Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Nors jau esame tūkstantį kartų burbėję, kaip pabodo į „Duokim garo“ panašūs festivalio renginiai, kartais ištinkantys regionuose, Poezijos pavasario almanachas kiekvieną pavasarį masina. Net jeigu jis toks nuodingai ryškus, kaip šiemet (dailininkė Deimantė Rybakovienė) – traukia dar labiau. Eini pasiimti ir godžiai skaitai, kažko ieškai – ką dabar rašo tas, o ką anas. Tai pusiau socialinis tinklas. Kaip tik panašiu metu skaičiau vėlyvąjį Vinco Mykolaičio-Putino dienoraštį; 1965 m. minimas pirmasis „Poezijos pavasaris“. Diaristas skaito almanachą, apie kurį atsiliepia palankiai. Sąmonę veikia ir teleportacija į praeitį.
„Poezijos pavasario“ reiškinys provokuoja šiokį tokį susidvejinimą. Viena vertus, mums tarsi ir aišku, kaip sunku rašyti projektus, gauti finansavimą, planuoti, imtis sudarytojo pareigos, organizuoti vertimus ir svečių apgyvendinimą, renginius, keliones ir priėmimą regionuose. Už tai visi mylime Janiną Rutkauskienę. Visų šių procesų kokybės nesinori net švelniai kritikuoti, nes dar ims ir neparems Lietuvos kultūros taryba, prisiskaičiusi recenzijų kultūrinėje spaudoje. Antra vertus, sunkiai rasčiau bendraamžį literatą, kuriam festivalio formatas ir simbolika atrodytų nepriekaištingi, o sarkastiškos šypsenos nekeltų bibliotekininkės iškilmingai tariama frazė: „Štai ir atskrido poezijos paukštė…“ Poezijos statusas visuomenėje per šešiasdešimtmetį gerokai keitėsi, bet nesikeičianti recepcija kelia irzulį. Vieni su tuo irzuliu susitaiko ir nebekovoja, antri ignoruoja, treti vis dar bando tyliai burbėti. Ketvirtuosius piktina begalinė kultūros praraja tarp mažų miestelių ir didesniųjų miestų (liežuvis neapsiverčia sakyti „didmiesčių“, nes Vilnius, mano akimis, yra kaimų kaimas, kuriame, išėjus į pagrindinę gatvę, visada susitiksi pažįstamų). Ką gi, gauname progą iš arčiau įsispoksoti į kultūrinę ir socialinę atskirtį, pajusti beviltiškumą ir imtis veiksmų. Nors amžėjant gal net paukštė nebeerzina (tuštybė vadintis poetu yra amžina), kaip ir daugelis legalių nonsensų, vykstančių kasdienybėje ir politikoje.
Šių metų almanachas pasižymi maloniu vizualiniu redagavimu – žalios nuotraukos (pretenzija į retrospektyvą), patamsinti puslapių kraštai. Bendruomenės žmogui truputį panašu į klasės sienlaikraštį – apsižiūri, ar ne stora atrodai nuotraukoje. Tarkime, jį varto visiškai su literatūra nesusijęs skaitytojas – vargu ar pažins visus veidus, todėl toji informacija jam irgi teiks tam tikrą krūvį (man, priaugusiai prie literatūrinio gyvenimo, jau nebeteikia). Tik tiek, kad kategoriškai niekur nepublikuočiau nuotraukų, kuriose: 1) poetas stovi prie mikrofono; 2) poetas su įteiktomis gėlėmis ar kitais suvenyrais; 3) poetas su ąžuolo vainiku. Visose situacijose pozuojantysis yra „sugautas ne savo vietoje“, nebūtinai sutampa su kvailoku vaidmeniu ir tikrai ne savo noru į jį pakliuvo, todėl ir eksponuoti jį su tais atributais yra šiek tiek smurtas. Tų elementarių dalykų mokė, kol dirbau televizijoje. Nereikia eksponuoti „pagerbimo“, nes jis svarbesnis savų interesų (dažnai ir politinių, jeigu premiją teikia savivaldybės atstovai) turintiems pagerbėjams, o ne autoriui.
Sudarytojai Viktoras Rudžianskas ir Tomas Vyšniauskas – pernelyg dideli demokratai. Leidinys per storas (nors tą pasakyti gali bet kas, bet kuriais metais – jei tik nesudarinėja pats). Suprantu, kad norėta išryškinti Kauną ar ir kitus regionus, bet pirmąkart vartau almanachą, kuriame būtų tiek negirdėtų pavardžių. Pavyzdžiui: Neringa Juodeikytė, Jolanta Šilenskienė, Eugenija Liumaitė, Linas Umbrasas, Gabrielė Laukaitytė, Gabija Matkutė, Danielius Milašauskas, Lilija Rakova, Rūta Vyžintaitė-Lajienė, Loreta Ripskytė, Jolanta Ona Vitkutė. Buvau įrašiusi ir daugiau, bet pagūglinusi atradau, kad jie – tylūs rašytojų sąjungos nariai, todėl susigėdusi ištryniau. Tikrai ne visi „debiutantai“ (kai kurie gal jau ir anksčiau debiutavę, todėl rašau kabutėse, nes, kaip minėjau, nepažįstu) rašo diletantiškai: gaivų įspūdį paliko Lilijos Rakovos eilėraščiai. Iš pažįstamų pavardžių maloniai nustebino Vitalija Bogutaitė ir Uršulė Toleikytė, kurios pirmoji poezijos knyga turėtų pasirodyti šiemet. Nenuvylė ir kai kurie kiti, bet jų pavardes linksniuoju kasmet, paskui dar ką nors pamirštu paminėti ir tada graužiuosi.
Naujausia poezijos tendencija, būdinga ne tik Mariui Burokui, bet ir Vladui Braziūnui, Nijolei Kepenienei, Augustinui Dainiui, Nijolei Simonai Pukinskaitei, Donatui Petrošiui – eilėraščių rašymas proza arba pusiau proza. Mėginau balsu perskaityti Alfonso Andriuškevičiaus eilutę „Link pasidažiusios, tačiau gipsinės Švč. Marijos kojų“ (p. 25). Įdomu, kaip jis pats balsu taria tą „Švč.“ Sudarytojas buvo minėjęs, kad almanache gali būti ir senesni, jau publikuoti eilėraščiai, todėl apsidžiaugiau radusi Donaldo Kajoko „Valtį tarp medžių baltų“ (p. 28) ir Sigito Parulskio „Voveraites“ (p. 215). Antanas A. Jonynas uždavė šaradą „Šauksmas“, parašytą nelabai žinomomis kalbomis (p. 81). Kol vieniems rūpi karai (Burokas, Daiva Čepauskaitė, Vaiva Grainytė ir kt.), kitiems – gražumas savo prigimimo. Taip visada buvo ir bus, moralizuoti nėra prasmės, ypač – poezijoje, Rima Juškūne (p. 53). Psichologai gąsdina, esą moralizavimas – užspausto narcisizmo požymis; į tą jiems įžūliai atsakyčiau, kad nenarciziškų poetų nebūna. Į užsienio svečių skaitymus nuėjau Rašytojų klube: daug tikėjausi iš japonės Nagae Yūki (vertė Jurgita Ignotienė), bet lūkesčiai nepasiteisino, gal dėl kartos skirtumo. Nors šiaip jau visi užsienio poetai yra įdomūs ir jų vertimai almanache kokybiški.
Publicistiką ir eseistiką neretai skaitau netgi praversdama eilėraščius, nes jie pabosta. Viktorija Daujotytė apžvelgia šešiasdešimties metų almanacho istoriją, Aldona Ruseckaitė nepalieka ramybėje Salomėjos Nėries temos – bet neinterpretuoja vulgariai, kaip šiandien įprasta žiniasklaidoje: „Dėl Salomėjos greitai nesusitarsime…“ (p. 115). Vis dėlto Algimanto Mikutos eilėraštis „Kiršų mergelė“ (p. 111) man atrodo beskonybė – raktinis žodis jame yra „tarpkrūtis“. Su Ramūno Čičelio straipsniu „Laiko nepalaužta poezija“, ko gero, diskutuočiau („Kornelijus Platelis mums atveria, kad nesame nei azijatai, nei kokios nors provincialios būtybės, – esame Europos kultūros žmonės“; p. 165). Neringa Butnoriūtė rašo apie Joną Aistį, bet dar įdomesnis yra jos Kęstučio Navako poezijos perskaitymas per riterio įvaizdį. Martynas Pumputis angažuotai užsiima šiuolaikybe; almanachui suteikia jaunystės polėkio. Valentinas Sventickas aktualizuoja Kristijoną Donelaitį – 310 gimimo metinės (smagu, kad pridėtas Juozo Mikėno piešinys, o Antanas Ramonas, įsiūlęs pavadinimą Metų žurnalui, pavadintas amtmonu (p. 288)).
Neseniai „Panorama“ rodė Kauno abiturientus, laikančius valstybinį lietuvių literatūros egzaminą. Net du iš jų prisipažino bijantys, kad nekliūtų rašyti „ko nors iš Vilniaus lieratūros“. Susimąsčiau, kas gi toji Vilniaus literatūra. Ričardas Gavelis? Jurgis Kunčinas? Judita Vaičiūnaitė? Tomas Venclova? Baisu, nes neatpažinsi kokio nors pastato iš tekste minimos architektūrinės detalės? Bet juk egzaminas ne geografijos, literatūros kūrinyje vietovardžiai neturi svarbiausios reikšmės: jame kalbama apie universalesnius dalykus – meilę, gyvenimą, kovą, susitaikymą, atmintį, mirtį. Mums nereikia tokio ydingo regioninio nacionalizmo, kurį jau suformavo ir įtvirtino kai kurių miestų merai ir savivaldybės. Todėl jokiu būdu nereikėtų gilinti griovio tarp Kauno ir Vilniaus, skirstantis į vieno ir kito miesto/regiono poetus.
