities, tikrovės, bandymo tiesiog būti kartu – neva tai viską sugadins. Be to, jo posakius ji žada „panaudoti kokiam veikėjui“ (p. 216). Tą veikėją Amanda pavadina Filu, o vėliau Mykolą taip vadina kurso draugas Matas. Dviejų knygų, Mykolo ir Amandos, persipynimas? Ar tiesiog Mato ironija? Labiausiai liūdina tas „patirties panaudojimo“ momentas. Nemalonu būti influencerės aprašytam feisbuke, bet turbūt dar nemaloniau – įtraukiančioje, lengvai skaitomoje knygoje. Ir tai ne kokie banalūs keršteliai, o meninis tyrimas. Santykiuose, nors tai ir nedeklaruojama, laimi ego – būdas išryškinti save kitų fone.
Visas merginas galima išrūšiuoti į tam tikrus tipus: jos turi skirtingų keistenybių. Labiausiai kliūva amžiaus, kartų skirtumai – kita kalba, kiti įpročiai. Mums juokingas nuolatinis įterpinys literally, joms – filmų parsisiuntimas. Kitas todėl ir traukia, kad yra kitoks, bet gera metafora iš dailiojo čiuožimo: virtuoziškai čiuožianti meistrė yra vertinama pagal kažkokį trigubą akselį. Panašius reikalavimus kelia ir tinderio vartotojai. Infantiloka devyniolikmetė Mykolui praneša, kad laukiasi – vėliau tą žinią paneigia. Matyt, įsivaizduoja, kad gimdymas išgelbėtų nuo depresijos. Kaip tik tuo metu Mykolas iš silikono gamina kūdikį kurso draugui Matui, dirbančiam reklamoje; groteskas intensyvesnis tame antrajame plane, pokalbiuose su buvusiu kurso draugu. Pavyzdžiui, Matas sako, kad BDSM santykiai – visai kaip šeimoje: vaikai yra domai, o jis pats – subas. Kai kurios vietos tiesiog juokingos: „Garažo vartai su nervingu užrašu baltomis raidėmis: ČIA NESTATYKIT MAŠINŲ PIDERASTAI“ (p. 155).
Mykolas Sauka rašo apie šiuolaikybę – socialinis kontekstas priartėja, bet neišryškėja. Lieka neaišku, kodėl Matas negrįžta prie skulptūros, o Liuba ne itin pasitiki nesmurtaujančiais vyrais. Buvusios simpatijos nerašo, neieško būdų susitikti – išskyrus Amandą, kuri palaiko tik seksualinį ryšį. Veikiausiai bijo atskleisti, kad po įmantria anketa – bauginantis nuobodulys, nykuma, neišspręsti tapatybės klausimai, nuo kurių neišgelbės joks naujai užmegztas ryšys, nes tam reikia individualių pastangų. Kartais galvoju, kaip gyvena vadinamieji normalūs žmonės – iš verslo, pardavimų, vadybos ir buities pasaulio. Bijau, kad frykų ten smarkiai daugiau, negu tarp menžmogių.
1 Normalumas – nuobodu. Šiek tiek pakvaišimo padaro gyvenimą tobulą.
2 Duok penkis.
