Laima Kreivytė, Artumo aritmetika: Eilėraščiai, Vilnius: Homo liber, 2019, 85 p., 500 egz.
Dailininkė Deimantė Rybakovienė

Rašyti eilėraščius – kone beprasmiškas užsiėmimas. Geros ir labai geros poezijos prirašyta tiek daug, kad beveik nėra vilties, jog pasakysi ką nors naujo. Net ir tais atvejais, kai visą gyvenimą dirbi su kalba – skaitai, rašai, verti, formuluoji, sapnuose dėlioji sintaksę. Sąžiningai sakau – jeigu turėčiau bent kiek praktiškesnę specialybę, ir pati neleisčiau poezijos knygų. Bet kas iš to, daug kas nuo to atsižegnoja, bet paskui, žiūrėk – vėl knyga. Neištvėrė, pasidavė ambicijai, tuštybei, mirties baimei.

Kaip menotyrininkė ir parodų kuratorė Laima Kreivytė yra viena žinomiausių Lietuvoje. O kur dar feminizmas, pilietinės ir aplinkosaugos iniciatyvos, aktyvizmas (korektūros klaida ant galinio viršelio mano: pernelyg skubėjome. Mano senovišku supratimu, poezijos knygos rankraštį dera rauginti bent metus, o ne siųsti į spaustuvę strimgalviais). Kuo ramiausiai įsivaizduoju autorę net politikoje, tikrai ją remčiau ir kuo galėčiau, padėčiau. Netgi norėčiau, kad toks veiklus, intelektualus ir sąžiningas žmogus skirtų dalį savo energijos politikai, o ne vien politikos recepcijai, kritikai, opoziciniams judėjimams. Kodėl ją jaudina dar ir poezija, sunkiai suprantu, bet kadangi tai jau antroji jos knyga, gal ambicija nėra tik kaprizo patenkinimas.

Mano, kaip šios knygos redaktorės, pareiga yra nepergirti autorės. Kodėl laikausi tokios metodikos – tiksliai nežinau, esu intuityvistė. Atrodo, tai efektyvu, jeigu nuoširdžiai nori, kad autorė tobulėtų. (Trisdešimtmečiai turbūt konstatuotų, kad čia mobingas: ne, čia labiau prietaras.) Jau pasirodė palanki Ievos Rudžianskaitės recenzija, kurioje Artumo aritmetika giriama kaip individualus proveržis: „Vis dėlto, lyginant šį rinkinį su pirmąja autorės knyga „Sapfo skai(s)tykla“ (V.: Homo liber, 2013), galima sakyti, kad jame atsiranda naujas kvėpavimas: kūniškumo ir meilės tematika kartkartėmis išsviedžia iš kultūrinėmis, literatūrinėmis nuorodomis pripildyto mąstymo orbitos, kai jausenos ir veiksmai negali būti visiškai paaiškinami, panašiai kaip ir „sielos drebulės“ įrašų mirgėjimas“ (Šiaurės Atėnai, 2019-10-25, Nr. 20, p. 10). Nesutinku, didelio proveržio nematau. Yra judėjimas į priekį (tai matėsi ir iš eilėraščių publikacijos spaudoje), bet dar nėra savęs pranokimo, išgryninto stiliaus, kalbos skaidrumo. Knyga konceptuali, bet pasiduodama ir išmoktos lyrikos inercijai.

Leidinys tikrai itin estetiškai parengtas (dailininkė Deimantė Rybakovienė), su Violetos Bubelytės fotografijomis – autorė pati pagrindžia tokį pasirinkimą, gali rimtai teoretizuoti, kodėl. Kai pamačiau knygos maketą, man tai pasirodė per didelė pretenzija – pliusas panaikina minusą, lieka nulis. Fotografijos nustelbia poeziją, dominantė trikdo (bet taip mąsto tik senamadiški, dabar jau visur paisoma tarpdiscipliniškumo). Pavadinimas Artumo aritmetika suponuoja oksimoroną – artumas, intymumas juk savaime suvokiami kaip intui­tyvizmo ir iracionalumo veiksniai. Aritmetika – kaip polinkis viską racionalizuoti, analizuoti, matuoti, lyginti, apskaičiuoti, numatyti. Autorei tarsi ir tinkama metafora – jokiu būdu nelaikyčiau jos iracionaliu, išsiblaškiusiu, svajingu žmogumi (įprastai visi šie požymiai automatiškai konstruoja poetės įvaizdį); tas pats galioja ir lyrinei subjektei. Ir vis dėlto knygoje daugiau vadinamojo artumo (tradicinės lyrikos apie netradicinę meilę), negu aritmetikos, kuri galėjo reikštis kaip eksperimentiniai ar vizualiniai eilėraščiai, formos avangardizmas, griežtas konceptualizmas. Tiesa, nors pavadinimas fiksuoja kultūrinę priešpriešą tarp intuitio ir ratio sričių, spėju, autorės sumanyme slypi intencija tą opoziciją neigti, skelbti intuicijos racionalumą ir pan. Tą daryti truputį sekasi, truputį nesiseka – grynojo racionalumo knygoje tiesiog nėra. Kaip nesama ir iracio­nalumo gaivalo, instinkto įžodinimo, šamaniško svirduliavimo ties pasąmonės riba.

Dedikacija „sudėjusioms ir atėmusioms“ lydima vizualinės pliuso ir minuso simbolikos knygos skyriuose. Dedikacija, suprantama, skirta moterims – gyvenimo bendrakeleivėms, partnerėms, likimo jėgoms. Tai papildo aritmetikos metaforą, bet pati aritmetika yra gana paprasta matematikos dalis. Pats žodis „aritmetika“ dar asocijuojasi su aritmija, ritmika, ritmu (irgi visai tinka, vertinant retesnius, atipinius eilėraščių rimus, eilėdarą). O, pavyzdžiui, eilėraštis „Fermat teorema“ (p. 49) – jau aliuzija į algebrą.

Knygos stiprybė – apsisprendimas kalbėti retesnėmis temomis: moteriai skirta meilės lyrika. Į „artumo“ segmentą pakliūtų: „autodetektyvas“ (p. 15), „pasimatymas skype“ (p. 16), „dangus virš berlyno“ (p. 18), „laukiu“(p. 20). Eilėraščiuose apie santykį neišvengiama banalybės: rodos, netradicinei meilei būdingi visi tie patys universalūs jausmai, sentimentai, pasijos. Dar esama tekstų apie poezijos rašymą, virstančių asmenine estetika ir ars poetica. Kai kada siekis šokiruoti naivokas: „[…] tai nenauja mes turim viensparnę / poezijos paukštę / pranašaujančią p. pavasarį / tavo balsas ten išsiskirtų / nes poetės gimtinėj / niekas neskaito eilių / apie masturbaciją […]“ („migruojantys“, p. 52). Šiame tekste kalbama apie poetę Herą Lindsey Bird, bet manifestuojama ir nuosava eilėraščio rašymo prieiga – poezijoje nėra tabu temų. Vis dėlto nei tiesioginių masturbacijos, nei sueities aprašų Kreivytės eilėraščiuose kažkodėl neaptikau, o magėjo. Jeigu ir kalbama apie tai, turbūt tik netiesiogiai, puse lūpų. Kartais per daug abstraktybių. Pavyzdžiui, eilėraštis „annai-stinai“ (p. 38) – skaitydama rankraštį net nesupratau, kad kalbama apie estų menininkės savižudybę. Tada prašiau autorės šį eilėraštį perrašyti, kad skaitytojui būtų aiškiau. Eiliavimas dėl eiliavimo, nors tai ir malonus kalbos žaidimas, parodantis rašančiosios technines galimybes, eilėraščio žinutei ne visada padeda.

Nemažai kalbama ir visuomeninėmis temomis, nors šie eilėraščiai nevirsta tipine socialine poezija. Įdomus sovietizmo/kosmoso ciklas: „sutapimai“(p. 27), „kalė kosmose“ (p. 30), „dingęs žvaigždėlapis“ (p. 33); visgi šių tekstų sakinys gan publicistinis. Santykis su pasauliu drąsus, bet kalba apygrubė, nenugludinta. Tik­ri, autentiški eilėraščiai, kuriuose autorė į nieką nėra taip panaši, kaip panaši į save: „feministės klausimai bažnyčioje“ (p. 36), „šeškinės apreiškimas“ (p. 34), „pensininkės pasaka apie sniego kasėjus“ (p. 59). Beje, pastarajame kaip reikiant pasiremta Sigito Gedos asociatyvumo tradicija, bet vis vien pavyko gerai: „[…] Baisią pasaką mums seka televizorius ir Delfi, / kur orakulai nušvito ekstrasensų žiburiais. / Šviečia naktį, šviečia dieną… Aš pati esu šviesuolė / iš nemokamo žurnalo apie meną ir kt. / Jau seniai norėjau klausti: „O iš ko jūs pragyvenat?“ / Bet pasnigo ir užpustė vieną žodį: pinigai“. Autorė stulbinamai tiksliai imituoja ir Neringos Abrutytės poetinę manierą: „tokia poetė nežinau / neapgailėtino likimo savo kalvė / gūdžiu balsu pamaldžiai ištvirkauja / vaizduotėj atsirėmus į save / verta vertėjo nors nesutverta / l. l. norėtų būti Sutvėrėja […]“ („eilėraštis neringai a.“, p. 55). Absoliuti poetinė klausa!

Ir vis dėlto dabar, kai knyga jau išėjusi, atrodo, kad gal ir nebloga knyga.