Dailininkas Rokas Gelažius
Imdama į rankas Tado Žvirinskio „dienoraštinį romaną“ (romano, be abejo, nėra) žinojau, kad mizoandrija mano ir taip išankstinių nuostatų prigrūstoje sąmonėje negrius, o tik dar labiau sutvirtės. Net trys epigrafai, ir visi jie beprasmiai: perdėtas įmantrumas demonstruojant, kad mokamos kelios užsienio kalbos, bet tai tik sukuria eklektikos įspūdį (galioja ir knygos pavadinimui, ir jo šriftui). Pasakotojas ir pagrindinis veikėjas studijuoja farmaciją KMU, bet apie save dažnai kalba kaip apie mediką, kas gali pasirodyti kaip nepilnavertiškumo išraiška. Kadangi akivaizdu, kad pasakojimas autobiografiškas, gal net parengtas remiantis tikru egodokumentu, nedaug jį modifikuojant (ar taip, ar ne – visiškai nieko nereiškia: tekstas turi veikti kaip literatūros kūrinys, nepriklausomai nuo technikos ir sukūrimo aplinkybių), ne nuodėmė pasakotoją šiek tiek palyginti su autoriumi. Literatūroje autoriui taip pat ne itin sekasi, jeigu sėkmę matuosime premijomis, nominacijomis ar panašiu pripažinimu. Nors knygos leidžiamos reguliariai, jos įvairaus žanro (poezija, proza, vertimai), nėra džiaugsmingo įvertinimo literatūros lauke. Gal toji raiška laikoma kiek diletantiška? Sunku atsakyti, nes recenzentai dažniausiai tyli arba rašo „aptarnaujančias“ recenzijas.
Iš karto pagirsiu: skaityti buvo visai įdomu. Net jei ir nesitapatinau su veikėjais, galvojau apie jų savivoką kaip apie fenomenus. Kadangi pasakoja dvidešimtmetis, tik itin naivus skaitytojas gali tikėti jo balsu renčiamomis „pažiūromis į gyvenimą“. Kitiems gi aišku, kad čia daug pozos, kuri suvokiama kaip stilius. Ir gan daug gremėzdiško humoro, kuris turbūt buvo juokingas XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Ksenofobiją galima iš dalies pateisinti, mat veikėjas tarnavęs sovietinėje armijoje: „Su vasario 16-ąja mane, rytoj apmyšiu Keturis komunarus prie ruskių mokyklos“ (p. 16). Personažas turi svarbų bruožą – dvigubumą: save suvokia kaip farmacininką-kūrėją ir blaškosi mažiausiai tarp dviejų moterų (keista, kad vis sėkmingai išsisuka nepričiuptas dėl neištikimybės). Jo pasaulis paprastas, lengvai paaiškinamas gamtos dėsniais, o jei kur neaišku – vadinasi, gamtos mįslė.
1990-ieji sutapo su mano pačios vaikyste, gerai atsimenu, ką žmonės valgydavo ir apytiksliai – buitinį foną, bet būtų kažkaip gėda visa tai dokumentuoti kartu su emociniu santykiu, tarsi tai turėtų didelę reikšmę. Tai yra savaip dokumentavę (ypač laiškuose, kas buvo svarbi komunikacijos priemonė) nemažai ūkinio sukirpimo žmonių, bet toji buitis savaime juk nėra įdomi. Nors gal įdomi – tokiems patiems ūkinio akiračio skaitytojams?.. Kainų fiksavimas reikšmingas nebent socialiniam tyrimui, kaip ir už ką tuo metu pragyveno studentai. Galimas daiktas, toks ir būdavo statistinio studento gyvenimas – mokslai, bendravimas tarpusavyje, pinigų prasimanymas, alkoholis, lošimai, seksas. Nors studijavau vėliau, kažkas panašaus vyko ir mano aplinkoje. Vidutinybių problemos, kurių intrigas pakurstydavo skurdūs socialiniai ryšiai ir pažinčių ieškojimas, jei užgriūdavo koks sudėtingesnis reikalas.
Nors jaunatviškas nihilizmas reiškiamas žodžiais „pochui“, „nachui“, „pizdiec“ ir „blet“, pasakotojo tikrai nekankina depresija. Jis nori leisti ir pardavinėti laikraštį Smegenų Porno, daryti radijo laidą, tapyti, rašyti. Energija veržiasi per kraštus. Maža to, giliai širdyje laiko save rašytoju, tik kol kas neturi rašytojui būdingo ontologinio mąstymo – pasakoja vien tik apie buitį ir santykius, retkarčiais įterpdamas ir liaudiško politikavimo (vis dėlto vaizduojami 1990–1991 m.): „Sovietija žmonėms įgrisusi iki gyvo kaulo. Bet. Kad ir kokia būtų santvarka, viską lems pinigai. Buvai plika subine prie sovietų, toks liksi ir po Nepriklausomybės paskelbimo“ (p. 22). Savo kūrybos vertinimams jautrus (p. 108), kiti žmonės suvokiami ir reikalingi kaip jo gabumų pripažinėjai: „Vieną numerį gal nuneščiau Daivai kaip priedą prie gėlių ir saldainių“ (p. 82). Rašytojo ambicija išreikšta aiškiai: „Mąstau, kad ir pats norėčiau rašyti ne vien „Smegenų Porno“ nesąmones, bet ir rimtą literatūrą“ (p. 94). Ir vis dėlto ji nėra įsisąmoninta, nes nuolat blaškomasi tarp pragmatiško poreikio prasigyventi ir nelabai tiksliai nutuokiamos rašytojystės kaip šlovės: „Dabar toks banditynas, kad bet kas gali pralobti. Bet ar tikrai to noriu? Hm… gal vis dėlto labiau noriu išgarsėti. Tiesiog kad paneigčiau Šizofreniko man mestą pažadą: „You will never be famous“ (p. 127). Tik ar tikrai kiekvienas pagrindinio veikėjo kvėptelėjimas toks svarbus? Ką pasakė, ką padarė, ką pagalvojo? Ar pats pasakotojas toks reikšmingas? Gal verčiau jo dienoraščiai būtų likę stalčiuje?
Žvirinskio knygoje į akis krenta nuolatinis aplinkos seksualizavimas, charakteringas dvidešimtmečių amžiaus grupei. Nors gal kaip tik to ir siekiama – „autentiško“ intymaus gyvenimo įspūdžio. Kai kurie epizodai išties iškalbingi, jie tiksliai atskleidžia gariūnmečio lyčių galios svertus: „Jėskit, kol dirbat, o ne vuokit!“ – stūgavo ji. „Ach tu, pyzda!“ – užriko ant jos kursiokas Barzdukas, turintis ne kokią reputaciją. Paėmęs alaus butelį, vožė į biliardo stalo kraštą ir užsimojo šviežiai pagaminta „rozačka“. Bobelė išbalo ir dingo daug greičiau nei pasirodė“ (p. 80).
Knyga pasidaro visai įdomi, jei skaitoma feministinės kritikos rakursu. Veikėjas nemoka bendrauti su žmonėmis, kalbėtis apie santykius – merginama pataikaujant, kalbamasi, atrodo, apie mažai ką. Savimeilė pateisinima – o kaipgi kitaip veikėjas išgyventų? Pagal tuo metu galiojusius šeimos papročius studentės iš bendraamžių tikėjosi kuo operatyvesnių vedybų ir vaikų. Patys jaunuoliai to trokšdavo turbūt retai. Kai kurie epizodai idealiai atspindi berniukų auklėjimą: „Suformavo šūdiną Vyriausybę, su Prunskiene priešaky. Nepatinka man jos varlės snukis. Nors kursiokas Barzdukas rėkia, kad ji dabar – geriausias galimas pasirinkimas. Koks ten pasirinkimas? Va aš – tai tikrai geriausias, cha!“ (p. 35). Jeigu tai reikia laikyti ironija…
Kęstučio Šapokos knygoje Pušis, kuri juokėsi irgi rašoma apie „bohemišką“ studentų gyvenimą, bet ten būties absurdiškumai regimi kažkaip juokingai, kurioziškomis situacijomis mėgaujamasi, o žmonės neniekinami, bent jau taip tiesiogiai. Romano ten irgi nėra, bet humoras kiek aukštesnės prabos. Žvirinskio veikėjai linkę stebėti aplinkinių moralę (p. 88) ir, įsitikinę, kad nė vienas nesielgia nepriekaištingai, ir patys nesilaiko moralinių skrupulų. Toks dairymasis į kaimynus gerai apibūdina valstietiškąją jauseną (nepaisant fakto, kad veiksmas vyksta mieste). Pasakotoją netrunki suvokti kaip pižoną, kuris į mediumą ateina su kostiumu – vadinasi, apie didelį skurdą kiek pameluota. Per radijo laidą jis juokauja apygirtėmis nešvankybėmis, bet stebisi, kodėl jo mergina už tai negiria. Kriterijai sugulovėms egoistiški: „Labai nemėgstu cielkų“ (p. 165), bet ir pati žiūra į pasaulį kraštutinai savanaudiška – juk renkasi jis, o ne jį. „Be ilgų kalbų pridaviau jai sėklos bandinius ir išėjau. „Bendrausim šeimom!“ – pažadėjo ji man. „Apsišik kniūpsčia“, – pamaniau. Net vardo jos neprisiminiau. O ir kam?“ (p. 79). Turbūt bandoma mėgdžioti kietąjį Charlesą Bukowskį, kas šiaip jau nėra blogai, nes, be Tomo Arūno Rudoko, daugiau mėginimų gimtojoje literatūroje nežinau. Beje, autorius veikiausiai net nežino, kad minimas laikraštis 20 kapeikų buvo gėjų leidinys. Nors pasakotojui nesvetimos ir homoerotiškos fantazijos: „Kaip sakoma, aplankė dvigubas malonumas – like with a chick with a dick“ (p. 127). Jam nuolat gaila savo merginos (p. 37), o man gaila pasakotojo. Kodėl? Gamtos mįslė. Gal dėl pernelyg nuoširdžiai išreikšto santykio su aplinka: „Tiesa, Sonatai jau nupirkau sidabrinį pakabuką-kryželį. Toks jis man prie bajerio pasirodė. Viliuosi, kad jai patiks. O jei nepatiks, galės komise prastumti. Lengviausia su mūsų kale: nuperki kilogramą kepeninės dešros, tai būna laimingiausia pasaulyje собака. Tik paskiau labai smarkiai perdžia“ (p. 95–96).
Visai norėčiau perskaityti to meto Sonatos dienoraščius, jei tokie egzistuotų. Tik, jaučiu, ji neturi tiek pagiežos… Ir veikiausiai turi išminties jaunystės dienoraščių, net jei ir „meniškai“ paturbintų, neskelbti.
Kaip ir daugumą to meto studentų, pasakotoją moralizuoja tėvai, nes patys jį didžiąja dalimi ir išlaiko (savarankiškai užsidirbama tik iš dalies). Šis aspektas irgi sociologiškai įdomus. Veikėjas išdidus, ne visada ima tėvų duotus pinigus (šis kodeksas tebegaliojo ir mano studijų laikais – nors tėvai pagal įstatymus turėtų išlaikyti studijuojančius vaikus, pats „išlaikytinio“ faktas liaudyje visuotinai buvo laikomas kiek gėdingu). Priešingai negu Ramūnas Čičelis („1990-ųjų Zeitgeist: literatūra kaip laiko mašina“, in: Naujoji Romuva, 2021, nr. 1, p. 78–79), filosofijos knygoje neradau, bet aptikau schemą, kaip sovietinėje armijoje išmoktos „poniatkės“ taikomos kasdienybėje: „Prisimink, kad visada atsiras už tave gudresnis ir geresnis, todėl būtinas nuolatinis praktinis pasiruošimas. Mūšis laimimas genialiu sprendimu, o karas – patirtimi ir ištverme“ (p. 189). Laisvoji rinka, ypač kalbant apie santykius.
Į pabaigą darosi nuobodu: pasakotojui vis labiau duria šoną, ir, nors jis reziduoja „Medkėje“, neišaiškėja jokia medicininė simptomo priežastis. Kažkaip pasroviui nuteka ir meilės reikalai. Kaip „romano“, atomazga silpna. Gal veikėjas numirė?.. O gal vedė (juk tai ir reiškia mirtį)?.. Bent jau tikrai netapo menininku-maištininku, spjovusiu į gerbūvį ir išėjusiu gyventi su kalba.
