Dailininkė Jūratė Radžiūnaitė
Idos Povilaitės romanas Homo office labiau apeliuoja į klasikinį (dar tiksliau – pramoginį), o ne modernistinį romaną. Kaip spėju iš knygos sklaidos ir recepcijos, ją mielai skaito ne literatūros žmonės: tai nėra prasta populiarioji literatūra. Struktūra, nors ir ne bet kaip suręsta, šiek tiek kliba: dabartis, šalutinių veikėjų portretai ir vaikystės atsiminimai kaitaliojami pernelyg fragmentiškai. Vaikystės epizoduose užsižaidžiama etnografinėmis sovietmečio buities detalėmis. Tie aprašai nesako nieko naujo, visa tai jau daug kartų registruota šiuolaikinėje lietuvių literatūroje ir publicistikoje. Kai pasišvaistoma sąvokomis „posovietikai“ ar „Vakarai“, skirtis atrodo vulgari, neniuansuota (nors prieš dešimtmetį taip veikiausiai dar nebūtų atrodę). Siužeto vingiai greit pamirštami – prieš sėdant prie recenzijos teko perversti antrą kartą. Bet, kaip sako knygos veikėja – malonūs žmonės nebūna geri vadovai (p. 15). O malonūs recenzentai – geri kritikai.
Rašoma drąsiai ir ne be pasitikėjimo savo beletristiniais gabumais, bet panašiai, kaip ir Vilmos Fioklos Kiurės prozoje – be vadinamosios meilės savo veikėjams, tik siekiant juos kuo išraiškingiau satyriškai pavaizduoti. Kartais tai išeina į naudą, bet retai (pozityvus pavyzdys – Ievos Dumbrytės Šaltienos bistro). Skeptiška, sarkastiška, racionali protagonistė Evelina Striogė, artėdama prie penkiasdešimtmečio, yra pasiekusi karjeros viršūnę – turi CEO (generalinės direktorės) pareigas. Mums, šiokiems tokiems menžmogiams – užjaučiamai nyki tema, bet tebūnie: juk amžinai esame kaltinami savo sėdėjimu dramblio kaulo bokšte. Striogė vadovauja 6000 darbuotojų turinčiai „Junior“ korporacijai, kuri pristatoma plepokais, bet išsamiais aprašais, ir jau knygos pradžioje ima ryškėti atsainaus, ironiško rašymo stiliaus paieškos (tai privalumas). Kartais per daug banalios kasdienybės copy-paste, dėmesio prekių ženklams (jau supratome, kad protagonistė turi vartojimo problemų). Ji niekuo nesiskiria nuo tų, kurie jos liežuviu šaržuojami (vadinasi, logiška tikėtis, kad antroje dalyje atsivers ir taps kitokia). P. A., arba pagrindinis įmonės akcininkas, labai primena realų asmenį iš realios „Senukų“ kompanijos: „Vos per porą metų P. A. sukonstravo unikalią verslo religiją, įvilko ją į savotišką evangeliją, apraizgytą sėkmės ketvertais. Biuruose atsirado koplyčios, kuriose trečiadienio rytais mes, „Junior“ vadovai, klausomės P. A. pamokslų. Originalumo jo tekstuose tiesa nedaug, tai labiau „Krikštatėvio“ ir „Žvaigždžių karų“ mišrainė, bet, nepaisant paprastumo, ši verslo evangelija studijuojama, cituojama susirinkimuose, o pagrindinių citatų nemokančiam darbuotojui gresia žaibiškas išvadybinimas, out, raus, priklausomai nuo regiono“ (p. 23). Įmonė „Junior“ priklauso buvusiam banditui – panašus personažas veikia ir Rimanto Kmitos romane Remyga, tik ten kompoziciją gelbėja visokios poetizuotos mitologijos (kurios mane, tiesą sakant, labiau erzina). Povilaitės pristatomi vidiniai korporacijų reikalai nelabai įdomūs; recenzentė nėra visai skaisti, ji vienerius metus praleido akivaizdžiai kapitalistinėje darbovietėje, po to movė į „neapsimokančius“ ofisus. Romane aprašytosios personalo vadybos „paniatkės“ jai gerai pažįstamos. Iš Jono Ūbio ne taip seniai rekomenduotų filmų egzistuoja kažkoks beveik panašaus siužeto (pavadinimo niekaip neatsimenu): į korporaciją ateina savanoriauti senjoras ir visiškai pakeičia tos firmos vadovę (kuri lygiai tokia, kaip Povilaitės romano veikėja), net savaip sutvarko neištikimybę jos šeimoje (žmogiškumo galia!). Moralas primityvus – nuo multitaskinimo netapsi laiminga. Tik tą jau ir anksčiau žinojom.
Romanas tarsi turėtų būti apie asmenybės virsmą: iš „Aš“ į „Ji“ (tokie dviejų svarbiausių dalių pavadinimai). Jis įvyksta po galimos diagnozuoti onkologinės ligos, nors ji vis dėlto nediagnozuojama. Atrodo, pokytį lemia veikėjos mirtingumo suvokimas. Virsmas lyg ir neturi prasmės, nes iš nuožmios galios žmonėms vartojimo pereinama į neva nuosaikesnį daiktų (tiesa, jau be prekių ženklų, bet vis vien, tikėtina, neprastų), vietų, maisto, chemijos vartojimą. Kas iš to? Veikėja jaučiasi viso to verta (aprašytąjį skurdą vaikystėje patyręs žmogus vargu ar taip jaustųsi). Tiesa, antroje dalyje bandoma įpinti metafizinę giją. Bet… „Dievo balsas“ (o siaube) vienodai blogai skamba ir pirmoje, ir antroje dalyje, jį vertėjo braukti.
Kaip šalutinę siužeto liniją bandoma eksploatuoti šeimos istoriją: visai gerai aprašyta tėvo savižudybė, apdegusi ranka susišaukia su šiurpėse minimomis „juodosiomis rankomis“. Nuolat suimamo disidento, psichiatrijos ligoninėse kvaišinamo vaistais, charakteris – vienas geriausiai pavykusių; taip pat ir kaimynės su kuodu, privilegijuotųjų gydytojos. Gal kiek neapgalvotai neriama į vaikystės nuoskaudų pelkes. Visi turi nuoskaudų iš ten ir jos jiems atrodo svarbiausios pasaulyje. Tiesą sakant, tik dėl to jos ir užrašomos – kad būtų įmanoma gyti. Sovietinėje ar posovietinėje tikrovėje kiekvienas patyrė labai panašų smurtą, todėl traumos ypatingumo ryškinimas truputį erzina. Stereotipų nereikia ryškinti, jie ir taip švieste šviečia: raktas ant kaklo verčiau jau būtų virtęs raktu bate. Kur kas įdomesnė yra traumos įveika. Laisvalaikiu, kurio, suprantama, nedaug, CEO Striogė užsiima linčo teismu: per banditėlius nukenksmina ekshibicionistus (bet ar ne didesne nuoskauda turėjo būti paauglystėje patirta seksualinė prievarta?). Neapykantos ji turi sočiai, tai neva užprogramuota vadovų sąmonėje; aha, patikėjom. Literatūros žmonėms, pavyzdžiui, bus nelengva suprasti, kodėl veikėjai redukuojami ligi instinktų; nereflektuojami instinktai taipogi pasirodys ne visai įdomūs. Bet autorė geba pasakoti! Ji tikrai yra beletristė, todėl, nors šios recenzijos tonas kritiškas, kritikuoti bent jau yra ką – daugelis prozos debiutų nepasiekia šios kartelės.
Netikiu, kad
romanas keis organizacijų kultūrą, kaip žadama ant knygos viršelio. Gali būti,
jį skaitys „ofiso planktonas“ ir linksminsis iš savęs. Dirbtinė „įkvepianti“ ir
„motyvuojanti“ firmų retorika daugeliui ir be grožinės literatūros daro
priešingą poveikį. O tie, kurios jie neatpažįsta kaip dirbtinės, vargu ar
sugebės atpažinti ir po Homo office. Socialiniuose tinkluose alergiją
kelia net, atrodytų, nekalti hobiai, jeigu tik jie monetizuojami.
Tai vartojimas, kuris nebekenčia pats savęs. Net psichologus žmonės dabar
vartoja tik tam, kad vartotų (apie santykius tyliu). Ar tikrai lyderystė
yra tokia reikšminga, kad ją būtų įmanoma iškeisti į įsikalbėtą stalkerystę
ir kažką egzistencinio dėl to patirti? Ar tikrai senstelėdami mes neva įgyjame
išminties? Gal dar būtų pavykusi distopija, jeigu pabaigoje Striogė pasirašytų
faustišką sandėrį su Mefistofeliu ir virstų sėkmingos vartotojos šmėkla? Bet,
įtariu, tai pernelyg neautobiografiška tokiam svarbiam pranešimui,
kaip pirmasis romanas.
Autorė geba susieti detales, šiek tiek simbolinti, nuo protagonistės pereiti į kito veikėjo matymo rakursą. Jeigu ji rašytų ne apie tai, ką geriausiai išmano (t. y. ne apie verslą), o apie ką nors kita… Gėjus vyras – juk galėjo išeiti įdomi gija, kaip ir meiluže galėjusi tapti barista Nora (bet, žinoma, jos prireikė metafiziniams reikalams – tebūnie, nors ingredientų šiame kūrinyje jau kaip ir daugokai). Gal ir rašys, jeigu nepasiduos pardavimų diktatui. Ir skaitys gerus vertimus, minimum Bookerio.
