Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Ieva Rudžianskaitė, Tryliktasis mėnuo: Eilėraščiai, Kaunas: Kauko laiptai, 2023, 98 p., 300 egz.

Galvodama apie Ievos Rudžianskaitės poezijos knygą Tryliktasis mėnuo supratau, kad niekad negalvoju apie autorę kaip apie teologę, nors ji yra baigusi tokias studijas, o knygoje netgi esama tų studijų atšvaitų. Inertiškai galvoju kaip apie poetę, kritikę, mokytoją (dirba mokykloje). Kalbant apie šią poeziją, bendriausia prasme labiau tiktų ne teologijos, o teosofijos sąvoka – tikėjimas iš patirties; tikėjimo teoretizavimas, remiantis patyrimais, estetika, intuicija.

Eilėraščiuose autorė kiek slapukauja – kalba užuominomis, jas nelengva suprasti; skaitytojui(-ai) kliūva lėtojo skaitymo darbas. Lyrinė subjektė nelabai primena kuklios ir santūrios autorės įvaizdį: „kiekvieną kartą kai bandai išvilioti / nuožmų paukštį iš savęs / įniršęs jis dreskia aštriais nagais / ir klykia // sruvenantis kraujas teprimena – / trokšti gyvybės“ („erelis“, p. 12). Nustebina ne tik plėšrumo, kaip gyvūniško instinkto, išryškinimu, bet ir atviru polinkiu į destrukciją: „užmaršties paliestas kūnas / pradeda dar vieną sukimosi ciklą / šitoj prakeiktoj karuselėj / kurią mielai išsprogdintum / su visais joje sėdinčiais vaikais / parazitiškomis šypsenėlėmis“ („moteris baltai švytinčiame…“, p. 20). Kartais toji destrukcija atrodo netgi kiek dirbtinė, nesvarbu, kad poetiška: „trokštu išsprogdinti šią tobulą tvarką – / kiekvieną dieną ji gręžia mano smegenis it grąžtas / todėl tegu krinta mano kūnas ir lūžta mano kaulas / tegu trakšteli medžio šaka ir iš apdegusio sodo išskrenda liepsnelė / tegu blyksi piktžodžavimas iš sunaikintų bibliotekų / tegu griaudėja nukankintųjų juokas / prieš nuaidint starterio šūviui“ („nuolat klystu…“, p. 26). Pasaulyje tiek daug chaoso, kad eilėraščių rašymas labiau primena kosminės tvarkos atkūrinėjimą, o ne atvirkščiai. Be to, narsa juk yra kasdieniai poelgiai, o ne aistringas pykčio priepuolis.

Vis dėlto atrodo, kad Rudžianskaitės eilėraščiai kyla iš vidinės harmonijos poreikio. Pastarasis itin gražiai, poetiškai išreikštas: „o aš nieko nenoriu / tik susigrąžinti banguojantį širdies plakimą // kaip tą pulsuojančią maitinančiame piene paskendusią vasarą: / kiekviena jos diena – nesuskaičiuojamų gyvenimų pradžia / ir nepamatuojamas netoliese esančio šulinio gylis“ („(ne)-pastovumas“, p. 14). Idealybė suvokiama kaip begalybė, gelmė, galbūt ramybė. Deja, idealų dvasios būvį teršia visai kitokios būsenos: ontologinis ir ekologinis nerimas, prasmės ieškojimai. Sakyčiau, daugelis tekstų ir parašomi dėl tų dirglių būsenų, kontrastuojančių su harmonijos idealu: „pastaruoju metu sapnuoju / daugybę negyvų žmonių / mokslininkai bandys išsiaiškinti priežastis / kodėl Venera panaši į pragarą // kosmose pilna šiukšlių / o tu sakai kad aš be reikalo / mėtau popiergalius / ir nevertinu regėtų lavonų išvaizdos – // kodėl turėčiau juos kritikuoti / jei tik sapnuoju? // veikiausiai tai ir yra pragaras / kai nelieka jokio siaubo“ („per daug prisigėriau…“, p. 15). Subjektė atsisako vertinti blogio priežastis, neneigia jo neišvengiamybės. Kartais tose būsenose kiek per daug saviniekos ir saviplakos („užtemimas“, p. 31).

Knygoje esama scylių, alyvų motyvų; vis išnyra mėlyna ir violetinė spalvos. Net ir viršelyje, išreiškiančiame priešpriešą tarp archajiškumo ir modernybės (dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė). Mėlynos ir violetinės spalvų derinys dailininkų laikomas ne visai tinkamu, bet akivaizdu, kad abi šios spalvos turi simbolinį krūvį – dvasingumo ir atgailos. Mėlynas yra visiems žinomas kišeninis Naujojo Testamento leidimas: „prieš paskaitas mėgdavau pasislėpti ir skaityti evangeliją pagal Joną / atsivertusi mažytį mėlynos spalvos Naująjį Testamentą / (vėliau jį paskolinau žioplam studentui / taip ir nesupratusiam kad į egzegetikos paskaitas reikia atsinešti Bibliją“ („dažnai kalbėdavom…“, p. 16). Tryliktajame mėnesyje Rudžianskaitė nemažai kalba apie mirtį, svarsto tikėjimo problemą, tad mėlynumas pasitelkiamas kaip to, kas transcendentalu, metafora: „[…] išnykimo nėra užtat yra kai kas kita / ir tariamai priklauso tik man / lyg mėlynoji aguona nudeginta įsiplieskusio nusistebėjimo“ („suvokimas“, p. 25). Mėlynoji, arba Himalajų, aguona yra tai, kas neįprasta mūsiškei akiai ir krikščioniškajam dvasingumui.

Mirtis šioje knygoje iškyla kaip bene esminis lyrinę subjektę kamuojantis klausimas: „mane aplankė ramus miegas tik tada kai pradėjau juoktis / tačiau rytojaus balsas vis vien pernelyg šaižus / pernelyg skausminga ši atskirtis / pernelyg žvanga ašmenys / nurėžiantys mane nuo tavęs // tartum ardytojai palubėje knibžda mintys / o procesija už lango keisdama savo pavidalus / žengia tik į priekį // pažvelk – visi jie nutols palikdami / nepaaiškinamą kartėlį nes nė vienas iš jų / niekada neprilygs prasižiojusiam lopšiui / į kurį ir vėl įšoksiu“ („lopšys“, p. 24). Lopšys, karsto metafora, yra vieniša buveinė: netektis taip pat lemia vienišumą. Apie Dievą kalbama be patoso, be besąlygiško susitapatinimo su visa katalikiška terminija ir įvaizdžiais („sekmadienis“, p. 82), bet teosofiškai, metafiziškai: „[…] tai tik sap­nas tai tik sapnas kurį reikia paaukoti / panašiai kaip Abraomas būtų paaukojęs Izaoką / būtų paaukojęs jei ne jei ne jei ne jei ne jei“ („užstrigę“, p. 33). Dievo klausimas kyla ten, kur aktualus ir mirties klausimas: kreipinys į Dievą yra mirties baimę patiriančiosios invokacija: „Viešpatie kaip nejauku / eiti pas Tave / išslysti iš minkšto apsiausto / palikti pabodusį bet atpažįstamą kūną / kaip nejauku būti / užkastai / (sakau sudeginkit kad nereikėtų tiek ilgai kentėti)“ („Viešpatie kaip nejauku…“, p. 72). Šis tikėjimas gana hermetiškas; eilė­raščiuose neretai kalbama su antruoju asmeniu, bet nejusti dialogo su bendruomene ar visuomene. Tai intymus santykis, kontempliuojantis savo buvimą kartu, bet ir atskirai: „klausi ar nenorėčiau paskirti savo gyvenimą tylai / atsakau kad muzika – mano ligos priežastis / tačiau visõs tiesõs apie save niekada neatskleidžiu – / džiūstanti gėlė irgi niekada neišduoda / kada baigsis žydėjimas – net žodis / besibraunantis pro padažytas lūpas / netikėtai slysteli“ („ateini labai tyliai…“, p. 81). Visos tiesos nesupras ir skaitytojas(-a) – ar tai svarstymas apie vienuolystę, ar apie atskirtį, ar apie melancholiją.

Religinius vaizdinius autorė transformuoja į smagius onirinius siurrealizmus: „sapnavau seną milžiną: / jis išrovė bažnyčios bokštą / ir nusinešė su savimi“ („kai neturi kuo didžiuotis…“, p. 34). Jos ars poetica nėra rimtas pranašo(-ės) bylojimas ar net Dievo mediumas (kaip kai kurių lietuvių poetų): „nors kartą gydytojas aiškiai ištarė: / jei kai kurie pacientai jaučiasi kieti dėl to / kad parašė eilėraštį / tegu pabando išsioperuoti smegenis“ („liguistas“, p. 35). Ir nors kartais galima būtų ją kritikuoti už sentimentalizmus („į pradžią“, p. 63), eilė­raščiuose esama švelnaus komizmo, bravūros ir saviironijos, mąstant apie savo tapatybę, derinimo: „artimiausias kosminis kūnas Žemei / nuzulintas poetų / nepelnytai nuvertintas kritikų“ („mėnulis“, p. 40). Tokiame pasaulėvaizdyje tikėjimas remiasi estetiniais patyrimais, susiejant juos su konkrečia gimtinės topografija: „pamenu kaip šaltoje šaltoje bažnyčioje jaučiau graužatį / bet man tebuvo pasakyta: pasilik / ir iš tiesų tai vienintelis būdas pamatyti / kaip šventasis Florijonas užgesina ugnį / kaip šventasis Jurgis partrenkia slibiną / kaip mėlynas vilkas ištrūksta iš parašyto eilėraščio“ („Vilkija“, p. 80). Prisirišimas, sėslumas sukuria emocinį lyrinės subjektės stabilumą, jos gebėjimą džiaugtis mažais, savipakankamais dalykais, gaunamais tarsi atsitiktinai. Jos maldos/eilėraščio intencija – nieko netrokšti, nieko neprašyti, tik gauti egzistencinį (spėju, vis dėlto poetės, ne teologės) patvirtinimą: „nieko nenoriu nieko neprašau / tik kad pasakytum: / esu tavo akis / visa apimanti / tavo akis“ („Vietoj maldos“, p. 86). Dvasios ramybė ir harmonija – kaip tikėjimo siekiamybė.

Ką reiškia knygos pavadinimas? Tai viršlaikį išreiškiantis ir iš ciklo išsiveržiantis poetizmas, sukonstruotas panašiai, kaip ir aštuntoji diena. Tryliktasis mėnuo – galbūt trūkstamo laiko tropas („įsispraudęs tarp kitų liudininkų tvirtina – / tavo veidukas pamėlęs / nors dar nežinai / ką iš tiesų reiškia nekvėpuoti“ („tryliktasis mėnuo“, p. 93), galbūt negyvenimo nuojauta ir įsivaizdavimas. Triksteris, per netikėtus trikdžius atsirandąs laike ir išplečiantis jį link amžinybės. Ievos Rudžianskaitės poezijoje jis neįkyrus ir nedramatiškas.