Giedrė Kazlauskaitė. Grėsmės nuojautos ir praregėjimai (NŽ-A nr. 1)

„Pirmo sakinio“ laidoje Alvydas Šlepikas yra pasakojęs, kaip jaunystėje dirbo šaltkalviu ir tekintoju (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000298129/pirmas-sakinys-alvydas-slepikas-kuryba-ir-lukesciai). Skambėjo bravūriškai ir komiškai, galėjai suprasti, kad rašytojas šiek tiek didžiuojasi, jog į literatūrą atėjo gan atsitiktinai – talentas gali būti neatpažintas, žmogus totalitarinėje (o ir kapitalistinėje) sistemoje niekad nebuvo vertinamas: visgi rūšiavimas pagal profesijas įvyksta laisva valia. Pasakojimas konstruoja ir rašytojo biografiją – jis pats save iš karto pasiskyrė prie „paprastų“ žmonių, ragavo jų darbo, todėl jam tarsi ir neturėtų grėsti snobizmas ir savęs pervertinimas. (Beje, tai nėra vienintelis toks atvejis lietuvių literatūroje – panašiai proletariškas autobiografijas konstruoja ir, pavyzdžiui, Aivaras Veiknys arba autofikcinės knygos Kai aš buvau malalietka protagonistė Virginija Kulvinskaitė. Kiek aklai verta patikėti tokiomis reprezentacijomis – kitas klausimas.) Antras labai įdomus biografijos slenkstis – teatras ir kinas, bet pats liudytojas tvirtina literatūros prioritetą – pirmiausiai šiandien jis yra rašytojas, rašymą jis išskiria kaip esminę savo veiklą. Kadaise priklausęs literatūrinei „Svetimų“ grupei, šiandien jis vargu ar atitiktų jos idėjinius kriterijus – literatūros lauke Šlepikas nėra introvertiškas autsaideris. Dirbo Literatūroje ir mene – vien ši detalė (be abejo, yra ir kitų) paverčia jį pakankamai „savu“ ir socialiu literatūros lauko dalyviu.

Šiandien visai madinga rašyti siaubo knygas vaikams, bet Šlepikas tikrai nepaiso madų leidybos rinkoje. Taip, jis rašo savotiškas siaubo istorijas suaugusiems, bent jau tą patvirtino interviu Monikai Bertašiūtei-Čiužienei: „Visgi siaubo literatūros sąmoningai aš nerašiau, nors ji man labai patinka. Literatūrinis siaubas yra žaidimas, kurį sukurti ganėtinai sudėtinga, mat yra rizika tapti juokingu, paviršutinišku. Bet jo man prireikia kuriant paslaptį, kas yra ypač svarbu trumpajame žanre. […] keliu sau užduotį rašyti apsakymus, kurie neduoda skaitytojui ramiai užmigti“ (https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/nauja-knyga-isleides-a-slepikas-apie-siauba-pavlovo-sunis-ir-skaitytojo-apgaudinejima-286-2173826). Pokalbyje minimas karo kontekstas – kaip pakankamas siaubas mūsų šiandieninėje tikrovėje. Galima būtų svarstyti, kodėl žmones traukia gąsdinančios knygos, kai realybė ir taip nerami. Matyt, intensyvus siaubo patyrimas sukelia katarsį – juk skaitančiajam nieko neatsitiko, jis gyvas ir sveikas, grėsmės išgyvenimas fiktyvus. Nustebino, kad knygoje nėra „Violončelės“ – 2015 m. Metuose paskelbtos novelės, už kurią autorius yra gavęs Antano Vaičiulaičio premiją. Gal laiko išbandymo neatlaikė aliuzija į Samuilo Maršako pasaką „Dvylika mėnesių“? Stilistiškai visai derėtų prie šioje knygoje publikuojamų apsakymų. Bendras jų vardiklis – neganda, siaubas, grėsmės nuojauta, nušvitimai ir praregėjimai.

Radijo laidoje „Pakeliui su kultūra“ literatūrologė Dalia Satkauskytė, kalbėdama apie knygą Namas anapus upės, mini terminą „magiškasis realizmas“ (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000312203/laikas-kulturai-kokie-buvo-2023-ieji-lietuvos-teatro-kino-muzikos-literaturos-ir-dailes-metai). Terminas tinka, apsakymų siužetuose esama fantastinių elementų ar nuorodų į paranormalius reiškinius, bet tai nenustelbia, sakyčiau, aputiško realizmo, kuriam visai pakanka gamtos ir jos reiškinių magijai įžiūrėti. Gamta Šlepikui yra pakankama medžiaga formuoti didingus įvykius: pavyzdžiui, apsakyme „Didžioji Motina“ tokį simbolinį krūvį turi raudonai pražystančios aguonėlės. Apokaliptinės nuotaikos apsakymas, dedikuotas Rolandui Rastauskui, kalba apie hermetišką vyrų pasaulį, tėvo ir sūnaus ryšį. Tėvas su neregiu sūnumi keliauja į pasaulio kraštą. Siužetinė linija kiek primena Cormaco McCarthy Kelią: esama užuominų į ekologinę katastrofą. Pasirodo Didžioji Motina, suklinka, vaikas praregi, o tėvas apanka; praregėjimo prasmė įgauna filosofinę išraišką, išryškinama tėvo auka ir chtoniška motinos žemės energija. Neaišku, kokiu istoriniu laiku galėtų vykti veiksmas, nes „tėvai šėrė žirgus, broliai ant linksmų motorolerių vėžino besijuokiančias mergaites“ (p. 14).

Knygoje iš viso yra septyni apsakymai, kiekviename atsispindi dramatiškos veikėjų būsenos, afektai ar vaizduojama ir pati mirtis. „Debesies“ veikėjas Danius per mitologiją išgyvena mirties baimę ir išnykimo artėjimą. „Pavlovo šunys“ turi paantraštę „Asistentės dienoraščio fragmentai“: iš jaunos moters perspektyvos pasakojama apie Ivano Pavlovo bandymus su vaikais ir šunimis 1926 m. komunistinėje Rusijoje. Pasakojimo tonas stachanovietiškas, utopinis, stilistiškai mėgdžiojąs vulgarųjį socialinį realizmą. Mokslo labui eksperimentuojama vaikais, protagonistė pateisina kankinimus, kaip ir autoritarizmą bei bolševizmą. Man tai atrodo labiau Herkaus Kunčiaus tema ir metodas – pasakojimas toks absurdiškas, kad literatūrinis groteskas nustelbia siaubą; bet šiandien tai nebejuokina. Pasakojimų iš bolševikinės Rusijos, nors jie parašyti apgalvotai ir rafinuotai, bene to paties Pavlovo atrastų refleksų dėka šiandien skaityti nelabai traukia. Veiksmas vyksta prieš kone 100 metų, ir tai patvirtina situacijų universalumą: siaubas yra antlaikiškas, analogiški politiniai sprendimai ir liaudies paklusimas jiems, deja, įmanomas ir dabar.

„Name anapus upės“ veikia paaugliai partizanai Liepa, Vilkas, Vėjas – gamtiški vardai veikiausiai neatsitiktiniai. Kinematografiškas žvilgsnis, nuosekliai auginama įtampa, subtili scenografija: „Kažkokie žmonės, matyt, skubiai paliko šią vietą, nes lėkštėse buvusi sriuba išdžiūvo, o duonos puskepalis ir atpjautos riekės tarsi suakmenėjo“ (p. 35). Apleistas namas su išpuvusiomis ir įlūžusiomis lubomis, apvalus pietums padengtas stalas, ant kurio atskrenda patupėti kėkštas, atgiję žmonės negyvėlių akimis ir pamėkliška senutė – beveik paruoštas filmo scenarijus. Apsakyme „Kelias tolimas“ iškart susiduriame su populiaraus Šlepiko romano Mano vardas Marytė atgarsiais; tam nuteikia akivaizdžiai vokiški veikėjų vardai. Imi skaityti kaip „atlikusią medžiagą“, bet tai neerzina, deramai įsikomponuoja knygoje. Atkreipiau dėmesį, kad vaizduojama pabėgėlių katalikų, ne protestantų šeima – senelė kalba rožinį. Autorius yra jautrus, lyriškas pasakotojas, puikiai perteikia išvietintųjų melancholiją ir grėsmės nuojautą, kuri aktuali ir šiam laikui. Psichologiškai įtikina mažo berniuko Helmuto patirta neteisybė, skriauda, nuslopinta savigaila ir prisiimta atsakomybė.

Distopišką ateities viziją išreiškia „Kada ateis Mikis?“: senyvų ponų Virkau pora susiduria su maksimaliu nesaugumu. Pasaulio pabaigos scenarijus, alinantis karštis, dingusi elektra – lauke mėtosi negyvi paukščiai, juos graužia žiurkės, o nuėjus į parduotuvę, gali išvysti ant grindų gulintį lavoną. „Ponas ir ponia Virkau rinko tuos paukščius, paskui skambino tuo metu dar veikusiu pagalbos telefonu ir klausė, ką daryti, kažkas turėtų išvežti anuos, nes juk gali prasidėti kokia epidemija, ligos, bet malonus pavargęs moteriškas balsas atsakė, kad tie paukščiai krenta visur šalyje ir kad tai ne didžiausia nelaimė, o jeigu juos taip gąsdina tie negyvi sparnuočiai, gal patys žmonės ir galėtų užkasti juos. Kur užkasti, paklausė ponas Virkau, bet atsakymas buvo toks paprastas ir kartu skambėjo kaip pasišaipymas, kad toliau nebebuvo prasmės diskutuoti. Į žemę, užkaskit juos į žemę, pasakė moteriškė, tapo aišku, kad pagalbos nebus. Ir ne tik dėl paukščių“ (p. 68–69). Apsakymas turi ir detektyvo bruožų, bet jokių aiškių atsakymų nėra.

Skaitydama mąsčiau, kad užrašant baisiausią įmanomą ateities scenarijų, vidujai kažkokiu būdu jam pasiruoši, įveiki bejėgystę, sukaupi vadinamuosius vidinius resursus. Katastrofinė jausena gali kilti ir periodiškai tikrinant žinias, stebint karo eigą, suvokiant priklausomybę nuo naujienų internete. Paskutinis apsakymas „Dykvietė“ – pats įdomiausias: ne estetine, o idėjine prasme. Regis, jis apie matriarchato įsigalėjimą – tokia vyrų širdis graudinanti distopija (visada svajojau ką nors panašaus parašyti, tik kiek kitaip, akcentuojant androcidą). Dviejų motinų auginami dvyniai Tomas ir Vikis išveža iš namų gausias šiukšles (ekologinė katastrofa taipogi jau įvykusi) ir išvysta, kaip į tariamą Golgotą varomos ir nukryžiuojamos trys moterys. Viena iš jų apnuogintomis krūtimis, bet spoksančiam berniūkščiui ji pasirodo „tokia tyra (nors berniukas gal nė nežinojo, ką tai reiškia), kad net kėlė baimę ir buvo neįmanoma juoktis“ (p. 96–97). Nesu tikra, kad priplakta religinė parodija skoninga, bet ji steigia originalų požiūrį, koks būtų pasaulis be vyrų dominavimo. Ogi veikiausiai toks pat.

Alvydo Šlepiko trumposios prozos knyga nejučia kelia klausimą, ar tikrai mums reikia dar daugiau siaubo ir katastrofizmo, negu pamatome per žinias? Tikriausiai taip, kaip ir priminimo, kad šie laikai nėra baisiausi iš visų jau praėjusių, juk didelio klaiko būta istoriškai dar visai neseniai, karo ir pokario metais.